Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (IV)

propatria.lt nuotr. I dalis –  ČIA , II dalis –  ČIA , III dalis –  ČIA. Norėti – nereiškia galėti Paremti – daugiareikšmis žod...

propatria.lt nuotr.
I dalis – ČIA, II dalis – ČIA, III dalis – ČIA.

Norėti – nereiškia galėti

Paremti – daugiareikšmis žodis. Tad nelengva pasakyti, ką turėjo omenyje reikalavę paremti A. Juozaitį rinkimuose jo šalininkai. Nuoširdus jų pasipiktinimas, kad šito nebuvo padaryta, verčia spėti įsivaizdavus ir vis dar įsivaizduojant, jog paremti dalyvaujantį rinkimuose asmenį ar politinę jėgą yra lengva, ir tai esą galima padaryti vien panorėjus. Šitaip galvojant iš tiesų gali pasirodyti, kad paremti nėra sunku. Bet tik tuo atveju, jeigu naiviai manoma, kad pakanka paskelbti kandidatą palaikantį pareiškimą, pasibaigiantį raginimu rinkėjams atiduoti už jį savo balsą. Panašu, kad būtent šitaip A. Juozaičio parėmimo reikalą suprato beveik visi jo gerbėjai. Deja, paskelbti tokį pareiškimą būtų buvęs ne tik lengviausias, bet ir mėgėjiškiausias politinis veiksmas. Jis paprasčiausiai būtų buvęs niekinis – virtęs tuščia ir bejėgiška gerų ketinimų deklaracija.

Parėmimo problemos esmė buvo visai kita. Tikrasis klausimas buvo šis: ar įmanoma, o jeigu taip – kokiu būdu padaryti, kad parėmimas neliktų tik tuščias ir beprasmiškas pareiškimas, o taptų politiškai veiksmingas ir naudingas? Buvo aišku, kad VF šalininkų ir potencialių A. Juozaičio rėmėjų pažiūros gana artimos. Todėl banali A. Juozaitį paremianti deklaracija nebūtų padėjusi laimėti nors kiek daugiau balsų, taigi praktiškai būtų buvusi beveik bevertė. Juk ją daugiausia būtų išgirdę tik tie rinkėjai, kurie ir šitaip neraginti būtų balsavę už kandidatą. Tikroji parėmimo problema buvo kur kas gilesnė ir glūdėjo visai kitoje plotmėje. Tačiau daugelis VF kaltintojų bei smerkėjų ir šiandien jos ne tik nesuvokia, bet dažniausiai net nenumano ją apskritai egzistuojant.

Kaip praplėsti VF šalininkų ir A. Juozaičio potencialių rėmėjų lauką sudominant tautinėmis ir valstybinėmis idėjomis piliečius, kurie, paveikti ilgametės globalistinės propagandos, nesupranta jų svarbos ir net nenori apie jas girdėti? – būtent ši fundamentali problema ir siekis ją drauge spręsti kaip tik ir turėjo tapti vadinamojo parėmimo klausimo ašimi. Atviras ir sąžiningas pokalbis šiuo klausimu buvo absoliučiai būtina susitarimo bendradarbiauti prielaida ir sąlyga. Vien todėl  kandidato parėmimas iš principo negalėjo būti vienašališkas VF žingsnis. Tvirtas susitarimas visada numato dviejų šalių teises ir aiškius įsiparegojimus viena kitai. Tai reiškia, kad paremti A. Juozaitį buvo įmanoma tik griežtai apibrėžtomis sąlygomis.

