Antonio-Carlosas Pereira Menautas. Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis

Carloso Hakanssono nuotr. y-news.lt Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, kel...

Carloso Hakanssono nuotr.
y-news.lt

Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, keli filosofai džiaugsmingai prakalbo apie Vakarų sugrįžimą į pagonybę. Tai nėra nauja idėja; taip manė Nietzsche‘ė jau prieš 130 metų. 1906 m. Chestertonas aptarė pagonybę savo „Eretikų“ 12 skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nuo Apšvietos veikiančios sekuliarizacijos jėgos, pagaliau nugremš krikščioniškų dažų sluoksnį, subjaurojusį senovės graikų-romėnų šventyklą.

O, kad šis naujasis pagonybės klestėjimas būtų realus. Kaip sakė Chestertonas: „jei tik jaunuoliai tikrai būtų pagonys!“ Man, kaip katalikui, pagonybė yra toli gražu ne pirmasis pasirinkimas, ypač kai prisimenu romėnų pomėgį karts nuo karto žudyti krikščionis viešai pramogai. Vis dėlto klasikinė pagonybė galėtų būti neblogas antrasis pasirinkimas.

Dirvos purenimas krikščionybei

Krikščionybė dažnai buvo vaizduojama kaip mirtinas pagonybės ir jos Prometėjiško humanizmo priešas. Tačiau ne mažiau teisingas teiginys, kad krikščionybė graikų-romėnų kultūroje rado derlingą dirvą. Pauliaus iš Tarso diskursas Atėnų Areopage, 50 m. po Kristaus, paprastai laikomas nesėkme. Tačiau atidžiai perskaičius „Apaštalų darbų“ 17 skyrių matome, kad jo pašnekovai – politiškai korektiški to laiko atėniečiai, kurių pagrindinė veikla buvo klausytis ir dalintis naujausiomis žiniomis – iš pradžių jį pagarbiai išklausė.

Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.

Jie Paulių traktavo rimtai iki pat momento kai jis paminėjo mirusiųjų prisikėlimą. Visa, kas buvo pasakyta iki tol, pasak Luko, jų nestebino. Apaštalo žodžiai apie rūpestingą Dievą, apdovanojantį geruosius ir baudžiantį bloguosius visiškai nenustebino jo auditorijos, sudarytos daugiausiai iš epikurų ir stoikų. Jo klausytojų taip pat nešokiravo mintys, kad mes visi turime ieškoti Dievo, nes „esame jo palikuoniai“ (čia Paulius citavo graikų poetą Aratusą), kad stabmeldystė yra neteisinga ir, kad vieną dieną sulauksime paskutinio teismo.

Taigi Pauliui buvo suteikta galimybė paaiškinti savo mintis. Ar taip būtų ir šiandien? Ar jo žodžių neužgožtų pasipiktinusių protestuotojų balsai. Ar 2019 m. Vakarų universitetų auditorijos ramiai priimtų mintis apie protingą pasaulio surėdymą ir apie atlyginančią bei baudžiančią Dievo apvaizdą?

Ryšys tarp krikščionybės ir pagoniškosios filosofijos yra daug platesnis už Pauliaus diskusijas Areopage. Kai skaitome fragmentus iš Aristotelio ar Cicerono, jaučiamės panašiai kaip skaitydami kai kuriuos iš senųjų Bažnyčios tėvų. Garsus juristas Papinijus (142-212 m.) buvo vadinamas krikščionių teisininku, nors iš tiesų jis buvo pagonis. […]

Posthumanistinė pagonybė

[…] Apgailestauju, kad visa tai paveiks mano vaikus ir anūkus, bet mes negrįžtame link nekaltesnio pagoniško ir į žmogų nukreipto pasaulio, kaip teigia kai kurie neopagonys. Greičiau mes įžengiame į posthumanistinę kultūrą. Po krikščionybės visuomenė nepanašės į didingą procesiją Partenono frize; taip pat ji neprimins jaunų tunikomis apsisiautusių žmonių šventės žydinčiame sode.

