Kun. Juozapas Stakauskas. Katalikybė ir lietuvių tauta (I)

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelb...

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti.

Aukščiausiojo sprendimu, katalikybė yra savo esme universali. Jai skirta antgamtine šviesa šviesti visoms pasaulio tautoms. Ne visos tautos vienu laiku buvo įtrauktos į jos spindulių orbitą. Tautų apaštalas sako: „Ubi venit plenitudo temporis, misit Deus Filium suum“ (Galat. 4, 4). Šie šv. Pauliaus žodžiai visoms tautoms turi istoriškai filosofinės prasmės. Kiekviena tauta krikščionybės istorijoje turėjo savo „laiko pilnybę“ susitikti su Kristaus pasiuntinybe. Šio nevienalaikio tautų susitikimo punktai sudaro Katalikų Bažnyčios praeityje įdomią chronologinės funkcijos kreivąją. Dievas pagal savo nuo amžių numatytą planą žydams pirmiesiems patiekė savo Apreiškimą kaip Senuoju, taip ir Naujuoju Įstatymu. Paskui iš eilės sekė antikinės kultūringosios tautos. Vėliau teko su krikščionybe susidurti germanų ir slavų tautoms. Kai kurios tautos tik šiandien gauna progą susipažinti su Kristaus Evangelija. Lietuvių tauta savo pirmosios pažinties su Apreiškimu punktą žymi minėtoje kreivojoje XIII ir XIV amžiumi. Šiemet tikinčioji lietuvių visuomenė mini 550 metų sukaktį šio vieno iš reikšmingiausių faktų Lietuvos istorijoje. Ta proga bandysime bent bendriausiais bruožais pažymėti katalikybės reikšmę lietuvių tautai.

I. Katalikybė Lietuvos jungėja su Vakarų kultūra

Katalikybė, susitikdama su lietuvių tauta, turėjo labai didelę ir turiningą praeitį. Žmonijos labui ji buvo įveikusi nuostabiai milžiniškus darbus. Seniai jau buvo praėję tie amžiai, kuriais ji kankinių krauju sukilnino antikinę kultūrą ir šventu misijų darbu sucivilizavo germanų tautas ir perteikė joms gausingą ir brangų antikos palikimą. Ji, sujungdama antikinį ir germaniškąjį pasaulį, buvo sukūrusi naują galingą viduramžių kultūrą su savo universalumo antspaudu ir vieninga visuotine dvasia, kur, nenaikindama tautinių skirtumų, visas tautas jungte jungė į vieną visuotinį vienetą.

Per tą ilgą laiko tarpą katalikybė buvo taip pat jau suspėjusi išgyventi daug įvairių nelaimių ir sukrėtimų, iš kurių mūsų klausimui pažymėtinas yra Rytų Bažnyčios atsilikimas nuo Romos katalikiškojo centro. Šio pasaulio masto įvykio pasėkos tolimesne savo raida turėjo reikšmės ir lietuvių tautai. Rytų Bažnyčiai pavyko laimėti Rusiją, su kuria lietuviams, kaip su kaimyniniu kraštu, savaime tiesiogiai reikėjo susidurti ir turėti daug sąskaitų. Pati geografinė padėtis nuo seno lietuvius pastatė tarp dviejų skirtingos dvasios pasaulių – Vakarų ir Rytų. Rusų kraštus laimėjus ir susigiminiavus su jų kunigaikščių dinastijomis lietuviams Rytų pasaulis darėsi kaskart vis artimesnis. Todėl lietuvių tauta ilgai buvo pakrypus į Rytus. Pagal Lietuvos teritorijos augimą rytuose stiprėjo joje ir Rytų bizantiško stiliaus kultūra gudiškos provoslavijos įtakos pavidalu. 

Lietuvių tauta kelis amžius vaidino atsistojusio kryžkelėje Herkulo vaidmenį. Ilgai ji svyravo dėl krypties nustatymo savo ateities istorijai. Dėl ilgiau trunkančių glaudesnių santykių su pavergtomis Rusijos kunigaikštijomis natūralus kelias vedė į Rytus – dvasinę Konstantinopolio ir Maskvos hegemoniją. Tačiau Dievo visagalybei kartais yra įprasta sustabdyti natūralią dalykų raidą ir pakreipti įvykių srovę pagal savo nuo amžių nustatytą planą. Jeigu kai kuriose kitose tautose katalikybė įsigyveno natūralesniais keliais, tai Lietuva suartėjo su Dievo Apreiškimu skirtingesniu būdu. Vakarų Europos pastangos, per du amžius gausiai aukojamos Lietuvai pajungti romėniškojo stiliaus katalikybei, nepasiekė norimų vaisių: Nisi Dominus aedificaverit domum, in vanum loboraverunt qui aedificant eam (psl. 126, 1). Dievo Apvaizda, be abejonės, dėl to nelaimino Vakarų veiksnių ir neleido jiems apsivainikuoti gražaus pasisekimo vainiku, kad jie savo griežtais prieštaravimais krikščionybės dėsniams per ilgai profanavo krikščioniškosios misijos idėją. Kai sukako plenitudo temporis, lietuviai patys, nekieno neraginami ryžosi pasitikti Dievo karalystės atėjimą ir save subordinuoti Romos Apaštalų Sosto autoritetui.

