Tautos Forumo Pareiškimas dėl mokytojų streiko ir švietimo sistemos ateities

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui LR Seimo Pirmini...


J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai
Švietimo, mokslo ir sporto ministrui Algirdui Monkevičiui
Lietuvos Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Andriui Navickui 
Lietuvos Švietimo profesinės sąjungos pirmininkui Audriui Jurgelevičiui


Tautos Forumo Pareiškimas dėl mokytojų streiko ir švietimo sistemos ateities


Praėjusių metų pabaigą žymėjo pusantro mėnesio trukęs mokytojų streikas. Tai buvo turbūt ilgiausia ir atkakliausia pilietinė protesto akcija nepriklausomoje Lietuvoje. Jos dalimi ir kulminacija tapo gruodžio 9 d. organizuotas mitingas prie LR Vyriausybės ir Seimo, išreiškęs paramą šalies pedagogams. Gausiai susirinkę mokytojai ir su jais solidarizuojantys piliečiai parodė, kad nebesitaikstys su valdžios sprendimais, kurie priimami ignoruojant žmonių valią ir lūkesčius. Visuomenės nuotaikų pokyčiai liudija, kad 2018-ieji žymi lūžio pradžią.  Vienas po kito nuvilniję mitingai ir protesto demonstracijos neabejotinai rodo, kad visuomenė bunda ir jau viešai išdrįsta reikšti savo siekius. 

Tačiau taip pat tenka apgailestauti, kad dažnėjančios ir stiprėjančios protesto akcijos kol kas netampa sutelkta kolektyvine piliečių politine valia ir realia jėga, galinčia priversti valdžią vykdyti esmines tautai ir valstybei būtinas  permainas. Piktindamiesi konkrečiais valdžios sprendimais, kuriais  manipuliuojama  visuomene ir toliau skaldomi bei priešinami tarpusavyje įvairios visuomenės grupės bei profesinės bendruomenės, reaguojame į juos keldami emocingus, tačiau politiškai neįprasmintus reikalavimus. 

Taip nutiko ir su skandalingu  etatinio apmokėjimo įvedimu šalies pedagogams, kai buvo įsivelta į beprasmišką ginčą dėl „teisingos“ etato apskaitos metodikos, o pagrindiniu streiko tikslu ir šūkiu tapo apskritai teisingas, bet nepakankamas reikalavimas padidinti darbo užmokestį.    

Mokytojų akciją „Paskutinis skambutis“ pirmiausia buvo pasistengta sumenkinti, pačius mokytojus tarpusavyje supriešinti, streikuojančius marginalizuoti, vadinant juos tinginiais ir akiplėšomis, nematančiais nieko daugiau, o tik skaičius algalapyje. Turėjusi prisiimti politinę atsakomybę už švietimo sritį buvusi švietimo ir mokslo ministrė nesibodėjo atvirai šantažuoti mokytojų, šitaip dar labiau smukdydama jau seniai sumenkintą pedagogų autoritetą ir profesinį prestižą.  
Šia aplinkybe puikiai pasinaudojo parlamentinė opozicija, visokeriopai rėmusi ir faktiškai organizavusi vadinamąją visuomenės iniciatyvą mokytojams remti.  Gruodžio 9 d. mitingas, galėjęs tapti nacionaline protesto akcija prieš valstybę ir tautą naikinančią švietimo  sistemą, tapo dviejų besigrumiančių klanų, vadovaujamų Ramūno Karbauskio ir Gabrieliaus Landsbergio,  kovos arena, o mitingo dalyviai – šios kovos įkaitais. Kalbose netrūko teisingos kritikos šalies vadovams, rodomiems dideliame ekrane, teisingų plakatų, kad mokymas nėra tik paslauga, o tuo tarpu tarp dalyvių šalia „protestavo“ ir  švietimo reformos, pavertusios mokytojus „paslaugų“ tiekėjais, ideologai ir organizatoriai su Seimo nariais – teisiamu buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi ir Mantu Adomėnu priešakyje. Nepaisant visų „valstiečių“ programų ir pažadų, Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsia ir gilina Andriaus Kubiliaus vyriausybės inicijuotą ir vykdytą bei prezidentės Dalios Grybauskaitės visokeriopai remtą  neoliberalią švietimo politiką. Skirtingas politines grupuotes priešina tik valdžios troškulys, jų švietimo tikslų sampratos ir požiūris į mokytojo padėtį iš esmės sutampa.

