Tomas Skorupskis. Nauja politinė epocha

Lietuva išsirinko naująjį prezidentą. Kaip dažnai su pagieža jį vadino įvairūs nacionalistai, ypač remiantys alternatyviuosius kandidatus – bankininką. Atrodytų, kad inauguracijos metu sudėlioti paskutinieji štrichai – aiškus dėmesys identitetui, tradicijai ir nepabijota pasakyti apie globalizmo iššūkius, kas atrodo turėtų nuraminti ir pačius didžiausius kritikus iš dešinės sparno. Gitano Nausėdos inauguraciją politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius pavadino naująja politine epocha.

Nauju etapu Lietuvos politikoje tai galima pavadinti ne veltui. Lietuvoje iki šiol nebuvo nieko, kas užpildytų dešiniąją ekonominę ir politinę nišas. Tą puikiai iliustruoja Valdo Vižinio, kuris gana daug veikė su „Lietuva yra čia“ judėjimu, pasisakymas. Jis teigė, kad Nausėdos asmenyje tradicionalizmo jam neužtenka. Jam reikalinga ekonominė kairė. T.y. daugiau pašalpų, lygybės ir buožių pažabojimo. Nes, na, jie sukūrė verslus tik dėl to, kad pavergė dirbančiuosius. Ir išvis – darbas pavergia žmones, kur mano bazinės pajamos? Vargu ar galime V.Vižinį sieti su visu „Lietuva yra čia“ ar Tautininkų judėjimu, tačiau kairioji ekonomika yra būdinga daugumai jų. 

Kitoje spektro pusėje turime taip vadinamąsias tradicines partijas, kurias bent jau ekonominiu aspektu galima būtų priskirti dešinei. Ekonominė gerovė, palankios sąlygos verslui, mažesni mokesčiai. Čia, visų pirma, ateina į galvą Liberalų sąjūdis (ypač iki MG Baltic skandalo), kurie, remiantis Splinter apklausų duomenimis, iki MG Baltic korupcijos skandalo buvo antra pagal populiarumą partiją Lietuvoje, su virš 15% siekiančių gyventojų palankumu.  Toks populiarumas rodo, kad apeliavimas į kuriantį išsilavinusį žmogų su žinute “viskas bus gerai“ – visai veiksmingas. Kas penktas žmogus vargu ar juos palaikė dėl to, kad pritaria genderizmui ar nori, kad Lietuvos gyventojų sudėtis drastiškai keistųsi dėka masinės migracijos. Tačiau gyvename katalikiškoje ir gana homogeniškoje šalyje – šie klausimai greičiausiai būdavo nustumiami į antrą planą, nes ekonominė nauda jautėsi iš karto. 

Susidaro iliuzija, kad į ekonominėje ir vertybinėje plotmėje dešiniųjų vietą galėtų taikytis TS-LKD. Bent jau dalis rinkėjų tikrai turėtų balsuoti už juos dėl to, kad jų akyse tai – patriotiška partija, kuri savo programoje nenori atimti iš turtingųjų ir padalinti visiems. Tačiau atidžiau įsigilinus į partijos veikimą, ypač per paskutinius penkerius metus, galima matyti, kad konservatoriai vis labiau perima kairiųjų pasaulio matymą ir atsitraukia kiekviename dešiniųjų ir kairiųjų idėjų susidūrime. Centro-dešinės konservatorių partijos nesugeba rasti jokių sprendimų vykstančiai kairiųjų permanentinei revoliucijai, jokių atsakymų migracijos ir identiteto klausimais. Dažniausiai už juos balsuojama dėl to, kad geresnių alternatyvų nėra. 

Gitanas Nausėda antrame ture sutriuškino savo oponentę. Rezultatai rodo, kad niekas nepalaiko konservatorių kandidatės, kuri neatstovauja tradicinių vertybių. Užuot prognozavę artėjančią apokalipsę, dešinieji tradicionalistai galėtų padėti spręsti kuriančių žmonių problemas. Ypač – mažų ir vidutinių lietuviško kapitalo bendrovių problemas. Su dabartine mokestine sistema žmonės dažnai turi rinktis tarp mokesčių slėpimo ir bankrutavimo. Kol laisvosios rinkos liberalai kuria palankias sąlygas stambiam ir, dažniausiai, tarptautiniam verslui, mažos ir vidutinės lietuviškos įmonės kenčia tiek nuo nelygių konkurencinių sąlygų, tiek nuo perdėto reguliavimo, būdingo ekonominei kairei.

Lietuviai, ypač didmiesčiuose, gali savo atlygiu, socialiniu gyvenimu ir užimtumu konkuruoti su juodu darbu užsienyje. Pasiekę geras ekonomines sąlygas,  lig šiol dar išvengėm Vakarų visuomenėms būdingų socialinių įtampų, kurios daugiausiai buvo sukeltos multikultūrinės visuomenės. Naujoji, o kartu ir vienintelė tikroji dešinė, atstovaujanti dešiniąsias vertybines ir kapitalistines ekonomines idėjas, šiandien yra ta jėga, kuri gali išsaugoti geras gyvenimo sąlygas, apsaugant čia gyvenančią lietuvių tautą nuo neigiamų migracijos padarinių.  Naujoji dešinė galėtų būti tie, kurie padėtų Lietuvai ne tik sekti paskui Europos lyderius, tačiau sėkmingu atveju padėtų Lietuvai įsiveržti į lyderių gretas. Todėl naujai politinei epochai dešiniojo tradicionalizmo negana. Reikalinga ir dešinioji ekonominė politika.