Ignas Meškauskas. Kūčių naktį – mūšis Preikapės kaime

voruta.lt Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis  nusikelkime  ant pliko r...


Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis  nusikelkime  ant pliko ra­žienų lauko Pernaravos seniūni­jos Preikapės kaime, kur kadaise stovėjo dešimties sodybų pamiškėje kaimas, tame tarpe ir Bagdonų sodyba. Žemės čia nėra derlingos, žmonės nėra turtingi bet geri, tarpusavyje nuoširdžiai bendravo, vienas kitu pasitikėjo.

Miškas, kuris buvo čia pat, frontui praūžus buvo apgyvendintas apylinkės jaunimo ir vienas kitas iš toliau atvykęs jame prisiglaudė, kad žuvus savieji neatpažintų ir nenukentėtų.  Niekas nenorėjo eiti į Kuršo frontą ir gultis į purvą kariauti su vokiečiais, kurie buvo geresni okupantai už rusą, kurio niekas  nelaukė, bijojo, nes jie trypė mūsų vertybes, viską kas mums  buvo brangu ir  lyg kokie keturkojai nežino kas yra  Kūčios nei Šv. Kalėdos. Daug kaimo jaunuolių, palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris išėjo į mišką, kalbėjo su okupantu ginklo kalba.

Bagdonų šeima, kaip ir dau­guma kaimo žmonių, 1947-aisiais laukė Kūčių ir Kalėdų. Ėjo ketvirti krauju pasruvę okupaci­jos metai…

Artėjant Kūčioms, kiekvienas,  nežiūrint kur jis bebūtų, svajojo prisėsti su savais prie baltai padengto stalo, atsilaužti plotkelės gabalėlį, pasidžiaugti, kad švenčių sulaukei, prisiminti vaikystę, pažiūrėti į ateitį – ypač gyvenant miškinių gyvenimą, jei jų gyvenimą  žiemą, ant eglių šakų palapinėse galima pavadinti gyvenimu.

Bagdonų duktė Kazytė gerai pažinojo apylinkės jaunuolius, ku­rie šalo miškuose, nuolatiniuose pavojuose… Išgirdusi jų nedrąsią sva­jonę praleisti Kūčias po stogu, Ka­zytė pakvietė juos pas save į neto­li miško stovinčią gryčią, nes jų šeima ir Gineitų šeima  remdavo partizanus, suteikdavo jiems šilumą, prieglobstį. Miško brolių atvykimui  neprieštaravo nei tėvas nei motina.  Juk savi.

Ne taip paprasta suruošti Kūčias būriui vyrų, kurie ateis  iš miško sušalę. Visa našta ant pečių gulė  dukteriai Kazytei. Padėjo kaimo moterys, ypač kaimynė ryšininkė Gineitytė Janina lakstė visą dieną.

Sugriuvo ginkluoti vyrai į trobą su šurmuliu Kūčių naktį vėjo ir sušalusios geležies kvapu. Visi žinomi, pažįstami,  ne pirmi metai ap­linkinių kaimų vyrai, ūkininkų vai­kai, netekę savo namų.

Sušalę, trynė sužvarbusias rankas, pajuokavę, sustatę ginklus į kampą, padėjo atnešti papildomai stalus, suolus ir  pamažu susėdo už stalo.Vienas jų atsistojęs padėkojo Dievui ir likimui, kad jie persekiojami nuolatinių pavojų išliko  nuo priešo kulkų gyvi, persižegnoję meldėsi, sustoję pagerbė tuos, kurių mūsų tarpe nebėra. Ryšininkė Kazytė dalino kalėdaičius, laužė,  vaišinosi, valgė, linkėjo vienas kitam  kitais metais sugrįžti į savo gimtuosius namus ir patys tikėjosi susėsti prie savo Kūčių stalo.

