Oriana Fallaci. Islamo ekspansijos istorija

Šiandienos Europoje vyrauja įsitikinimas, kad istorinę krikščionių ir musulmonų pasaulio priešpriešą pradėjo būtent krikščionys, vidura...

Šiandienos Europoje vyrauja įsitikinimas, kad istorinę krikščionių ir musulmonų pasaulio priešpriešą pradėjo būtent krikščionys, viduramžių Kryžiaus žygių metu užpuolę ir negailestingai naikinę nekaltus musulmonus. Ta tema Europoje bei JAV vienass po kito filmuojami pseudoistoriniai „atgailos už barbarybę“ kupini filmai, kuriuose „tamsūs“ fanatiški europiečiai kaltinami „tolerantiškų“ bei „humaniškų“ Rytų niokojimu, rašomos graudingos knygos. 

Iš tiesų tai neatitinka tikrovės. Ši ištrauka - tinklaraštininko Vitalijaus Michalovskio vertimas iš žymios italų rašytojos bei žurnalistės Orianos Fallaci knygos „Proto jėga“.

***

635 m., tai yra, prabėgus trims metams po Mahometo mirties, Šventojo pusmėnulio kariuomenė įsiveržė į krikščionišką Siriją ir krikščionišką Palestiną. 638 m. jie užgrobė Jeruzalę ir Kristaus Kapo šventyklą. 640 m., užėmę Persiją, Armėniją ir Mesopotamiją (dabartinį Iraką), jie įsibrovė į krikščionišką Egiptą ir nukariavo krikščionišką Magribą. Tai yra, dabartinius Tunisą, Alžyrą ir Maroką.

668 metais jie pirmąkart užpuolė Konstantinopolį ir laikė apgulę jį penkis metus. 711 m. jie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir išsilaipino katalikiškoje Iberijoje, palaidodami po savimi Portugaliją ir Ispaniją, kur, nepaisant didvyriško Pelagijaus, Sido Kampeadoro bei kitų narsių karių pasipriešinimo, liko ištisiems aštuoniems amžiams.

Ir tas, kas tiki taikiais užkariautojų ir pavergtųjų santykiais, tegul perskaito pasakojimus apie sudegintas abatijas ir vienuolynus, apie išniekintas bažnyčias, apie išprievartautas vienuoles, apie krikščionių ir žydų moteris, kurias jie įkalindavo savo haremuose. Tegul prisimena apie nukryžiuotus Kordoboje, pakartus Granadoje, apie nukirsdintus Tolede ir Barselonoje, Sevilijoje ir Samoroje Sevilijoje kirsdinta emiro Mutamido įsakymu. Nukirstomis krikščionių galvomis jis puošė savo dvarą. Samoroje galvas kirto vizirio Almansūro įsakymu, kuris dabar pristatomas kaip „filosofų globėjas ir iškili musulmoniškos Ispanijos asmenybė“!

Vien Jėzaus vardo ištarimas reiškė mirtį. Nukryžiavimą, nukirsdinimą, pakorimą ar sodinimą ant kuolo. Ta pati lemtis laukė ir tų, kas drįsdavo skambinti varpais. Tas pats už žalios – islamo spalvos, nešiojimą. Pro šalį praeinant musulmonui kiekvienas krikščionis privalėjo pasitraukti į šoną ir nuolankiai nusilenkti. Ir vargas tam „netikėliui“, kuris drįso reaguoti į įžeidimą iš musulmono pusės. Šiandien plačiai afišuojama detalė esą „netikę šunys“ nebuvo verčiami priimti musulmonų tikėjimo, tačiau žinote kodėl? Ogi todėl, kad priėmusieji islamą nemokėdavo mokesčių. O nepriėmę privalėjo mokėti.

721 m. musulmonų kariauna iš Ispanijos pasuko į katalikišką Prancūziją. Vadovaujami Andalūzijos valdytojo Abd ar-Rahmano, jie skerdė vyriškos lyties Pirėnų bei Narbono gyventojus ir, pavergę moteris su vaikais, tęsė kelionę į Karkasoną.

