Popiežius Pijus XI. Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą (Quadragesimo Anno) (III)

I dalis – ČIA , II dalis – ČIA . *** Bet prieš kalbant šiuo reikalu, reikia priminti, kad jau Leonas XIII aiškiausiai įrodė, kad Mes ...

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA.

***

Bet prieš kalbant šiuo reikalu, reikia priminti, kad jau Leonas XIII aiškiausiai įrodė, kad Mes turime teisę ir pareigą apie šiuos reikalus, būtent ekonominus bei socialinius, tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu (23). Be abejo, Bažnyčios misija vesti žmones ne į laikinę, praeinamąją laimę, bet į amžinąją, ir dėl to „Bažnyčia laiko neturinti teisės kištis be reikalo į šiuos žemiškus dalykus“ (24). Vis dėlto Bažnyčia niekaip negali atsisakyti nuo jai pavestos pareigos naudoti savo autoritetą, tiesa, ne techniškiems uždaviniams, kuriems atlikti ji neturi nei tinkamų priemonių, nei uždėtos pareigos, bet visam tam, kas liečia dorovę. Ir tikrai, kiek tatai ją liečia, ir Dievo Mums patikėtosios tiesos ir svarbiausioji pareiga, kuri Mums tenka skelbti, aiškinti dorovės įstatymus, palenkia ir socialinius, ir ekonominius klausimus Mūsų aukščiausiajam autoritetui.

Nors ekonomijos mokslas ir dorovės mokslas kiekvienas savo srityje naudojasi savo dėsniais, tačiau klaidinga manyti, kad ekonomijos ir dorovės sritys tokios tolimos, tokios svetimos viena kitai, jog pirmoji nė kiek nepareinanti nuo antrosios. Be abejo, ekonomijos dėsniai, einą iš daiktų prigimties ir žmogaus sielos bei kūno sugebėjimų, nurodo, kuriuos tikslus šioje srityje žmogaus aktyvumas gali pasiekti, kurių negali, bei kokiomis priemonėmis jis gali ją siekti; iš kitos pusės protas iš daiktų ir žmogaus individualinės bei socialinės prigimties aiškiai mato tą tikslą, kurį Dievas Kūrėjas skyrė visai ekonomijos sričiai.

Dorovės įstatymas reikalauja, kad kiekvienu savo veiksmu siektume savo aukščiausio ir galutinio tikslo. Dėl to kiekvienoje srityje turime siekti tikslų, kurie prigimties, teisingiau — paties Dievo, prigimties autoriaus, yra, Mūsų supratimu, skirti tiems dalykams ir, tvarkingai derindami juos, palenkti aukščiausiajam tikslui. Jei šitą įstatymą ištikimai vykdysime, tai specialūs tikslai, atskirų žmonių ar visos visuomenės siekiamieji, pilnai susiderins su visuotiniais tikslais, o mes per juos, lyg laipsniais, pasieksime visų dalykų galutinį tikslą, būtent, Dievą, kuris yra sau ir mums Aukščiausias bei neišsemiamas gėris.

Pradėdami detališkai nagrinėti pasiimtus klausimus, pradėsime nuo nuosavybės teisės. Žinote, Gerbiamieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, kaip energingai gynė nuosavybės teisę prieš jo laikų socialistų nuomonę laimingo atminimo Mūsų Pirmatakas nurodydamas, kad josios panaikinimas išeitų ne darbininkų naudai, bet jųjų didžiausiam pavojui. Yra žmonių, kurie, suprantama, be jokio mažiausio pagrindo prasimano, kad Aukščiausias Ganytojas ir pati Bažnyčia gynė ir tebegina vien turtingųjų reikalus; iš kitos pusės, patys katalikai nesutaria dėl tikrosios Leono XIII nuomonės prasmės. Mums rodos, būsią vietoje čia tos Enciklikos, tuo pačiu Bažnyčios, mokslą šiuo klausimu apginti nuo neteisingų priekaištų bei kreivų aiškinimų.

Pirmučiausia yra aiškiausias faktas, kad nei Leonas XIII, nei teologai, Bažnyčios vedami bei mokomi, niekad neneigė ir neabejojo dėl dvejopų individualinės ir socialinės nuosavybės savumų, žiūrint, kam ji tarnauja, atskirų žmonių ir bendrajai gerovei; priešingai, visi vieningai teigė, kad nuosavybės teisę žmogus gavo iš prigimties, taigi iš Dievo, kad kiekvienas galėtų tenkinti savo ir saviškių reikalus, kad šios teisės dėka ir gėrybės, kurias Dievas skyrė visai žmonių giminei, galėtų tarnauti savo paskyrimui: visa tai galima pasiekti tik laikantis tam tikros ir gerai nustatytos tvarkos.

Todėl yra dvejopas pavojus, kurio reikia atsidėjus vengti. Kaip iš paneigimo ar paniekinimo socialinių bei viešųjų nuosavybės savumų būtinai patenkama į vadinamąjį individualizmą arba bent prie jo priartėjama, taip lygiai, jos privatinį bei individualinį pobūdį atmetus arba susilpninus, neišvengiamai pakliūvama „kolektyvizman" arba bent į jo skelbiamas klaidas. Nekreipiant į tai akių neišvengiamai atsiduriama moralinio, teisinio ir socialinio modernizmo seklumose, apie ką esame kalbėję Mūsų paskelbtu raštu Pontifikato pradžiojo (25). Tai privalo žinoti ypač tie, kurie, naujoviškumų besiekdami, neteisingais prasimanymais kaltina Bažnyčią, kad ji leidusi įsiskverbti į teologų mokslus pagoniškai apie nuosavybę nuomonei, kurią, esą, reiktų pakeisti visiškai kitokia ir kurią jie nuostabiu nesąmoningumu vadina krikščioniška nuomone.

