Vytautas Daujotis. „Moksliška“ pinigų plovykla: lietuviškas neoliberalizmas ir nauja viešoji vadyba

Artėjant Vilniaus forumo organizuojamai konferencijai aukštojo mokslo klausimais , pakartotinai skelbiame prof. Vytauto Daujočio straipsn...

Artėjant Vilniaus forumo organizuojamai konferencijai aukštojo mokslo klausimais, pakartotinai skelbiame prof. Vytauto Daujočio straipsnį vadinamosios „naujosios viešosios vadybos“ (toliau - NVV) tema. Lietuvoje įvykdyta ,,krepšelinė" aukštojo mokslo reforma buvo drastiškas mėginimas radikaliai suprekinti ir surinkinti mokslo ir studijų sritį mechaniškai perkeliant į ją neoliberaliosios laisvosios rinkos ideologijos principus. Tačiau šiai visiškai ideologizuotai, nepagrįstai jokia dalykine ir objektyvia šalies aukštojo mokslo problemų analize reformai mėginta suteikti mokslinio pagrįstumo ir respektabilumo regimybę pristatant ją kaip tariamai pažangios ir moksliškos NVV taikymo pavyzdį. Straipsnyje išsamiai atskleidžiamos NVV idėjinės ištakos bei praktinė paskirtis ir įtikinamai parodoma, kad ji savo esme yra ideologizuotas pseudomokslas. Iš tikrųjų NVV turi būti laikoma paslėpta neoliberalizmo - fundamentalistinės rinkos ideologijos - suinstrumentinta raiškos forma ir praktiniu šios ideologijos įgyvendinimo įrankiu vykdant voliuntaristinius socialinės inžinerijos eksperimentus ne tik mokslo ir studijų, bet ir visose kitose surinkinamose visuomenės gyvenimo srityse. Straipsnyje parodoma, kokį vaidmenį griaunant Lietuvos aukštąjį mokslą bei naikinant Tautą ir Valstybę atlieka NVV ekspertais ir žyniais tapę pačios akademinės bendruomenės nariai - įvairių mokslo ir studijų institucijų darbuotojai. 

***

Aukštojo mokslo pavertimo tik priemone gauti pelną iniciatoriai, pristatydami savo reformos planus, naudojo vien tik laisvosios rinkos retoriką. Tiesa, priešingai oratorių lūkesčiams, ji ne tiek padėjo pastiprinti argumentus būsimos reformos naudai, kiek negailestingai apnuogino jos iniciatoriams nesvetimas elementaraus išsilavinimo spragas.

Kai tik reformos architektai įsitvirtino Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) ir įgijo vykdomosios valdžios galių, aplink juos ėmė spiestis ir savo paslaugas siūlyti įvairiausi individai. Tarp jų netruko pasižymėti ir asmenys, besiskelbiantys esantys itin pažangaus ir novatoriško mokslo – naujosios viešosios vadybos (NVV) – specialistai ir ekspertai. Būtent jų dėka reformos iniciatorių žodyne sąvoką „laisvoji rinka“ pakeitė „kvazirinka“.

Tarp ŠMM bei NVV specialistų susiklostė savotiški verslo santykiai, kurie bus apžvelgti šio straipsnio antroje dalyje. Tačiau prieš juos apžvelgiant pravartu pasiaiškinti, kas yra toji NVV ir kodėl ji pasirodė tokia aktuali ir patraukli ministerijos viršūnėms.

Akivaizdu, kad ne tik intelektas, bet ir paprasčiausias savisaugos instinktas verčia visuomenę priešintis odioziškiausioms M.Friedmano propaguotoms neoliberalioms aukštojo mokslo idėjoms, pavyzdžiui, tokioms kaip investicijų į žmogų sutapatinimas su investicijomis į mašiną, arba valstybės subsidijų skyrimas visuomenės lyderių rengimui tuo pat metu verčiant kitus asmenis savo lėšomis įgyti profesinį išsilavinimą. Kitaip tariant, labiausiai nepriimtinas visuomenei yra teisingumo ir bešališkumo principo išstūmimas į antrą ar trečią planą arba net visiškas jo ignoravimas neoliberalizmo ideologijoje.

Neoliberalizmo ideologai labai greitai suprato, kad gilesniam jų ideologijos įsiskverbimui į visuomenės gyvenimą nepakanka vien tik grubios stambiojo kapitalo jėgos, kad reikia neoliberalizmo su „žmogišku veidu“.

Sparčiai buvo kuriamos įvairiausios neoliberalizmo atmainos.

Dabar išpopuliarėjusi neoliberalizmo atmaina yra NVV, pagal kurią viešajame sektoriuje turi būti taikomi visi privataus sektoriaus vadybos (verslininkiški) metodai, išskyrus pelno naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti.

Pastaroji tezė yra artima NVV išrastos kvazirinkos sampratai – taip vadinama tokia viešojo sektoriaus struktūra, kai bandoma įdiegti laisvosios rinkos elementus, kurie turėtų garantuoti veiklos tame sektoriuje efektyvumą ir kartu išsaugoti teisingumą bei bešališkumą, būdingą tradicinėms viešojo administravimo ir finansavimo sistemoms.

