Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Ateik, Šventoji Dvasia!

Atvykęs į Efezą apaštalas Paulius paklausė kelis pakrikštytuosius: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ (plg. Apd 19). Švęsdami Sekmines, mes susitelkiame į Dievo slėpinį ir atidžiau įsimąstome, kas yra Šventoji Dvasia ir ką ji reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.

Jėzus, atsisveikinamas su savo mokiniais, pažadėjo: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–16). Jėzus žinojo, kad jo mokiniams teks gyventi priešiškame pasaulyje, todėl atsisveikindamas drąsino juos: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Drąsino ir pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią.

Mes gyvename apsupti kultūros be Dievo, kai žmogus yra lenkiamas siekti tik to, kas naudinga, malonu ir lengva. Šioje kultūroje Dievui vietos nepaliekama. Jos pavergtas žmogus į kitus žvelgia ne kaip į brolius, bet kaip į konkurentus, kurių nemylima; taip tarp žmonių suveša susvetimėjimas. Sekuliari kultūra skaldo žmones į besivaržančias grupes ir partijas. Tokia nesimpatiška yra tikrovė, į kurią esame panerti.

Per Sekmines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą – Šventosios Dvasios atsiuntimą mokiniams. Apaštalų darbų knygoje (2, 1–11) pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai drauge su Marija meldėsi ir laukė šio pažado išsipildymo. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant mokinių ir juos neatpažįstamai perkeitė. Paprasti, nedrąsūs, o kartais net ir labai bailūs vyrai staiga pajuto į juos įsiliejant jėgai, kuri tiesiog stūmė eiti į pasaulį ir liudyti tai, ką iš savo Mokytojo buvo girdėję ir matę – ypač liudyti apie Jėzaus prisikėlimą.

Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Ji yra meilės Dvasia, galinti ir mus išmokyti taip mylėti, kaip mylėjo Jėzus – iki mirties ant kryžiaus. Ji gali uždegti mūsų širdis, kad eitume per gyvenimą, spinduliuodami gerumu ir meile.

Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, nuolat primenanti ir kreipianti mus į amžinąją Tiesą – Jėzų Kristų. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Pasaulis nuolat bando mus pavergti, o Šventoji Dvasia, priešingai, mus išlaisvina. Protą išlaisvina iš abejonių, o valią – iš neryžtingumo. Žmogų labiausiai pavergia nuodėmė, iš kurios jis pats yra nepajėgus išsivaduoti. Tai, ko žmogus negali, padaro Šventoji Dvasia. Apaštalas Jonas aprašo Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo: „Jėzus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Priešiško pasaulio akivaizdoje mes dažnai prarandame drąsą. Dievas atrodo toli ir mūsų negirdi, atrodo aukštai – mūsų nemato. Atėjusi Šventoji Dvasia primena, kad Dievas nėra toli ir aukštai – Jis keliauja drauge su mumis; maža to, primena, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Dėl to apaštalas Paulius savo laiške rašė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Šventoji Dvasia kviečia mus pulti į Dievo glėbį ir jame jaustis saugiems.

Viena iš labiausiai matomų bėdų Lietuvoje yra vienybės trūkumas. Mes esame panašūs į tuos Šinaro krašto žmones iš Pradžios knygos (11,1–9), kurie sumanė pasistatyti dangų siekiantį ir statytojus garsinantį bokštą. Tačiau, bestatydami bokštą, ėmė nesusikalbėti, ir statyba liko nebaigta.

Panašiai ir mes trisdešimt metų kuriame Lietuvą, bet juo toliau, juo labiau nesusikalbame; jau pradedame nesuprasti, nei kas yra tiesa, nei kokia brangi yra laisvė. Reikia kažkokio bendro vardiklio, pamato, ant kurio galėtume statyti laisvės namus. Tuo vienijančiu pamatu nepajėgs būti net pačių geriausių ketinimų turintis prezidentas, juo labiau – kuri nors iš partijų. Tik Šventoji Dvasia gali atkurti vienybę tarp žmonių. Kol šito nesuprasime, tol būsime bevilčiai, besikivirčijantys vieni su kitais.

Šventoji Dvasia per Krikštą apsigyvena mumyse, ir mes tampame Dievo šventove. Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Šią Dievo šventovę reikia labai branginti. Jei per nelaimę savo nuodėmėmis Šventosios Dvasios šventovę suniokojame, skubėkime ją atstatyti.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!