Lietuviai, prieš priimdami krikščionybę, gyveno gamtiniais įstatymais. Pasak Inocento IV, „gens huiusmodi olim solita lege naturae vivere“. Jie turėjo savo materialinę civilizaciją pagal tuos laikus. Tačiau jiems trūko aukštesnės dvasinės kultūros. Lietuviai nebuvo kaip graikiai ir romėnai filosofiškai abstraktūs. Jei, kaipo gamtos tauta, per daug artimai buvo susigyvenę su gamta ir davėsi josios pavergiami. Iš šios subordinacijos gamtai ir buvo kilusi lietuviškoji naturolatrija. Senovės lietuviai savo pažiūromis buvo tiek sugamtėję, kad juos teisingai galima pavadinti primityviais panteistais, kurie savo panteistinę pasaulėžvalgą išreiškė konkrečiomis gamtos reiškinių sąvokomis. Pradžioje lietuvių giminės buvo ramios ir taikios. Ilgainiui nuolatinėse kovose su kaimynais jų būdais turėjo sužiaurėti. Kitoms religijoms jie buvo tolerantai. Tokius tat matome lietuvius, kurie virto objektu katalikybės pastangoms.

Lietuvos pakrypimas į krikščionybę įvyko skirtingesniu būdu nei antikiniame pasaulyje. Ten krikščionėjimo procesas įvyko iš vidaus, imanentiniu būdu. Lietuvoje, kaip ir kitose germanų tautose, sprendžiamąjį vaidmenį suvaidino kunigaikščių autoritetas ir jų įsakymų galybė. Vadinasi, krikščionėjimo vyksmui buvo duota pradžia iš viršaus, mechaniniu būdu. Lietuvių tautos sielos transfiguravimasis pagal krikščionybės idėją buvo ateities dalykas.

Naujai besiorganizuojanti Lietuvos katalikų Bažnyčia turėjo labai aukštą istorinę misiją: elevatio gentis Luthuanae ad ordinem supernaturalem, krikščioninant tautą įvykdyti joje Dievo planus ir pakreipti ją amžinojo tikslo linkme. Šią misiją ji atliko apreiškusi Dievo valią ir paskelbusi Dievo bei artimo meilės įstatymą aukščiausiąja norma doriniam gyvenimui. Nelengvas buvo tai darbas. Reikėjo reformuoti visas lietuvių galvojimo sąvokas. Krikščionėjimo vyksmas ėjo iš lėto; jis buvo komplikuotas ir reikalavo ilgesnių amžių atitraukti lietuvių tikėjimui nuo gamtos ir jų religinės pasaulėžvalgos centre pastatyti švenčiausiajai istoriškajai Kristaus asmenybei. Gamtos tautai, įpratusiai galvoti konkrečiomis sąvokomis, buvo sunku suvokti abstrakčias dogmatines krikščionybės tiesas. Galima sakyti, lietuviai tada jų neišmanė, bet intuityviai jas pajuto ir naiviu būdu suvokė. Ilgainiui, veikiant dvasiškijos pastoracijai, iš lėto dilo pagoniškosios sąvokos lietuvių galvojime, o jų vietoje stiprėjo katalikiškų tiesų idėjos, kurios pynėsi į vieną sisteminę katalikiškąją pasaulėžvalgą. Ši pasaulėžvalga ir buvo pagrindinė jungtis su Vakarų kultūra.