Šios sampratos autoriams atspirties taškas buvo viešojo sektoriaus modernizavimo reformos turtingesnėse šalyse, ypač Jungtinėje Karalystėje (JK) M.Tatcher administracijos įvykdytos sveikatos apsaugos ir švietimo (įskaitant ir aukštąjį mokslą) sistemų reformos.

NVV turinys yra labai eklektiškas ir prieštaringas. Net NVV ideologai tarpusavyje nesutaria dėl vienodo jos supratimo ir apibrėžimo. NVV žyniai savo autoritetu laiko D.Osborne'ą, kuris, kaip teigiama, atskleidė pagrindinius naujosios viešosios vadybos bruožus.

Būtent šis autorius suformulavo NVV „dekalogą“ – dešimt pagrindinių verslininkiškos valdžios principų. Ribota straipsnio apimtis neleidžia jų išvardyti. Pakanka pasakyti, kad bet kuris savarankiškai ir įdėmiau šiuos principus patyrinėjęs skaitytojas lengvai įsitikins, jog dešimtuke išvardyti teiginiai tėra banalybių (pavyzdžiui, valdžia turi tarnauti žmogui, t.y. klientui, užkirsti kelią problemoms; orientyrai – efektyvumas ir veiksmingumas, ir pan.) ir vieni kitiems prieštaraujančių šūkių (pavyzdžiui, pirmame teiginyje iš valdžios reikalaujama užsiimti vien sprendimų generavimu, bet septintame iš valdžios institucijų jau reikalaujama užsidirbti teikiant paslaugas) rinkinys.

Pašalinę tuščią retoriką ir perpratę šiurkščias logikos klaidas be vargo atpažįstame tas pačias senas neoliberalizmo, o kalbant dar konkrečiau – ir ypatingos jo lietuviškos atmainos, t.y. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), propaguojamo libertarizmo ideologijos nuostatas.

Dar reikia atkreipti dėmesį, kad vadinamuose NVV principuose net neužsimenama apie būtinybę taikant juos praktiškai išlaikyti bent elementarius socialinio teisingumo ir nešališkumo principus. Pasitenkinama retomis užuominomis, kad viešajame sektoriuje gautas pelnas neturėtų būti naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti, bet dažnai NVV tekstuose tokios užuominos iš viso nėra.

Taigi, senasis neoliberalizmas ir NVV tėra „ta pati mergelė, tik kita suknelė“. O „suknelės pakeitimo“ esmė labai paprasta – tiesmuki ir atgrasūs libertarizmo ideologijos šūkiai persakomi pseudomoksliniu NVV žargonu. Taigi „suknelė“ yra tariamo moksliškumo kaukė, kurią mūsų dienomis yra priversta užsidėti ir nešioti nežmoniškais ekonominiais ir socialiniais eksperimentais spėjusi niūriai pagarsėti ir visam pasauliui savo tikrąjį – neototalitarinį – veidą atskleidusi fundamentalistinė rinkos ideologija.

Užsidedama mimikrinė NVV kaukė turi padaryti šią primityvią, bet pavojingą ideologiją sunkiau atpažįstamą ir suteikti jai gyvybiškai svarbų, kad ir apgaulingą, akademinį respektabilumą.

Vidinę šios ideologijos logiką ir sklaidos mechanizmą tyrinėjantis C.Lorenzas NVV vadina neoliberalizmu grindžiamą viešąją politiką ir apibrėžia ją kaip paradoksalų laisvosios rinkos retorikos ir kvazitotalitarinių kontrolės metodų derinį.

Kadangi aukštojo mokslo sistema istoriškai dėl labai aiškių ir rimtų priežasčių niekada nebuvo grindžiama rinkos principais ir savo sandara iš esmės skyrėsi nuo rinkos struktūros, perdirbti ją pagal neoliberalizmo ideologijos reikalavimus nėra lengva. Todėl aukštojo mokslo kvazirinką propaguojanti NVV šioje srityje nesantį rinkos mechanizmą mėgina pakeisti ir kompensuoti efektyvumu ir atskaitomybe.

Vis dėlto toji noriai besiskelbianti moderniausia, pažangiausia ir „moksliškiausia“ vadybos rūšimi niekaip nepajėgia nors kiek aiškiau apibrėžti aukštojo mokslo tikslų, kuriuos ignoruojant iš principo neįmanoma suformuluoti ir nors kiek moksliškesnės bei turiningesnės efektyvumo sampratos. Dėl to einama lengviausiu keliu ir vadovaujamasi primityviausia efektyvumo samprata, kai didesnis efektyvumas reiškia tik mažesnes išlaidas, o atskaitomybė (ir „skaidrumas“) – tik tai, kad institucija sugeba kontroliuoti ir dokumentuoti savo išlaidų efektyvumą.

Pasak C.Lorenzo ir kitų NVV tyrinėtojų, visa tai paaiškina, kodėl NVV įsigalint aukštajame moksle netrunka išryškėti tokie šios tariamai moksliškos vadybos rezultatai: keičiantis studentų ir personalo skaičiaus santykiui, nuolat didėja personalo darbo krūvis, o jo darbuotojų skaičius mažėja; didėja takoskyra tarp akademinio personalo „branduolio“ bei „periferijos“ (dalį darbo dienos dirbančio ir laikino personalo); nuolat didėja studentų mokesčiai už studijas.