Norint įstatyti ginčus, kurie vedami dėl nuosavybės bei josios pareigų, į tam tikras ribas, reikia pirmučiausia, kaip pagrindinį principą, kurį nustatė Leonas XIII, laikyti tai, kad nuosavybės teisė ir josios naudojimas yra du skirtingi dalykai (26). Teisingumas, komutatyviniu vadinamas, reikalauja gerbti ir neįžeisti svetimos teisės ir neperžengti savo teisių ribų; o kad savininkai privalo naudoti savo turtus tik padoriai, tai to reikalauja iš jų ne šis teisingumas, bet kitos dorybės, kurių dedamų pareigų „pildymo negalima reikalauti teisingumo keliu“ (27). Dėl to neteisingai kai kurie mano, kad nuosavybės teisės ir josios naudojimo ribos sutampančios; dar neteisingesnė yra nuomonė, kad blogas naudojimas ir nesinaudojimas naikina nuosavybės teisę arba kad dėl to nustojama tos teisės. Tad naudingą ir girtiną darbą daro tie, kurie, saugodami protų ramybę ir Bažnyčios visada teikiamo mokslo pilnumą, stengiasi išaiškinti tų pareigų prigimtį ir ribas, kurias viešojo gyvenimo reikalai deda ar tai pačiai nuosavybės teisei, ar tai josios naudojimui. Ir, priešingai, labai klysta tie, kurie stengiasi nuosavybės teisės individualinį pobūdį taip sumažinti, jog faktiškai jį visai panaikina.

Ir tikrai, kad šiame reikale žmonės turi žiūrėti ne tik savo atskirų interesų, bet ir bendros gerovės, aiškiai seka iš nuosavybės individualinių ir socialinių savumų. Šias gi pareigas atskirais atvejais tiksliai apibrėžti, kaip tatai yra reikalinga ir kai pati natūralioji teisė to nepadaro, turi tie, kurie veda valstybės reikalus. Dėl to viešoji valdžia, pasiremdama natūraliąja ir dieviškąja teise, gali tiksliau nustatyti, kas, turint galvoje tikrus viešosios gerovės reikalus, yra leistina arba neleistina savininkams naudojantis savo nuosavybe. Ir Leonas XIII išmintingai moko, kad „Dievas leido žmonių pastangoms ir jų institucijoms nustatinėti privatinių nuosavybių ribas“ (28). Kaip kitos visuomeninės institucijos, taip ir nuosavybės tvarkymas nelieka visiškai nekeičiamas, kaip tatai rodo istorija. Apie tai Mes esame kita proga pareiškę. „Kaip įvairiomis formomis reiškėsi nuosavybės teisė, pradedant laukinių tautų primityvia forma, kurią dar ir mūsų laikais galima kai kur pastebėti ir kuri per patriarkatų formas, vėliau per įvairias tironiškų režimų (tą vardą kartojame jo klasiška prasme) formas, toliau feodalines ir monarchines, pagaliau pasiekė moderniųjų laikų įvairiausias formas“ (29). Aišku betgi, kad valstybė neturi teisės šiame reikale savo nuožiūra elgtis, nes visada turi likti nepaliesta natūralinė teisė turėti privačią nuosavybę ir ją paveldėjimo keliu perdavinėti; tai yra dalykai, kurių valstybė neprivalo naikinti, „nes žmogus yra pirmesnis kaip valstybė (30), lygiai ir „šeima yra, logiškai ir realiai imant, pirmesnė kaip visuomenė“ (31). Dėl to jau Aukščiausias Ganytojas Leonas XIII pasakė, kad valstybei nevalia naikinti privačią turtą nepakeliamomis naštomis bei mokesčiais. „Kadangi teisė turėti nuosavybę yra duota ne žmonių, bet prigimties įstatymu, tai valstybė tegali ne naikinti ją, bet tik jos naudojimą tvarkyti ir su bendrąja gerove derinti“ (32). Kai valstybė derina privatinių turtų valdymą su visuomenės reikalais, tai ji nekenkia, bet gera daro privatinei nuosavybei, nes tuo būdu ji iš esmės sukliudo, kad privatinė nuosavybė, kurią Kūrėjas skyrė žmonių gyvenimui būti parama, slegiama nepakeliamų sunkumų, pati pagaliau neišnyktų. Tuo valstybė nuosavybės neapsunkina, bet ią apsaugo; ji nesilpnina jos, bet, priešingai, sustiprina.

Lygiai ir žmogus neturi teisės visiškai laisvai savo nuožiūra šeimininkauti pelnu, būtent, tuo pelnu, kuris jam nėra būtinas tinkamam jo padėjimui deramam gyvenimui palaikyti. Priešingai, svarbi pareiga liepia turtuoliams teikti išmaldas, geradarystės darbus daryti bei duosniems būti, kaip to aiškiausiai moko Šventasis Raštas ir Šventieji Bažnyčios tėvai. Iš Angeliškojo Daktaro dėsnių išeinant, mums aišku, kad žymų ir šių laikų reikalams itin naudingą kilnumo darbą atlieka tie, kurie gausingesnes lėšas pavartoja pelningam darbui suteikti, jei šis darbas naudojamas tikrai naudingoms gėrybėms gaminti (33).

Kad nuosavybės teisė pirmučiausia įgyjama užvaldymu niekam nepriklausančio daikto ir darbu arba vadinamąja specifikacija, aiškiausiai liudija visų laikų tradicija bei Leono XIII, Mūsų Pirmatako, mokslas. Tikrai, niekam nedaroma neteisybės, nors kai kas ir kitaip mano, jei niekam nepriklausąs daiktas paimamas; o darbas, kurį savo vardu pats žmogus atlieka ir kurio dėka daiktas įgauna arba naują formą, arba jo vertė padidėja, yra tas pagrindas, kuris teikia žmogui teisę į tuos vaisius.

