Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dievo šventovės statytojai ir pirkliai

Homilija Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto jubiliejaus proga.

Šiandien minime Laterano bazilikos pašventinimo dieną. Laterano bazilika – visų bažnyčių motina ir Romos vyskupo sosto vieta. Dievo žodis primena kelis labai svarbius dalykus:

Mes esame Dievo šventovė ir esame pašaukti šią šventovę statyti per visą savo žemiškąjį gyvenimą. Apaštalas Paulius kalba: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3,16-17). Dievo šventove mes tampame Krikšto metu, kai mumyse apsigyvena Šventoji Dvasia. Tačiau tai tik statybos pradžia. Mes pašaukti tęsti šią statybą iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Kadangi esame apdovanoti laisve ir veikiami pasaulio dvasios, visuomet yra pavojus šią Dievo šventovę apleisti, net ją paversti plėšikų lindyne.

Dievo šventovėje mes negalime būti pirkliai. Jėzus pirkliams parodė jų vietą - „Susisukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos“ (Jn 2,15). Kaip būtų gera, jei šios Dievo žodžio pamokos neužmirštume.

Šiandien susirinkome paminėti TTG Katalikų komiteto 40 – ties metų sukaktį. Dalinsimės prisiminimais apie gūdų sovietmetį,- anuomet buvome gundomi Dievo šventykloje tapti tik pirkliais. Nesuprasime to, kas vyko Lietuvoje per 50 okupacijos metų, neprisimindami bolševikų žingsnių Rusijoje.

1917 m. bolševikai Rusijoje jėga užgrobė valdžią ir pažadėjo visus nuvesti į laimingą rytojų, o priešus nušluoti nuo kelio. Solovkų lageryje, kur kalėjo palaimintasis Teofilius, buvo toks šūkis: „Mes jėga suvarysime žmoniją į laimę“. Bolševikai krikščioniškąjį tikėjimą laikė pavojingiausiu priešu, todėl planavo jį fiziškai sunaikinti. Dėl to Solovkose atsidūrė pravoslavų metropolitai, vyskupai, kunigai; tame tarpe ir būrys Rusijoje tarnavusių katalikų kunigų. Tačiau kai po kurio laiko bolševikai įsitikino, kad prievarta užgniaužti tikėjimo nepavyks, tuomet nutarė imtis ir kitokių priemonių: visiškai kontroliuoti bet kokią religinę veiklą, ir, maža to, pačius dvasininkus padaryti sovietinės valdžios kolaborantais.

Okupavę Lietuvą bolševikai išbandytą taktiką tuojau pradėjo taikyti ir mūsų šalyje. Okupantui neužverbuotas vyskupas ar kunigas buvo potencialus priešas, todėl per 50 okupacijos metų neįkalinti Lietuvos dvasiškiai buvo gundomi Dievo šventovėje tapti prekiautojais. KGB pareigūnai jiems žadėjo turtingas parapijas, galimybę studijuoti Romoje, išvykas į užsienį, kopimą bažnytinės karjeros laiptais, geras buitines sąlygas. Kai kuriems kolaborantams net mokėjo piniginį atlygį. Tokia buvo anuometinė tikrovė.

Tai buvo metas, kai Lietuvos dvasiškiams reikėjo rinktis tarp ištikimybės Dievui ir klusnumo okupantui. KGB pareigūnams nesisekė užverbuoti savo agentais tik idealistus kunigus; jų neveikė jokie pažadai. Tačiau jei pastebėdavo kokią nors kunigo silpnybę, pavyzdžiui, polinkį į turtą, kompromisus celibato srityje, tuojau prisistatydavo su savo pasiūlymais. Tie pasiūlymai pradžioje atrodydavo visiškai nekalti. KGB pareigūnai nekalbėdavo apie išdavystes, bet tik apie draugišką bendravimą, bet įtraukę į savo tinklą, skirdavo užduotis: atnešti pogrindžio spaudos numerius, klausytis ką kalba taip vadinami reakcingi kunigai, šnipinėti Eucharistijos bičiulius ir kt. Užverbuotiesiems skirdavo užduotis: rašyti kiršinančius anoniminius laiškus, nuteikinėti Bažnyčios vadovybę prieš aktyvius kunigus, įtikinėti, kad rami kunigų laikysena Bažnyčiai yra naudingesnė ir panašiai.

Vyko sisteminga ateistinė ir marksistinė indoktrinacija ir atkakliai buvo siekiama visiškai suparalyžiuoti kunigų tarnystę, uždarant juos tarp keturių bažnyčios sienų. Anuomet buvo galima kunigui sėdėti kaip pelei po šluota ir pasitenkinti bažnyčioje atliekamais patarnavimais. Tačiau buvo ir kitoks pasirinkimas: nesilaikyti Religinių susivienijimų nuostatų: lankyti parapijiečius, katekizuoti vaikus ir tuo pačiu rizikuoti susilaukti bausmę. Dar buvo labai rizikinga galimybė aktyviai kovoti prieš sovietinės valdžios savivalę. Tokiu būdu atsirado pogrindžio leidinys „LKB Kronika“ ir kiek vėliau, 1978 metais lapkričio mėnesį Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jis tapo dideliu sovietinės valdžios galvos skausmu ir šiam skausmui pašalinti buvo mestos didelės KGB pareigūnų ir kolaborantų pajėgos.

Laisvoje Lietuvoje nedingo pavojus bažnyčioje tapti pirkliais. Kunigas gali būti gundomas minimaliai atlikti savo pareigas ir daug dėmesio skirti savo asmeninei gerovei. Iš uolaus sielovadininko gali likti tik apgailėtinas kulto tarnautojas. Pasauliečiai gali būti gundomi retkarčiais atlikti vieną kitą religinę apeigą ir save laikyti gyvais Dievo Bažnyčios nariais, kai iš tikrųjų asmeninis ryšys su Dievu seniai prarastas.

Todėl statydami Dievo šventovę, visuomet turime budėti ir būti drąsūs. Mus drąsina psalmėje skambantys žodžiai: „Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė <...> Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų, jei kalnai griūtų į jūrų gelmę“ (Ps 45,2-3). Šitokio pasitikėjimo melskime vieni kitiems.