Bronius A. Rasimas. Ar kultūros politika neišmanėlių rankose?

nefas.eu Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kil...


Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Aktyvios viešosios kampanijos dėka, kurią, kaip reikia pripažinti, įsuko ne atsakingos valdžios institucijos, o tik atsakingi visuomenininkai, vis daugiau žmonių suvokia Rusijos skleidžiamos propagandos apimtis ir tikslus, veiklos metodus. Vis dėlto, būtent kultūrininkų tarpe kiekvienais metais yra mėgėjų ir profesionalių kolektyvų, solistų, net studentų, besidžiaugiančių laimėjus Rusijoje organizuojamų konkursų, festivalių premijas. Tačiau taip buvo skatinama ruošti tam tikras menines programas, dalyvauti renginiuose, kuriuos organizuoja kontraversiškai vertinami dėl savo politinės veiklos „menininkai“. Tokie renginiai dažniausiai yra dosniai remiami, siūlomos puikios atvykimo, apgyvendinimo sąlygos, o užsienio kolektyvai iš „Pribaltikos“ (Rusijoje itin gajus terminas apibūdinantis Baltijos šalis, o „pribaltai“– jiems tinkamiausias terminas, apibūdinantis Baltijos jūros pakrantės šalių gyventojų „vienintelę“ tautybę, privalančią kalbėti ir rusiškai, taip pabrėžiant Rusijos įtaką jų egzistavimui) yra nuoširdžiai vertinami kaip aukščiausio meninio lygio, neretai ir apdovanojami dėl savo puikių pasirodymų. Negalime ginčytis, greičiausiai jie tikrai yra  puikūs atlikėjai, be to, kam nėra malonu būti pastebėtam ir įvertintam dėl savo didžiulių pastangų, galų gale ir įgimto talento? 

Būtent dėl menko Lietuvos finansinio, politinio, o kartu ir elementaraus profesinio dėmesio, šie kultūros profesionalai po truputį tampa aktyvūs jau nebe Lietuvos, o Rusijos kultūros politikos įgyvendintojai. Ar galite bent įsivaizduoti, kad Lietuvos Muzikos ir teatro akademija organizuoja projektus, kuriuose lietuvių studentai ir pedagogai Italijoje pristato ne lietuvišką muziką ar ypatingus artistų lavinimo metodus, o rusiškus romansus, slavišką kultūrą. Deja, realybė yra tokia. Nenuostabu, kad po tokių „projektėlių“ vis daugiau ir daugiau sutiksite italų, o ir kitų šalių žmonių, kurie bus įsitikinę lietuvių ir rusų kalbų „bendryste“, dideliu kultūrų bendrumu. Žingsnis po žingsnio, lašas po lašo...  

Apžvelgta tikrai elementari „kultūros sklaidos“ schema patinka ne tik Rusijos polittechnologams. Lenkija šiuo metu taip pat aktyviai skverbiasi į Lietuvos kultūrinį lauką. Gausiai remiami kultūros renginiai, kelionės, simpoziumai, kuriais taip pat skatinamas remiančiai valstybei palankus naratyvas, kai kurių istorijos faktų vienpusis interpretavimas, jų aiškinimas tik sau naudinga linkme. Savo prigimti tokia veikla visiškai nesiskiria nuo Rusijos vykdomos veiklos. Ir nors visi galime sutikti, kad Lenkijos politika tikrai yra subtilesnė, visgi tikslai yra tie patys. Pavyzdžiui, šiais metais minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Valdovų rūmuose buvo atidaryta ne tai datai skirta, bet Liublino unijai skirta paroda. Skambėjo  Lenkijos biurokratų kalbos,  muzika, parodoje dalyvavo ir dar tuo metu tik išrinktasis prezidentas G. Nausėda. Puikiai suorganizuotas renginys, geri iš kaimyninės šalies atvykę atlikėjai, tačiau tokiai parodai ir visam renginiui buvo galima pasirinkti bet kurią kitą dieną. Kodėl būtent Liepos šeštoji ir kodėl tą dieną minima Liublino unija, kuri vertinama labai nevienareikšmiškai Lietuvos istorijos kontekste? Ar čia tik Lietuvos kultūros biurokratų neišmanymas ar net tingumas? Abejoju! Ar tokiais renginiais tikrai siekiama nuoširdaus ir lygiateisiško kaimyninių tautų suartėjimo? Taip pat abejoju.

Rusijos naudota praktika organizuoti savo atlikėjų koncertus per svarbiausiais Lietuvos šventes atrodo jau aprimo, tačiau tuo dabar, matosi, sėkmingai pradėjo naudotis Lenkija. Negana to, kažkodėl aktyviai pradėjo veikti Lenkijos kultūros paveldo užsienyje fondas, kurio vertinimu tikrai nustebsite – LDK palikimas prilyginamas Lenkijos paveldui, visais būdais stengiamasi tai suplakti, nors istoriniai faktai liudija visai ką kita. Susigundyti ir čia tikrai labai lengva, nes siūlomas lėšos, investicijos, parama, už kurią, natūralu, kad rėmėjas stengiasi įprasminti ir vieną kitą jo remiamą idėją ar istorinį naratyvą. Tad vėl klausiu – ar tikrai siekiama nuoširdaus ir lygiateisio kaimyninių tautų suartėjimo?