Visai kitokis yra atvejis, kai darbas yra kitam išnuomojamas ir kito daiktams apdirbti naudojamas. Kaip tik ypatingai šios rūšies darbui tinka Leono XIII žodžiai, kad „tiesą pasakius, valstybės turtai kyla ne iš kitur, kaip tik iš darbininkų darbo“ (34). Argi nematome, kad gausingos gėrybės, kurios sudaro žmonių turtus, išeina iš darbininkų darbo, ar tai patys vieni darbininkai jas pagamina, ar tai jiems dirbant įrankiais bei mašinomis, kurios žymiai didina darbo našumą? Visi žino, kad jokia tauta niekad neišsivadavo iš vargo ir skurdo, nepasiekė geresnės būties be didelio ir suderinto darbo visų žmonių, tiek tų, kurie veda darbus, tiek tų, kurie įsakymus vykdo. Bet ne mažiau aišku, kad šitos pastangos būtų likusios bergždžios, kad jos nebūtų buvusios nė pradėtos, jeigu visų daiktų Kūrėjas nebūtų pirma suteikęs iš savo gerumo gamtos išteklių, josios turtų bei jėgų. Ką gi kita reiškia dirbti, jei ne vartoti sielos ir kūno jėgas gamtos dalykams apvaldyti, arba juos naudoti kaip priemones toms jėgoms lavinti? Prigimtasis įstatymas, kitaip kalbant, jame pasireiškianti Dievo valia, reikalauja, būtent, kad šiais gamtos ištekliais būtų laikomasi tikros tvarkos, o šitoji tvarka yra tai, kad kiekvienas daiktas turėtų savo šeimininką. Iš čia seka, išskyrus tik atvejį, kai kas dirba sau, kad vieno darbas ir kito kapitalas turi bendradarbiauti: vienas be kito nieko negali padaryti. Taip manė ir Leonas XIII, kai rašė: „Nėra kapitalo be darbo nei darbo be kapitalo“ (35). Tad visiškai klaidinga manyti, kad iš vieno kapitalo ar vieno darbo yra kilę tai, kas kyla iš abiejų sujungtų pastangų; lygiai visiškai neteisinga, kai viena kuri pusė, paneigdama antrąją, bet kurią vaisių dalį savintųsi tik sau.

Tiesa, kad kapitalas ilgą laiką per daug galėjo savintis. Kapitalas reikalavo sau visa, kas būdavo pagaminta, visus vaisius, vos palikdamas darbininkui tik tai, kas būtina yra jėgoms palaikyti bei atnaujinti. Neišvengiamas ekonomijos įstatymas, buvo sakoma, reikalauja, kad visi kapitalai koncentruotus turtuolių rankose, iš kitos pusės, tas pats įstatymas, verčiąs darbininkus amžinai vargti ir skursti. Tiesa, kad gyvenimas ne visada ir ne visur patvirtino šitą mančesterinio liberalizmo doktriną; vis dėlto negalima neigti, kad ekonominis ir socialinis režimas pastoviomis pastangomis lenkė gyvenimą ta kryptimi. Dėl to nenuostabu, kad šitos klaidingos nuomonės ir klaidinantieji postulatai susilaukė smarkaus pasipriešinimo ne tik iš tųjų pusės, kurie dėl visa to turėjo netekti natūralios teisės į geresnį gyvenimą.

Panašiai nuvargintiems darbininkams pasišovė padėti vadinamieji inteligentai, klaidingam įstatymui priešpastatydami lygiai klaidingą moralinį principą: būtent, kad viskas, kas priauga ar kas lieka, atskaičius tik tai, kas reikalinga kapitalui amortizuoti bei atnaujinti, teisėtai priklauso darbininkams. Šitoji klaida, kad ir mažiau aiški, negu kai kurių socialistų, reikalaujančių gamybos įrankių suvalstybinimo arba, kaip jie sako, ,,socializavimo“, tuo yra pavojingesnė ir lengviau klaidina neįspėtuosius. Tai suvedžioją nuodai, kuriuos godžiai gėrė daugelis tų, kurių atviras socializmas negalėjo suklaidinti.

Kad šitos klaidingos nuomonės nepastotų kelio į tiesą ir taiką, ir vieniems ir kitiems reikalingi buvo šie Mūsų Pirmatako išmintingieji įspėjimai: „Kad ir tarp atskirų žmonių paskirstyta žemė, nenustoja tarnavusi bendrai visų naudai“ (36). Lygiai ir Mes ką tik esame tai priminę sakydami, kad sutvertieji daiktai galėtų saugiu ir tvarkingu būdu tarnauti žmonėms, pati prigimtis paskirstė gėrybes, įsivesdama privačios nuosavybės įstatymą. Šito nevalia niekad iš akių išleisti nenorint klaidžioti.

Žinoma, ne kiekvienas išteklių bei turtų paskirstymas tinka Dievo nustatytam tikslui pilnai pasiekti arba bent tam tobulumui, kuris žmogiškose sąlygose yra visai įmanomas. Dėl to turtai, kurie ekonominės bei socialinės pažangos dėka nuolatos auga, turi būti taip skirstomi atskiriems žmonėms bei luomams, kad būtų išlaikytas, Jtaip Leonas XIII sako, jų naudingumas bendruomenei, arba, kitaip kalbant, kad būtų apsaugota bendroji visuomenės gerovė. Šitas socialinio teisingumo dėsnis draudžia, kad vienas luomas neleistų kitam luomui naudotis šituo gėrybių paskirstymu. Abu luomai nusideda šitam teisingumui — turtingieji, nusikratę rūpesčiais, mano esant teisingą tvarką, kai visi pelnai tenka jiems, o darbininkams nieko; darbininkai, kai nuosavybę dėl mindžiojamo teisingumo, kurį įsisąmoninę norėtų perdaug ekskliuzyviškai ginti, reikalauja sau visa, kaip iš jų rankų darbo išėjusio, kai jie be jokių kitų motyvų smerkia ir nori panaikinti visą nuosavybę ir kiekvieną pelną, kurs nėra darbo vaisius, nepaisant net to, koks tas pelnas yra ir kuriems tikslams jis tarnauja visuomenėje. Negalima nenurodyti, kaip ne vietoje ir neteisingai šiame reikale yra minimi Apaštalo žodžiai: „Kas nedirba, tas ir nevalgo“ (37). Šitais žodžiais Apaštalas smerkia tuos, kurie vengia darbo, nors gali ir privalo dirbti; ragina stropiai naudoti laiką ir mūsų kūno ir sielos jėgas ir nesidaryti našta kitiems, kai patys galime save aprūpinti. Apaštalas nieko nemokė, kad darbas yra vienintelis pagrindas žmogui gauti sau pragyvenimą (38).

Tad kiekvienam turi būti duota, kas jam priklauso, ir reikia taip daryti, kad žmogiškųjų gėrybių paskirstymas būtų vykdomas pagal viešosios gerovės reikalavimus arba socialinės teisybės normas, nes šiandieną dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.

