Ignas Meškauskas. Pirmojo žuvusio savanorio Povilo Lukšio pašmaikštavimas išsipildė su kaupu

Pirmasis žuvęs savanoris Povilas Lukšys voruta.lt Prieš 100 metų, vasario 8 d. Vidurio lygumoje Kėdainių krašte Taučiūnų lauke krit...

Pirmasis žuvęs savanoris Povilas Lukšys

Prieš 100 metų, vasario 8 d. Vidurio lygumoje Kėdainių krašte Taučiūnų lauke krito į žemę savanorio už Lietuvos nepriklausomybę pirmieji kraujo lašai. Žuvo pirmasis savanoris Kėdainių krašto artojo sūnus Povilas Lukšys. Už Lietuvą krauju nudažė baltą sniegą. Prieš nulenkiant galvą Kėdainių savanorių kapinėse prie jo kapo reikėtų prisiminti, kas jį paskatino šaltą žiemos dieną, palikus šiltą tėvų, brolių ir seserų gryčią išėiti į nežinią, į žūtį. Pirmasis galvos palenkimas pagarbos ode lietuviškam kaimui – šiaudinei pastogei, iš kurios išriedėjo naujoji lietuviškoji inteligentija- knygnešiai kuriems galvose ruseno žodis Lietuva. Skaitydami plonas, atneštas  ant pečių iš Tilžės knygeles apie  garbingą Lietuvos valstybes praeitį, žadino laisvės troškimą, pasididžiavimą savo tautos praeitimi. Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos įsisiūbavęs varpas šaukė – „Kelkite, kelkite, kelkite“. Naujoji lietuviškoji inteligentija paskelbė, deklaravo Lietuvos nepriklausomybę, bet reikėjo ją apginti. Ir tą atliko kaimo artojėliai, kaimo dainorėliai.

Plūdo į mūsų žemę priešai iš visų pusių. Kazokų kaimą, kur gyveno P. Lukšys, pasiekė žinia, kad didesnė dalis Lietuvos bolševikų užimta, kad jau Panevėžys bolševikų rankose, siekia apsupti Kauną, kur lietuviška vyriausybė. P. Lukšys nebuvo abejingas. Nors ir nebuvo labai raštingas, bet suvokė artėjantį svetimųjų jungą. Subūrę penkis savanorius, bendraminčius iš to paties kaimo, priėmę priesaiką Šventybrasčio bažnyčioje, nulenkę galvas prie šešiasdešimties Šventybrasčio dalgininkų bendro kapo, atidavę jiems pagarbą, per vasario speigą pėsti atėjo į Kėdainius. Atėjo savo trofėjiniais ginklais, savo apranga – kaimo sermėgėle, motinos ir seserų austos lino drobės maišeliu, kuriame slėpėsi duonos kepalėlis, lašinių bryzelis. Žinojo, kad Kėdainiuose jokios amunicijos nėra, nes ūkininkai išvarginti, daug negalėjo padėti. Į Kėdainius  jau buvo iš Panevėžio pasitraukęs Jono Variakojo vadovaujamas savanorių būrys ir vienijo  jėgas priešintis su kėdainiečiais. Kėdainiuose  organizuoti pasipriešinimą  sąlygos nebuvo geriausios. Nors iš lietuviškų kaimų traukė savanoriai, bet aplenkėjusiame mieste knibždėjo priešiški gaivalai. Miestas tiek buvo aplenkėjęs, kad pirmajame tarybos posėdyje kalbėjo lenkiškai. Bolševikai jau buvo netoli miesto ir žvalgėsi  po apylinkes, kaip užimti miestą. Mieste sklido kalbos, kad miestą gali užimti kiekvieną valandą. Delsti nebebuvo kada. P. Lukšys buvo tarnavęs caro kariuomenėje ir buvo paskirtas lauko  sargybos būrio viršininku. Išėję iš miesto jau pirmą naktį susikovė su priešu prie pat miesto ties Eigulių kaimu. Slinkdami Obelės pakrantėmis užėmė Eigulių kaimą ir Paobelės dvarą. Paryčiais  toliau žvalgydamas vietovę būrys rogėmis patraukė Šėtos link, norėdami  išsiaiškinti priešo pozicijas – kaip arti jie Kėdainių miesto. Būriui priartėjus prie Taučiūnų miegančio  kaimo,  pasitikrinimui iššovė vieną kartą. Po  šūvių tartum iš skruzdėlyno iššoko apie 30-40 kareivių ir pradėjo šaudyti. Sukalenus būrio kulkosvaidžiui, kareiviai nutilo. Vyrai šoko iš griovio į roges, bet staiga iš krūmų vėl pradėjo šaudyti.  Draugai pamatė, kaip nusviro kovotojo Povilo galva. Tai buvo pirmoji  nepriklausomybės kovų auka Kėdainių krašte prie Taučiūnų kaimo. Po dviejų dienų, suvienytomis jėgom vasario 11 d. bolševikai  buvo užpulti, besitraukiant prie Šėtos apsupti ir visiškai sumušti. Paimta belaisvių, ginklų, vaistų, kito grobio, kuris buvo gyvybiškai reikalingas jaunai mūsų kariuomenei. Svarbiausia, kad kelias į Ukmergę buvo atvertas. Prie Šėtos miestelio aukštumoje  mūšiui atminti, kur įvyko istorinis persilaužimas, buvo pastatytas akmeninis paminklas, kurį po dvidešimt metų sugrįžę bolševikai nesugebėjo susprogdinti, palaidojo. Šiandien  sąjūdiečių paminklas atkastas ir vėl stovi kaip istorinių gairių liudytojas.