Taigi šie „laimėjimai“ reiškia tik tai, kad aukštojo mokslo įstaigas verčiant, pirmiausia, bet kuria kaina pelno siekiančiomis akademinio verslo įmonėmis darbuotojai vis smarkiau išnaudojami, o studentai apkraunami vis didesniais mokesčiais.

Lorenzas savo kritines išvadas padarė analizuodamas tokios aukštojo mokslo politikos pasekmių tendencijas Vakarų šalyse. Nors rinka su priedėliu „kvazi“ nėra vykęs terminas, bet šiam terminui suteikiamas turinys leidžia jį naudoti apibūdinant JK, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Kanados, Japonijos aukštojo mokslo sistemas.

Nors į jas laipsniškai skverbėsi neoliberalizmas, kultūrinės ir akademinės tradicijos jėga vis dėlto leido gerokai apriboti šio skverbimosi mastą ir sušvelninti jo padarinius: teisingumas ir bešališkumas, priešingai nei Lietuvoje, išlaikė savo principinį vaidmenį šių šalių aukštojo mokslo sistemose.

Kaip jau tapo įprasta, Lietuvoje nieko panašaus neįvyko. Žinoma, NVV „dekalogo“ išpažinimas tapo naujųjų ideologinių „vadybininkų“ modernumo ženklu. Lietuvos vadybininkai didžiuojasi, kad „viešajame sektoriuje matomos tendencijos, daug kuo panašios į tai, kas Vakaruose vadinama NVV“( A.Guogis, D.Gudelis, „Viešoji politika ir administravimas“, Nr.4, 2003 m., p. 26).

Tačiau tai tik apgaulinga regimybė. Mat vakarietiško neoliberalizmo idėjos pasiekė Lietuvą perėjusios per LLRI ideologams būdingo dar sovietmečiu išugdyto mąstymo ir suvokimo prizmę. Dėl to šios savaime radikalios idėjos dar buvo smarkiai iškraipytos ir įgijo specifinio lietuviško libertarizmo ideologijos pavidalą.

Šios ideologijos paskirtis iš pat pradžių buvo viena – pateisinti buvusios nomenklatūros ir nusikalstamų struktūrų įvykdytą masinį visuomeninio turto išgrobstymą ir išvogimą. Ši ideologija niekur neišnyko, tačiau, kad ji toliau būtų veiksminga ir padėtų tęsti panašius „žygdarbius“, prireikė ją apvilkti minėta nauja suknele. NVV – toks yra dabartinis lietuviško mokslinio libertarizmo vardas. 

Nors tada laisvosios rinkos ekspertais save titulavusių jo atstovų pastangomis privatizacija virto „prichvatizacija“ ir buvo ignoruojami socialinis teisingumas ir bešališkumas, šis beprecedentis viešojo turto išgrobstymas pateikiamas kaip sėkmingos liberalios reformos, kurias, kaip pripažįstama, iš dalies lėmė pasirengimo narystei Europos Sąjungoje (ES) darbai, nes viešojo administravimo stiprinimas buvo viena iš sąlygų, kurias Europos Komisija (EK) iškėlė valstybėms kandidatėms“.

Dėl viešojo administravimo sustiprėjimo rengiantis narystei ES galima tik nustebti žinant, kad bet kurios šalies viešojo administravimo kultūra formuojasi šimtmečiais, kad ji neatsiranda valstybės tarnautojams pasėdėjus keliuose seminaruose.

Nesunku įminti ir tokio skubiai organizuoto viešojo administravimo neįtikėtinos sėkmės paslaptį. Vis dėlto nepriklausomybės atkūrimą lydėjo ne tik gili ekonominė ir socialinė, bet ir moralinė visuomenės krizė, kuri tapo idealia dirva suvešėti savitai suprastoms neoliberalizmo idėjoms.

Esant moralinei tuštumai visuomenės vertybių skalėje asmeninė ekonominė gerovė yra daug aukščiau nei teisingumas, o šios idėjos geriausiai pateisina tokią skalę.

ŠMM – nauja viešoji politika

Nereikia stebėtis, kad NVV lengviausiai ir greičiausiai prigijo, o jos adeptai ir žyniai labiausiai klesti švietimo ir mokslo srityje, kuriai vadovauja idėjiškas ir užgrūdintas libertarizmo šauklys, visada pasiruošęs pakovoti ne tik už bankų interesus, bet ir už idėją – kilnų „mokslinio libertarizmo“ reikalą.

Straipsnio pradžioje paminėti verslo santykiai tarp ŠMM bei NVV specialistų yra realizuojami per 2007 m. įsteigtą Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrą (MOSTA).

Steigiant MOSTA ministerija skelbė: „Mokslo ir studijų stebėsenos centras steigiamas siekiant vykdyti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, analizuoti jos būklę Lietuvos ir tarptautiniame kontekste. Taip pat atsižvelgiant į valstybės poreikius ir tarptautines tendencijas, rengs šios sistemos darnaus vystymo rekomendacijas. Naujai steigiamas centras aktyviai dalyvaus formuojant ir įgyvendinant mokslo ir studijų srities politiką bei atliks kitus uždavinius“.