Proletariato pakėlimas yra' kaip tik tas tikslas, kurį Mūsų Pirmatakas laikė būtinai siektinu. Ir tatai reikia juo aiškiau pabrėžti ir įsakmiai kartoti, kad šie išganingi ganytojo nurodymai buvo dažnai užmirštami, ar tai sąmoningai nutylint apie juos, ar tai dėl to, kad jie laikyti neįvykdomais, kai tuo tarpu jie įvykdomi ir turi būti vykdomi. Dėl to, kad „pauperizmas“, kuris Leono XIII laikais buvo toks baisus, yra kiek sumažėjęs, šie nurodymai mūsų laikais nenustojo savo reikšmės ir svarumo.

Be abejo, darbininkų padėtis pagerėjo ir pasidarė teisingesnė, ypatingai didesnėse ir kultūringesnėse valstybėse, kuriose negalima visus darbininkus laikyti vargstančiais ir skurstančiais. Bet kartu iš kitos pusės, moderniajai industrijai ir technikai skubotai įsiveržiant į naujas sritis, į vadinamas naujas žemes ir seniausios kultūros Rytų Kraštus, be galo išaugo anų kraštų proletarų skaičius, kurių vargai šaukiasi į dangų. Prie jų prisidėjo gausingos žemės darbininkų minios, gyvenančios sunkiausiomis sąlygomis „ir netekusios vilties turėti savo žemės nuosavybę“. Todėl jei suderintomis ir vaisingomis pastangomis nebus joms padėta, jos liks visada proletariato eilėse.

Nors teisinga yra skirti proletariatą nuo pauperizmo, tai betgi tiesa, kad didelis proletariato skaičius iš vienos pusės ir mažas skaičius turtuolių su galingais ištekliais iš kitos pusės aiškiausiai įrodo, kad mūsų „industrializmu“ vadinamais laikais pagamintieji tokioje gausybėje turtai yra blogai paskirstyti ir nėra pritaikyti, kaip tatai pritiktų, įvairių luomų reikalams.

Reikia tad dėti visas pastangas, kad bent ateityje pagamintosios gerybes tik teisinga proporcija savybės įgijimu, atitektų kapitalistams ir kad ganėtinai gausingai jos patektų darbininkų tarpan, žinoma, ne tam, kad galėtų nedirbti, — žmogus leistas dirbti, kaip paukštis skrajoti, — bet tam, kad taupydami galėtų padidinti savo nuosavybę, kad taip didindami ir išmintingai tvarkydami galėtų tikriau savo šeimynų reikalus aprūpinti. Tuo, nusikratę nuo proletariato gyvenimo netikrumų, jie ne tik pajėgs kovoti su gyvenimo sunkumais, bet ir bus įsitikinę, kad, jiems numirus, jie bent dalimi yra aprūpinę tuos, kuriuos palieka gyventi.

Visa tatai Mūsų Pirmatakas ne tik nurodė, bet aiškiais žodžiais paskelbė, ir Mes šiuo raštu pakartotinai primename. Ir būkite tikri, kad jeigu visa šita nebus kiekvieno pagal savo išgales ir be jokio atidėliojimo vykdoma, tai nebus galima sėkmingai apginti viešosios tvarkos, taikos ir visuomenės ramybės nuo revoliucinių kurstytojų pastangų.

Šito gi nepasieksime, jei proletarams nebus duota galimumo savo darbštumu ir taupumu įsigyti kokią nors, kad ir kuklią, nuosavybę, kaip tatai Mūsų Pirmatako pėdomis eidami jau esame sakę. Iš ko gi, jei ne iš atlyginimo už darbą, taupiai gyvendamas, galės kiek nors atidėti tas, kurs neturi nieko kita, tik darbo jėgą, kuria uždirba pragyvenimui reikalingus dalykus? Imsimės tad atlyginimo klausimo, kurį Leonas XIII laikė labai svarbiu (39), išplėtodami ir išaiškindami, kur bus reikalo, jo turinį bei dėsnius.

Pirmučiausia labai klysta tie, kurie mano darbo samdymo sutartį esant iš esmės neteisingą ir dėl to pakeistiną socialine sutartimi; taip sakydami, jie daro neteisybę Mūsų Pirmatakui, nes jo Enciklika Rerum Novarum ne tik priima tokį susitarimą, bet ir plačiai svarsto jo sutvarkymą pagal teisingumo normas. Vis dėlto manome, kad šių dienų socialinio gyvenimo sąlygose bus geriau, jei, kiek tatai bus galima, darbo kontraktas bus kiek suvaržomas socialiniu kontraktu (kolektyvine sutartimi, Vertėjas), kas jau pradėta įvairiais būdais daryti ne be žymios naudos darbininkams ir kapitalistams. Taip tatai darbininkai ir tarnautojai tampa tam tikra prasme nuosavybės bendrininkais, arba dalyvauja įmonių vedime ir pelno padalijime.

Jau Leonas XIII išmintingai pareiškė, kad teisingam atlyginimui nustatyti reikia imti dėmesin ne vieną, bet daugelį aplinkybių: „norint nustatyti teisingo atlyginimo būdą, reikia daug įvairių priežasčių įvertinti“ (40). Šituo pasakymu jis aiškiai pasmerkė lengvapėdiškumą tų, kurie mano be jokio vargo galį išspręsti šią keblią problemą, laikydamies vienos kurios taisyklės ar masto, ir tai dar visiškai klaidingo ir neteisingo.

Labai klysta tie, kurie neabejodami skelbia, kad darbas yra tiek vertas ir tiek apmokėtinas, kiek vertas yra to darbo vaisius, ir kad dėl to darbininkas turįs teisę reikalauti sau visa, kas jo darbu buvo pagaminta. Kiek šitokia nuomonė neteisinga, yra jau aišku iš to, ką pasakėm, kalbėdami apie darbą ir kapitalą.