Žūties vietoje Taučiūnų lauke pirmojo savanorio žūties atminimui pagal Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio projektą tauta pastatė paminklą, aptvertą puošnia dekoratyvine  tvora.

Švenčiant nepriklausomybės dešimtmetį paminklas buvo užbaigtas, iškilmingai pašventintas. Buvo atvykęs net valstybės prezidentas Antanas Smetona. Ilgai nenutilo kalbos iš lūpų į lūpas kaip valstybės Prezidentas Antanas Smetona pabučiavo Povilo Lukšio seseriai Antutei, ranką. Ranką kaimo moterėlei balta skarele, vėjo ir saulės nugairintu veidu, kuri, išeinant  Povilui į nežinią, įdėjo į drobinį maišelį  duonos kepalėlį, lašinių bryzelį…

Sugrįžę bolševikai su tolu ir „Staliniecu“, vykdydami rajono partijos komiteto nutarimą, vadovaujami kapitono Ždanovo ir kolūkio pirmininko, kolonisto Šargarockio,  tris dienas  griovė, daužė, sprogdino paminklą. Tris dienas kėdainiečiams aitrino širdis, kol girdėjosi naikinant tautines vertybes, kurias kūrė,  puoselėjo ir gerbė patys… Griauna Lietuvą, – aikčiojo moterys.

Šiandieną toks pat paminklas vėl stovi ir primena keleiviui, kas įvyko šioje vietoje. Trūksta tik puošnios dekoratyvinės tvoros, kurios atskiri dekoratyviniai šulai išnešioti po apylinkės vienkiemius dar laukia savo pagarbios vietos ir teisingumo.

Povilas Lukšys gimė ir augo vargingo žemdirbio šeimoje – trys hektarai, šeši vaikai. Vaikystė nebuvo soti. Teko piemenuko dalia. Suaugęs,  laukų artojas –  bernavo. Vėliau pramoko  statybininko amato – statė  kaimuose   gryčias. Jis nebuvo vedęs, nepaliko palikuonių.  Nespėjusi duoti vaisiaus nulaužta medžio šaka.

Kada 1952 metais mane paskyrė  dirbti į Kėdainius, dar  buvo  P. Lukšio amžininkų, kurie jį pažinojo, kartu dirbo; pasakoja, kad jis buvo linksmo būdo, sąmojingas mėgstantis bendrauti, įdomus pašnekovas, neieškantis žodžio kišenėje, užstalės žmogus, bet kokio susibūrimo siela. Buvo neramaus būdo, rizikingas, veržlus. Iškėlus virš kraigo pabaigtuvių vainiką, prie kepsnio ir taurelės šmaikštaudavo: „Gimiau ubagu, mirsiu ponu“. Lemtis taip lėmė, kad pašmaikštavimas išsipildė  su kaupu – mirė kovoje su ginklu rankose, Lietuvos laukuose – kirminu šliauždamas už Tėvynę, už savus. Atlikęs pareigą Tėvynei, atvirai iš mokyklinio  istorijos vadovėlio  kiekvienam iš mūsų žvelgia į akis, tartum klausdamas, ar tu ką nors Tėvynei padarei.

Lietuvos kario kryžiaus paminklas ant Povilo Lukšio kapo Kėdainių Šv. Jurgio parapijos kapuose. 1928-1929 m./Kėdainių krašto muziejaus fondo nuotrauka
Ne vienas guli Kėdainių savanorių kapinėse. Kartu su kitais vėliau žuvusiais, kaimo artojėliais, dainorėliais, krūtinėmis atlaikiusieji, puolant šalį iš trijų pusių. Jie apgynė Lietuvą  iš amžių pražūties dugno po 123 metų vergovės pančių, tuo metu, kai kada Kaune lietuviškai bekalbėjo tik penki procentai gyventojų, pačiame miesto vidury puikavosi soboro cerkvė, o Vidurio lygumoje, Kėdainiuose, pirmasis savivaldybės posėdis vyko lenkų kalba, bažnyčiose dar ilgai ilgai vyko pamaldos lenkiškai.

Jei  minint žūties šimtmetį Povilas Lukšys iš Paukščių tako atmerktų akis, pamatytų, kokiu jis tapo tautos ponu: pamatytų, kiek tautiečių susirinko pagerbti jo vardo, kad žūties vietoje, Taučiūnų lauke, savanorių kapinėse, skamba jo atminimui muzikos meistrų koncertai ir kaip ilgai  prietemoje dangaus skliaute tęsiasi įspūdingo grožio fejerverkai žuvusiajam iš šiaudinės pastogės Kazokų kaime.

Voruta

Susiję

Skaitiniai 777454367312390760

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item