Jonas Burokas. Nacionalinė literatūros ir meno premija Mariui Ivaškevičiui turi būti atšaukta

propatria.lt nuotr. Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos v...

propatria.lt nuotr.
Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės patriotinės organizacijos, pradedant 2018- 12-06, pareiškė protestą, kad jam nebūtų skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija, pasijuto „medžiojamas žvėries akimis“. Prie jo, gindami medžiojamąjį, stojo mūru Lietuvos rašytojų sąjunga, buvęs jos ilgametis pirmininkas Antanas Jonynas (jo tėvas 1952 m. parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“), Dramos teatras (direktorius Martynas Budraitis, įžymiojo sovietinio laikų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriaus Juozo Budraičio sūnus – Paleckių giminės atstovai), na ir galų gale į Lietuvą šiomis dienomis atsikraustęs 2000 metų Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova (jo tėvas ir dėdė Petras Cvirka važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės). Pastarasis dar 2017 m. spalio 29-ąją straipsnyje „R. Vanagaitės pjudymas labai primena sovietinius laikus“ ir 2019-01-29 D. Puslio straipsnyje „T. Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių ne vienintelis atvejis“. 

M. Ivaškevičiaus „medžiojimas“ už romaną „Žali“ ir T. Venclovos straipsniuose su panašiais pavadinimais apie konstatuojamas R. Vanagaitės ir M. Ivaškevičiaus „pjudymas“ mums yra sunkiai suvokiamas. Atvirkščiai, be jokio pagrindo užsipuolami (kaip sovietiniais laikais) patriotiškai mąstantys žmonės, partizanai, išniekintųjų romane partizanų ir partizanių artimieji. T. Venclova tiesiai ir sako: „patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ir nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimų valstybių agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu yra, tai tik už grotų. Įžymusis disidentas vadina mus, patriotiškai mąstančius, siaurakakčiais fanatikais ir dažniausiai apsišaukėliais ir veidmainiais. Jis dar gi mus moko, kad partizanų kanonizacija gali mums pakenkti, nes jokie didvyriai nebūna šimtu procentų šventi ir kviečia nepamiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita medalio pusė“, kurioje vadovaujamasi sovietinių archyvų medžiaga. Pastarojo straipsnio pabaigoje T. Venclova solidarizuojasi gindamas M. Ivaškevičių su Lietuvos rašytojų sąjunga, Dramos teatru, o su Vytautu Landsbergiu, neigiamai įvertinusiu romaną „Žali“, griežtai nesutinka. 

Taigi nemedžiodamas žvėries žvilgsniu ir nieko nepjudydamas teikiu atsaką į mums teikiamus įžeidimus. Norėčiau pradėti teiginiu: „Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite visą Tautą“. Taip ir daro romano „Žali“ autoriaus gynėjai. Nacionalinė literatūros ir meno premija M. Ivaškevičiui skiriama tokiu metu, kai LRS 2018-06-30 nutarimu 2019 metai paskelbti Jono Žemaičio metais. Be to, mūsų valstybė 1992-02-12 Įstatymo 3 straipsniu pripažino, kad 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Mūsų valstybė garbingai pažymės Deklaracijos 70 metų sukaktį. Siūlyčiau pradedant knygos autoriumi, T. Venclova ir kitais, kurie besiruošia ginti romaną „Žali“ pažiūrėti, ar yra deklaracijoje nors vienas užgaulus žodis okupacinei ir marionetinei valdžiai. Labai taikliai 16 punkte pasakyta, kad komunistų partija, kaip diktatorinė, nelaikoma teisinė partija; 17 punkte – Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiavimu su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju yra atsakingi prieš Teismą. Šią istorinę deklaraciją pirmuoju pasirašė partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio palaikai dūla Butyrkų kalėjimo prieigose. Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų: kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis? 