Tiek nuosavybė, tiek darbas, ypatingai tasai, kuris nuomojamas kitam, turi šalia asmeninio ar individualinio pobūdžio ir visuomeninį, ko nereikia išleisti iš akių. Yra aišku, kad jei visuomenė nebus gerai suorganizuota, jei socialinė ir teisinė tvarka neapsaugos darbo, jei įvairios profesijos, nuo viena kitos pareinančios, nesiderins ir viena kitos nerems, jei, kas dar svarbiau, protas, kapitalas ir darbas nesusijungs ir nesudarys lyg vieno veiksnio, tai žmonių veiklumas neduos norimų vaisių. Iš čia darosi negalima teisingai įvertinti ir teisingai atlyginti darbą, jei neimama dėmesin jo socialinė ir individualinė prigimtis.

Iš šito dvilypio pobūdžio, kurį žmogaus darbui suteikė prigimtis, eina labai svarbios išvados, kurios turi tvarkyti ir normuoti atlyginimą.

Pirmučiausia, darbininkui reikia tiek atlyginti, kad jis galėtų save ir savo šeimą išlaikyti (41). Žinoma, ir kiti šeimos nariai, kiekvienas pagal savo išgales, turi prisidėti prie bendro visų išlaikymo, kaip tatai matome ne tik ūkininkų šeimose, bet ir daugely amatininkų ar mažų pirklių šeimose. Bet neleistina išnaudoti vaiko jaunystė ir moters silpnybė. Šeimos motinos darbas yra pirmučiausia namie arba namų ūkyje bei šeimos rūpesčiuose. Didžiausia blogybė, kurią reikia visomis pastangomis pašalinti, tai toji, kad motinos dėl menko tėvo už darbio yra verčiamos už namų sienų ieškoti apmokamo darbo, apleisdamos motiniškus darbus ir pareigas, ypatingai vaikų auklėjimą. Reikia tad dėti visas pastangas, kad tėvai gautų ganėtiną atlyginimą, kurio pakaktų visiems šeimos reikalams patenkinti. Jei šių dienų pramonės sąlygos ne visados leidžia taip daryti, tai socialinis teisingumas reikalauja, kad būtų pirmučiausia padarytos tokios įeformos, kurios užtikrintų suaugusiam darbininkui tokį atlyginimą. Čia bus vietoje atiduoti garbę tiems, kurie, turėdami išmintingą ir naudingą tikslą, yra sumanę ir išbandę įvairius būdus atlyginimui už darbą nustatinėti proporcingai darbininko šeimyninėms pareigoms taip, kad šioms pastarosioms padidėjus, didėtų ir atlyginimas ir net, jei taip atsitinka, kad jo pakaktų ir nepaprastiems reikalams.

Nustatant atlyginimo dydį, taip pat reikia turėti galvoje ir įmonės bei josios savininko reikalus; būtų neteisinga reikalauti per didelio atlyginimo, kurio įmonė be savo sunykimo ir be plaukiančios iš to darbininkų nelaimės negali pakelti. Žinoma, kad negalima laikyti teisingu pagrindu mažinti darbininkams atlyginimą, jei dėl nesugebėjimo ar nemokėjimo, arba dėl nepanaudojimo ekonominės bei technikinės pažangos įmonė per maža duoda pelno. Bet jei įmonė stokoja kapitalų, kurie būtini teisingam darbininkų atlyginimui, ar tai dėl to, kad yra neteisingomis pareigomis apkraunama, ar tai dėl to, kad turi pagamintas prekes pigiau pardavinėti, kaip teisingumas reikalauja, tai tie, kurie ją taip vargina, sunkiai nusideda, nes atima teisingą atlyginimą iš darbininkų, kurie vargo spaudžiami yra verčiami priimti atlyginimą mažesnį, negu būtų teisinga.

Dėl to visi darbininkai ir savininkai tegul stengiasi sujungtomis jėgomis ir išmanymu nugalėti visus sunkumus bei kliūtis, o valdžios organai tenesigaili padėti šitam naudingam darbui savo išmintinga politika. Jei padėtis betgi pasidarys kritiška, tada reikia apsvarstyti, ar įmonė gali ir toliau egzistuoti, ar reikia darbininkams kuriuo kitu būdu padėti. Šituo atveju, suprantama, labai sunku, yra būtina, kad tarp savininkų ir darbininkų viešpatautų tam tikra vienybė ir krikščioniškas sutarimas, pasireiškiąs vaisingomis pastangomis.

Nustatant atlyginimo dydį, reikia pagaliau vadovautis bendrosios ekonominės gerovės sumetimais. Jau anksčiau išdėstėm, kiek svarbos turi bendrajai gerovei, kad darbininkai bei tarnautojai, padengę savo būtinas išlaidas, galėtų dalį savo uždarbio atidėti ir tuo palengva sudaryti kuklią nuosavybę, bet nemažesnės svarbos yra ir kitas dalykas, iš akių nepaleistinas ir mūsų laikais ypač svarbus, tai būtent tas, kad visi tie, kurie gali ir nori dirbti, gautų darbo. O tatai nemaža pareina nuo atlyginimo normų, kurios, protingose ribose būdamos, daugina darbo progas ir, priešingai, jas mažina, kai tų ribų nesilaiko. Kas gi nežino, kad per mažas ar nenormaliai padidintas atlyginimas yra buvęs nedarbo priežastis? Šita blogybė, kuri ypatingai Mūsų Pontifikato laikais siaučia ir didelį darbininkų skaičių vargina ir kankina, kankindama juos bei gundydama, taip pat griauna valstybių gerovę bei visame pasaulyje viešąją tvarką bei ramybę. Priešinga tad socialiniam teisingumui netinkamai mažinti ar didinti darbininkų atlyginimą, siekiant vien asmeninės naudos ir nepaisant bendros gerovės. Socialinis teisingumas reikalauja, kad, derinant pastangas ir nuomones, atlyginimas, kiek tatai yra galima, būtų taip nustatomas, kad ko didžiausias skaičius žmonių galėtų rasti darbo ir gauti už tai pragyvenimui reikalingų dalykų.