Slinkdami į šiaurę, visose pakelės abatijose jie žudė vienuolius ir vienuoles. Lione ir Dižone jie išplėšė visas bažnyčias. Žygiai į Prancūziją vyko bangomis ištisus vienuolika metų.

731 metais 380 tūkst. islamo pėstininkų ir 16 tūkst. raitelių pasiekė Bordo ir pasuko į Puatjė, o iš ten - į Tūrą. Ir jeigu 732 m. Karolis Martelis nebūtų jų sutriuškinęs prie Puatjė - Tūro, šiandien visą Prancūzija šoktų flamenką.

827 m. jie išsilaipino Sicilijoje. Skersdami, kirsdindami, kryžiuodami ir sodindami ant kuolo arabai nukariavo Sirakūzus ir Taorminą, po to Mesiną ir Palermą, per tris amžiaus ketvirčius (būtent tiek laiko prireikė išdidiems siciliečiams pavergti) islamizuodami salą. Musulmonai viešpatavo čia du šimtmečius, kol jų neišmušė normanai.

836 m. arabai išsilaipino Brindizyje, 840 m. - Baryje, 841 m. - Ankonoje. Po to per Adrijos jūrą jie stūmėsi atgal link Tirėnų jūros ir 846 m. išsilaipino Ostijoje. Miestą jie apiplėšė ir sudegino, o netrukus, slinkdami Tibro upės pakrantėmis, pasiekė Romą.

Apgulę miestą ir įsiveržę į jį naktį musulmonai išplėšė šv. Petro baziliką. Tam, kad nuo jų atsikratytų, popiežius Sergijus II-asis buvo priverstas mokėti 25 000 sidabro lydinių duoklę. Kitas popiežius, Leonas IV-asis, norėdamas išvengti pakartotinių antpuolių, liepė aptverti Romą Leono siena. Palikę Amžinąjį miestą arabai užpuolė Kampanją. Ten jie viešpatavo septyniasdešimt metų, griaudami Montekasiną ir niokodami Salerną.

898 m. jie atakavo Provansą, o jei tiksliau - šiandienos San Tropezą. Įsikūrę ten, 911 m. jie kirto Alpes ir įsiveržė į Pjemontą. Okupavę Turiną ir Kasalį, mahometonai sudegino visas bažnyčias, nužudė tūkstančius krikščionių, po to pasuko į Šveicariją. Čia jie pasiekė Ženevos ežerą, tačiau sustabdyti sniego grįžo atgal į šiltąjį Provansą.

940 m. jie užėmė Tuloną ir jame įsikūrė, o vėliau... na, jūs jau žinote.

Mūsų dienomis įprasta muštis į krūtinę ir, kaltinant Vakarus už Kryžiaus žygius, verksmingai atgailauti. Žvelgti į tuos žygius kaip į didelę istorinę skriaudą, kuri buvo padaryta nekaltiems musulmonams. Tačiau šie Kryžiaus žygiai buvo ne tik bandymas susigrąžinti Jeruzalės Kristaus Kapo šventovę, o ginkluotas atsakas į keturis įsiveržimų, okupacijų ir skerdynių šimtmečius. Kryžiaus žygiai buvo kontrataka, siekiant nutraukti musulmonų ekspansiją Europoje, tačiau jiems išsikvėpus, Alacho sūnūs vėl atnaujino savo nukariavimų politiką.

Ir šįsyk - turkų rankomis, kurie kūrė savo Osmanų imperiją paversdami Europą mūšio lauku. Ši grobuoniška idėja įsikūnijo žymiuosiuose janyčaruose. Vien jų pavadinimas mūsų kalboje tapo fanatiškų žudikų sinonimu. 

O ar žinote, kas iš tiesų buvo janyčarai? Tai - elitinė Osmanų imperijos kariuomenė, superkareiviai, galėję ryžtis tiek fanatiškai savižudybei, tiek karui, skerdynėms, plėšimams? Ar žinote, iš kur buvo imami tie janyčarai?