Romane rašai, kad „karas ėmė prastėti, į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, bet kažkodėl nusitaikėte ne į kaimo bernus, bet į partizaninio karo vadus, Lietuvos karininkus, kovojusį su okupacija Lietuvos valstybės vadovą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, kuris su bedražygiais vyksta užmušti savo bendrapavardį Joną Žemaitį, nes jis gyvena kaip nieko nebuvę, o tai, kaip aiškinama, mūsų neapykantos pagrindas... Jo mirties mums reikia, kaip būtino oro gurkšnio (psl. 26-30). Tai leidžia suprasti, kad partizanai žudė nekaltus žmones. Nemažai dėmesio romane skiriama Jono Žemaičio seksualiniams nuotykiams, viename epizode jis mylisi su Elena, tame pačiame kambaryje esant kitai moteriai (272, 273 psl). Kitame epizode jau Paryžiuje, Jonas Žemaitis mylisi su Natalija „jos krūtys plekšnoja man į skruostus, iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę (222, 223 psl)“. Nesuprantu, kuo užkliūva net Jono Žemaičio motina, apsižergusi kulkosvaidį ir  kūrinyje minima jo žmona vardu Elena. 

Kitas romano herojus Kęstučio apygardos vadas karininkas, lakūnas, pabėgęs su lėktuvu iš sovietinės armijos ir žuvęs garbingoje kovoje Vyčio kryžiaus ordininkas, plk. ltn. Juozas Kasperavičius, kuris pristatomas kaip didžiausias nusikaltėlis. Jis pamato dviračiais važiuojančias dvi moteris, vieną jų griebia ir išprievartauja – „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko (81 psl)“. Kaip turėjo jaustis Jono Žemaičio sūnus ar Juozo Kasperavičiaus dukra (jie abu mirę) ar žuvusiųjų artimieji? Beje, Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė dar prieš mirtį „Tremtinyje“ (2003-03-27 Nr 3) parašė straipsnį „Atsakymas knygos „Žali“ autoriui“. Jos paskutiniai žodžiai M. Ivaškevičiui – „nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“. 

Romane išjuokiamos ir partizanės, kurios didvyriškai kovojo kaip lygios su lygiais su vyrais, iš jų išsityčiojama. Didžiausiame partizanų Kalniškio mūšyje partizanų vado žmona Albina Griškonytė-Pušelė, įlipusi į medį sėja mirtį reguliarios sovietų kariuomenės okupantams, tačiau pakirsta kulkos žūna. Diana Glemžaitė- Bulovienė, žymi partizanų poetė pagarsėjusi savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt“ žūna bunkeryje su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu. Vyras ragino įsikurti kitur, toliau mokytis, tačiau ji pasirenka mirtį ir kartu su savo vyru žuvo didvyrės mirtimi. Romane Ivaškevičius išjuokia partizanes, partizanų štabo ryšininkę, sklandytoją Niną Nausėdaitę-Rasą, kurią autorius pavadina „Pienine“. Ji lyg penkių vaikų mama, vienas iš jų „net nuo rusų leitenanto“. Jos jausmų pasaulis apibūdinamas taip: ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu (175 psl). Žuvusi ji „dvokė šlapimu, bet tai buvo Pieninės ašaros“ (300psl). Visas knygos turinys perpildytas akivaizdžios partizanų vadovybės šmeižto kampanijos. Tarp minėtų partizanų patenka 1949-02-16 deklaraciją pasirašęs partizanų poetas Petras Bartkus-Žadgaila. Visų straipsnyje nesuminėsi. 