Tam tikslui padeda ir tinkamas tarp įvairių atlyginimo kategorijų santykis ir su juo glaudžiai susijęs protingas santykis prekių kainų, kuriomis jos parduodamos, pagaminus įvairiose gamybos šakose, kaip, pvz., žemės ūkis, pramonė ir kitos. Kur visa šita bus tinkamai išlaikoma, ten įvairios produkcijos sritys, lyg vieną organizmą sudarę, kaip organizmo sąnariai, teiks sau naudingą pagalbą. Socialinė ekonominė santvarka bus sveikai sudaryta bei jai skirtus tikslus pasieks tuomet, jei kiekvienam ir visiems ji teiks gėrybių, kurių gali duoti gamtos ištekliai, technikos pažanga ir visuomeniškas ekonomijos reikalų tvarkymas. Tų gėrybių turi būti tiek, kiek jų būtinai reikia neišvengiamiesiems reikalams bei padoriems gyvenimo patogumams ir kad žmonės galėtų pasiekti tą laimingesnio kultūringo gyvenimo laipsnį, kuris, jei tik protingai juo naudojamasi, ne tik nekliudo dorybei klestėti, bet, priešingai, jai žymiai padeda (42).

Visa, ką ligi šiol pasakėme apie teisingą gėrybių paskirstymą ir apie teisingą atlyginimą, svarbiausiai liečia atskirus asmenis ir tik netiesiog socialinį sutvarkymą, kurį Leonas XIII, Mūsų Pirmatakas, stengiasi atstatyti pagal sveikos filosofijos principus ir patobulinti pagal aukščiausius Evangelijos dėsnius.

Bet, norint sutvirtinti tai, ką jis taip laimingai pradėjo, įvykdyti tai, kas yra darytina, kad iš to dar gausingesnių bei laimingesnių vaisiai tektų žmonių giminei, ypatingai du dalykai yra būtini: institucijų reforma ir papročių pataisymas.

Kalbant apie institucijų reformą, pirmučiausia prisimena valstybė. Žinoma, ne dėl to, kad iš jos intervencijos reikia laukti bendrosios gerovės, bet dėl to, kad, pavykus vadinamam individualizmui sunaikinti ir beveik visiškai nuslopinti intensyvų visuomeninį gyvenimą, kadaise gausingomis ir įvairiomis susibūrimų formomis besireiškiantį, beveik beliko tik atskiri asmenys ir valstybė. Tatai gi nemaža kenkia pačiai valstybei, kuri, netekdama visuomeninio susitvarkymo formos ir priimdama sau visus tuos darbus, kuriuos pirma atlikdavo panaikintos organizacijos, yra slegiama ir apkrauta bemaž begalinėmis pareigomis bei darbais.

Nors ir teisybė, ir istorija tatai aiškiai rodo, kad dėl socialinio gyvenimo pasikeitimų daug dalykų, kurių kadaise tikėtasi iš mažesnio masto organizacijų, šiandieną galima laukti tik iš didelių organizacijų, tai betgi socialinėje filosofijoje lieka nepakeistas ir tvirtas tas principas, kuris negali būti nei susilpnintas, nei pakeistas: būtent, kaip nevalia iš atskirų žmonių atimti ir tai pavesti visuomenei, ką atskiri žmonės gali savo iniciatyva bei savo pastangomis padaryti, taip lygiai neteisinga visa tai, ką mažesnės draugijos pačios pajėgia atlikti, pavesti didesnėms bei aukštesnėms draugijoms; tai reikštų daryti nuostolius bei griauti socialinę tvarką. Bet kuri intervencija socialinėje srityje iš savo prigimties privalo ne naikinti juos ar paglemžti, bet teikti pagalbos socialinio organizmo nariams.

Vyriausybė turi tad palikti mažesnės reikšmės darbus bei rūpesčius, kurie ją per daug blaškytų, žemesnėms organizacijoms; tuo būdu ji galės sėkmingiau ir laisviau atlikti tai, kas jai vienai priklauso daryti, ką ji viena tegali įvykdyti: vesti, budėti, raginti, drausti — žiūrint, ko reikalauja aplinkybės ar būtinumas. Valdytojai težino: juo tobulesnis bus hierarchiškas tarp įvairių susigrupavimų santykiavimas, vyriausybei laikantis šio „paramos“ teikimo principo, juo didesnis bus valdžios autoritetas bei sėkmingumas, juo geresnė visuomeninių reikalų būklė.

Ir valstybė, ir kiekvienas rinktinis pilietis pirmučiausia privalo stengtis, kad, panaikinus konfliktus tarp „klasių“, įsigalėtų sutartinis profesijų bendradarbiavimas.

Būtina tad, kad socialinė politika dėtų pastangas profesinėms organizacijoms atstatyti. Ligi šiol visuomenė lieka nenormalioje padėtyje, užtat nepastovi ir svyruojanti, nes ji remiasi „klasėmis“, siekiančiomis skirtingų ir priešingų tikslų, dėl to palinkusiomis į neapykantą bei kovas.

Nors darbas, kaip tatai aiškiai išdėstė savo Enciklikoje Rerum Novarum Mūsų Pirmatakas ir nėra paprasta prekė, bet jame turi būti pripažinta žmogiškoji darbininko vertė, ir dėl to negalima jo pirkti, pardavinėti kaip bet kurį daiktą, tai vis dėlto šiandieną vadinamoje darbo rinkoje darbo pasiūla ir pareikalavimas skirsto žmones į dvi dalis ar dvi stovyklas; šitoji gi dviejų grupių kova paverčia darbo rinką kovos lauku, kur abi stovyklos žiauriai viena su kita rungiasi. Visiems aišku, kad šitą blogybę, kuri gresia pavojumi pačiai visuomenės egzistencijai, reikia ko skubiausiai pašalinti. Bet visiškas pasveikimas tik tuomet bus galimas, jei, pašalinus minėtąjį priešingumą, bus sudaryti gerai sutvarkyti socialiniai organai: būtent, „grupės“ ar profesijos, kuriose bus buriami žmonės ne pagal jų reikšmę darbo rinkoje, bet pagal įvairias šakas socialinio veikimo, kurį atlieka kiekvienas. Pati prigimtis taip veda, kad kaip vietos kaimynyste surišti žmonės buriasi į bendruomenes, taip lygiai vienu amatu ar profesija užsiimą žmonės — ar tai būtų ekonomijoje, ar kitoje kurioje srityje — sudaro tam tikras draugijas ar korporacijas taip, jog daugelis laiko šias organizacijas kad ir ne tokiomis esminėmis, kaip yra pati visuomenė, tai bent natūraliomis.