Sukvietusi protestui „opozicija“ tikrai nesiekė ir negalėjo siekti, kad būtų iškelti sisteminiai reikalavimai: kurti mokyklą, kuri dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį ugdytų patriotišką jaunąją kartą. Tokie reikalavimai reikštų, kad mokyklos pastangomis ir mokytojo autoritetu kuriama vertė negali būti matuojama tik ekonominiais atsiperkamumo ir pelningumo kriterijais. Šiuo metu preke paverstas švietimas skiepija komercines gyvenimo nuostatas, kurios korumpuoja mokyklas ir naikina mokytojų bendruomenę.   Mokymo valandų kaip paslaugų  ir krepšelių kaip poreikio skaičiuoklės įkūnija ir tęsia neoliberalią švietimo politiką, besiremiančią mokinio gaunamos naudos ir mokytojo suteiktos paslaugos kiekybiniu vertinimu. Perėjimas nuo mokinio krepšelio prie mokyklos krepšelio ir su tuo siejama mokytojų atlyginimų reforma įvedant vadinamąjį etatinį apmokėjimą sistemos nekeičia. Visų įmanomų pedagoginių veiklų buhalterija tik iš pirmo žvilgsnio sukuria galimo teisingo atlygio įspūdį. Pasiduodant iliuzijai, kad „viskas“ bus apmokėta, neriama į karštligišką valandų, veiklų, etato dalių ir atlygio eurų skaičiavimą, dalijimą ir perdalijimą, kas supriešina tarpusavyje mokytojus, kolektyvus, mokyklas ir pedagogus visoje šalyje.  Pseudo-konkurencija demoralizuoja ir menkina mokytojo asmens orumą. Tokiomis sąlygomis ugdymo tikslai yra nustelbti kovos už būvį, autoritetu paremtas mokymas tampa sunkiai įmanomas, o mokykla praranda savo tapatybę. Tačiau tokia politika yra gerai apgalvota ir turi savo tikslus:  pavertus mokytoją x-etato žmogiškuoju ištekliumi, siekiama manipuliuoti, supriešinti, įgąsdinti  ir paralyžiuoti bendrą  valią tam, kad būtų vykdomas ideologinis liberalmarksistinio švietimo tikslas – ugdyti radikaliai individualistinėmis nuostatomis besivadovaujančią, vartotojišką,  ištautintą ir išvalstybintą jaunąją kartą, pritaikytą tik globalios darbo rinkos poreikiams. 

„Paskutinio skambučio“ akciją ryškia persvara laimėjo politikai,  streikuojantiems mokytojams numetę kaulą – pažadą tobulinti etatinio apmokėjimo tvarką.  Streikas baigėsi ramiai ir tyliai, visuomenėje nepalikęs aiškios pajautos, kad kažkas Lietuvoje  pasikeitė: valdžia neįsipareigojo jokioms permainoms, o mokytojams pažadėta tai, ko prašė. Pažadėta tobulinti tai, kas netobulintina – nėra metodikos, leidžiančios konvertuoti išmokimo ir asmenybės ugdymo rezultatus į tikslias pinigines išraiškas. Be pagrindinių darbo valandų, dar yra esminis kokybinis parametras – neapskaičiuojamas mokytojo indėlis į jauno žmogaus asmenybės tapsmą ir net jo karjerą. Pedagogo profesija yra vertinama kreditan, t. y. ji privalo remtis pasitikėjimu, o ne „visų“ atliktų veiksmų registracija. Ši griauna pasitikėjimą juo pačiu ir  mokytojo prestižą, nes demotyvuoja daryti tai, ko nėra etato apskaitoje. Atsidavusio savo misijai Mokytojo darbas niekada nėra pasveriamas tik atlygiu.  Reikalaudami „teisingo“ atlyginimo pagal primestas žaidimo taisykles, mokytojai pakliuvo į spąstus, ką ir patvirtina šio daug žadėjusio streiko baigtis. Ji galėjo būti visai kitokia, jei būtų pasipriešinta pedagogų bendruomenę žeminančiai ir ją iš vidaus ardančiai neoliberaliai švietimo reformai ir jos įgyvendinimui, nes finansavimo sistema yra sudėtinė šios politikos dalis.