Ogi iš imperijos pavergtų kraštų. Iš Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Albanijos, Serbijos, prie jūros esančių Italijos sričių. Čia turkai grobdavo vienuolikos dvylikos metų berniukus, dažniausiai - kilmingų šeimų atžalas, ir, paversdami juos musulmonais, auklėdavo savo karo stovyklose.

Nenorėčiau tęsti šios istorijos pamokos, kuri politkorektiškose mūsų mokyklose jau tapo didžiausiu tabu, tačiau bent jau trumpai esu priversta atnaujinti itin užmaršių piliečių bei veidmainių atmintį.

Taigi, 1356 m., prabėgus 84 metams po Aštuntojo kryžiaus žygio, turkai užgrobė Galipolio pusiasalį, kuris driekiasi šimtą kilometrų išilgai šiaurinės Dardanelų pakrantės.

Iš čia jie leidosi į pietryčių Europos nukariavimą ir akimirksniu okupavo Triestą, Makedoniją, Albaniją. Jie pavergė Didžiąją Serbiją ir penkiems metams apgulė Konstantinopolį, paralyžiuodami miestą bei atkirsdami nuo likusios Europos. Tiesa, 1396 m. turkai buvo priversti sustoti ir susigrumti su islamizuotais, bet nepavergtais mongolais.

Tačiau jau 1430 m. musulmonai atnaujino Europos puolimą ir užgrobė Venecijai priklausančius Salonikus. 1444 m., palaužę krikščionių pasipriešinimą Varnoje, jie įsigalėjo Valakijoje, Transilvanijoje, Moldavijoje, 1453 m. vėl apgulė Konstantinopolį, kuris galiausiai buvo nukariautas sultono Mehmedo II-ojo.

Beje, ar žinote, kas toks buvo Mehmedas? Ogi jaunuolis, kuris, remdamasis senuoju brolžudystės papročiu, užėmė sostą pasmaugęs savo trimetį brolį.

Musulmonams griaunant Konstantinopolio sienas, didelė dalis beginklių miestiečių pasislėpė Sofijos sobore ir meldė Viešpaties užtarimo. Į šventyklą įsiveržę turkai tiesiog sukapojo visus, įskaitant vaikus, į gabalus. Skerdynės tęsėsi nuo aušros iki pusiaudienio ir pasibaigė didžiajam viziriui sutikus: „Ilsėkitės! Dabar ši šventykla priklauso Alachui!“.

Tuo metų miestas degė, kareiviai kryžiavo ir sodino ant kuolo, prievartavo ir žudė vienuoles. Likusius gyvus sukaustė grandinėmis ir pardavė imperijos turguose.

Vakarop puotoje Mehmedas II, prieštaraudamas visiems islamo priesakams, mirtinai nusigėrė ir liepė jam atvesti keturiolikmetį graikų kunigaikščio Louko Notaro sūnų. Mehmedas pareikalavo, kad tėvas sutiktų atiduoti sūnų į sultono haremą (!), tačiau šiam nesutikus, įsakė visiems nukirsti galvas.

Sunaikinti visi Konstantinopolio altoriai, perlydyti varpai, cerkvės paverčiamos mečetėmis ar prekyvietėmis. Šitaip Konstantinopolis virto Stambulu.

Bet mūsų laikais apie tai nenorima girdėti. 1456 m. tas pats Mehmedas nukariauja Atėnus. Vėl cerkvės verčiamos mečetėmis, perlydomi jų varpai. Atėnų nukariavimas pasibaigė Graikijos nukariavimu, kurią musulmonai valdė ir naikino ištisus keturis amžius.

1476 m. jie puolė Venecijos respubliką, o 1480 m. - Apuliją. Ten pasikartojo toks pats skerdynių bei prievartavimų scenarijus, kaip ir Konstantinopolyje.

1512 m. Osmanų imperijos sostą užimą Selimas II Piktasis. Ir vėlgi - per brolžudystę, pasiųsdamas į aną pasaulį galybę savo vyriškos lyties giminaičių.

Šis ponas susilaukė sūnaus - būsimojo sultono Suleimano Puikiojo, kuris nukariautoje Europoje pasiryžo įkurti islamo valstybę.