Kadangi tvarka, kaip tatai itin gerai aiškina šv. Tomas (43), kyla iš harmoningai suderintų skirtingų dalykų, tai ir socialinė organizacija — visuomenė reikalauja, kad įvairūs visuomenės nariai būtų stipriai kuriuo nors būdu sujungti į vieną kūną. O šitokį sujungimo pagrindą atskiros profesijos randa gamindamos gėrybes ar atlikdamos darbus sujungtomis tos pačios profesijos darbininkų bei vedėjų pastangomis, arba visuomenės gerovėje, kurios sutartinai turi siekti visos profesijos, kiekviena pagal savo išgales. Šitoji vienybė bus juo stipresnė bei sėkmingesnė, juo sąžiningiau atskiri žmonės ir pačios organizacijos stengsis vykdyti savo profesijos darbus bei savo profesijose tobulėti

Iš to lengva suprasti, kad šitose organizacijose bendrieji visos organizacijos reikalai turi pirmenybę, bet, svarbiausia, reikia stengtis, kad kiekvienos profesijos darbai tarnautų bendrajai visuomenės gerovei. Kai kyla klausimų kokiais nors specialiais reikalais, ar tai darbininkų, ar savininkų, kad viena pusė turi į kitos pusės sauvalę, kiekviena pusė gali svarstyti klausimus skyrium arba tais klausimais daryti net nutarimus.

Vargu reikalinga priminti, kad tai, ką Leonas XIII mokė apie valstybių politines formas, galima, užlaikant proporciją, pritaikyti ir profesinėms draugijoms ar korporacijoms: būtent, žmonės turi visišką teisę pasirinkti jiems patinkančią formą su sąlyga, kad ji neprieštarautų teisingumui ir būtų suderinta su bendrosios gerovės reikalavimais (44).

Kaip kad vienos bendruomenės gyventojai paprastai įvairiems tikslams steigia draugijas, kuriose dalyvauti ar nedalyvauti kiekvienas sprendžia savo nuožiūra, taip lygiai vienos profesijos žmonės sudaro vieni su kitais laisvas organizacijas su profesija tam tikru būdu susijusių tikslų siekti. Kadangi šios rūšies laisvos draugijos yra aiškiai ir tiksliai išnagrinėtos Mūsų garbingo Pirmatako raštuose, tai Mums belieka tik viena pabrėžti: žmogus yra laisvas ne tik tokioms privatinio pobūdžio organizacijoms, bet ir „duoti joms įstatus bei taisykles, kurios atrodo geriausios pasirinktam tikslui siekti“ (45). Tokia pat teisė yra steigti organizacijas, kurių tikslas išeina iš vienos profesijos ribų. Tos laisvos draugijos, kurios jau gyvuoja ir sėkmingai veikia, terengia sau kelią pagal krikščioniškos socialinės filosofijos principus ir kiekviena pagal savo išgales į aną geresnįjį susitvarkymą į korporatyvinius sambūrius, apie kuriuos pirmiau esame kalbėję.

Lieka dar pasirūpinti dalyku, kurs labai glaudžiai yra susijęs su anksčiau minėtais. Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti „klasių“ kova, taip lygiai ir geras ekonominis režimas neįvykdomas nevaržoma konkurencija. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinės ekonomijos mokslo klaidos. Šitas mokslas, ar tai iš užmiršimo, ar tai iš nežinojimo, paneigė ekonomikos socialinį bei moralinį charakterį ir manė, kad valstybės valdžia ekonominio gyvenimo klausimais visai neturi domėtis, kad laisva nuo bet kokių varžtų, palikta pati savo sugebėjimams ekonominė sritis laisvoje rinkoje bei nevaržomoje konkurencijoje rasianti daug saugesnį savo vadovaujantį principą, negu kad vaduodamosi bet kurio žmogaus proto nurodymais. Be abejo, konkurencija — tam tikrose ribose — yra teisėta ir tikrai naudinga, tačiau ji niekada nebus tinkama normuoti ekonominiam gyvenimui. Tai pakankamai įrodė faktai, kai nelemtojo individualizmo dėsniai buvo vykdomi. Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingai bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti, nes savo prigimtimi būdama nesaikinga ir prievartinga, yra reikalinga griežto suvaldymo ir protingo vadovavimo, jeigu norime, kad ji būtų naudinga žmonėms; ko negali rasti jinai pati savyje. Reikalingi tad yra aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinis teisingumas ir socialinė meilė. Yra būtina, kad šis teisingumas apimtų pačias institucijas bei visą tautų gyvenimą, kad susikurtų sėkminga teisinė bei socialinė tvarka, kuri tvarkytų ir visą ekonomiką. Socialinė meilė turi tapti lyg siela tos tvarkos, kurią vyriausybės privalo energingai saugoti ir ginti; jos galės tatai lengviau įvykdyti, jei atsisakys nuo tų darbų, kurie, kaip anksčiau sakėme, joms vykdyti priklauso.

Pageidautina, kad įvairios tautos, ekonomikoje taip viena nuo kitos pareinančios ir abipusės paramos reikalingos, stengtųsi bendrais žygiais bei pastangomis pasiekti tam tikrą laimingą bei naudingą tautų bendradarbiavimą ekonomikoje, sudarant išmintingas sutartis ir įkuriant reikalingas institucijas.

Jei įvairios socialinio organizmo dalys, kaip buvo sakyta, bus atstatytos, jei vedamasis ekonomikos bei socialinis principas bus atstatytas, tai ir apie šį socialinį kūną bus galima tam tikra prasme pasakyti tai, ką Apaštalas saito apie mistinį Kristaus kūną: „Jo yra visas kūnas sudėtas ir sujungtas, ir taip jis visais susišelpimo nariais, kaip atitinka kiekvienam sąnariui skirtą veikimą, vykdo savo augimą sau statyti meilėje“ (46).

Dabar, kaip tatai visi žino, pradėta įgyvendinti speciali sindikatinė bei korporatyvinė organizacija. Mūsų Enciklikos turinys Mums uždeda pareigą čia trumpai paminėti, pareiškiant kelias tinkamas pastabas.

