Popiežius Pijus XI. Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą (Quadragesimo Anno) (II)

Ankstesnę teksto dalį rasite – ČIA . *** Dabartinės Enciklikos turinys ir tikslas Rerum Novarum Enciklikos keturių dešimčių metų su...

Ankstesnę teksto dalį rasite – ČIA.

***

Dabartinės Enciklikos turinys ir tikslas

Rerum Novarum Enciklikos keturių dešimčių metų sukakties šventė, kuri su didžiu džiaugsmu pradedama minėti visų ir visur, bet labiausiai iš viso pasaulio plaukiančių į šventąjį miestą katalikų darbininkų, teikia mums norimą progą prabilti. Mes norime apžvelgti palaimos gausius Leono XIII Enciklikos vaisius tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek visai žmonių visuomenei; Mes ginsime nuo tam tikrų svyravimų jos svarbiausias ekonomines doktrinas ir Mes išvystysime kai kurias jos vietas. Pagaliau, spręsdami šių dienų ekonominį režimą ir pasmerkdami socializmą, nurodysime tikras dabartinio visuomeninės tvarkos sąmyšio priežastis ir parodysime vienintelį galimą kelią išganingos restauracijos linkui, būtent — atnaujinimo dorovinių krikščioniškųjų papročių. To laikydamies, Mes skirsime tris svarbiausias Mūsų Enciklikos dalis.

I

Kad galėtume pradėti nuo to, ką pirmoje dalyje esame užsibrėžę, negalime susilaikyti nepaminėję šio šv. Ambrozijaus patarimo: „Dėkingumo pareiga yra pirmoji mūsų pareiga" (13); tad turime siųsti padėką visagalinčiam ir visų geriausiam Dievui už gausią palaimą, kuri teko Bažnyčiai ir pasauliui per Leono Encikliką. Norėdami padaryti tos palaimos paviršutinę apžvalgą, turėtume duoti ne mažiau kaip bendrą visuomeninio ir ekonominio išsirutuliojimo vaizdą per paskutinius 40 metų. Trijuose skyreliuose galima trumpai sutraukti trimis rūšimis atsakančią įtaką, kurios tikėjosi Mūsų Pirmatakas iš savo didelio restauracijos darbo.

Leonas XIII pirmoj vietoj padėjo Bažnyčią liečiantį veikimą: Bažnyčia, semdama mokslą iš Evargelijos, gali tuo mokslu tą kovą arba visai sustabdyti, arba, pašalinus žiaurumus, ją bent sušvelninti; toji pat Bažnyčia stengiasi savo dėsniais ne tik šviesti kiekvieno žmogaus protą, bet ir tvarkyti visą gyvenimą bei papročius, toji pati Bažnyčia gerina ir pačių darbo žmonių būvį, steigdama jiems daugelį labai naudingų įstaigų (14).

Bažnyčia nepaliko nenaudojusi šių brangių šaltinių, bet yra juos plačiai pavartojusi visuomenės rimties labui; tiek savo žodžiais, tiek savo raštais ir Leonas XIII, ir jo įpėdiniai tebeskelbia atsidėję Enciklikos Rerum Novarum visuomeninį ir ekonominį mokslą; jie nesustojo bandę jį pritaikyti ir pritapdinti laikui ir aplinkybėms, visuomet pasirodydami ypatingai ir visai tėviškai atsidėję neturtėliams ir silpnuoliams, kurių, būdami tvirti ganytojai, pasidarė gynėjais. 1. Su tokiu pat mokytumu ir rūpestingumu daugelis vyskupų aiškino tą patį mokslą, nušviesdami jį savo paaiškinimais ir pritaikydami įvairių kraštų reikalams pagal Sv. Sosto sprendimus ir mintį. 2. Todėl nereikia stebėtis, kad vadovaujami Bažnyčios nurodymų, daugelis mokslininkų, tiek kunigų, tiek pasauliečių, ėmėsi karštai plėsti pagal laiko reikalavimus ekonomijos ir visuomenės mokslus, pirmiausia rūpindamiesi pritaikyti naujiems reikalams nekintamus Bažnyčios mokslo principus.