VF buvo pasiruošęs paremti iš tiesų nesisteminį, o ne tik retoriškai sistemą smerkiantį ir vartojantį „nesisteminį“ politinį žodyną kandidatą. Toks atsargumas visiškai natūralus ir pateisinamas. Juk per daugybę metų Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime sušmėžavo ir tebešmėžuoja virtinė apsukrių veikėjų, kurie karšta „antisistemine“ retorika sėkmingai krovėsi politinį kapitalą ir net prasibrovė į valdžią. Tačiau būdami joje elgėsi ir veikė kaip ištikimi ir klusnūs sistemos tarnai. Todėl ir A. Juozaičio atveju buvo svarbu nuodugniau išsiaiškinti, koks turinys slypi už jo antisisteminių deklaracijų. Tai būtų buvęs pirmas žingsnis jo parėmimo link. Įsitikinus, kad jos dalykiškos ir nuoširdžios, buvo galima aptarti būsimosios kandidato rinkimų programos svarbiausias gaires. Pavykus jas suderinti, nebūtų likę kliūčių tartis dėl abiems šalims priimtino ir jas abi įpareigojančio nuolatinio bendradarbiavimo formato ir konkrečių jo būdų. Be abejo, A. Juozaitis taip pat būtų turėjęs deklaruoti ryšius su kitomis politinėmis jėgomis, kurie būtų galėję sutrukdyti (jeigu tokių ryšių esama) dalyvauti rinkimuose kaip iš tiesų nepriklausomam ir savarankiškam kandidatui, nesaistomam jokių neformalių įsipareigojimų TF nežinomiems ir savų interesų rinkimuose turintiems pašaliniams rėmėjams. Išsprendus šiuos klausimus, toliau būtų prasidėjęs bendras darbas kuriant visavertę rinkimų programą ir kampanijai būtiną organizacinį tinklą. Taigi tikrasis parėmimas turėjo būti ne skambi, bet tuščia deklaracija, o ilgas ir sunkus darbas kartu siekiant būsimą rinkimų kampaniją paversti dar vienu patriotinės visuomenės telkimo ir tautinio judėjimo stiprinimo bei jo kėlimo į kokybiškai aukštesnį lygmenį žingsniu. Šitoks turėjo būti minėtą parėmimą pateisinantis ir įprasminantis politinis tikslas. Suderinus principines politines nuostatas ir sutarus dėl tokių bendradarbiavimo sąlygų A. Juozaitis būtų buvęs paremtas. Tokia buvo aiški ir tvirta, nepaliekanti erdvės jokiems prasimanymams ir spekuliacijoms, VF pozicija susitikimo su kandidatu išvakarėse.

Tačiau, kaip minėta, parėmimas yra abipusis veiksmas. Kamuolys, vaizdžiai kalbant, buvo kandidato aikštės pusėje. A. Juozaičio parėmimas ar neparėmimas visiškai priklausė tik nuo to, kaip jis atsakys į svarbiausią klausimą: ar jis iš tiesų yra nesisteminis kandidatas? Žodinių patikinimų, kad jis toks ir yra, nepakako ir negalėjo pakakti. Į į klausimą, kuris tam tikra prasme virto savotišku testu, buvo galima atsakyti vieninteliu būdu – visas abejones išsklaidančiu praktiniu veiksmu. Aiškiu ir įtikinamu politiniu apsisprendimu ir pasirinkimu. A. Juozaitis turėjo pasirinkti kelią, kuriuo ketino grįžti į politiką ir dalyvauti rinkimuose. Keliai buvo tik du. Glaustai ir vaizdžiai įvardinkime juos taip: Telkėjo arba Gelbėtojo kelias. Vienas kelias galėjo atverti naują Lietuvos politinio gyvenimo tarpsnį, kitas jį kreipė į seniai pramintas vėžes.

Šis pasirinkimas tik iliustruoja kryžkelę, kurią priėjo Lietuva kaip tauta ir valstybė. Pasiektas kritinis taškas, kai darosi akivaizdu, kad jokių esminių permainų šalyje negalima tikėtis, kol nebus išmokta patikimai atpažinti ir atskirti sisteminį politinį veikimą nuo nesisteminio ir, atitinkamai – politiniame lauke esančius sisteminius ir nesisteminius veikėjus ir/ar jėgas. O kalbant dar tiksliau – kol nebus nubrėžtos aiškios takoskyros tarp tikrai nesisteminių ir nesistemiškumą tik imituojančių politikų ir politinių jėgų. Kitaip demagoginė ir populistinė žvejyba drumstuose tariamai nesisteminės politikos vandenyse niekada nesibaigs. Atramos taškas ieškant šias jėgas leidžiančio atpažinti ir atskirti kriterijaus iš principo akivaizdus – tai jų santykis su šalyje įtvirtinta nomenklatūrine-oligarchine santvarka. Tačiau net aštriausios šios santvarkos žodinės kritikos negalima laikyti patikimu politiko ar politinės jėgos nesistemiškumo požymiu ir įrodymu. Fragmentiška ir padrika santvarkos negerovių ir ydų kritika, net jeigu ji būna nuoširdi, savaime neliudija principinės antisisteminės nuostatos, net tai gali būti tą santvarką ginančio ir tik didžiausias jos ydas pašalinti siekiančio jos šalininko ir stiprintojo pozicija. Apie demagogines ir populistines šnekas apskritai neverta net kalbėti. 