Lietuvos kultūros politikos degradavimą patvirtina ir mūsų lietuvių kultūros istorijos įprasminimas. Štai visu rimtumu vyko ir vyksta keistos diskusijos dėl buvusių Žaliojo tilto skulptūrų meninės vertės, dėl rašytojų Petro Cvirkos, Salomėjos Neries ar Kosto Kubilinsko veiklos. Minėti rašytojai (kolaborantai ar išdavikai) tariamų intelektualų yra liaupsinami, o apginti P. Cvirkos paminklą yra pasiryžęs net Kultūros ministras. Taip pat rašomos knygos ir ginamos disertacijos apie kontraversiškus menininkus, kurių bendradarbiavimas su KGB neabejotinai įrodytas. Dar daugiau, visai neseniai R. Šimašiaus benefisas dėl gen. J. Noreikos-Vėtros atminimo lentos – politikas, kuris priklausomai nuo tuo momentu jam naudingų ar nenaudingų draugų, Vilniaus mero lygmeniu „išsprendžia“ Lietuvos istorijos, kultūros klausimus, juos vertina politiškai, kaip tuo metu jam tiesiog atrodo. Karžygio (Vyčio) paminklui ar koplytstulpiui prie Seimo Vilniuje – ne vieta, nes taip nori miesto meras ar Kultūros ministerija, o gal vėl tie patys šių politikų kontraversiški politiniai partneriai.  

Visa tai ir yra kultūros politikos nebuvimo pasekmė, kuri gilėja daug sparčiau, nei norime. Susiimkime! Gal vieną dieną lygiai taip, kaip britai švenčia Karalienės gimtadienį, kaip prancūzai švenčia Bastilijos dieną, taip ir lietuviai švęs bei kvies kaimynus į Žalgirio mūšio, Karaliaus Mindaugo minėjimus ar kitus renginius, kuriais Lietuva gali didžiuotis. 

Susiję

Įžvalgos 7268252067577213173

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-30 10:14

    Straipsnis geras, tik pavadinimas prisitaikeliskasa, konformistinis. Neismaneliams ziniasklaida skalbia smegenis, o straipsnio "herojai" plauna sau pinigus. Jie gerai savo "versla" ismano. Kam juos menkinti? Jie labai apsukrus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kultūra atsidūrė visiškų diletantų dispozicijoje ar Lietuvai nelojalių personų įtakoje.Ausis
    rėžė girdint net Seimo narių žodžius (Maldeikienė,Salamakinas),kad jiems tautinis drabužis
    yra "mužiko sermėga".Didesnio paniekinimo tautiniam kostiumui iki šiol nesu girdėjusi per
    visus savo daugiau nei 70 gyvenimo metų.Kada per Lietuvos radiją nakties metu girdėjote
    lietuviškas dainas???Kaziuko mugė tapo vertelgų(organizatorių) pasiplėšimo galimybė.Kuris
    mažas amatininkas turi tiek lėšų,kad galėtų išsipirkti vietą mugėje???Baisu viešai pasiro-
    dyti turguje su savo virbalais numegztu gaminiu,rankomis išsiuvinėtu paveikslu,ar vąšeliu
    nerta staltiesėle???Laisvas kūrėjas nuvarytas į užpečkį,kad nesudarytų konkurencijos tiems,kurie turi priėjimą prie viešų piniginių lėšų ir daryti neblogą biznį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-07-30 13:42

      Taigi, taigi, kad ne diletantai iš kultūros pinigus melžia. Ar ryklys jūroje yra diletantas? Vadinkime daiktus tikrais vardais. Diletantai 80% tautos, kurių dalis gyvena už minimumą ir kita didelė dalis - žemiau skurdo ribos.

      Panaikinti
  3. Kvailas pavadinimas, ir matyt - ne atsitiktinai. Ir kaip gi galėtų kažką neišmanėliai paimti į savo rankas niekam gudresniam nepadedant. Kad jie neišmanėliai, tai akivaizdu. Bet tokiu atveju, kultūra (o ir ne tik kultūra) rankose ne neišmanėlių, o tokius neišmanėlius prastumusių į atsakingus postus svetimų sukčių rankose. Sukčiai nelinkę savomis rankomis daryti juodus darbus. Tam jie ir pasitelkia neišmanėlius, kurie patys iš savęs negebėdami jokio sprendimo priimti, klusniai vykdo svetimų sukčių/"patarėjų" komandas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item