Steigiant centrą stebuklingai sugebėta pamiršti, kad Lietuvoje lygiai tokias pačias funkcijas privalu vykdyti Lietuvos mokslo tarybai, Studijų kokybės vertinimo centrui ir net pačios ministerijos Mokslo ir studijų departamentui.

Visiškai atskiro centro, neturinčio jokio tiesioginio ryšio nei su studijų ar mokslo vertinimo praktika Lietuvoje, nei patirties šiose srityse, steigimas iš anksto užprogramavo šio centro veiklos kryptį.

MOSTA tėra tarpininkas ministerijai užsakant ir ES struktūrinių fondų lėšomis apmokant įvairius tyrimus mokslo ir studijų politikos klausimais. Šiems tyrimams atlikti MOSTA samdo kitas įstaigas, o jos, savo ruožtu, – atitinkamų sričių ekspertus.

Verta atskirai aptarti ekspertų parinkimo ir santykių su jais taktiką, kurią naudoja ir dabartinės valdžios institucijos, ir joms pavaldžios įstaigos. Ši taktika turi vieną išskirtinį bruožą – stengiamasi į ekspertus parinkti tik tokius asmenis, kurių išvados tiksliai pagrįstų valdžios veiksmus ir pageidavimus.

Jei tarp ekspertų atsitiktinai atsiranda asmuo, bandantis laikytis bešališkumo principo, tai jis yra arba pašalinamas, arba, jei tas ekspertas dirba pagal vieną ar kitą darbo sutartį, primygtinai prašomas pamiršti ekspertinio darbo principus ir teikti išvadas, atitinkančias užsakovo pageidavimus. 

G.Steponavičiui tapus ministru, iš ŠMM sudarytų darbo grupių labai greitai buvo pašalinti asmenys, kurių supratimas apie aukštąjį mokslą nesutapo su lietuviškai neoliberalia G.Steponavičiaus vizija, o asmenis iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Vilniaus dailės akademijos iš viso uždrausta kviesti į darbo grupes, kadangi šių universitetų vadovai yra nuodėmingi – kritiškai atsiliepė apie reformą.

Šiek tiek sunkiau susitvarkyti su nepriklausomu ekspertu, jei su juo yra sudaryta kokia nors darbo sutartis. Aišku, ne tiesiogiai su ministerija, bet per tarpines ministerijos įsteigtas įmones, kurios perka paslaugas.

Tokiais nenumatytais ir laiku neužkardintais atvejais naudojami įvairūs spaudimo būdai, ir labai dažnai ekspertui lieka tik dvi alternatyvos – arba atsisakyti masinančio uždarbio, arba pasiduoti tokiam spaudimui. Dažniausiai net ir geri savo srities žinovai pasirenka antrąją.

Reikia pažymėti, kad tokių veiksmų retkarčiais imdavosi ir ankstesnės valdžios, bet valstybine politika tai tapo tik po beveik dvidešimties atgautos nepriklausomybės metų, kai valdžią į savo rankas pradėjo periminėti neoliberalieji jaunesnės kartos politikai.

Tokios politikos tikslas primityviai banalus – siekiama bet kuriam valdžios institucijos sprendimui, ypač su korupciniu atspalviu, suteikti kuo didesnį legitimumo įvaizdį. Tuomet tokių sprendimų kritikams galima atšauti, kad jie nieko nesupranta – sprendimus rengė ir jiems pritarė ekspertai.

NVV specialistai iš Naujosios viešosios vadybos (NVVI) bei Viešosios politikos ir vadybos institutų, susikūrusių tam, kad gautų ES struktūrinių fondų lėšų, tarpininkaujant MOSTA, parašė kelis beveik 3 mln. litų įkainotus veikalus, kuriuose įrodinėjama, kad NVV požiūriu „krepšelinė“ Lietuvos aukštojo mokslo reforma yra vykdoma idealiai: „Prasidėjusi reforma yra tikriausiai reikšmingiausias 2009 metų įvykis mokslo ir studijų srityje. <...>. Iki šiol vyravusį akademinės oligarchijos ir valstybinės biurokratijos modelių mišinį keičia kvazirinkų mechanizmais grįstas NVV modelis.“

Tuose veikaluose visi naujajame Mokslo ir studijų įstatyme numatyti pokyčiai – aukštųjų mokyklų finansavimas, „studento krepšelis“, mokslo ir studijų institucijų valdymas, išorinių narių įtraukimas į mokslo ir studijų institucijų aukščiausią vidinio valdymo organą – tarybą, turto valdymas ir t.t. – vertinami vienodai – kiekvienas žingsnis yra poslinkis NVV link.