Tuo būdu yra susidaręs Leono XIII Enciklikos globojamas ir šviečiamas katalikų visuomenės mokslas, kuris auga ir turtėja diena iš dienos nepaliaujamo darbo rinktinių žmonių dėka, kuriuos esame pavadinę Bažnyčios padėjėjais. Ir šitas mokslas neapsiriboja griežtai mokykliniais darbais: jis iškeliamas į dienos šviesą ir stoja į kovą, kaip tai aiškiai parodo toks naudingas ir taip branginamas katalikų universitetų, akademijų seminarijų mokslas, kongresai arba visuomeninės savaitės, tiek kartų laikytos su tokiu gražiu pasisekimu; tyrinėjimų rateliai; pagaliau, puikūs visokios rūšies leidiniai, taip sėkmingai paplitę.

Šituo nesibaigia pasitarnavimai, patiriami iš Leono XIII rašto, nes šie pamokymai pamažu ir nejučiomis paveikė net tuos žmones, kurie, neturėdami katalikų vienybės palaimos, nepripažįsta Bažnyčios autoriteto.

Tuo būdu katalikybės visuomeniniai principai ilgainiui virto bendru žmonijos lobiu. Ir Mes džiaugiamės dažnai matydami amžinas mūsų garsaus atminimo Pirmatako tiesas, kartojamas ir ginamas ne tiktai nekatalikų spaudoje ir knygose, bet taip pat parlamentuose ir tribunoluose.

Dar daugiau: po baisingo karo didžiųjų valstybių vadai stengėsi sutvirtinti taiką, iš pagrindų keisdami visuomenės gyvenimo sąlygas; tarp taisyklių, duotų darbininkų darbui tvarkyti pagal teisybę ir teisingumą, jie priėmė didelį skaičių nuostatų, taip sutinkančių su Leono XIII principais ir nurodymais, jog atrodo, kad juos tyčia iš ten pasiėmė. Be jokio abejojimo, Enciklika Rerum Novarum buvo atmintinas dalykas ir iš tikrųjų jai galima taikyti Izaijo žodžiai: ,,Ir iškels ženklą tarp tautų” (15).

Teorinių darbų dėka Leono XIII principams plintant sielose, buvo pradėti tie principai taip pat ir praktikuoti. Pirmiausia aktyvi gera valia, uoliai atsidėjusi, ėmė kelti žmonių klasę, kuri be galo išaugo dėl pramonės pažangos, tačiau nebuvo gavusi visuomenės organizme teisingos vietos, todėl buvo apleista ir beveik niekinama. Mes čia kalbame apie darbininkus, apie tuos darbininkus, kurių sielos naudai ėmėsi darbo tiek kunigai, tiek vienuoliai, vyskupų vedami, kurie turėjo pakankamai ir kitų rūpesčių, sekančių iš jų pareigų. Šios nuolatinės pastangos, kuriomis buvo norima įkvėpti darbininkams krikščionybės dvasią, be kita ko, jiems padėjo suprasti savo tikrąją vertybę, išsiaiškinti savo luomo teises ir pareigas, padėjo jiems žengti teisingos pažangos keliu, net pasidaryti savo draugų vadais. 

Iš to darbininkams atsirado gausingesnių ir tikresnių gyvenimo priemonių, nes buvo ne tik pradėta, kaip tai kvietė daryti popiežius, dauginti labdarybės ir artimo meilės įstaigas, bet diena iš dienos visur buvo matyti vis gausingesnių, pagal Eažnyčios norą, dažnai vedamų kunigų naujos kooperacijos ir savišalpos draugijų, į kurias įėjo darbininkai, amatininkai, žemdirbiai ir visokios rūšies kiti darbininkai.

Valstybės atžvilgiu Leonas XIII drąsiai peržengė ribas, kuriose liberalizmas ligi šiol buvo laikęsis; jis nesibijo mokyti, kad valstybė yra ne tiktai tvarkos ir teisės sargas, bet jog ji turi energingai dirbti, kad visais įstatymais ir įstaigomis taip valdytų, „kad valstybės bei atskirų žmonių gerovė savaime plėtotųsi iš paties valstybės sutvarkymo ir valdymo" (16). Be abejojimo, (valstybė) turi palikti atskiriems žmonėms ir šeimoms teisingą veiksmų laisvę, tačiau su sąlyga, kad bendroji gerovė būtų saugojama ir kad niekas nebūtų nuskriaustas. Vyriausybės turi ginti visuomenę ir jos narius, tačiau jos, saugodamos atskirų žmonių teises, turi ypač rūpintis silpnaisiais ir apleistaisiais. „Turtingieji yra savo turtais apsišarvavę ir ne tiek reikalauja valstybės globos, o neturtingųjų minios yra be turtų ir patys neapsigina nuo skriaudų, todėl daugiausia pasikliauja valstybės globa. Todėl valstybė ir privalo ypatingai rūpintis darbininkais, nes jie priklauso beturčių klasei" (17).