Komisija ir jos sprendimą ginanti Rašytojų sąjunga aiškina, kad autoriaus kūryba yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, tai teisė į žodžio ir kūrybos laisvę, bet svarbesnė yra kūrėjo atsakomybė ir sąžinė, labai vulgariai ir neetiškai po mirties išgalvotais svaičiojimais apšmeižus ir išniekinus garbingus partizanų vadus. Ginantys autorių taip pat daro išvadas neparemtas jokiais konkrečiais faktais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018-12-13 dieną gavusi LLKS raštą „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui“ biurokratiškai atsakė, kad komisija susipažino su rašto turiniu ir dėkoja už nuomonę. Nieko nenustebino ir komisijos pirmininkės Viktorijos Daujotytės požiūris į romano „Žali“ vertinimą . Tai parodo jos knyga „Gyvenu viena“ išleista 2012 metais (170-171 psl). 1945 m. liepos 25d., kai NKVD kariuomenė kartu su Varnių stribais apsupo ir sudegino Antavičių, Gužauskų ir Dirmeikių sodybas. Bandę pabėgti iš degančių pastatų buvo nušauti, kiti sudegė. Vien Dirmeikių sudeginti 7 šeimos nariai. Minėtoje V. Daujotytės knygoje esanti pastraipa aiškiai nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. „Baisi ten vieta, gal ir šventa, žmones gyvus sudegino atėję iš miško, langus užkalė, visus, ir mažus, Dirmeikių šeimynos...“ O kas galėjo ateiti iš miško – tik partizanai, nors archyviniai dokumentai rodo, kas egzekuciją atliko NKVD kariuomenė su stribais. Jei V. Daujotytė specialiai apšmeižė partizanus, tai didelis blogis. Jei tai padarė iš nežinojimo (augo gretimame kaime) tai tokio aukšto lygio intelektualė, profesorė visai nesiorientuoja partizaninio karo istorijoje arba vadovaujasi sovietiniais archyvais. 

Norėčiau autoriui priminti, kad niekas tavęs nemedžioja žvėries akimis, o T. Venclovai – niekas jo nepjudo. Mes giname garbingą partizanų vadų vardą. M. Ivaškevičius neprisimena partizanų medžioklių, dažniausiai „ant palaukimo“, o Jūs, Tomai Venclova, gerai turėtumėte tokias medžiokles prisiminti. Lietuvos budelis Antanas Sniečkus ir dabar jo gerbėjų su sovietiniu paveldu vadinamas „Šeimininku“ su okupantų vadovybę nurodė, NKVD daliniams ir stribams medžioklėje „ant palaukimo“ pasaloje sėdėti tol, kol nebus sumedžioti visi „banditai“. Ir vežė sumedžiotus mūsų miško brolius ir sesutes vežimais, ant šiaudų, nuautais batais, kad suguldytų miestų, miestelių skveruose išniekintus jų kūnus. 

Autorius su jį ginančiais tęsia tolimesnę medžioklę jau kitais moderniais būdais, išgalvodami įvairius pramanus, įvairius svaičiojimus, tuo labai skaudžiai įžeisdami artimuosius ir mus, patriotus, kaip vadinate, siaurakakčius. Labai gerai menu tuos laikus, kai vienas stribas Ukmergės mieste peršovė jaunuoliui ranką. Jaunimas dainavo partizanines dainas. Prisimenu, kaip mano tėvelį stribai pastatė sienos ir reikalavo vežti juos į partizanų medžioklę, ruošėsi nušauti, bet nedrįso mieste to padaryti. Džiaugiuosi tėveliu, laisvės kovų dalyviu – budeliams nepakluso. 

Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos visuomeninė taryba 2019-01-25 d. užregistravo skundą LR Generaliniam prokurorui dėl galimo nusikaltimo vertinant Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą ir jos vadovą Joną Žemaitį bei kitus partizanus. Šiuo skundu prašome pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Nacionalinės literatūros ir meno premijos teikimą Mariui Ivaškevičiui, kol baigsis tyrimas ir teismas. Visuomeninė taryba prašo skundą išnagrinėti ir įvertinti pagal jame minimus LR BK 170 pakelta 2 straipsnio 1 dalies ir 313 2 dalies straipsnius. Skundą pirmieji pasirašė Jono Žemaičio sesers dukros, Lietuvos partizanai, ryšininkai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, patriotinės visuomeninės organizacijos. Primenu autoriui, kad Visuomeninę tarybą ir kitas patriotines organizacijas atstovauja ne pavieniai, nereikšmingi žmonės, o per 50 tūkstančių tikrų patriotų. Nuvažiuokite rudenėjant į Ariogalą, praeikite partizanų keliais, mąstykite per naktis ne namuose, o pagyvenkite nors savaitę atnaujintuose partizanų bunkeriuose, gal tuomet nesisapnuos partizanų šmėklos, išbluks stribiškas mąstymas. 