Tačiau tegul tai paliudys citatos iš NVV korifėjų sukurtų fundamentalių, ne veltui kelių milijonų litų vertų veikalų (A.Augustinaitis, D.Dumčiuvienė, C.Nauwelaers, J.Huisman, V.Nakrošis, A.Paliokaitė, Ž.Martinaitis, G.Jucevičius, E.Leichteris, „Mokslo ir studijų būklės apžvalga“, MOSTA, Vilnius, 2009, p. 54; „Lietuvos mokslo ir studijų sistemos apžvalgų metaanalizė valdymo aspektu“, MOSTA, Vilnius, 2009, p. 73; „Mokslo ir studijų valdymo sisteminio, institucinio ir individualaus lygmens analizė, horizontaliųjų veiklų bei mokslo ir studijų politikos sąveikos analizė“, MOSTA, Vilnius, 2009, p. 203; ir t.t.):

„Naujajame Mokslo ir studijų įstatyme daugiausia dėmesio skiriama finansavimo (ypač studijų) mechnanizmų kaitai. <...> atsisakoma nuostatos, kad mokslo ir studijų asignavimai skiriami atskira biudžeto eilute <...> sukuriamos teisinės prielaidos mokslo ir studijų konkurencijai dėl išteklių“;

„Numatyta finansuoti remiantis „studento krepšelio principu. Tokiu būdu valstybė imituoja rinkos modelio sąlygas. Būtent studento apsisprendimas studijuoti vienoje ar kitoje aukštojoje mokykloje apsprendžia, kur keliaus valstybės finansavimas. <...> Tokie kvazirinkų mechanizmai yra būdingi rinkos ir NVV modeliais valdomoms sistemoms“;

„Reformos metu iš esmės perrašytas senojo įstatymo skyrius, skirtas autonomijos įgyvendinimo principams <....>. Kadangi nebelieka teisinio pagrindo sieti atskirus institucijų autonomijos ir asmeninės akademinės laisvės principus, sustiprinamos prielaidos didinti atskaitomybę už rezultatus ir kartu mažinti procedūrinę kontrolę Šie žingsniai vėlgi rodo sistemos poslinkį NVV modelio link“;

„Už studijas moka apie 50 proc. visų studentų. Tai nebūtinai savaime reiškia žemą studijų prieinamumą: jei visi norintys gali gauti paskolas, tuomet prieinamumas yra aukštas net ir esant mokamoms studijoms.“

Verta nors trumpai pakomentuoti kelis šios unikalios išminties perlus. Džiūgaujama, kad atsisakoma nuostatos asignavimus mokslo ir studijų institucijoms skirti atskira biudžeto eilute. Tokios nuostatos atsisakymas yra visiškai priešingas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kuriamai aukštojo mokslo konstitucinei doktrinai: „Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai.“

NVV specialistai A.Augustinaitis ir kiti tokį atsisakymą vadina žingsniu NVV modelio link. Taigi karščiuojančioje ideologų vaizduotėje šmėkščiojantis modelis keičia tikrovę, o tikslas priartėti prie jo užgožia viską – tokie žemiški mažmožiai kaip socialinė reformų kaina ir jų ilgalaikiai padariniai, studentų ir visuomenės interesai bei gerovė tiesiog nublanksta prieš šį didingą tikslą ir turi būti jam paaukoti be mažiausių išlygų ir abejonių.

Kitose šalyse finansavimu pagal NVV modelį vadinamas ir valstybinės aukštosios mokyklos finansavimas pagal sutartį, sudaromą keleriems metams per derybas tarp aukštosios mokyklos ir vyriausybės.

NVV etiketę galima užklijuoti ant bet kokio krustelėjimo iš esamos padėties ir paskelbti tai „pažanga“.

Nemažiau įdomūs ir traktatų kūrėjų pasvarstymai apie akademinę laisvę. Būtų įdomu sužinoti, kokios šalies įstatymą skaitė veikalų autoriai. Naujame Lietuvos aukštojo mokslo įstatyme autonomijos įgyvendinimo nuostatos (7 straipsnis) yra tokios pačios, kaip ir sename įstatyme (9 straipsnis), abiejuose įstatymuose autonomijos principas vienodai (ne)atsietas nuo akademinės laisvės. Pridėta tik tiek, kad aukštoji mokykla privalo užtikrinti akademinės bendruomenės narių akademinę laisvę.

Galiausiai ne mažiau glumina ir net pritrenkia gilios įžvalgos apie neva nesumažėjusį studijų prieinamumą jaunimui. NVV specialistų veikaluose visiškai nutylima, kad prasmingesniuose NVV tekstuose kvazirinka vadinama tokia viešojo sektoriaus struktūra, kurioje bandoma įgyvendinti laisvosios rinkos elementus, turinčius garantuoti veiklos tame sektoriuje efektyvumą ir kartu išsaugoti teisingumą bei bešališkumą, būdingą tradicinėms viešojo administravimo ir finansavimo sistemoms.

Kertinis aukštojo mokslo principas – teisingumas ir bešališkumas – visiškai ignoruojamas, kai vieni studentai moka visą studijų kainą, o kitų tos pačios mokyklos studentų studijas apmoka valstybė. Tokiu būdu, A.Augustinaičio ir kitų atstovų nuolat kartojamas kvazirinkos terminas visiškai netinka apibūdinant diskriminacinę Lietuvos aukštojo mokslo politiką.