Mums tolima mintis nepripažinti, jog jau ir prieš Leoną XIII ne viena vyriausybė yra aprūpinusi būtiniausius reikalus ir nubaudusi kaltuosius už aiškiausias skriaudas. Tačiau tik po to, kai nuo Petro Sosto aukščiausio kunigo balsas praskambėjo po visą pasaulį, valstybių tvarkytojai, aiškiau suprasdami savo pašai, kimą, ėmė plačiau vykdyti visuomenės politiką.

Tačiau kai ėmė svyruoti klaidingos liberalizmo dogmos, kurios iš seno paralyžavo bet kurį naudingą įstaigų įsikišimą, Enciklika sužadino pačiose plačiose masėse galingą sąjūdį, palankų aiškesnei visuomeniškumo politikai. Enciklika užtikrino valdytojams brangią paramą geriausių katalikų, kurie, įstatymus leidžiant, buvo kilnūs naujųjų įstatymų pradininkai; dar daugiau: kunigai, giliai paliesti Leono XIII pamokymų, yra pasiūlę daug naujų visuomenės įstatymų balsuoti parlamentuose; jų nepaliaujamais rūpesčiais jie buvo visiškai įvykdyti.

Per šias nuolatines pastangas gimė nauja teisė, kurios visiškai nepažino prieš jį buvusi karta; te teisė užtikrino darbininkams pagarbą šventų teisių, kylančių iš jų žmogaus ir krikščionio vertingumo. Darbininkai, jų sveikata, jų gabumai, jų šeima, jų butas, dirbtuvė, algos draudimas nuo darbo nelaimių, žodžiu sakant, visa, kas surišta su darbininkų luomu, ypač moterys ir vaikai, yra šių apsaugoj ančių įstatymų objektas.

Jei šie pertvarkymai ne visada ir ne visur tobulai sutinka su Leono XIII nustatytomis taisyklėmis, tai negalima neigti, kad juose dažnai girdėti aidas Rerum Novarum Enciklikos, kuriai galima priskirti daugumą pagerinimų, įvykdytų darbininkų gyvenime.

Galiausiai išmintingasis popiežius parodė, kad patys darbdaviai ir darbininkai gali daug padėti išspręsti visuomenės reikalus ,,per įstaigas, tinkančias teikti pagalbos reikalingiesiems ir suartintų šiuodu luomų" (18). Tarp šitų visų įstaigų, jo išmanymu, pirmutinė vieta tenka draugijoms, sudaromoms tiek vienų darbininkų, tiek draugijoms, kuriose yra drauge darbininkai ir darbdaviai. Popiežius ilgai jas giria ir rekomenduoja ir maestriškuose puslapiuose aiškina jų prigimtį, jų reikalingumą, jų naudingumą, jų teises ir pareigas.

Šitie nurodymai atėjo iš tikrųjų naudingiausiu laiku, nes ne viename krašte šiuo tarpu valstybių vadovybė, persiėmusi liberalizmu, maža terodė palankumo šiems darbininkų susibūrimams ir net atvirai kovojo prieš juos. Valstybė mielai pripažino ir rėmė tolygias draugijas, steigiamas kitų luomų; tačiau per nežmonišką neteisybę ji neigė prigimtą teisę burtis tiems, kuriems juo labiausiai reikėjo gintis nuo stipresniųjų išnaudojimo. Net tam tikroj katalikų aplinkoj buvo šnairuojama į darbininkų šios rūšies organizavimosi pastangas, kaip socialistų ar perversmininkų įkvėptas.