Laikai, kai pasakius keletą skambių frazių apie išnaudojimą ir būtinybę didinti neturtėlių pajamas arba paraginus ginti kalbą ar lietuvišką vardų rašybą galima pelnyti nesisteminio politiko aurą, privalo baigtis. Juo greičiau tai įvyks, juo bus geriau. Žodžių stichija nėra ta plotmė, kurioje būtų apčiuopiamos nors kiek ryškesnės takoskyros linijos. Lieka vienintelis kriterijus – skirtingi teoriniai ir praktiniai požiūriai į tai, kokiais būdais įmanoma ir dera keisti šią santvarką. Juo remiantis kaip atskaitos tašku, ieškoma pamatinė takoskyra iš karto išryškėja. 

Iš tiesų nesistemiškai mąstantys ir mėginantys veikti žmonės yra tik tie, kurie aiškiai supranta ir negudraudami pripažįsta, kad pakeisti Lietuvoje esamą santvarką yra tiek pat sunku, o kai kuriais atžvilgiais net sunkiau, negu kadaise buvo sugriauti okupanto primestą komunistinį režimą. Ir nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad šito iš principo neįmanoma padaryti kitaip, kaip tik sukuriant vieningą ir stiprų tautinį politinį judėjimą. Tai ir būtų minėtos telkimo(si) strategijos esmė. Tariamieji arba apsimestiniai nesistemikai taip pat noriai postringauja apie vienybę ir neretai tampa garsiausiais jos šaukliais. Tačiau jų strategija yra visiškai kita ir skiriasi nuo pirmosios tuo, kad skelbiamus kilnius Lietuvos gelbėjimo tikslus siekiama įgyvendinti visiškai sisteminiu būdu – susikuriant nuosavus politinius darinius ir puolant dalyvauti visuose įmanomuose rinkimuose. Tačiau tikruosius tikslus visada išduoda dalykiškesnės ir proziškesnės kalbos. 

Neišvengiamai prasitariama, koks iš tiesų yra tokių tautos ir valstybės gelbėtojų tikrasis tikslas. Anksčiau ar vėliau nuskamba frazė, kad svajonių viršūnė – peržengti rinkimų barjerą ir laimėti kelias nieko nelemiančias Seimo narių vietas, laiduojančias jų turėtojams nebent sotesnį gyvenimą kadencijos laikotarpiu. Taigi Gelbėjimo strategija skiriasi nuo Telkimo(si) strategijos tuo, kad jos pirminis impulsas yra ne troškimas siekti Bendrojo tautos ir valstybės gėrio, o noras patenkinti siaurą asmeninį arba grupinį interesą – atsiriekti gabalėlį sisteminių veikėjų rankose sutelktos valdžios. 

Be abejo, šiuo atveju taip pat kalbama apie vienijimąsi ir net mėginama tai daryti: derybos, apskriti stalai ir kiti panašūs vienijimosi spektakliai jau beveik tris dešimtmečius yra šalies „nesisteminės“ politikos pelkės atgrasaus peizažo neatskiriamas elementas. Tačiau tai yra tik antrinė, arba išvestinė, vienybė, kylanti iš pirminio savanaudiško intereso. Jos paskirtis yra grynai instrumentinė – nors kiek padidinti valdžios trupinių trokštančių „nesisteminių“ galimybes laimėti tuos išsvajotus procentėlius ir kelias vieteles Seime ar vietos tarybose. Tik mažytė kertelė egzistuojančioje sisteminėjė valdžios piramidėje – jokio didesnio tikslo ši vienybė nenumato. 