Kai 1954 m. C. S. Lewisas priėmė profesoriaus pareigas Cambridge‘o univeritete, jis perskaitė nuostabią inauguracinę paskaitą, „De Descriptione Temporum“, kurią verta perskaityti nuo pradžios iki galo.  Čia pateikiu tik ištrauką apie tikrosios pagonybės atgimimo mūsų dienomis neįmanomumą:

„Sunku nepritrūkti kantrybės su tais kalbėtojais, spaudoje ar sakykloje, kurie įspėja mus, kad „grįžtame į pagonybę“.  Būtų visai smagu, jei taip būtų.  Būtų įdomu pamatyti, kaip ateityje Ministras Pirmininkas bando paaukoti didelį gyvą bulių Vestminsterio salėje. Tai, kas slypi už tokių tuščių pranašysčių – jei jos apskritai yra kas nors daugiau nei nerūpestingos kalbos – yra klaidinga mintis, kad istorinis procesas leidžia grįžti atgal; kad Europa gali išeiti iš krikščionybės „tomis pačiomis durimis, pro kurias į ją įėjo“, ir rasti save ten, kur buvo. Taip nebūna. Žmogus po krikščionybės netampa pagoniu […] Postkrikščioniškas žmogus yra atkirstas nuo krikščioniškos praeities, taigi – dvigubai atkirstas nuo pagoniškos praeities.“

Galų gale, sekuliarizacija ne tiek nuvalė viduramžių dažus nuo klasikinio originalo, kiek, perdėtu uolumu atkurti freską, nugramdė žemiau esančio akmens sluoksnius.

Šiandienos postkrikščionys nėra pagonys. Jų modeliai nėra Sokratas, Aleksandras Didysis ar Julijus Cezaris. Postkrikščionims trūksta beveik visko, ką turėjo klasikiniai pagonys. Mūsų pasaulis yra visiškai nusivylęs, o pagonių didžiulis prietaringumas rodo jų nepaprastą žavėjimąsi pasauliu. Pagonys ant savo mirusiųjų kapų statė paminklus, stovinčius iki šiol; postkrikščionys dabar svarsto, ar nereikėtų numirėlių kompostuoti. Pagonys šlovino herojus; mūsų kultūra mėgaujasi TV serialais. Prometėjiškas žmogus stengėsi pavogti dievų ugnį, o postkrikščioniška visuomenė vis sunkiau įžvelgia esminį skirtumą tarp žmogaus ir amebos. […]

Galutinė įžvalga yra ta, kad jūs galite, jei norite, nustoti būti krikščioniu, bet, kartą atburus tai kas buvo užburta – o atbūrimas įvyko prieš daugmaž 20 amžių – jūs negalite vėl gimti kaip ikikrikščioniškas pagonis. Pagonis galima paversti krikščionimis, bet jūs negalite postkrikščionių paversti pagonimis.

Būtų visai puiku, jei mūsų pasaulyje atsirastų būriai nuoširdžių ir labai žmogiškų iki-krikščioniškų pagonių. Kadangi žmogiškumas turi dieviškąją vertę, ypač po Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, tokia visuomenė turėtų pagrindą tolimesniam bendram kūrimui. Nemažai šių pagonių galbūt taptų krikščionimis. Juk kaip sakė Chestertonas, pagonybė atvedę į krikščionybę. Tačiau šiai svajonei nelemta išsipildyti.

Antonio-Carlosas Pereira Menautas yra konstitucinės teisės profesorius Santiago de Compostela‘os universitete Ispanijoje.

Versta iš mercatornet.com.

Y-News

Susiję

Religija 8752190255518925011

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-15 18:07

    "Pagonybė atvedė į krikščionybę". Todėl dabar reikia grįžti į pagonybę?
    Išmesit krikščionybę, išmesit ir Kristų? Manot, islamas lengviau priims jūsų pagonybę? Manykit ir toliau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Taigi Pauliui buvo suteikta galimybė paaiškinti savo mintis. Ar taip būtų ir šiandien? Ar jo žodžių neužgožtų pasipiktinusių protestuotojų balsai. Ar 2019 m. Vakarų universitetų auditorijos ramiai priimtų mintis apie protingą pasaulio surėdymą ir apie atlyginančią bei baudžiančią Dievo apvaizdą?" - štai jums atsakymas: https://www.youtube.com/watch?v=QvOjPLhElnU

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ne „palikuoniai“, o palikuonys. O „graikų poetas Aratusas“ tai iš viso pramušė. Na, gerai dar, kad Cezaris yra Julijus, o ne Julijusas. Ir ne Sokratesas, ir ne Prometeusas :D Šį tą vertėjas vis dėlto moka.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-07-16 08:52

    Įdomu, kiek tų vadinamųjų "krikščionių" nuoširdžiai tiki kad pasaulis ir žmogus buvo sukurti per 7 dienas prieš 4500 metų? Jei tiki - tai yra visiškai buki sektantai, jei netiki, o tiki Darvinu - reiškiasi netiki savo Kūrėju, ir yra ne krikščionys, o veidmainiai....

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item