Algimantas Rusteika. Mes baigėm kelionę per dykumą ir sugrįžtam į savo žemę

propatria.lt nuotr. kaunoforumas.com Dar tik sužinosim, kad mūsų nebuvo ir nieko nebuvo. Kad šie žmonės su vaikais – šviesiais veid...

propatria.lt nuotr.

Dar tik sužinosim, kad mūsų nebuvo ir nieko nebuvo. Kad šie žmonės su vaikais – šviesiais veidais ir žėrinčiom akim – yra artimi neonaciams. Kad apsimetėlių ir atsimetėlių meilė svarbesnė už tiesą, dar nieko nebuvo, nes viskas jau buvo, taip rašiau ir taip dabar vėl juntu ir sau kartoju: viskas praeis, kas ateis – nesibaigia, sugrįžtame, viskas – tik visko pradžia.

Tiek per dieną suvaikščiota, ir metai jau nebe tie, ir tas prakeiktas stuburas, ir jos tabletė slapčiom iš saujos sausai, skausmas nuslops, o jau artėja Aušros vartai ir staiga ima žiebtis liepsnos, nepavėlavom, gerai, ir šviesų vis daugiau ir daugiau, ir jau stovim apsupti šviesos gyvybės, einam prie savų, kaip keista ir tikra – seniai tarp jaunimo ir visi kaip vienas.

Liepsnų upė pajuda ir vitrinos, apšviesti fasadai ima slinkti atgal, ir mano gyvenimo moteris šalia, vaikystės ir jaunystės draugas šalia, šimtai ir šimtai tų, kurių nepažįstu ir pažįstu kiekvieną, yra šalia ir esame mes, prieky eina šeima ir mažas pyplys sėdi vežime su deglu, ar nenusidegins, jo akys didelės ir pilnos ugnies, ir kas jį dabar atimtų?

– ...ar nešalta, ką tu, oras užsakytas gerai…

– ...mačiau šiandien ponią Katedroj, stovėjo kaip įkalta ir nesižegnojo, ir beveik niekas jai neplojo…

– ...ar matai, eina mūsų lietuvių mokytoja, na va, ten prieky, matai – kur tas barzdotas vyras, kas galėjo pagalvot…

– ...Martai, mes čia, ateik…

–...kaip gražu, po to susiskambinsim, renkamės prie Mindaugo…

– ...oi, vos nenudeginau to vyro (čia apie mane)...

Prieky jaunimas užtraukia partizanų dainą, kiti bando pritart, bet mažai kas moka, ir visai nesvarbu, niekas juk nesvarbu, nes viskas yra tikra ir gyva, iš šaligatvių vis prisijungia pavėlavusieji ir prisidega nuo kitų, mergaitė su kepurėle, virš kurios primegztos juokingos ausys, atiduoda deglą mamai, o berniukas neša ir neatiduoda, jie visi susikibę už rankų, tėvai iš kraštų, ir žmonės ant šaligatvių – kaip vienas šimtagalvis šimtarankis mobilus fotografuotojas.

Ir visi iki vieno supranta, kad tas pyktis ir įtampos buvo niekas, nes čia yra viskas, ir pardavėjos išlekia iš krautuvėlių su savo iškeltais mobiliakais, ir jau liepsnų upė teka žmonėmis vis tirščiau apkibusiais krantais, gatvė blizgančiais, šlapiais akmenimis leidžiasi ir atsisukę vis žiūrim, kiek mūsų, ir šviesos galo nematyti, o prie vienos žymėtos mašinos policininkas fotografuoja mobiliuoju, gal parodys šeimai, nors pažeidimas, bus atminimui, nes tai dar neregėta.

Prie Gedimino abipus jų labai daug ir visi žiūri, prisijunkit, sakom, bet neprisijungia, bet visi žinom, kad po metų prisijungs, ir mes žinom, kad jie žino, ir jie žino, kad mes žinom, ir einam toliau, dešinėj bumbsi kažkoks kvailas koncertas, kurio niekas neklauso, tai fonas ir tiek, prieinam, jaunimas skanduoja „Ačiū“ tam, kuris žuvo, prieky mirksi mėlyna raudona – tai policija, ir šalia teka Neris.

Grįžtant skersgatvy specialios paskirties žmonės, pilna ekipuotė, koviniai ginklai, fronto šalmai ir tik akys matyt iš visų tų šarvų, Brode baigia degti laužai. Kažkas išjungia gatvėj šviesas, kad liepsnos geriau matytųsi, tiek rankų paspausta ir žmonės vis eina ir eina, ir tada viskas, sostinė ima lėkti atgal ir lieka tik kavos skonis ir padangų šlamėjimas.

Mes – tik trumpa kelionė tamson iš tamsos, nedidelis deglas, kuris pasibaigia ir apšviečia tik artimus. Tačiau kada užsižiebia daugelis ir liepsnos susilieja, kada už nugaros pajunti nešančius liepsną ir girdi jaunus balsus – priekyje prasiskiria vandenys. Mes baigėm kelionę per dykumas ir sugrįžtam į savo Žemę.

Susiję

Įžvalgos 529105919414394853

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-17 16:44

    AČIŪ. Puikus straipsnis. Mokate perduoti atmosferą. Kai mūsų daug ir mes vieningi kelionė per dykumą tikrai baigiasi. Belieka Vasario 16 švęsti kiekvieną dieną. Tai įmanoma. Mes jau tiek kartų apgauti, nusivylę, pavargę, kai nesibaigianti lietuviška kantrybė baigsis...bus pergalė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-17 17:07

    Ir mes su Jumis žygiavome mintyse, širdyse... ir mes džiaugiamės, kad Jūs sugrįžtate pagaliau į mūsų Žemę. Džiaugiamės, kad pradedate jaustis esantys savo Žemėje net jeigu šia protėvių Žeme nenorite dalintis su išvarytais iš savo Žemės "dykumos" metais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    2. "net jeigu šia protėvių Žeme nenorite dalintis su išvarytais iš savo Žemės "dykumos" metais" - kas čia per?..

      Panaikinti
    3. <...>išvarytais iš savo Žemės "dykumos" metais” - čia aliuzija į žydus ar kas?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-17 22:07

    Kaip seniai kažką TOKIO dvasingo neteko skaityti! DĖKUI!
    Tačiau dėl dalinimosi visgi reikia paaiškinimo...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-02-19 00:13

    Mat toks reikalas, po dykumas vaikšto paprastieji, o vadinami ,,išrinktieji'', gyvena gerose oazėse, ir jiems labai gerai, klaidžiojantys dykumuose tebeklaidžios, klausydami kalbas iš oazių, ir tikėdami, kad ten papuls, sunku ką nors čia pakeist, matyt tai amžina.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item