Todėl tokia vienybė yra tik tikrosios vienybės šešėlis ar veikiau jos apgailėtina parodija. Ji nė iš tolo neįgyja telkiančiai vienybei būdingos tautą vienijančios ir mobilizuojančios galios ir yra pasmerkta likti politiškai bejėgiška. Iš dviejų visiškai priešingų impulsų kylančias vienybės vizijas ir vienijimosi strategijas skiria neperžengiama praraja. Todėl natūraliai randasi ir neišvengiama takoskyra tarp nesisteminių ir tokiais tik apsimetančių politikos veikėjų. Pastarųjų aršios „antisisteminės“ kalbos yra tik žodinė dūmų uždanga, slepianti esminį faktą, kad Lietuvos politiniame gyvenime egistuoja ir svarbų vaidmenį jame vaidina sistemiškai nesisteminė nomenklatūra. Jai priklausantys veikėjai, dangstydamiesi antisistemine retorika, ne tik imituoja kovą sus sistema iš tikrųjų klusniai žaisdami pagal jos taisykles, bet ir veikia kaip tą sistemą palaikantys ir stabilizuojantys ramsčiai. 

Sistemos galios palenkti „nesisteminius“ tarnauti jai paslaptis nesunkiai įmenama. Demokratiška, arba tariamai demokratiška, politinė sistema, kitaip nei buvusioji komunistinė, veikia įtraukimo, o ne atstūmimo principu. Gundydama valdžia, ji  įtraukia potencialiai antisisteminius politinius veikėjus į konkurencinę kovą dėl tos pačios valdžios. Ir tai vyksta sąlygomis, kai seniai susiklostę ir įtvirtinti galios santykiai yra nepajudinami ir jų neįmanoma pakeisti įprastais būdais dalyvaujant rinkimuose. Kaip rodo Lietuvos patirtis, šiai pagundai beveik niekas nepajėgia atsispirti. Beviltiški rinkiminiai žaidimai pagal sistemos taisykles, kurios leidžia laimėti tik tiems, „kam reikia“, tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Kol šis rinkiminis masalas, veikiantis kaip tikras politinis narkotikas, vilios ir trauks, jų pabaigos, taigi ir jokių prošvaisčių tikroms nesisteminėms jėgoms, nebus matyti. Sistema suinteresuota, kad šio narkotiko trauka neišgaruotų. Bent jau formalios demokratijos sąlygomis įvesti atvirai vienpartinio valdymo neįmanoma. Būtina kurti partinio pliuralizmo regimybę, o norint tai padaryti, reikia palikti šiek tiek erdvės tikrai arba tariamai opozicijai. Dėl suprantamų priežasčių daroma viskas, kad šią politinę nišą užimtų ir joje viešpatautų apsimetėliai – tariami ir todėl nepavojingi sistemos priešininkai. Jų vaidmuo yra keleriopas. 

Pagrindinė jų paskirtis  – išleisti visuomenėje susikaupusį potencialaus maišto garą surenkant esama santvarka ir savo padėtimi joje nepatenkintų piliečių balsus, o po to Seime imituojant kovą už „skriaudžiamos tyliosios Lietuvos“ interesus. Kadangi tokie garo nuleidėjai reikalingi, sistema sumaniusiems ir naudingiausiems jos patarnautojams kartkartėmis ir labai ribotu mastu suteikia galimybę prasibrauti prie valdžios lovio, kuris, savo ruožtu, kartu yra savotiškas atlygis už jų suteikiamas paslaugas. 

Žinoma, tariamieji antisisteminiai veikėjai atlieka ir kitas funkcijas. Daugelį metų dominavę opozicijos politiniame lauke ir faktiškai jį monopolizavę, jie sukūrė užburtą ratą, kuriame beviltiškai sukasi antisisteminė politika, galutinai virtusi klampia ir neišbrendama pelke. Reguliariai prieš kiekvienus rinkimus besikartojantys vertelgiško „vienijimosi“ spektakliai visuomenės akyse seniai diskreditavo pačią opozicinės politikos idėją. Nesibaigiantys pralaimėjimai ne tik sumenkino nesisteminių politinių jėgų įvaizdį, bet ir pakirto visuomenės tikėjimą, jog šalyje įmanomos esminės permainos. Moralinė piliečių demoralizacija ir politinis abejingumas yra logiški ir neišvengiami tokios „nesisteminės“ politinės veiklos padariniai. Jie yra kaip tik tai, ko reikia valdantiesiems, siekiantiems neribotam laikui išsugoti nomenklatūrinę-oligarchinę santvarką.