Studentai visiškai pagrįstai visais įmanomais būdais vengia tapti bankų ar valstybės skolininkais. Tokioje situacijoje studijos yra prieinamesnės asmenims, kurių turtinė padėtis geresnė.

Tikimės, kad pavyko nors šiek tiek praskleisti NVV, kaip subtilaus ideologinės kontrolės ir paslėptos prievartos įrankio, veikimo logiką bei jo efektyvumo paslaptį. Logika labai paprasta ir patogi. Žingsnis iš esamos padėties bet kuriuo atveju yra žingsnis kažkur link. Pakeičiame žodį „kažkur“ NVV naudojamu pakaitalu „kvazi“ ir galime laisvai judėti bet kur – juk prie „kvazi“ galima prijungti bet ką.

Jei užsakovai pageidauja ir užsimoka, NVV žinovams tereikia garsiai ir iškilmingai paskelbti, kad rinka yra „kvazi“ ir todėl tai yra gerai. Vadinasi, žingsniuojantieji kvazirinkos link žingsniuoja teisinga kryptimi.

Niekas tiksliai nežino, kas yra toji kvazirinka, bet juk niekam ir nereikia šito žinoti. Pakanka, kad NVV žyniai pasakė, kad tai yra gerai. NVV su kvazirinka yra puiki viešųjų ryšių priemonė. Būtent tai demonstruoja visi milijonus litų kainavę lietuviški NVV veikalai, susidedantys iš dviejų dalių.

Viena – šlovinanti to meto Lietuvos valdžią, liberaliai žengiančią kvazikažkur, kita – EK tarnybų dokumentų kompiliacijos (dalys dažniausiai būna pamaišytos viena su kita). Antroji dalis turi parodyti, kad lietuviški NVV specialistai nėra prastesni nei europų ar amerikų specialistai.

Šios dvi dalys yra stipriai atskiedžiamos NVV ir laisvosios rinkos retorika, o ant gauto mišinio uždedamas „made in MOSTA“ štampas: „Europos Sąjunga – ESF: Mokslas·Ekonomika·Sanglauda – kuriame Lietuvos ateitį“.

Neteko sutikti sveiko proto žmogaus, nuosekliai perskaičiusio visus MOSTA išleistus NVV veikalus. Vadinasi, tikslas nepasiektas – milijonus litų kainavusi propagandinė medžiaga nepasitarnavo plaunant smegenis – „moksliškai“ pagrindžiant „krepšelinio“ aukštojo mokslo perorientavimą į pelną, dėl pelno ir pelnui.

Labai tikėtina, kad tokio tikslo ir nebuvo. ŠM ministras, jo viceministrai bei patarėjai ir minėtieji NVV specialistai mažiausiai pasižymi naivumu ir gerai supranta, kad daug pigiau ir efektyviau pirkti reformą palankiai nušviečiančių straipsnių publikavimą žiniasklaidoje. Tai ministerija ir daro. Tačiau kartu dosniai seikėjama už be paliovos tas pačias banalybes kartojančius pseudomokslinius ir nieko nedominančius veikalus.

Peršasi elementari išvada – visa ši istorija gali būti tipiška lietuviška europinių pinigų išplovimo ir pasidalinimo afera. Ištisa virtinė mokslingai atrodanti blizgančių NVV „veikalų“ skirta paveikti ne itin išprususius Lietuvos politikus, sprendžiančius, kur nukreipti milijardinius europinių pinigų srautus. Šie „tyrimai“ turi padaryti įspūdį, kad ŠMM veiksmingai įsisavina pinigus ir į ją tekančius pinigų srautus reikia didinti.

Tenka apgailestauti, kad didžioji visuomenės dalis net neįtaria apie tokios veiklos mastus ir nežino jos didvyrių. Tad baigiant nepakenks trumpai pristatyti pagrindines NVV ideologiją skleidžiančias įstaigas ir ryškiausius šio kilnaus darbo spartuolius bei žymūnus.

Pirmiausia paminėtinas neseniai įsteigtas Viešosios politikos ir valdymo institutas (VPVI), kurio savininkai ir steigėjai yra Egidijus Barcevičius (instituto analitikas, programų vadovas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas (VU TSPMI), Haroldas Brožaitis (instituto direktorius), Rimantas Dumčius (instituto programų vadovas). Šiai įstaigai Vyriausybė suteikė mokslinių tyrimų instituto statusą. Institute triūsia bei pirmais smuikais griežia Vitalis Nakrošis ir Žilvinas Martinaitis – dvi jaunos ir kylančios ideologizuoto NVV pseudomokslo žvaigždės ir neabejotinai būsimieji jo korifėjai.

Būtų įžeidimas nepaminėti ir konservatoriaus Kęstučio Masiulio NVVI. Šis institutas yra nelabai aiškaus statuso organizacija, kurią nežinomu adresu įregistravo vienas instituto steigėjų, konservatorius Dainius Kreivys ir kurios direktorius – Chorstas Klausas, apie kurį informacijos yra tik tiek, kad jis 2004–2010 m. studijavo Vilniaus universitete.