Norint sugrąžinti švietimo pamatines vertybes ir prigimtinę jo paskirtį  bei užtikrinti orų mokytojo statusą visuomenėje, reikia ne tobulinti ydingą sistemą, o ją iš esmės keisti. 

Tai bus įmanoma tik tada, kai šalia teisėtų ekonominių reikalavimų bus keliami ir politiniai reikalavimai įgyvendinti esmines valstybės, pirmiausia jos vykdomos ekonominės ir socialinės politikos, pertvarkas:

Atsisakyti visu atkurtosios valstybės gyvavimo laikotarpiu vykdomos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos, kuri yra pagrindinė menko švietimo ir kultūros sričių finansavimo bei šių sričių darbuotojų menko atlyginimo ir jų žmogiškąjį bei profesinį orumą žlugdančio skurdo priežastis;

Įgyvendinti teisingą ir visos visuomenės gerovei tarnaujančią bei jos piliečių solidarumą ir sanglaudą stiprinančią mokesčių reformą atsisakant regresinio mokesčių modelio, įgalinančio stambiojo verslo interesus aptarnaujančią valstybę surinkti didžiąją mokesčių dalį iš mažiau uždirbančių piliečių;

Padidinti viešajam sektoriui skiriamą valstybės biudžeto dalį bent jau iki ES šalių vidurkio;

Taip pat būtini ryžtingi politiniai sprendimai, leidžiantys produktyviai švietimo ir kultūros reikmėms panaudoti didžiulius jau esamus, bet iki šiol nusikalstamai išgrobstomus arba neatsakingai iššvaistomus finansinius ir materialinius išteklius. Švietimo sferos komercializacija  ir korupcija  pagimdė daugybę parazitinių struktūrų ir programų, kurios išsiurbia švietimui skirtus, bet ne mokytojų atlyginimams tenkančius milijonus eurų: 


Susidarė milžiniškas švietimo paslaugas teikiančių biudžetinių ir viešųjų įstaigų tinklas nuo savivaldybių lygmens, tiesiogiai Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžių institucijų iki išskirtinį statusą ir galias įgijusio ir nenaudingas pseudo-ekspertines akademines veiklas vykdančio  Mokslo ir studijų stebėsenos centro (MOSTA) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 

Bendrojo lavinimo lygmenyje Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų „įsisavinimu“ ypač pasižymi Ugdymo plėtotės centras (UPC), įgyvendinantis globalaus švietimo projektus, kurių pagrindu yra tobulinama mokytojų kompetencija ir atnaujinamas   bendrojo ugdymo turinys. Pažymėtina, kad 80 darbuotojų turintis UPC kaip biudžetinė įstaiga atlieka tik organizacinį ir metodinio aprūpinimo vaidmenį, pasitelkdamas ekspertus, kurie ir legitimuoja projekte numatytas ideologines veiklas. Panašaus užmojo persidengiančiomis veiklomis ir dubliuojančiais projektais užsiima Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC), Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra (NMVA) ir kitos ŠMM pavaldžios įstaigos. 

Taip pat egzistuoja visas tinklas aukštąjį mokslą „aprūpinančių“ ir jo ,,stebėseną“ vykdančių parazitinių institucijų, dubliuojančių ŠMM ir kitų valstybinių priežiūros ir kontrolės struktūrų darbą. Tokių įstaigų kaip MOSTA darbuotojai išsilavinimu ir kompetencija nė iš tolo neprilygsta jų ,,kuruojamų“ aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dėstytojų ir tyrėjų kvalifikacijai, bet, kaip ir sovietmečiu, teikia brangias ir mokesčių mokėtojų pinigais dosniai apmokamas‚ „išmintingo ideologino vadovavimo“ paslaugas.

Milžiniškos valstybės biudžeto lėšos iššvaistomos finansuoti tokioms ideologizuotoms ,,privačioms“, tačiau įgudusioms ,,įsisavinti“ mokesčių mokėtojų lėšas ,,mokslinių“ tyrimų įstaigoms kaip VŠĮ ,,Viešosios politikos ir vadybos institutas“, VŠĮ ,,Europos inovacijų projektai“, VŠĮ ,,Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ ir kt., kurios yra tapusios pseudo-akademinėmis pinigų plovyklomis, už valstybės pinigus skleidžiančiomis valstybę griaunančią neoliberalizmo ideologiją.