Stalino premijų laureatų vaikų neliečiu, paliksiu kitam kartui. Tuo pačiu noriu „Žali“ autoriui paaiškinti, kad Sausio 13 dieną per iškilmingą Laisvės premijos įteikimą kalbą pasakęs partizanas Jonas Kadžionis-Bėda dėl jos su niekuo nesikonsultavo. Jis, nežiūrint garbaus amžiaus, jokių konsultantų nepripažįsta. Jis labai geras oratorius, savo kūnu ir siela pajutęs sovietinį terorą. 

Tuo pačiu linkiu visiems partizanams, laisvės kovotojams, tremtiniams stiprybės ir Dievo palaimos. Kova dar nebaigta. Vienykimės. Mes neremiame Lietuvos rašytojų sąjungos, dramos teatro, paties autoriaus, Tomo Venclovos, Marko Zingerio bei kitų, kurie ruošiasi toliau šmeižti šventą partizanų kovą už Lietuvos laisvę.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas, Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas.

Susiję

Jonas Burokas 7673941704154372208

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-02 13:42

    Lietuvai nelabai sekasi: daug yra ,,stribinių" politikos,kultūros,žurnalistikos,teisėsaugos veikėjų bei ,kurie vis yra labai įtakingi valstybės gyvenimo pagrindinėse srityse,dažnai šmėžuoja viešumoje,radijo ir tv eteryje.Bjauriausia tai,kad juos neoficialiai palaiko Kultūros ministerija bei Visuomeninis transliuotojas LRT, tylos skraiste prisidengė J.E.Prezidentė.Pagrindinės visų minėtų negerovių priežastys tai:neįvykdyta desovietizacija, liberalmarksistinio viruso įsigalėjimas daugelio tautiečių ir piliečių mąstysenoje.Paguoda ta,kad yra kritinė masė visuomenės,kuri neleis politiniam ir moraliniam ,,brudui"tvarkyti valstybės reikalų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-02 14:07

    Jei nebus atsižvelgta į šiuos reikalavimus, reikia vasario 16,įteikiant premiją, surengti masinius protesto mitingus. Negalime leisti tokio išsityčiojimo iš mūsų tautos. Šiandien dar vienas M.I. gynėjas- M.Zingeris-delfyje pasireiškė.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Skaitytojas2019-02-02 14:54

    Mintis apie protestą įteikimo metu tikrai labai gera.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-03 08:01

      Protesto reikia, tik plačiau ir garsiau paviešinkite apie jo rengimą ir žmonės ateis. Daug pasipiktinusių.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-02-03 08:10

      Ar būtent tokiam romanui reikia teikti nacionalinę premiją??? Ar tiesa, kad Ivaškevičiaus tėvas iš baltarusų, o motina žydų kilmės?

      Panaikinti
  4. Kai skaitai tokius straipsnius, tai man jau iš tiesų norisi ginti Ivaškevičių. Taigi čia ROMANAS, o ne istorijos knyga. Ir jūs galite parašyti romaną, kuriame figūruos tautos išdavikas Ivaškevičius.

    O šiaip, neinant į detales, tai Lietuvos partizanų kovą TAM TIKRA PRASme (NE VISOMIS) gali iliustruoti ukrainiečių savanorių kova prieš rusus šiandien - nuo kaimo vaikių iki universiteto profesorių. Buvo daug interviu su jais, video įrašų facebuke ir t.t. Vieni labiau išprusę, kiti mažiau. Vieni atvirai rusų separatistų nekenčia, kiti juos nori tik išvyti, o paskui kažkaip sugyventi. Vieniems ne problema į kaimą iš patrankų pašaudyti, jei mano, kad ten separatistai, kitiems atrodo, kad vis tik į civilių kaimą visa jėga pliekti nereikia. Ir ką, manote, kad tie lede gulintys vyrai kartais nuo karto apie moterų kūnus nepagalvoja ir kareiviškai nepajuokauja? Taigi čia VISŲ KAREIVIŲ klasika, nuo romėnų laikų iki šiandieninių ukrainiečių.