Panorėjęs dalyvauti Prezidento rinkimuose A. Juozaitis iš principo galėjo atverti naują Lietuvos politinio gyvenimo tarpsnį. Tereikėjo pasirinkti iš tiesų nesisteminio politiko, tai yra tautinio sąjūdžio Telkėjo kelią. Jis buvo ne tik atviras – šiuo keliu jam buvo geranoriškai patarta sukti. A. Juozaitis turėjo galimybę iš karto tapti visateisiu ir iškiliu TF nariu (ne „eiliniu“, kaip mėgina teigti kai kurie jo rėmėjai, nes – dar kartą primenu ir pabrėžiu – TF nėra „paprastų“ ir „ypatingų“ narių, šiame neformaliame sambūryje kiekvieno jo dalyvio vaidmuo, statusas ir autoritetas priklauso tik nuo asmeninės iniciatyvos, pastangų ir veiklos rezultatų). Tai jam būtų savaime laidavę opoziciškai nusiteikusios visuomenės dalies Telkėjo vaidmenį ir neginčijamą nesisteminių tautinių sluoksnių ir jiems atstovaujančių politinių jėgų remiamo bendro kandidato statusą Prezidento rinkimuose.

Pirmoje straipsnio dalyje jau buvo užsiminta apie kliūtis, iš pat pradžių galėjusias sutrukdyti A. Juozaičiui sėkmingai dalyvauti rinkimuose. Šiek tiek pratęsiant jame išsakytas įžvalgas reikia pridurti: norėdamas tapti tikru nesisteminiu kandidatu, A. Juozaitis turėjo skubiai spręsti du neatidėliotinus uždavinius. Pirma, jis privalėjo kurti tikrą jį galėjusią iškelti ir remti patriotiškų piliečių santalką, aktyviai įsitraukdamas į tokio sambūrio kūrimo veiklą ir asmeniniu pavydžiu liudydamas tokio darbo svarbą. Antra, būtinai reikėjo plėsti savo šalininkų, rėmėjų ir balsuotojų bazę kuriant abipusiais įsipareigojimais grindžiamus santykius su galėjusiais paremti visuomeniniais ir pilietiniais sambūriais, o pirmiausia pradėti dialogą su kandidatą kritiškai arba nepalankiai vertinusiomis visiomenės grupėmis siekiant pakeisti arba sušvelninti jų nuostatas.

Tačiau A. Juozaičiui šis kelias pasirodė nepriimtinas. Jis apsisprendė rinktis senąjį Gelbėtojo vaidmenį. O kartu – jau ne sykį išmėgintą ir nepasiteisinusią sisteminio politiko rinkiminę strategiją. Įsteigti dar vieną politinį darinį ir po to kviesti vienybėn – tokia yra sistemiškai nesisteminių politikų pamėgta ir nuolatos taikoma tautinių jėgų imitacinio telkimo(si) schema. A. Juozaičiui ji taip pat pasirodė priimtina. Drauge su G. Songaila įsteigtas būsimasis LYČ sambūris buvo ne tik antroji, arba šešėlinė, tautininkų partija, bet ir A. Juozaičio rinkimams susikurta asmeninė politinė organizacija. 

Vertinant rinkimų požiūriu, ji buvo ne tik nereikalinga, nenaudinga ir beprasmiška, bet iš tikrųjų žalinga, nes pavertė A. Juozaitį tik vienos iš daugelio tautinių partijų vadovu, šitaip tapdama beveik neįveikiamu kliuviniu siekti absoliučiai būtino visų patriotinių politinių jėgų bendro kandidato statuso rinkimuose. Kalbant dar aiškiau ir griežčiau, sukurtas naujasis darinys funkciniu požiūriu buvo visiškai bevertis ir niekam netiko, išskyrus nebent vienintelį tikslą – dar labiau skaidyti bei kiršinti ir taip susiskaldžiusias bei organizaciškai pakrikusias tautines politines jėgas.

Lygiai taip pat A. Juozaitis neišgirdo raginimų imtis minėto Telkėjo vaidmens ir ieškoti dialogo bei sąlyčio taškų su kuo įvairesnėmis piliečių grupėmis sluoksniais, kad plėstųsi jį remiančių visuomenės „apačių“ sluoksnis. Jis buvo linkęs veikti būtent kaip Gelbėtojas, besąlygiškai įtikėjęs jo tariamai nešamos Sąjūdžio legendos ir asmeninės charizmos galia savarankiškai ir „iš viršaus“, pasitelkiant vien gelbėtojišką retoriką, pažadinti plačiai atstovaujamą ir stiprų tautinį judėjimą, padėsiantį jam laimėti rinkimus ir po jų iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos valstybę.