Iškart po karūnavimo Suleimanas surinko milžinišką kariuomenę. Iš Rumunijos 1526 m. jis pajudėjo į katalikišką Vengriją, sumušė jos kariuomenę ir sudegino Budapeštą. Osmanų imperijos vergų turgūs nuo Alžyro iki Damasko vėl prisipildė naujais vergais.

Tačiau pergalių pasirodė mažai ir Suleimanas pasuko į Austriją.

Austrija buvo laikoma krikščionybės bastionu, kurios tuomet pavergti turkams nepavyko. Užtat besitraukdamas Suleimanas pasodino ant kuolų apie 30 000 vietos valstiečių, kurie jam pasirodė per prasti, kad būtų parduoti į vergovę.

Grįžęs į Stambulą, Suleimanas pavedė reorganizuoti savo laivyną Hairedinui, kuris buvo vadinamas Raudonbarzdžiu. Sėkminga reforma pavertė Viduržemio jūrą kautynių arena dėl islamo viešpatavimo. Pats Suleimanas užgniaužė bręstantį rūmų perversmą, pasmaugęs du vyresniuosius savo sūnus ir jų vaikus. 1565 m. sultonas apgulė krikščionių tvirtovę Maltoje.

Mirė Suleimanas po metų, titulą paveldėjo trečiasis jo sūnus Selimas, kuris vėliau gavo Girtuoklio pravardę. Būtent Selimas Girtuoklis, kartu su savo generolu Lala Mustafa 1571 m., užgrobia krikščionišką Kiprą.

Iš Venecijos kilusiam salos senatoriui Markantonijui Bragadinui, kuris atvyko pas sultoną aptarti taikos sąlygų, buvo nupjauta nosis ir ausys. Po trisdešimties dienų garbingam senatoriui Kipro gyventojų akivaizdoje nudirta oda. Prieš egzekuciją beausis ir benosis Bragadinas buvo priverstas sukti ratus po miestą nešdamas didelį šiukšlių maišą. Kiekvieną kartą pamatęs Lalą Mustafą, buvęs senatorius turėjo laižyti žemę. Bragadino odą turkai prikimšo šiaudų ir padarė iš jos iškamšą.

Tuo metu Osmanų imperija buvo savo galybės viršūnėje ir, valdoma vieno sultono po kito, tęsė žemyninės Europos antpuolius. 1621 ir 1672 m. pusmėnulio kariaunos okupavo kai kurias Lenkijos sritis.

Islamo ekspansija buvo sustabdyta tik 1683 m. rugsėjo 12 d. jungtinės krikščionių tautų kariuomenės pergalės prie Vienos dėka. Nenugalimoji turkų kariuomenė buvo priversta bėgti.

Kam aš visą tai pasakoju? Ogi tam, kad būtų aišku, jog šiandieninis islamo žygis į Europą - ne kieno nors kito, o daugiaamžės islamo ekspansijos, imperializmo ir kolonializmo atgimimas. Tik šią XXI a. laviną dar lemia demografinis sprogimas.

Šis XXI a. ekspansyvios politikos renesansas - kur kas gudresnis. Kur kas klastingesnis. Kur kas pavojingesnis dėl savo demografinių aspektų.

Jis organizuotas kaip imigrantų lavina, kurie kuriasi mūsų šalyse, gimtojoje mūsų žemėje. Ir vietoje to, kad gerbtų mūsų įstatymus, jie demonstratyviai perša savus. Savo tradicijas, savo dievą.

Oriana Fallaci (1929 - 2006 m.) - italų žurnalistė bei rašytoja. Savo metu pripažinta viena geriausių Italijos žurnalisčių, Italijos prezidento apdovanota aukso medaliu už indėlį į šalies kultūrą. Jaunystėje simpatizavo kairiesiems judėjimams, tačiau brandžiame amžiuje pradėjo pasisakyti už krikščioniškas pažiūras. Per savo žurnalistinę karjerą asmeniškai kalbino tokias asmenybes kaip Muamaras Kadafis, Indira Gandi, Jasiras Arafatas, Henris Kisindžeris ir netgi radikalusis Irano ajatola Chomeinis. Parašė kelias knygas apie radikalaus islamizmo iššūkius Europai. Kai kurios jų tapo bestseleriais. 