    Katalikų Bažnyčia šiandien ištaisinėja savo klaidą su šventaisiais: juos padarė bekūnėmis, belytėmis būtybėmis, kurios susidūrusios su sunkumais tik persižegnoja ir visas blogis nušluojamas. Labai gražūs tokie apsakymai. Tačiau NEBEPADEDANTYS realiame gyvenime. Ir NETEISINGI, nes tie šventieji tokiais dažnai buvo todėl, kad sugebėjo suvirškinti daugiau purvo, nei kiti. Tai buvo žmonės, kurie daug dirbo su savo RIBOMIS. Ir jei nori paaiškinti kodėl jie šventi, turi paaiškinti ir neslėpti jų ribų. Šiandien šventieji pristatomi labai REALISTIŠKAI. Jei buvo laiškai, kuriuose jie sako kaip sunku ar kaip suklydo, jie yra SKELBIAMI. Nes tai šventėjimo proceso dalis.

    Taip ir mūsų partizanais: jūs juos vaizduodami iki šventų, beribių, kilniausių, teisingiausių, jokios dėmelės nesuteptų būtybių sukursite labai idealų ir gražų paveikslą, tačiau NEREALŲ IR NEPADEDANTĮ šiandieniniam Jonui, Jurgiui, Pranui iš Akmenės ar Vilniaus kvartalų, iš miestelių ar kaimelių, gal kaip tik šiuo metu ne visai švankiai galvojančių apie savo klasės merginos figūrą, o šeštadienio vakare planuojančių išgerti nemažai alaus. O jei kažkas būtų, tai būtent jie būtų pakviesti tapti šiandieniniais partizanais. Tiesa, kad ne visi vienodai alaus geria ir apie merginas svajoja, vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau beorių, belyčių, tyrų angeliukų, kuriems tik šautuvą iduok ir jau skris ginti tėvynės, tai dar nei vieno panašaus nemačiau.

    Ivaškevičius ĮSIVAIZDAVO ROMANE (o ne istoriškai aprašė istorijos tyrime) tokius žmones taip, kaip įsivaizduojame bet kokiame romane kita tema.


    Šitame supriešinime tarp "šventos partizanų kovos" ir Ivaškevičiaus kažkas ne taip, nes šiaip jis gal ekstravagantiškas, gal nėra tautininkas, bet iš principo juk nėra ir kažkoks "antivalstybinis elementas". Ar bent ne daugiau, nei eilinis vilnietis ar kaunietis menininkas.

    Jūs turite teisę pasakyti, kad jo kūryba bjauri ir jis nenusipelnė premijos - čia po kiekvienos Nobelio premijos pilną taip sakančių - tačiau šitas kryžiaus karas prieš jį čia ne vietoje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2019-02-02 16:33

      Mes tik naudojamės žodžio laisve. Ivaškevičius turėjo teisę parašyti romaną, o mes turime teisę turėti nuomonę apie jį ir pareikšti ją.

      Netgi protesto demonstracijos forma premijos įteikimo dieną (jei bus gauti visi pagal įstatymus reikalingi leidimai etc.).