Dar viena masinio lėšų grobstymo ir švaistymo sritimi tapo per Lietuvos mokslo tarybą (LMT) finansuojami nuo visuomenės ir valstybės poreikių atsaistyti, teoriškai ir praktiškai beverčiai ir net žalingi ,,pinigams įsisavinti“ skirti ,,tyrimų“ projektai, kurių atrankos bei rezultatų vertinimo proceso nekontroliuoja visuomenė ir akademinė bendruomenė. Šių ,,vienintele teisinga“ liberalkomunistine ideologija grindžiamų ir jos sklaidai skirtų projektų ,,atranką“ ir ,,stebėseną“ vykdo  tariamai ,,nepriklausomų ekspertų“ vaidmenį uzurpavusios ir faktiškai į ,,akademinės mafijos“ klanus susibūrusios tokiu pinigų plovimu užsiimančios uždaros ideologinių bendraminčių grupuotės. 
Nemažai valstybės lėšų suryja ir šalies aukštosiose mokyklose vykdomos ideologizuotos pseudo-akademinės studijų programos (Naujoji viešoji vadyba, genderizmo, ,,kritinės teorijos“ studijos ir kt.).

Kilus skandalui dėl viešųjų pirkimų pažeidimų UPC, buvusi ministrė pažadėjo atlikti auditą dėl pirkimų ir su jais susijusiomis veiklomis. Laikinasis ministras Rokas Masiulis savo įsakymu pavedė atlikti auditą Švietimo ir mokslo ministerijoje bei 17-oje jos reguliavimo srities įstaigų. Akivaizdu, kad reikalingas ne tik finansinis, bet visos šių struktūrų veiklos auditas. Daugybę funkcijų, kurios yra reikalingos, gali atlikti pati ministerija,  Kitos veiklos, kurios yra dubliuojamos keliose įstaigose, yra beprasmės arba kenksmingos valstybės švietimo politikai, turi būti vertinamos kaip korupcija ir pinigų plovimas. Vertinant politiniu požiūriu, tokios veiklos ir jas vykdančios įstaigos yra parazitinės, todėl turi būti nedelsiant likviduojamos. 

Lietuva turi visas galimybes tinkamai rūpintis švietimu. Ieškant rezervų šalies švietimo ir mokslo sritims finansuoti, būtina nedelsiant imtis šių priemonių:

Atlikti išsamų švietimo ir mokslo srities administravimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių struktūrų veiklos auditą siekiant likviduoti funkcijas dubliuojančias ir nereikalingas bei mokesčių mokėtojų sąskaita parazituojančias institucijas;

Atlikti visapusišką para-akademine veikla užsiimančių tyrimų įstaigų mokslinės ir finansinės veiklos auditą siekiant išsiaiškinti ir likviduoti valstybei nenaudingas arba žalingas tokio pobūdžio įstaigas;

Atlikti LMT finansuojamų mokslinių tyrimų projektų auditą remiantis ekspertiniu kokybiniu jų vertinimu siekiant nutraukti akademiniu požiūriu beverčių, praktiškai nenaudingų ir tautai bei valstybei žalingų ideologizuotų pseudo-mokslinių projektų finansavimą;

Atlikti aukštosios mokyklose ir mokslo tyrimų įstaigose vykdomų studijų programų ir atliekamų tyrimų turinio kokybinį ekspertinį vertinimą siekiant eliminuoti ideologizuotas pseudo-mokslines studijų programas ir tyrimus.

Lietuvos švietimo sistema išgyvena ir permanentinę ugdymo turinio krizę, kuriai įveikti būtina suformuluoti nuoseklią ir aiškią valstybinę švietimo filosofiją, tiksliai apibrėžiančią jaunosios kartos ugdymo tikslus ir uždavinius – Lietuvos švietimo sistema siekia ugdyti išsilavinusius, plataus kultūrinio akiračio, dorus ir patriotiškus valstybės piliečius.


Tautos forumo Steigėjai:

Vilniaus Forumas
Kauno Forumas
Klaipėdos Forumas
Trakų Forumas
Alytaus Forumas

Susiję

Ugdymo politika 8636275698930904227
item