Tokie autoritetingi Leono XIII nurodymai be galo padėjo sulaužyti šį pasipriešinimą ir nugalėti šį nepasitikėjimą; nurodymai dar labiau brangintini tuo, kad jie paragino krikščionis darbininkus žengti profesinių organizacijų keliu, nurodė jiems būdus ir sulaikė pareigos kelyje ne vieną darbininką, kuris buvo stipriai gundomas duoti savo vardą toms socialistų organizacijoms, kurios akiplėšiškai dėjosi vienintelėmis nužemintųjų ir nuskriaustųjų gynėjomis ir vienintele pagalba.

Dėl šių draugijų kūrimo Enciklika Rerum Novarum visai vietoj pastebėjo „darbininkų draugijas reikia taip organizuoti ir tvarkyti, kad jos virstų geriausiomis ir tinkamiausiomis priemonėmis tikslui pasiekti, būtent, kad kiekvienos draugijos narys turėtų, kiek tiktai galima, iš to medžiaginės ir dvasinės naudos sau ir savo šeimai; aišku, kad į narių religingumą ir doros kėlimą reikia žiūrėti kaip į svarbiausią dalyką, tai pirmiausias dalykas, kuriuo turi būti tvarkoma visa draugijos ekonomija" (19). Iš tikrųjų, „padėjus religiją draugijų įstatymų pamatan, lengva nustatyti abipusius narių santykius taip, kad būtų pasiekta taika ir visuomenės gerovė” (20).

Šitas draugijas atsidėjo visur steigti kunigai ir pasauliečiai, su girtinu uolumu trokšdami įkūnyti Leono XIII minties visumą. Šios draugijos auklėjo darbininkus gilius krikščionis, kurie moka suderinti rūpestingą savo amato darbštumą su tvirtais religijos pamokymais, kurie gali iš tikrųjų ginti savo teises ir savo laikinius reikalus su tvirtumu, dėl kurio nenuneigiami nei teisybės gerbimas, nei nuoširdus noras bendradarbiauta su kitais luomais, atnaujinant visuomenę krikščionybės dvasia. — Leono XIII mintys ir nurodymai buvo įvairiai vykdomi, pagal vietos ir aplinkybių įvairumą. Kai kuriose srityse viena ir ta pati draugija apsiėmė pasiekti visus popiežiaus užbrėžtus tikslus. Kitur buvo imtasi pagal sąlygų reikalą darbas lyg ir pasidalyti, paliekant specialioms grupėms ginti darbo rinkoje darbininkų teises ir jų teisingus reikalavimus, kitoms grupėms paliekant organizuoti ekonominių dalykų savišalpą, o dar kitos galiausiai visai atsidėjo vien tiktai savo narių religijos ir dorovės reikalams arba kitiems tos pačios rūšies uždaviniams.

Šis paskutinysis būdas ypač įsigalėjo ten, kur arba įstatymų leidėjai, arba tam tikri ekonominio gyvenimo reiškiniai, arba apverktinas sielų ir širdžių toks gilus išsiskyrimas naujoj visuomenėj, arba galiausiai verčiąs būtinumas sudaryti vieningą frontą prieš tvarkos priešų puolimą — kliudė sudaryti grynai katalikiškus sindikatus. Tokiose aplinkybėse katalikai darbininkai iš tikrųjų yra verčiami įstoti į neutralius sindikatus, kuriuose tačiau gerbiama teisybė ir teisingumas ir kuriuose nariams katalikams duodama visa laisvė klausyti savo sąžinės ir Bažnyčios balso. Jeigu vyskupai laiko šias organizacijos būtinomis dėl aplinkybių ir tikėjimui pavojaus nesudarančiomis, tai čia vyskupų dalykas pritarti ar ne, kad jose dalyvautų katalikai darbininkai, laikydamies tačiau šiuo atveju taisyklių ir atsargumo, siūlomų Mūsų šv. atminimo pirmatako Pijaus X (21). Pirmutinis svarbiausias atsargumas bus tas, kad šalia tų sindikatų gyvuos kitos organizacijos, kurios rūpinsis duoti savo nariams rimtą tikybos ir dorovės išlavinimą, kad jie iš savo pusės įkvėptų sindikatų organizacijoms gerą dvasią, kuria turi gaivinti visą jų veikimą. Tada įvyks, kad šios grupės darys įtakos, prašokančios jų narių ratelių ribas.