Gaila, bet rimtas pokalbis šiais klausimais ne tik neįvyko, bet iš tikrųjų net neužsimezgė. VF nariai susidūrė su kandidatu, nelinkusiu ne tik svarstyti, bet net pripažinti šių klausimų svarbos. Tiesą sakant, nėra aišku, ar kandidatas apskritai suvokė, kokie jie buvo svarbūs. Kategoriškas reikalavimas besąlygiškai paremti kandidatui pačiam neprisiimant jokių įsipareigojimų – toks buvo daug ką galėjusio pakeisti, bet taip ir nepakeitusio susitikimo vienintelis rezultatas.

Tapo aišku, kad nesiimdamas spręsti tik ką minėtų dviejų uždavinių ir net nepripažindamas jų svarbos A. Juozaitis bus, apibūdinant madingu žodžiu, grynai simuliakrinis nesisteminis kandidatas, imituojantis nesistemiškumą tam tinkama retorika. Nuoseklus ir kryptingas darbas organizacinėje ir politinėje-mobilizacinėje plotmėse buvo pakeistas simuliakrų kūrimu. Plačios ir reprezentatyvios tautinių jėgų santalkos imitacija, arba simuliakras, tapo negyvybingas ir nefunkcionalus LYČ‘o sambūris. Tikrą ir potencialiai veiksmingą dialogą su visuomenės „apačiomis“ pakeitė tik žodine retorika pagrįstos, todėl iš principo nepasiekiamos ir tik įsivaizduojamos bei imituojamos vienybės simuliakras. 

Dabar jau turėtų paaiškėti, kokia yra skirsnio antraštės „norėti – nereiškia galėti“ tikroji prasmė. VF iš tiesų norėjo paremti A. Juozaitį šalies Prezidento rinkimuose. Tačiau tikrai negalėjo šito padaryti. Sutrukdė didžiulė ir, kaip galiausiai paaiškėjo, neįveikiama kliūtis: A. Juozaitis nebuvo nesisteminis kandidatas. Atsidūręs kryžkelėje, kur vėrėsi ir naujas nesisteminės politikos kelias, jis neišlaikė pasirinkimo testo ir pasuko seniai pramintu sisteminiu keliu. Jo kaip nesisteminio kandidato vaizdinys pasirodė esąs tik apgaulinga ir iš pirmo žvilgsnio patraukli iliuzija, neturinti nieko bendro su tikrove.

Ši kliūtis paremti buvo principinė ir didžiausia. Tačiau būta ir praktiškesnių kliūčių. Tiesa, kad A. Juozaitis kvietė VF narius dirbti jo kuriamame rinkimų štabe. Deja, buvo keblu patenkinti net tokį, atrodytų, menką ir lengvai įvykdomą prašymą. Tam trukdė iš karto paaiškėjęs LYČ‘o dvilypumas. A. Juozaičio rinkimų kampanijos interesai reikalavo sutelkti kuo stipresnes pagalbininkų pajėgas ir pritraukti į štabą kuo daugiau skirtingų pažiūrų ir įvairioms patriotinėms grupėms priklausančių gabių ir veiklių žmonių. Tačiau šiam interesui prieštaravo štabe vyravusių ir jį kontroliavusių tautininkų partinis rinkiminis interesas bei noras turėti lemiamą žodį svarbiausiais klausimais. 

Todėl iniciatyvių ir veiklių, bet „pašalinių“ žmonių vaidmuo ir įtaka neišvengiamai turėjo būti ribojami. Buvo akivaizdu, kad prasidės slapta kova „po kilimu“ dėl įtakos kandidatui tarp tautininkų ir jiems nepaklusnių štabo narių, kuri baigsis pastarųjų išstūmimu arba „savanorišku“ traukimusi iš štabo. Šios prognozės išsipildė su kaupu. Įsibėgėjus rinkimui kampanijai, trintys ir įtampos A. Juozaičio štabe tapo plačiai žinoma vieša paslaptimi, o kandidato pagalbininkų gretos iki kampanijos pabaigos smarkiai praretėjo. Panirti į štabe virsiančių intrigų sūkurį ir įsitraukti į kovas dėl įtakos kandidatui VF nariams neatrodė viliojanti perspektyva, todėl ir šio siūlymo teko atsisakyti.