Susiję

Skaitiniai 3143498510492183122

Rašyti komentarą

  1. Įdomu paskaityti. Ačiū. Tik pastaba, gal tiems nužudytiems krikščionims reikėjo ne melstis, bet kovoti, nudobti nors po vieną priešą? Vistiek žinojo, kad žus :( Čia aš ne piktai, teoriškai, nes nebuvęs to meto įvykių sukūryje negali pilnaverčiai vertinti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-05 20:25

    Labai suprimityvinta, suvulgarinta islamo istorija. Lyg krikščionys nepjove ausų, nekirto galvų ir nekore, lyg neėmė nelaisven ir nepardavinejo vergų. Lyg krikščionys buvo tolerantiški kitoms religijoms ir negriove šventyklų. Yra nemažai objektyvių knygų apie islamą, europiečių mokslininku, istorikų, antropologų, sociologų tyrinėjimų. Bet ne, reikia knistis kažkokios marksistes žurnaliuges pezaluose. Juk ji apie islamą žino iš laikraščių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, "whataboutism". :)
      P.S. Čia nėra islamo istorija - čia tiesiog chronologiškai išdėstoma, kad visi "politkorektiški" postringavimai apie kraujo ištroškusius krikščionis, nei iš šio, nei iš to užpuolusius vargšus taikius moslius, yra š... verti.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-02-05 20:52

      Išvardinkite tas ,,objektyvias kyngas apie islamą''. Taip pat ir korano citatas, kaip jiems liepiama elgtis su kitatikiais.

      Panaikinti
    3. supratingas ne2019-02-05 22:40

      Cit.: "Bet ne, reikia knistis kažkokios marksistes žurnaliuges pezaluose."

      Ar aš kažką praleidau ar čia jūs gerokai į lankas nuvairavote? Nežinau kaip jaunystėje, bet vyresniame amžiuje ji buvo labai konservatyvių pažiūrų.
      Be to man nuskambėjo kaip labai prastas tonas pavadinti moterį, dalyvavusią antifašistiniame pasipriešinime, buvusią karo korespondente daugelyje baisių praeito amžiaus karų ir konfliktų įvairiuose pasaulio vietose, išgyvenusią suvarpius ją kulkoms, kalbinusią daugelį pasaulio galingųjų, vadinti kaip kokią Miliūtę "kažkokia žurnaliūga".
      Aš jau nekalbu apie tai, kad ji savo asmeniniu pavyzdžiu parodė kaip reikia elgtis su kultūriniais barbarais atvykusiais priekabiauti prie mūsų moterų, gadinti mūsų kultūros lobius ir stekenti šimtmečius kurtą gerovę :)

      Panaikinti
    4. "dalyvavusią antifašistiniame pasipriešinime" - čia toli gražu nebūtinai nuopelnas, ypač atsižvelgiant į tą faktą, kad dauguma tų "antyfošystū" buvo arba komuniagos, arba šiaip įvairaus plauko raudonieji ir anarchistai.

      Panaikinti
    5. Rekomenduoju Dario Fernandez-Morera - The Myth of the Andalusian Paradise. Ten daug kalbama apie tas "objektyvias" knygas.

      Panaikinti
  3. Tuo tarpu popiežius išvyko iš Jungtinių Arabų Emyratų ir lėktuve pripažino, kad dalis kunigų lytiškai išnaudodavo vienuoles.
    Visos religijos yra pasipelnymui, išnaudojimui yra sukurtos ir žmonijai pridarė daugiau žalos ir sukėlė kančių, nei visi gamtos kataklizmai, virusai ir bakterijos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-05 21:55

      Kodėl tu liberalkomunistas?

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2019-02-05 21:52

    Su musliais gerai kovojo ir Transilvanijos Dracula.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item