Kun. Robertas Urbonavičius. Septyniasdešimt

Ps 17, 5–6 ir 7. Apsupo mane mirties dejonės, pragaro kančios mane apsiautė; ir savo varge šaukiausi Viešpaties; ir išgirdo manąjį balsą ...

Ps 17, 5–6 ir 7. Apsupo mane mirties dejonės, pragaro kančios mane apsiautė; ir savo varge šaukiausi Viešpaties; ir išgirdo manąjį balsą iš šventosios savo šventovės.
Ps 17, 2–3. Mylėsiu tave, Viešpatie, mano tvirtybe; Viešpats mano ramstis ir mano priebėga, ir mano gelbėtojas.
(Introitas)

Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame liturginiu Septuagezimos laiku. Šis laikas apima tris sekmadienius ir yra skirtas pasiruošti Gavėnios metui. Pradedame 70-ties dienų, arba 9 sekmadienių, kelionę iki Viešpaties Prisikėlimo slėpinio minėjimo. Šis skaičius 70 (beje, lotyniškas terminas Septuagesima tą ir reiškia) mums primena 70 metų Izraelio vergovę Babilonijoje.

Trys sekmadieniai irgi turi atskirus pavadinimus: Septuagezimos, Seksagezimos ir Kvinkvagezimos. Sekmadienių pavadinimai sudaryti iš skaitmenų ir reiškia dešimties dienų laikotarpius (dekadas), kurie baigiasi šiais sekmadieniais. Jei devynias priešvelykines savaites padalytume į dekadas, gautųsi, kad pirmas sekmadienis būtų septintą dekadą (63 dieną), antras – šeštą (56 dieną), trečias – penktą (45 dieną).

Šio laikotarpio liturginė spalva, kaip ir Gavėnios, violetinė. Taip pat Mišių liturgijoje nebegiedama Gloria in excelsis ir Aleliuja.

Pradėdama ilgą kelionę link Velykų, Mišių kolektoje, Motina Bažnyčia mums primena tiesą, jog mes, kaip ir tie Izraelio vaikai, esame papuolę į dvasinio Babilono vergiją. Mūsų nuodėmės, blogi įpročiai su kuriais nekovojame, nuodėminga aplinka, kurioje tenka gyventi, - visa tai yra mūsų sielos pančiai ir mūsų dvasios kalėjimas. Tačiau, Geroji Mokytoja Kristaus Sužadėtinė, prašo Viešpatį, žiūrėti ne Jos vaikų nedorumo, bet Savo Vardo šlovės ir dėl Jo mus išvaduoti iš velnio vergijos.

Tautų Apaštalas epistolės skaitinyje, mus ragina pakilti iš patogumo gulto ir kaip sportininkams ruoštis dvasinei kovai, - varžyboms dėl išganymo vainiko. Tas, kuris nesistengia dėl savo Išganymo, nėra jo vertas ir galiausiai jį praranda, kaip murmantys Izraelitai dykumoje: „Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų <...> Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje.“

Septuagezimos sekmadienio Šventoji Evangelija yra skirta Viešpaties palyginimui apie Vynuogyno darbininkus ir vienodą užmokestį.

Šiame palyginime, svarbiausias šeimininko noras, kad visi gautų užmokestį – Dangaus Karalystę. Jėzaus klausytojai gerai perskaitė palyginimo simboliką – vynuogynas ir Jo šeimininkas – tai Dievas ir Jo išrinktoji tauta, pasamdytieji paskutinę valandą – pagonių tautos, o visiems bendras atlygis – išgelbėjimas. Dirbę visą dieną, - Senosios Sandoros atstovai, tikėjosi gausią kažką daugiau, - gal geresnę vietą prie Viešpaties stalo, tačiau jiems teko nusivilti – atlyginimas, tam kuris atsiliepė į šeimininko kvietimą ateiti darbuotis į Jo vynuogyną, yra toks pat. Jėzus šiuo palyginimu kviečia trokšti, kad išganymą pasiektų visi, kurie atsiliepia į Jo kvietimą, nesvarbu kada ir kaip. Dieviškoji logika yra meilės logika, kuri visada ieško, kviečia ir nesustoja pusiaukelėje, kuri nesiskubina pasakyti: „viskas prarasta“.

Tad ir mes su džiaugsmu darbuokimės Viešpaties vynuogyne – Jo Bažnyčioje, žinodami, kad mūsų laukia pažadėtasis atlygis.

Nušviesk savąjį veidą
virš savojo tarno
ir išganyk mane
savo gailestingumu Viešpatie,
tenebūsiu sugėdytas,
 kadangi tavęs šaukiausi.
(Komunijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 4833184014272927909

Rašyti komentarą

item