Apsvarsčius ir visapusiškai įvertinus pokalbį su A. Juozaičiu ir jo metu spėjusius išryškėti jo būsimosios rinkimų kampanijos ypatumus VF nariams tapo akivaizdu, kad tai bus nenuspėjama kampanija, kurios organizavimui ir vykdymui forumas negalės turėti jokios įtakos. Tokiomis aplinkybėmis teko vadovautis ne jausmais ir asmeninėmis simpatijomis kandidatui, bet elgtis taip, kaip dera profesionaliam visuomeniniam politiniam sambūriui. Vienintelė racionali nuostata buvo atidžiai stebėti tolesnę įvykių raidą ir tikėtis, kad ji dar galbūt pakryps Lietuvai ir pačiam kandidatui palankesne linkme.

Bus daugiau

Susiję

Vytautas Radžvilas 645887753493196547

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-06-24 13:37

    Varge varge. Vyrai, kaip jau daug kartų sakiau, kol pyksitės ir po to rašysite apie tai daugiaserijinius traktatus, tol ir gausite po 4% per kiekvienus rinkimus. Šie rinkimai turėjo būti rimtas signalas, kad reikia kažką daryti kitaip; o ką gaunam vietoj to? Dar keletą tomų traktato, kodėl pykomės ir toliau pyksimės! Tikrai nuvilia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-06-24 15:16

      Išjungti protą ir pasakyti kaip katinas Leopoldas "Gyvenkime draugiškai" leistina tik vaikų amžiuje. Suaugę turi atpažinti, kokie motyvai slypi už veiksmų, kad reikalai nesibaigtų fiktyviomis vedybomis.

      Panaikinti
    2. Skaitytojas2019-06-24 15:35

      Tai sakot, norit likti suaugę ir amžinai pralaimintys? Na, prašom, nemanau, kad kas nors galėtų sutrukdyti tokiam ketinimui.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-06-25 16:58

      joo,jūs visiškai teisus. Eikvojamos jėgos ne vienijimuisi,bet "paklodžių" rašymui. Nuvylė Radžvilas. Labai.

      Panaikinti
  2. Pralaimintys? Eilinio "mesijo" ir jo šutvės atėjimą, nelaikau nauda valstybei ir jos piliečiams. Tai bus naudinga tik saujelei avantiūristų. Vienytis su nomenklatūrinių - mafijinių struktūrų statytiniais, kvaila, beprasmiška ir net išdavikiška. Todėl, kad ir kaip apmaudu, bet reikia pripažint, kad VF sprendimas buvo teisingas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Manau VR gerokai pervertina Juozaiti, net jei butu del ko tai sutare, nieko is to doro nesigautu. Na gal gautu ne 4,7%, o 9,7%. Ka tai pakeistu? Prezidento rinkimuose lygiai nieko. AJ yra politinis lavonas, nei jis telkejas, nei gelbetojas, tik kiauras nulis. Daugumos rinkeju akyse Sajudzio isdavikas, AMB ir sovietines nomenklaturos pasluoste, "istorines klaidos" pezetojas, savo antisajudietiska ir pronomenklaturine veikla dangstes ale "kova pries Landsbergio autoritarizma". Dar namie kalba "po-russki". Ka toks veikejas gali sutelkt? Nejuokinkit.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Skaitytojas2019-06-24 19:53

    Jei jau prabilote apie „po russki“, tai žiūrėkit:

    „gal gautu ne 4,7%, o 9,7%“

    Ne „gautų“, o „būtų gavę“. Jeigu rinkimai vyktų dabar ar ateityje, tada „gautų“. O jei rinkimai vyko praeityje (kurios neįmanoma pakeisti), tada „būtų gavę“ (jei ką nors būtų darę kitaip). Rusiškai abiem atvejais būtų vienodai, „polučili by“. Dėl to tiems, kas labai daug žiūri rusiškos televizijos, tie dalykai net ir gimtojoje kalboje ima painiotis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-06-24 22:42

    Šiaipjau yra gerai, kad pateikiama metodiška ir logiška praeitų įvykių analizė - svarbu, kad dabar, nes vėliau ji jau nebūtų tokia aktuali, kadangi pastabos ir išvados būtų atsietos nuo realios situacijos.
    Ši V.Radžvilo straipsnių serija turi ir dar vieną svarbų privalumą, bet apie jį - vėliau, kai bus baigtas šis straipsnių ciklas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai, kad kada nors šis straipsnių ciklas bus baigtas (tikiuosi), ir yra jo didžiausias privalumas.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2019-06-25 00:12