Šio instituto veikla – nuostabus pasiaukojamo tarnavimo tėvynei ir visuomenei pavyzdys. Sprendžiant iš prieinamos informacijos, pats NVVI jokių patalpų neturi. Mat, kaip teigiama jo vizitinėje kortelėje, NVVI yra ne pelno siekianti nepriklausoma vadybos ekspertų organizacija, o jos misija – kurti Lietuvą, kuri dirbtų geriau ir kainuotų mažiau.

Nesavanaudiškas jo narių pasiaukojimas daro įspūdį. Visi instituto nariai bendrauja internetu, o jei reikia, susibėga vienoje miesto kavinių. Mat institutas, kurio metinės pajamos tesiekia 50 tūkst. litų, nuomoti patalpų neišgali. Vienintelis organizacijos turtas – automobilis, tačiau už degalus taip pat tenka mokėti iš savos kišenės.

Būsimoms kartoms bent jau žinoti šių taip pasiaukojusių žmonių vardus leis prieinamos žinios apie NVVI 2008 metų kontaktus. Šių kontaktų sąrašas atrodo taip: ekonomikos klausimais – Dainius Kreivys, nepriklausomas ekonomikos analitikas, instituto ekspertas; darbo organizavimo, valdymo klausimais – prof. dr. Kęstutis Masiulis, M.Romerio universiteto viešojo administravimo katedros vedėjas, instituto valdybos pirmininkas; strategijos klausimais – doc. dr. Tadas Sudnickas, M.Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto dekanas, instituto valdybos narys; ryšių klausimais – Kęstutis Kupšys, nepriklausomas verslo konsultantas.

Turima informacija leidžia spėti, kad apskritai NVV ideologijos skleidėjų branduolį ir smegenų centrą sudaro bei svarbiausi jos teoretikai yra taip brangiai ŠMM įkainotus fundamentaliuosius veikalus kurpiantys vis tie patys autoriai. Be minėtų korifėjų V.Nakrošio ir Ž.Martinaičio, šiam branduoliui dar priskirtini Arūnas Augustinaitis iš M.Romerio universiteto, Daiva Dumčiuvienė ir Giedrius Jucevičius iš Kauno technologijos universiteto.

Tačiau tokių ideologinių centrų tinklo vaizdas nebūtų atskleistas iki galo, jeigu nepaminėtume dar vienos ypač svarbios NVV ideologiją skleidžiančios įstaigos. Joje veikiama tyliai ir su solidžia akademine priedanga, jos nuopelnai atvirai neįvardijami, todėl beveik niekas į ją neatkreipia dėmesio ir nenutuokia apie tikrą jos vaidmenį.

Tas neoficialus, visada šešėlyje laikytis linkęs ir paprastai neįvardijamas „mokslinio libertarizmo“ minties židinys – VU TSPMI. Pradėjus vadovauti su LLRI glaudžiai susijusiam, tiksliau – jo statytiniui Ramūnui Vilpišauskui, solidus universitetinis institutas sparčiai virto ideologizuota mokslo ir studijų įstaiga. Buvusi ir formaliai dar esanti politikų bei diplomatų kalvė tapo LLRI priedėliu ir pseudomokslinių NVV tyrinėjimų centru, kuriame spiečiasi senų ir naujų „mokslinio libertarizmo“ ideologų kariauna ir koordinuojami jos žygiai.

Šis virsmas ypač pastebimas, kai paliečiami švietimo ir aukštojo mokslo reikalai. Akivaizdus ideologinės tarnystės valdžiai įrodymas – neseniai įvykęs seminaras, kuriame geriausių sovietmečio tradicijų dvasia jauni, vakarietiški ir modernūs TSPMI darbuotojai bei doktorantai, įkvėpti institute plušančių NVV asų V.Nakrošio ir Ž.Martinaičio pavyzdžio, karštai liaupsino tariamus aukštojo mokslo reformos laimėjimus.

Į rimtų „mokslininkų“ vaidmenį įsijausta tiek, kad sugebėta net pamiršti, jog sąžiningam mokslininkui nederėtų nutylėti net tikruosius į užsienį studijuoti išvykstančių abiturientų skaičius. Juk sąmoningos pastangos slėpti ir pudruoti realią padėtį, šiaip ar taip, paprastai laikomos ne mokslininko, bet ideologo skiriamuoju bruožu ir atpažinimo ženklu.

Švietimo ir mokslo ministras turi jam patariančią Aukštojo mokslo tarybą, kurios narius ministras pats skiria ir kuri atrenka išorinius kandidatus į kiekvienos aukštosios mokyklų tarybą. Tos tarybos vaidmuo aukštosios mokyklos gyvenime yra fundamentalus – tai aukščiausia aukštosios mokyklos vidinio valdymo institucija renkanti rektorių, nustatanti aukštosios mokyklos finansų ir turto valdymo bei naudojimo tvarką, tvirtinanti svarbiausius su tuo susijusius sprendimus ir t.t.

Kas dabar sudaro Aukštojo mokslo tarybą, kuri per į aukštosios mokyklos tarybą skiriamus išorinius narius lems kiekvienos aukštosios mokyklos ateitį? Taigi tie patys NVV veidai – VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir to paties instituto dėstytojas Žilvinas Martinaitis, o kiti nariai – tik asmenys, daugiau ar mažiau viešai remiantys libertarinę aukštojo mokslo reformą, pavyzdžiui, atstovė iš Lietuvos jaunųjų mokslininkų organizacijos, pasižymėjusios organizuojant lietuviško popso lempelių koncertą reformai paremti.