      Panaikinti
    2. Tas ivaška mėšlo gabalas ir tik mėšlinos mintys jam kilo rašant apie partizanus bei iš jų tyčiojantis, o tokie patys mėšlagalviai mianinykai, mėšlo apsiuostę, žvelgia į tą mėšlo krūvą ir regi kažkokią mėšliną prasmę.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-02-04 00:20

      O, čia jau mintis!! - žiūrėk, Nemo, ką gi, tuomet pavaizduokime M.Ivaškevičiaus gynėjus būtent tokiu metodu, kokį tu siūlai. Ir, anot tavęs - ,,einant į detales'' - pirmą kartą matau tokią formuluotę lietuvių kalba.
      Taigi - M.Ivaškevičiaus šalininkus ir gynėjus - su visomis detalėmis, nuosekliai, metodiškai ir, kaip siūlo Nemo, REALISTIŠKAI. Blogiausiu atveju bus galima sakyti - Nemo pasiūlė. Ir, anot Nemo - SKELBKIME apie M.Ivaškevičiaus gynėjus ir šalininkus! Viską detaliai, kad paveikslas būtų REALISTIŠKAS! - na, Nemo, ką pasakysi apie savo pasiūlymą? Jeigu jau tiesą, tai tuomet tiesą apie visus! - nuopradžios iki galo Nemo metodu!
      Ivaškevičius ĮSIVAIZDAVO ROMANE? - o kodėl nepasidomėjo Lietuvos Laisvės kovomis, kodėl nepasišnekėjo su gyvais Lietuvos Laisvės kovotojais, kodėl nestudijavo archyvinės medžiagos? Čia kas? - lenktynės, kurio vaizduotė lakesnė turtingesnė ir kūrybingesnė?
      Apie antivalstybinius elementus: Nemo, skaityk Lietuvos Baudžiamojo kodekso 170-ąjį straipsnį.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-02-02 16:13

    Ačiū už labai dalykišką straipsnį

    AtsakytiPanaikinti
  6. supratingas ne2019-02-02 17:20

    Negaliu nesižavėti tokiu dvasios ubagų solidarumu. Venclova, Vyšniauskas, Zingeris, Nemo, visi jie jaučia šventą pareigą ginti pašlemėką nuo jų pačių išgalvoto priešo.
    Pastebėjau vieną bendrą daugeliui libtardų ir naujųjų marksistinių degeneratų būdingą neigiamą asmenybės bruožą - sociopatiškumą ir iš jo kylantį dalinį ar visišką žmogiškos užuojautos stygių.

    O šiaip, įsiminė vienas ganą taiklus M.I. apibūdinimas: "Aš knygą skaičiau. Ir tik negeras žmogus arba ligonis suplaktų Joną Žemaitį-jo vardą ir pavardę su savo psichosomatine neurotiko patvirkusio paranoidinio paauglio onanisto seksualine būsena. Ar vertai tai Nacionalinės premijos tikrai ne."


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip nesuprantate, taigi mianas dabar visokie iškrypimai, šikimai, fekalijų taškymaisi, patyčios, reikia būti laisvų ir tolerantiškų pažiūrų, kad visame tame šūde sugebėtum įžvelgti magišką gyyylią mintį. Ne naciams ta dalia įžvelgti... :(

      Panaikinti
    2. "Ir tik negeras žmogus arba ligonis suplaktų Joną Žemaitį-jo vardą ir pavardę su savo psichosomatine neurotiko patvirkusio paranoidinio paauglio onanisto seksualine būsena." - taikliau nepasakysi. Ir, beje, tai taip pat DAUG ką sako apie to padaro gerbėjus. ;)

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2019-02-02 19:09

    Dameskim Ivaškevičiui dar tiek pat pinigėlių, kad tik nerašytų...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-03 08:18

      Nacionalinė premija - tai tik galutinė, nedidelė sumelė. Už tokius užsakomuosius "romanus" daug mokama.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-02-02 22:45

    baikit, nemanau. Suprantu norą kanonizuoti visus partizanus ir kovoti prieš kūrinius. Nors dalis didvyriškai pasiaukojo, bet visi jie buvo žmonės, dalis jų išdavė savo bendražygius. Demonizuoti visus susijusius su knyga ar ją ginančius, net patį autorių, kurio šeima atpylė 19 metų Sibire - tų, kurie vieninteliai žino kas teisus, o kas kaltas, užsiėmimas. Nežinau, kiek smerkiančių jį perskaitė nuo pradžios iki galo, tik keista, kad nuo 2002, kai romanas pasirodė, protestuojantiems tiek ilgai užtruko suformuoti savo poziciją. Kreiptis į prokurorus dėl publicistinio kūrinio, jei jame iškraipomi faktai - būtų logiška ir pateisinama, dėl knygos - vargu ar prokurorai įžiūrės pagrindą teisiniam persekiojimui.