Skaičiavo ko  nebėra, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, komentavo, aptarė, kaip galėjo išvengi žūties. Visi  šilumoje prie baltai padengto stalo buvo linksmi, patenkinti

 Jau buvo įpusėjusi vakarienė, kai Bagdonienė kažko užlipo ant aukšto kumpio  dešros ar kita ko ir pamatė rusų kareivius baltais apsiaustais iš tolo supančius namus.  Buvo labai šviesi mė­nesiena ir ant balto sniego gerai matėsi. Vyrai šoko prie ginklų ir  bėgo pro duris, pro langus. Bet už durų pasitiko kulkų spiečius, jie buvo apsupti. Kovėsi čia pat, prie namo ir veržėsi į mišką. Pragariška ugnis. Kas kiek šaudė sunku suvokti, tik girdėjosi komandos dviem kalbom. Proveržis į mišką pavyko, dauguma – apie 15 partizanų prasiveržė. Šeimininkas tėvas Bagdonas su sūnumi iššoko pro langą ir lai­mingai pasitraukė į mišką su partizanais. Tėvas buvo tik sužeistas, vėliau suimtas tardomas, teisiamas ir pasiųstas į lagerius.

Dar prieš apsupant Bagdonų sodybą, dalis stribų atėjo pas mus, Gineitus ir pradėjo mušti  motiną, klausdami kur yra tėvas. Motina negalėjo sakyti kur tėvas, nes tėvas   išėjo  pas kūčiojančius partizanus. Mes buvome pakūčioje. Motina nuėminėjo nuo kūčių stalo, tvarkėsi, o tėvas  išėjo pas Bagdonus pakūčioti, pabendrauti dar su partizanais. Bemušant motiną išgirdom pragarišką šaudymą Bagdonų sodyboje, ten kur nuėjo tėvas… Visi išbėgom į kiemą. Pamatėm per baltą lauką mėnesienoje  atbėgant Bagdonų Kazytę. Ji bėgo vienplaukė  su palaidinuke rankose nieko neturėdama. Sugulę stribai  mūsų kieme ėmė į ją šaudyti. Ji krito, kėlėsi ir vėl bėgo tiesiai į mus. Antrą kartą krito, vėl kėlėsi bėgo į mus. Trečią kartą krito, nebesikėlė, – prisimena, ką matė iš savo kiemo penkerių metų  Gineitų dukrelė Aldutė, dabar Petrušienė.

Kai nutilo šūviai, kareiviai ir stribai ėmė rinkti žuvusius ir sužeistus. Gineikos Jono, Aldutės tėvo, kuris išėjo pabendrauti su partizanais, tarp žuvusių ir sužeistų nerado. Jį rado vėliau naktį. Jis sužeistas  pasislėpė tarp kieme gulėjusių rąstų ir tikėjosi išlikti,. Bet jį  pamatė ir čia pat kieme sušaudė.

Žmona įsitikino, kad jam pavyko su partizanais prasiveržti į mišką, nes į namus negrįžo. Naktį, palikusi dukrytę  namie  mėnesienoje ji išėjo  ieškoti į mišką. Prisiklausiusi kalbų, kad miškuose po kautynių sužeistus ne visus suranda, jie  sužeisti miršta nuo žaizdų arba sušąla. Braidė po gilų sniegą,  Joneli, Jonelį, bet Jonelis neatsiliepė, miškas tylėjo. Prisiplūkusi po gilų sniegą grįžo namo, bet akių nesudėjo. Dukrytė penkių metukų likusi namie prisiverkusi, išvargo, užmigo ir nežino kada grįžo iš miško mama… Kai  prabudusi pamatė motiną vaikštant po gryčią, paklausė kur tėvelis, bet mama tylėjo, jai rūpėjo miškas. Bet likimas taip susidėjo, kad juodas paukštis per Kalėdų pirmą  dieną pats į namus atnešė klaikią žinią ant sparnų…

Auštant pirmą Kalėdų dieną stribai vėl pribuvo rinkti žinių, kas ruošė miškiniams Kūčias, kas padėjo, ką suimti,  išsivešti. Motinai pasiskundus, kad Jonas negrįžo, stribas atsakė, kad tavo Jonelis guli ant grindinio, pasityčiodamas pridūrė, kad gali jam nunešti pagalvę…  Žmona puolė į ašaras. Jai paaiškino, kad jį rado sužeistą, pasislėpusį tarp rąstų Bagdonų kieme, nušovė ir įmetė  vežimą prie žuvusių.