Visada politiškai korektiškas ir viešojoje erdvėje beveik negirdimas Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdas Razumas yra tik tarybos respektabilumo etiketė. Tokios tarybos atrinktų ir ministro paskirtų statytinių aukštųjų mokyklų tarybose užduotis aiški – transformuoti tas mokyklas į pelno siekiančias akademinio verslo įmones.

Senas akademines tradicijas turinčio universiteto padalinyje šiltnamio sąlygomis organizuojami pseudomoksliniai renginiai, mokslo ir studijų veiklą prižiūrinčių institucijų perėmimas yra ne tik intelektualinės degradacijos ir humanitarinių ir socialinių mokslų stiprėjančio ideologizavimo požymis.

Tokie pokyčiai yra ir iškalbingas pavyzdys, rodantis, kaip lengvai privačių struktūrų išlaikomo ir jas aptarnaujančio LLRI atstovai ir statytiniai prasismelkia į valstybines mokslo ir studijų įstaigas bei jas kontroliuojančias institucijas ir, jas užvaldę, primeta joms savo ideologinį, organizacinį bei finansinį diktatą, priverčia jas tarnauti antivisuomeniškiems ir antivalstybiniams scenos užkulisiuose tūnančių minėtų ideologų rėmėjų ir maitintojų interesams.

NVV aukštosiose mokyklose tampa privaloma disciplina. Lietuvos universitetuose iš 140 tūkst. studentų apie 30 tūkst. studijuoja vadybą, verslą ir politikos mokslus, o kolegijose iš 60 tūkst. studentų vadybą ir verslą studijuoja apie 15 tūkst. studentų. Taip 45 tūkst. studentų į galvas kalamos libertaristinės ideologijos dogmos. Dėstytojai, pagal NVV „vadybizuojantys“ beveik ketvirtadalį Lietuvos studentų, neatsirado iš niekur. Jie atsirado iš branduolio, kurį sudarė buvę mokslinio komunizmo, ateizmo, kompartijos istorijos ir pan. dėstytojai, po 1991 m. žaibiškai virtę vadybos akademikais.

Po NVV priedanga vykstantis nuolatinis visuomenės smegenų plovimas nėra paprastas valstybės biudžeto ar ES skiriamų pinigų švaistymas ir grobstymas. Kad ir kaip nemalonu, tai dar būtų pusė bėdos. Kur kas blogiau tai, kad lietuviškosios libertaristinės ideologijos centrai vis tankesniu voratinkliu apraizgo šalį ir nuodija jos piliečių sąmonę pasitelkdami vis didesnį propagandininkų tuntą ir augančius finansinius išteklius.

Tokia valstybės pinigais remiama ideologijos sklaida pavojinga, nes juo stipriau ši ideologija prasismelkia į visuomenės sąmonę ir ją užvaldo, juo greičiau auga visuomenę ir šalį pavergianti politinė ir ekonominė jos skleidėjų, o ypač jų šeimininkų ir paslaugų užsakovų galia bei valdžia.

LLRI veiklą vis dėlto finansavo privatūs rėmėjai, bet būdami supratingi jie spėjo susivokti, kad šitokia labdara nedaro didelės garbės, ir be nereikalingo triukšmo pasitraukė į šešėlį. Jų vardai iš šios įstaigos tinklalapio nepastebimai pranyko.

NVV ideologų triūsą jau apmoka ŠMM, kurios priešakyje – fanatiškas jų idėjų adeptas ir rėmėjas. Bet jis atstovauja valstybei. Ar tai nereiškia, kad valstybė mulkina ir bukina savo piliečius pasinaudodama iš jų pačių surinktais biudžeto pinigais? Tad sveiki sugrįžę į praeitį – oficialiai valstybės remiamos ir jos finansiškai palaikomos neototalitarinės ideologijos klestėjimo laikus.

Jeigu skaitytojui pasirodys, kad taip lyginant vis dėlto pernelyg tirštinamos spalvos, galima patarti nors akimirkai susimąstyti. Sovietmečiu dauguma žmonių kentė nuolatinius nepriteklius, tačiau šviesaus rytojaus propagandininkai visada buvo sotūs.

Šiandien Lietuvoje veržliai teka ES pinigų srautai. Tačiau jie stebuklingai nenuteka ten, kur derėtų. Kai reikia pinigų, kad nors kiek palengvėtų į bankų paskolų jungą įkinkyto studijuojančio jaunimo našta, jų vis trūksta. Tačiau tų pačių pinigų yra per akis, kai prireikia dosniai apmokėti jaunimo varymą iš Lietuvos, vadybiniais argumentais teisinančių ideologų paslaugas ir nepabaigiamą triūsą šviečiant ir vedant į dar vieną šviesią ateitį tamsią ir atsilikusią tautą.

Ar tikrai šis vaizdelis toks jau nepažįstamas?

Susiję

Vytautas Daujotis 5226773219530321395

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item