    O dėl "Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų: kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis? " klausimas retorinis. Romano autorius į jį jau atsakė delfi.lt, ir tai yra jo apgailestavimas - jei rašytų šiandien, būdamas brandžiam amžiuj, tų pavardžių nebūtų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Normaliems menininkams reikia talento, kad išgarsėtų - degeneratams to nereikia. Jiems svarbu padaryti BET KĄ, kad sukeltų skandalą - ir viskas. Tam JOKIO talento nereikia. O krūva tokių pačių degeneratų puls ne tik ginti, bet ir garbinti - nes juk gi taip pat smirdi. Kažkiek suprantu tuos visokių ivaškevičių, vanagaičių, venclovų ir kitų degeneratų gerbėjus - kaip kažkiek suprantu ir stribus, prievartautojus, vagis, iškrypėlius ir kitokius atmatas. Tiesa, suprasti VISIŠKAI nereiškia pateisinti - čia būtina pastaba liberastiniams veikėjams, nes kitaip gi nesupras. Nors ir taip nesupras. :)

      Panaikinti
    2. supratingas ne2019-02-02 23:50

      Va va, taikliai čia apie tą talentą. Va šitas "talentingas" mianininkas http://www.mmcentras.lt/kuriniai/kliaksas-restartas/5635, pasirodo, irgi buvo pretendentas 2017 metų premijai gauti.

      Panaikinti
    3. supratingas ne 2019-02-02 23:50

      Ooo, šitas bachūras galėtų sulaukti kaltinimų rasizmu dėl “blackface”, tik mūsų libdebilai dar ne tiek pažengę, kiek jų kolegos retardai Vakaruose. :DD

      Panaikinti
  9. supratingas ne2019-02-02 23:39

    Ar jūs kvailas ar dar vienas trolis? Su teksto suvokimu matau irgi bėdos.
    Prie ko čia partizanų kanonizavimas? Menkysta dergia savo kiemą ir mes už savo pinigus turime šį dergėją penėti, čia jūsų manymu viskas tvarkoje?

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2019-02-03 11:09

    Tikrai negali, garbingas ir supratingas rašytojas, taip negarbingai rašyt, apsimesdamas, kad netyčia taip išėjo, gamtoje tokie vadinami chamelionais, ir dvikokų tarpe tokių apščiai, o valdžioje tokių gal dar daugiau, todėl ir premijos tokios.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2019-02-03 13:38

    Skirkime prosovietinė bolševikinę imperialistinę propagandą nuo meno. Propagandą galima pavadinti eilėraščiu, romanu, skulptūra, kino filmu, bet tai nieko nepakeis – propaganda liks propaganda. Nusistebėjimą kelią tai, kad daugeliui nesuprantama, kaip čia taip atsitiko su premijos skyrimu. Gal tie, kurie tuo stebisi, gyvena ne Lietuvoje ir nėra nors kiek susipažinę su kai kurių dabartinių iškilių politinių veikėjų gyvenimų aprašymais?

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2019-02-03 19:31

    Pritariu komentatoriui Pikc: taip, visus Ivaškevičiaus gynėjus sieja bendra nuodėmė.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Ar moralu rašytojui rašyti apie dalykus, į kuriuos nėra įsigilinęs, netyrinėjęs archyvų ir tyčia pateikti herojus su tikromis pavardėmis? Tai nusikalstama taktika, nepriimtina rašytojui. Tai viešas šmeižtas, dėl kurio rašytojas turėtų atsiprašyti, o premijos pats garbingai atsisakyti. Jei jam pačiam tokių minčių nekyla, aš abejoju jo garbingumu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item