Katalikų Bažnyčia reformavo ir tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva. Ji, suteikusi tiems įstatymams antgamtinės vertybės ir šventumo, tuo pačiu sukilnino tarpusavius lietuviškosios visuomenės santykius. Charakteringas lietuvių svetingumas, gavęs krikščioniškos artimo meilės motyvą, apsivainikavo šventu kilnumu. Graži vaidilutės idėja, persitranformavusi į vienuolišką skaistybę, apsisupo dangaus šventumo aureole. Kilnus Kęstučio pagoniškas riteriškumas virto šventu krikščionišku patriotizmu Chodkevičių, Radvilų, Pacų, Daukšų, Gedraičių ir kitų kilnių lietuvybės vyrų asmenybėse. Krikščionybė savo principais lietuviams pagilino ir sujautrino įgimto teisingumo idėją. Žymią gyvėnimo sritį, kuri kitados tvarkėsi gamtiniais dėsniais, ji ėmėsi normuoti bažnytinės teisės kanonais. Pasauliškės institucijos buvo iš jos gavusios šventumo savo sankcijoms. Evangelijos aptarimai ėmė realizuotis lietuviškajame gyvenime vienuoliškais pašaukimais. Nubudo Lietuvos padangėje šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Dominiko vienuoliška dvasia, kuri savo neturto idealais stengėsi tarnauti Dievo Karalystės idėjai. Katalikų Bažnyčia ištisus amžius uoliai globojo ir kėlė mokslus. Jai vadovaujant Vakarų gyvenimui buvo pasiekta amžino vertės laimėjimų teologijos, filosofijos ir teisės srityse. Todėl atėjusi į Lietuvą ji pirmoji įkūrė mokyklas, išauklėjo inteligentiją ir išmokslino pirmuosius mokslininkus Vakarų Europos universitetuose. Tolimesnis intelektualinis dvasinis gyvenimas riedėjo tiesioginėje jos įtakoje. Kunigaikščių ir aukštuomenės religingumas ir dosnumas kaskart vis gausiau puošė krašto vaizdą bažnytinio meno pastatais, konsekruotais tikinčiųjų maldos tarnybai. Žodžių, ilgainiui visas Lietuvos gyvenimas susiklojo Kristaus Kryžiaus paūksmėje. Jau 550 metų sukako, kai bažnyčios bokštų varpai tris kartus per dieną primena Lietuvos žmonėms šio kryžiaus ženklą. Jau tiek daug metų praėjo kai šio kryžiaus ženklas žymi kiekvieno lietuvio atėjimą į šį pasaulį ir lydi jo išvykimą į amžinybę, žymi taip pat kiekvieną svarbesnį jo gyvenimo įvykį ir per ištisą Magni Ducatus Lithuaniae gyvavimą žymėjo kiekvieną valstybinį aktą.

Katalikiškoji Bažnyčia, šalindama iškrypusius pagoniškuosius lietuvių dvasios pagrindus, supavidalino visą lietuviškąjį gyvenimą krikščioniškosiomis idėjomis. Lietuviškasis gyvenimas, kaskart vis labiau subordinuodamasis antgamtiniam įstatymui Romos Katalikų Bažnyčioms stiliumi, savaime stengėsi pavidalintis Vakarų kultūros formomis ir orijentuotis į Vakarus. Vadinasi, katalikybė, darydama sintezę iš lietuviškosios gamtinės tvarkos su antgamtimi, pakreipė lietuvių tautą į Vakarų kultūros vertybes.

Bus daugiau

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.

Susiję

Skaitiniai 3306439628449045677

Rašyti komentarą

  1. Kalbama taip, tarsi katalikybė tebūtų vienintelė krikščionybės forma Lietuvoje. Tačiau būtent ortodoksija (stačiatikybė) Lietuvoje pradėjo plisti jau nuo 988 m., po Kijevo Rusios krikšto. 2017 Lietuvos stačiatikių metropolija šventė 700 m. sukaktį. Citata iš dvasininko V. Mockaus str. apie stačiatikybę Lietuvoje:

    "13 a. Mindaugui pradėjus vienyti lietuvių žemes, imta rusiškas stačiatikių žemes prijungti prie Lietuvos. Traidenio sūnus Rimantas, tapęs stačiatikių vienuoliu (vienuolinis vardas Jelisiejus), Lavriševe (prie Naugarduko) įkūrė vienuolyną, į jį buvo įstojęs ir Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais, kai Lietuva buvo prisijungusi gana daug rusų žemių, 2/3 jos gyventojų buvo stačiatikiai. Nuo 14 a. 56 kunigaikščiai lietuviai buvo stačiatikiai, nors dažniausiai krikštydavosi (katalikais ar stačiatikiais) dėl politinių motyvų, t. p. 15 lietuvių kunigaikštyčių ištekintos už stačiatikių kunigaikščių ir 16 rusų stačiatikių kunigaikštyčių buvo ištekėjusios už lietuvių."
    Pirmieji lietuvių šventieji Timotiesus ir Charitina Lietuvaitė - buvo būtent stačiatikiai. Tačiau Lietuvoje apie juos niekas nežino ir nemini, tarsi jų nė nebūtų.

    Kun. J. Stakauskas teisingai rašo, kad antikiniame pasaulyje krikščionybė skiepijosi vidiniu būdu, tuo tarpu Lietuvoje "krikščionėjimo vyksmui buvo duota pradžia iš viršaus, mechaniniu būdu. Lietuvių tautos sielos transfiguravimasis pagal krikščionybės idėją buvo ateities dalykas." Taip, KATALIKYBĖ buvo primesta lietuviams būtent mechaniškai, ir "transfigūravimasis pagal krikščionybės idėją", kalbant griežtai, vargu ar įvyko. Nes, kunigo žodžiais, "katalikybė, darydama sintezę iš lietuviškosios gamtinės tvarkos su antgamtimi, pakreipė lietuvių tautą į Vakarų kultūros vertybes."