Pati valstybė sindikatą pripažįsta legaliu ir lyg suteikia jam monopolinę privilegiją, kad tik jis vienas, kaip pripažintas, gali atstovauti darbininkų ar savininkų sudarytomis sutartimis arba kolektyviniais darbo kontraktais. Dėtis sindikatan ar ne, paliekama kiekvieno nuožiūrai, ir tik tose ribose galima toks sindikatas vadinti laisva organizacija, nes sindikatinis mokestis bei kiti mokėjimai yra reikalaujami iš visų tam tikro amato ar profesijos narių, tiek iš darbininkų, tiek iš savininkų, kaip lygiai visiems yra privalomos teisėto sindikato sudarytos darbų sutartys. Tiesa, buvo oficialiai pareikšta, jog tokių legalizuotų sindikatų buvimas nekliudo, kad šalia jų de facto būtų ir kitų tos pat profesijos žmonių organizacijų.

Iš abiejų rūšių vienos profesijos ar amato sindikatų (darbininkų ir darbdavių) siunčiamieji delegatai sudaro korporacijas, kurios kaip tikri valstybės organai veda pačius sindikatus ir koordinuoja jų veikimą bendruose reikaluose.

Streikai ir lokautai draudžiami; jei šalys ginčo neišsprendžia, įsikiša vyriausybė.

Kiekvienas lengvai pastebės šios institucijos, kurią trumpai aprašėm, tam tikras geras ypatybės: taikingą klasių bendradarbiavimą, socialistų veikimo ir jų organizacijų suvaržymą, taikomąją specialių valdinių organų įtaką.

Bet kad nieko nepraleistume tokiame svarbiame reikale ir, imdami galvon visus aukščiau išdėstytus bendruosius principus bei tuos, kuriuos tuojau dar paminėsime, turime pasakyti, kad Mums yra žinoma, jog netrūksta žmonių, kurie bijo, kad valstybė, kurios uždavinys yra teikti būtinais atvejais pakankamos pagalbos, nenuslopintų laisvosios iniciatyvos. Bijoma, kad naujoji sindikatinė ir korporatyvinė organizacija nevirstų perdaug biurokratiška bei politiška ir pripažįstant jai aukščiau minėtas gerąsias puses, nevirstų įrankiu kurios nors grupės politiniams tikslams siekti, užuot tarnavusi geresnei socialinei tvarkai kurti ir remti.

Kad būtų pasiektas šis pastarasis bei kilnusis tikslas ir būtų paremta tikrai bei pastoviai bendroji gerovė, laikome svarbiausiu bei būtiniausiu dalyku, kad gailestingasis Dievas padėtų ir kad visi geros valios žmonės sujungtomis pastangomis tam tikslui dirbtų. Be to, tikimės, pasiremdami tuo, kas pirmiau pasakyta, kad šitas tikslas liks juo tikriau pasiektas, juo didesnis bus skaičius tų, kurie yra pasiryžę savo technišką, profesinį bei socialinį patyrimą tam tikslui panaudoti, ir, kas dar svarbiau, juo daugiau prisidės katalikiškieji principai bei jų praktikavimus, žinoma, ne iš Katalikų Akcijos (kuri nesiekia plėtoti tikro sindikatinio bei politinio veikimo) pusės, bet iš pusės tų Mūsų sūnų, kuriuos pati Katalikų Akcija tais principais auklėja ir kuriuos Bažnyčios priežiūroje ji’ rengia apaštalavimo darbams. Sakome — Bažnyčios priežiūroje, nes ir šituo čia paliestu klausimu, kaip ir visur, kur kalbama apie doros dalykus, ji niekad negali pamiršti arba abejingai apleisti Dievo jai uždėtos pareigos budėti ir mokyti.

Ką pasakėme apie socialinės tvarkos atstatymą bei tobulinimą, tai, suprantama, nieku būdu negalima pasiekti be papročių reformavimo; istorija tai aiškiai įrodo. Buvo, iš tikrųjų, socialinė tvarka, kuri, kad ir ne visais atžvilgiais tobula, vis dėlto atitiko sveiko proto reikalavimus, kiek leido tų laikų sąlygos bei reikalai. Jei šitoji tvarka jau seniai išnyko, tai, aišku, ne dėl to, kad, pasikeitus aplinkybėms, ji negalėjo evoliucijos vedama bei pasikeisdama prisitaikyti, bet daugiau dėl to, kad arba žmonės, besivadovaudami vien savo egoizmu, nenorėjo tų organizacijų duris atidaryti beaugančioms minioms, ką reikėjo daryti, arba kad, klaidingai suprastos laisvės bei kitų klaidų apakinti, pasidarė nekantrūs bet kokiai naštai ir panoro atsipalaiduoti nuo bet kokio autoriteto.

Belieka apsvarstyti dabartinę ekonominę santvarką ir socializmą, tos santvarkos pikčiausią kaltintoją, kad padarytume teisingą bei viešą sprendimą apie juos, paieškotume visų blogybių teisingosios priežasties ir nurodytume svarbiausią bei būtiniausią viso to vaistą — papročių reformą.

---

Nuorodos:

23) Enc. R. N., N. 13;
24) Enc. Ūbi arcano 1922. XII. 23;
26) Enc. Ūbi arcano, 1922. XII. 23;
26)    Enc.    R.    N.,    N.    19;
27)    Enc.    R.    N.,    N.    19;
28) Enc. R. N., N. 7;
29) Prakalba Kat. Akc. kongrese Italijoje 1946 m. gegužės 16 d.
30) Enc. R. N., N. 6;
31) Enc. R. N., N. 10;
32) Enc. R. N., N. 35;
33) S. Thom. Summ. The-ol. II ir II g. 134;
34) Enc. R. N., N. 27;
35) Enc. R. N., N. 15
30) Enc. R. N., N. 7,
37) II Thess. III, 10;
38) II Thess. III, 8-10;
3n) Enc. R. N., N. 34;
40) Enc. R. N„ N. 17;
41) Enc. Casti ' connubii, 1930 m. gruodžio 31 d.;
42) S. Thom. De regime principum. I, 15. ■— Enc. R. N., N. 27;
43) S. Thom. Contra Gent. III. 71; Summ. Theol. I. q. 65 a 2, 1. c.;
44) Enc. Immortale Dei, 1885. XI. 1.;
46) Enc. R. N., N. 42;



Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 5211993787476758046

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item