Vadinasi, tik Leono XIII Enciklikos dėka visur taip išplito šie darbininkų susibūrimai, jog skaičiaus atžvilgiu, nors juos, deja, tebepraneša socialistų ir komunistų sąjungos — juose susirenka tiek atskirų kraštų ribose, tiek tarptautiniuose susirinkimuose žymios narių minios, galinčios stipriai palaikyti krikščionių darbininkų teises ir teisingus reikalavimus ar net priversti pritaikyti krikščionybės mokslą visuomenės gyvenime.

Be to, tokie išmintingi Leono XIII pamokymai ir tokie aiškūs nurodymai apie prigimtinę organizavimosi teisę pradėti taikyti ir kitoms, ne tiktai darbininkų, grupėms.

Jo raštas nemaža prisidėjo, kad atsirado ir diena iš dienos plito vis labiau naudingos draugijos tarp žemdirbių ir vidurinio luomo ir kitos tokios rūšies įstaigos, kuriose ekonominiai reikalai lamingai jungiami su sielos uždaviniais.

Bet to negalima pasakyti apie sąjungas, kurias Mūsų pirmatakas taip karštai norėjo matyti steigiantis tarp darbdavių ir pramonės vadovų; Mes labai gailimės, kad jos tebėra tokios retos, be abejojimo, taip yra ne tiktai dėl žmonių klaidų, nes tam kliudo labai dideli sunkumai; Mes juos žinome ir juos teisingai įvertiname. Tačiau Mes tvirtai tikime, kad šios kliūtys greitai bus nugalėtos; ir su dideliu džiaugsmu sveikiname laimingus šioj srity bandymus, iš kurių jau pastebimų išdavų galima tikėtis ateityje dar didesnių vaisių.

Šlovingieji Broliai ir Mielieji Sūnūs, šie visi geri dalykai seka iš Leono XIII Enciklikos ir Mūsų tėra tiktai paminėti, o ne išnagrinėti; šie geri vaisiai savo skaičium ir savo svarba aiškiai parodo, kad nemirtingasis dokumentas nebuvo tik didingo visuomenės idealo išreiškimas, bet buvo realybė; visai priešingai, Mūsų Pirmatakas yra sėmęs Evangelijoje, gyvajame gyvenimo šaltinyje, mokslą, kuris gali, jei ne tuojau panaikinti, tai bent labai sušvelninti baisingą kovą, draskančią žmoniją. Kad geroji sėkla, plačiai pasėta prieš 40 metų, iš dalies yra kritusi į gerą dirvą, Mums to laidas yra raminamieji vaisiai, kurių Dievo padedami yra gavę Dievo Bažnyčia ir visa žmonių giminė. Dėl to drąsiai galime sakyti, kad Leono XIII Enciklika yra pasirodžiusi su laiku kaip didžioji Charta, kuri turi būti pagrindas viso krikščioniško darbo visuomeniškumo srityje. Kas niekintų šitą Encikliką ir jos iškilmingą minėjimą, parodytų, kad jis nieku verčia tai, ko nežino, arba nesupranta to, ką jisai žino pusiau, arba jei supranta, tai yra vertas, kad jam būtų į akis pasakyta jo neteisybė ir jo nedėkingumas.

Bet ilgainiui taip pat kilo abejonių dėl teisingo daugelio šios Enciklikos dalykų aškinimo, arba dėl darytinų iš jų išvadų, ir tatai buvo priežastis, kad tarp pačių katalikų dažnai iškildavo visai karštų ginčų. Kadangi šalia to dėl mūsų laikotarpio reikalų ir dėl bendrosios padėties atmainų reikia tiksliau taikyti Leono XIII pamokymus, arba juos reikia net aiškinti, tai Mes esame laimingi, turėdami šią progą pagal Mūsų apaštalinę pareigą, pagal kurią Mes esame visiems skolingi, kiek galima į šiuos abejojimus ir dabar iškylančius klausimus atsakyti (22).

---

Nuorodos:

13) S. Ambr. De excessu fratris sui Satyri, 1, I. 44;
14) Enc. R. N., N. 13;
15) Iz. XI, 12;
16) Enc. R. N., N. 26;
17) Enc. R. N., N. 29;
18) Enc. R. N., N. 36;
19) Enc. R. N., N. 42;
20) Enc. R. N., N. 43;
21) Pius X, Enc, Singulari ąuodam;
22) Rom. I, 14;

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 6882211945256181954

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item