1947 metų Kūčios Preikapės kaime baigėsi tragedija – žuvo trys partizanai: būrio vadas Justinas Puidokas, partizanas Antanas Prelgauskas, Ignas Sabaliauskas, partizanas Zigmas Mačiulis, mokytojas buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Nuvežtas į Čekiškę ir kalėjo lageriuose. Vežamas į Čekiškę sunkiai dejavo…

Jonas Gineika po mūšio rastas sužeistas pasislėpes kieme  tarp rastų. Čia jį tiesiog nužudė, norėdami parodyti, kad daugiau žuvo partizanų.

Kaimynas Boleslavas Kaza­kevičius ir A. Jankūnienė, stribų išvaryti iš namų, visus žu­vusius partizanus ir sužeistą Zigmą Mačiulį sukrovė į vežimą, nuvežė tą pačią naktį su stribais į Če­kiškę ir suguldė ant grindinio prie bažnyčios.

Po kelių dienų nelaimingieji dingo nežinia kur. Čekiškio miestelio gyventojai  kartais mato naktį  šviesas  ir pajudintą žemę šalia žydų kapinių.

Po Jono Gineičio žūties po nervinės įtampos žmona vis eidavo į mišką, nešdavo ryšulėlį baltinius pakeisti ir šaukdavo Jonelį. Ji netikėjo kad Jonelio nebėra. Vis žiūrėdavo pro langą į keliuko vingį, laukdama pareinant. Sakydavo, nemačiau žuvusio, nemačiau laidojant, nežinau kur kapas. Visa tai netiesa kieno klaida. Ji tikėjo, kad Jonelis pasitraukė  su partizanais į mišką ir kovoja už Lietuvą.

Susirūpinusios trys dukterys  dėl motinos sveikatos kreipėsi į vienuoles, kurios davė įvairių žolelių ir motina pasveiko.

Kūčių nakties atsiminimui,  susikaupusioms ašaromis išlieti, kad galėtume priklaupti  vėlinių dieną, uždegti žvakutę, šalia žydų kapinių sukasėm  gauburėlį, pasodinom gėlyčių ir laikėm, kad tai – žuvusiųjų kapas.  Pastovim, patylim ir nuo to būna lengviau. Ateidavom ne tik per Vėlines bet ir dažniau. Gyvenantys netoli ir praeiviai mūsų apsilankymą pastebėdavo - mena  duktė Aldona.

Kada išmušė svajonių išsipildymo valanda, atėjo pas seserį Janina, buvusi ryšininkė, daug kartų pabuvojusi Čekiškės rūsiuose, žmogus pagal drabužius darbininkų statuso ir pasakė, kad mes klaupiamės ne ten kur yra kapas.   Nuvedė prie krūmelio ir pasakė – „čia“.

Susizgribę, kad žmogui reikia atsilyginti, bent paprasčiausiai  labai nuoširdžiai padėkoti, ieškojo, bet nepavyko jo surasti. Iškilmingai perlaidojant partizanus, kaip nusipelnęs geru darbu nepasirodė, liko tamsoje. Arba jis buvo prisilietęs prie Kūčių tragedijos ir norėjo sąžinę nuplauti, arba jį ištiko emigranto dalia.

Atkasus kapą radom gražiai suguldytus visus keturis, o ant jų kojų paguldyta Kazytė. Mama iš karto  tėvą atpažino. „Po keturiasdešimt metų vėl Tave matau“ – sukliko mama… – neturėjau širdies žiūrėt  –  atsimena duktė Aldona ir priduria, kad mama neklydo: ant kairės kojos buvo tas pats  batas su kuriuo išėjo iš namų gulėjo ant grindinio. Kitas batas buvo likęs pas Bagdonus ar nusikratė vežant į Čekiškę…

Po iškilmingo perlaidojimo, tinkamo partizanų pagerbimui, stovi tautos pastatytas, pašventintas  Čekiškės kapinėse paminklas, ant kurio į viešumą išėję vardai: JUSTINAS PUIDOKAS IGNAS SABALIAUSKAS ANTANAS  PRELGAUSKAS, BAGDONAITĖ KAZYTĖ, žuvę už laisvę 1947 m. Savo tėvą  Joną GINEITĮ pasiėmė palaidoti prie savųjų.

Už partizanų pardavimą Kūčių naktį, pardavusiajai Lietuvos Karo lauko teismo nuosprendį įvykdė sekančių metų gegužės mėnesio pabaigoj. Amžininkų tvirtinimu buvusi labai graži mergina.

Voruta

Susiję

Skaitiniai 4514728448950714079

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item