    Sprend́žiant iš publikos, kuri ateidavo į susitikimus su kandidatu Juozaičiu, jos amžiaus vidurkis kokie 80 metų. Iki susitikimo dar kažkaip atėjo, o po pusės metų iki rinkimų apylinkės nėr garantijos kad nukaks. Na o iki kitų rinkimų tie Juozaičio sutelktieji natūraliai išmirs.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2019-06-25 10:37

    Radžvilas galutinai įrodė, kad jis neįsikerta į politiką. Kas norės turėt bendrų reikalų su žmogumi, kuris po savo nesekmės viešai skalbia apatinius ir kaltina aplinkinius. Teoretikai lieka teoretikais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. pritariu. Kur kažkokio Radžvilo analitika, o kur hiper turbo politologo Anonimiškas
      2019-06-25 10:37. visus argumentus triuškinanti nuomonė.
      Ypač patiko: "Teoretikai lieka teoretikais".
      Aš visada sakau, - kam būsimus vairuotojus mokyti eismo taisyklių, išmokai sukioti vairą, maigyti pedalus ir vualia, pirmyn į gatves.

      Panaikinti
  8. Ir aš taip manau. Prieš keletą metų siunčiau signalą, kad apmąstymai (vidinė diskusija) būtini, bet to nedera skelbti viešai. Reakcijos nebuvo jokios... Dabar čia ir turim atitinkamą rezultatą.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Puteikio rinkėjas2019-06-25 13:34

    Tas plautis dar ne pas galvos daktarą?

    Vis verkia ir verkia... Žiauru, kai Juozaitis pasakė: Nebalsuokite už Radžvilą ir 66 000 Juozaičio rinkėjų išsiskaldė ir balsavo už bet ką, bet ne už Radžvilą...

    Kaip gaila, verksiu :(

    AtsakytiPanaikinti
  10. Net ir susiklijavus su Juozaičiu, Puteikiu, dar kažkuo šansai nebūtų dideli. O dabar tik eilinis lietuviškumas, tobulas gebėjimas skaldytis.. jau net nebeįdomu- natūralus ar su pagalba iš šalies.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2019-06-25 17:00

    Vienas komentaras tikslesnis už visą straipsnį (šiaip protingą):
    Daugumos rinkeju akyse Sajudzio isdavikas, AMB ir sovietines nomenklaturos pasluoste, "istorines klaidos" pezetojas, savo antisajudietiska ir pronomenklaturine veikla dangstes ale "kova pries Landsbergio autoritarizma". Dar namie kalba "po-russki".

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2019-06-25 19:57

    Prarandate atspalvius (ir didelę dalį proto), ponai. KGBistas, pedofilas, Tėvynės išdavikas, vagis, žiurkė, palyginus su juo Paleckis yra tiesog partizanas iš girių ką tik išėjęs.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2019-06-25 20:14

    Čia tas pats rašo, kur 2019-06-25 19:57. Beje, siniciukai-radžviliukai lyg norėtų krikdemais būti. Tai tam reikėjo daryti nevykusias valanda anksčiau eitynes, skelbtis kažkokia platforma tautinėms jėgoms burtis? Krikdemai būtų gerbtina partija - sėkmės, tik toks smulkus sukčiukavimas - ne pati geriausia pradžia.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2019-06-26 08:03

    Trečiojo reicho vedlys. Bent iš VU ateido.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip taip, nacių nacis, fašių fašis! Būūūūū! Bėga cypia visi žydomasonai! Ajajajaj! Erschieße sie alle!!!

      Panaikinti
    2. "Anonimiškas 2019-06-26 08:03" nenuilsdamas siekia vis naujų debilumo viršūnių. :D

      Panaikinti
  15. Gaila abu labai teisus,bet gal turėtu būti įdėjos svarbesnės...Galima ir žingsnį atgal dėl daugiau žingsnių į priekį.Apskritai reikia jauno aktyvaus žmogaus,kuriam ideologiškai padėtu Juozaitis ir Radžvilas ginčidamiesi nepiktai,draugiškai...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item