    Jūs pagalvokite, ar galima padaryti SINTEZĘ tarp to, kas gamtiška, pagoniška ir to, kas ANTGAMTIŠKA, kas dieviška?! Apaštalas Paulius rašo: "Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais?" Bet katalikybė, regis to ir siekė: prisiminkite Joninių "sintezę", Kalėdas ir žiemos saulėgrįžos simbiozę, Švč. Mergelės Dangun ėmimą ir pagonišką Žolinių prigimtį ir kt.
    Stačiatikiška Lietuvos krikščionybės pradžia (ir autentiškas jos paveikslas) yra nepagrįstai pamirštami.



    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne Timotiesus, bet TIMOTIEJUS. Hm, dabar aptikau rašytojo Algimanto Bučio ištrauką iš kn. "„Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012.:

      "Ta pati katalikškoji tradicija įtvirtino Vakarų krikščionių pasaulyje ir kitą standartinį teiginį, esą iki XVI a. vidurio, iki šv. Kazimiero „Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo“ ( žr. populiarias internetines enciklopedijas, tarp jų masinę sąmonę formuojančią Vikipediją etc).

      Ar tikrai?

      Man šioje knygoje rūpi priminti, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus, lietuvių žemėje išaugusius šventuosius krikščionis – šv.Charitiną Lietuvaitę ir šv.Daumantą Timotiejų.", Žr. http://bucysalgimantas.lt/pirmieji-lietuviai-krikscioniu-sventieji-sv-charitina-lietuvaite-%E2%80%A0-1281-ir-sv-daumantas-timotiejus-%E2%80%A0-1299-i/

      Panaikinti
  2. Straipsnio autorius,kazkiek,sau priestarauja-vel gi,sumaisomos krikcionybes ir katalikybes savokos,cit,,Dievo Apvaizda,del to nelaimino vakaru veiksniu ir neleido jiems apsivainikuot,grazaus pasisekimo vainiku,kad jie PER ILGAI PRIESTARAVE KRIKSCIONYBES DESNIAMS,per ilgai profonavo krikscioniskos misijos ideja."TAIGI-SIOKIA TOKIA PRIEVARTA ,skleidziant savo tiesa,o, kaip zinia prievartinis saves kisimas,tik atstumia ir yra atgrazsus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. propatrija niekad turbut neparasys,kodel katalikybe,o ne ortodoksu pirmine,neisdarkyta,paremta Sventuju Tevu,(ne popieziaus),gili,ismintinga,paprasta,tobula krikscionybe. bet dekui Unknown-is jo ar jos perskaitom svarius argumentus,taip kad,dekui ir Propatriai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dar šiek tiek istorijos. 2015 m. Lietuvoje išleista filosofijos dr. istoriko A. Fomino kn. "Православные святые в истории Литвы" - tik 660 egz.! todėl apie ją mažai kas girdėjo, nors ten pateikta labai įdomių faktų.
    Kun. J. Stakauskas rašo: "Kai sukako plenitudo temporis, lietuviai patys, nekieno neraginami ryžosi pasitikti Dievo karalystės atėjimą ir save subordinuoti Romos Apaštalų Sosto autoritetui." Kur jau ne. Tas "plenitudo temporis" buvo brukamas prievarta ir žiauriai. Dar XIII a. du trečdaliai Lietuvos gyventojų išpažino ortodoksiją (stačiatikybę). Ir dėl politinių priežasčių (dėl sąjungos su Lenkija) Jogaila pažadėjo apkrikštyti lietuvius į katalikų tikėjimą. Lietuvoje prasidėjo prievartinis katalikybės brukimas. Tik labai nedaugelis kunigaikščių, net iš artimos Jogailai aplinkos priėmė katalikybę; kai kurie didvyriškai mirė už tikėjimą, atsisakydami katalikybės. XIV - XV a. sandūroje vien Vilniuje dar buvo 20 cerkvių ir tik viena katalikų bažnyčia. A. Fominas pateikia 32 Lietuvos ortodoksų šventųjų gyvenimo aprašymus (XIII - XX a.)! Tuo tarpu katalikai garbina savo vienintelį šventąjį Kazimierą, o ir to paties motina buvo vokietė.

    Žr.: https://orthodoxy.lt/source/content/biblioteka/5_pravoslavnye-sviatye-v-litve/a.fominas-lietuvos-sventieji.-21-mb.pdf

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item