Rasa Bačiulienė. In memoriam vienai iš dešimčių tūkstančių Lietuvos tremtinių Rūtai Katiliūtei (1932-2018)

Rūta, Zaprudichinsko sovchozas, 1952 m. | Asmeninio albumo nuotr. alkas.lt Ne, Tokų vartų nėra, Pro kuriuos tik išeit, O sug...

Rūta, Zaprudichinsko sovchozas, 1952 m. | Asmeninio albumo nuotr.

Ne,
Tokų vartų nėra,
Pro kuriuos tik išeit,
O sugrįžt negalėtum!
Net ir tie,
Už kurių nieko nėr,
Už kurių tuštuma,
Nebūtis,
Net ir tie,
Vėl praleidžia atgal –
Grįžt namo.
Ir sugrįžta, sugrįžta
Vėl į širdis pas mus,
Vėl į žemę
Gyvent –
Obelim pasodinta,
Namo sienos plyta
Ar žodžiu,
Kažkada pasakytu –
Žmonės grįžta atgal,
Kad gyventų kartu,
Žmonės grįžta atgal,
Jei tik turi
Kur grįžti!

Emanuelis Katilius

* * *

–Kelkitės, vaikeliai, šiandien teks toli važiuoti.

Rūta pasitrynė akis. Buvo dar ankstus birželio rytas. Važiuoti? Kur? Tarpduryje stovėjo trys nepažįstami vyrai. Vienas laikė atstatęs revolverį. Rūta išsigando. Išsliuogė iš lovos ir prisiglaudė prie Mamos. Mamos akyse žvilgėjo ašaros, kurias ji stengėsi nuslėpti.

– Bėk, Rūtele, pasiimk savo knygutes ir lėlytę.

Nepažįstami vyrai leido Mamai pasiimti patalynės, drabužių, maisto. Mama nenorėjo imti daug daiktų, juk juos, sakė, išveža į kitą draugišką tarybų respubliką, kur aprūpins gyvenamąja vieta ir darbu. Mama buvo įsitikinusi, kad išvažiuoja kažkur netoli, į kitą miestą. Kam apsikrauti daiktais, jeigu bus galima ten nusipirkti. Tik tetos Uršelės verčiama, įsidėjo rūkytų lašinių ir dešros. Visą kelią, penkis tūkstančius kilometrų, kuriuos važiavo daugiau nei mėnesį, vaikai čiulpė lašinius ir mintyse dėkojo tetai Uršelei už jos įžvalgumą.

* * *

Rūta aiškiai prisimena, kaip juos išlaipino sovchozo centrinėje aikštėje. Dulkino lauko pakraštyje stovėjo išsirikiavę vietiniai ir spigino akimis į atvežtuosius. Mergaitei buvo baisu žiūrėti į skarmaluotus, murzinus vaikus. Mažiausieji lakstė vienmarškiniai, iš po trumpų marškinių kartais švystelėdavo nuogas užpakalis. Rūta nesuprato, kodėl jie nedėvi kelnaičių. Moterų sijonai sulopyti įvairiausių spalvų kurpiniais, juodo sijono fone švietė raudonas lopas ar atvirkščiai. Visi be išimties triauškė saulėgrąžas ir lukštus spjaudė čia pat po kojomis.

– Mamyte, kur mes atvažiavome? – sumurmėjo išsigandusi. Mama priglaudė dukrą prie šono ir švelniai perbraukė plaukus.

* * *

Rugsėjo mėnesį Rūta turėjo eiti į mokyklą. Rusiškai dar nemokėjo, bet mokytoja nuvedė mergaitę į antrą klasę, nes pamatė, kad ši jau moka gerai skaičiuoti. Klasėje vaikai sėdėjo po tris, nes trūko suolų. Per matematiką, kai mokytoja skaitė uždavinį, Rūta suprato, tik vieną žodį „самолет“, reiškia, kalbama apie lėktuvą, daugiau nieko nesuprato ir viską nusirašė nuo kaimynės. Kitą dieną, kai mokytoja atnešė ištaisytus mokinių darbus, Rūta ant savo lapelio perskaitė: „отлично“, grįžusi namo, paklausė Mamos, ką tai reiškia? „Puikiai“, išvertė Mama. Per kitą pamoką mokytoja uždavė atmintinai išmokti eilėraštį. Knygą turėjo tik suolo kaimynė, Rūta nedrįso paprašyti, kad paskolintų, ir eilėraščio neišmoko. Buvo gėda, kad neišmoko, todėl nutarė geriau iš viso neiti į mokyklą. Taip ir metė mokslus. Mama nevertė mergaitės eiti į pamokas, suprato, kad šiai sunku, kai nesupranta kalbos, be to, tikėjosi greitai grįžti į Lietuvą. Taip visą žiemą ir prasėdėjo su sese ant pečiaus.

* * *

Antrą rudenį mergaitės įsidrąsino kartu su vietiniais vaikais naktį eiti į kaimyninio kaimo kolūkį saulėgrąžų. Rūta pasiimdavo skarelę, patiesdavo ant žemės, palenkdavo saulėgrąžos galvą ir daužydavo. Kiek išbyrėdavo, tiek gerai. Per kelias tokias išvykas visą maišelį sėklų prisirinko. Kaip buvo gerai pagraužt žiemą! Lauką saugojo, raiti sargai gainiodavo moteris ir vaikus, šie griūdavo į tarpežius ir laukdavo, kol prajos, nes kur tu patamsy pabėgsi. Guli tarp ežių ir, rodos, širdis taip garsiai dunksi, kad raitelis jodamas pro šalį tikrai išgirs.

* * *

Vasaros ganyklose Rūtos broliai ganė tūkstantinę avių bandą. O Rūta, devynmetė mergiotė, virė jiems valgyti. Ką ji ten virė?.. Dažniausiai kokią nors buzą. Ne visada valgis pavykdavo. Atsimena, kaip po pirmos nakties niekaip negalėjo įkurti ugnies. Bėgo keletą kilometrų į gretimą ganymvietę parsinešti žarijų. Kol jas įpūtė, kol užkaitė katiliuką, kol išvirė, jau ir vakaras atėjo. Kitą kartą kuolus per arti ugnies sukalė, šie sudegė, ir įvirto puodas su visu viralu į laužą, sriubos liko tik ant dugno.

Gyveno iš šakų pintoj, velėna dengtoj pašiūrėj. Miegojo ant žemės, pasikloję šieno, su visais drabužiais. Rūtą baisiausiai apipuolė utėlės. Kartą per savaitę atvažiuodavo čabanas, vyriausiasis piemuo, atveždavo maisto. Paėmė mergaitę ir parvežė į fermą, kur gyveno Mama su sesute. Mama trumpai nukirpo Rūtai plaukus, patiesė ant žemės laikraštį, palenkė dukters galvą ir ėmė šukuoti tankiomis šukomis. Utėlės pasipylė kaip lietus: kapt kapt kapt kapt!

* * *

Vypasoje – vasaros ganykloje – avis laikė aptvare. Visą tūkstantį. Aptvaras didžiulis, sukaltas iš medinių skydų. Stepėje prisiveisė labai daug vilkų – karas, nebuvo kam jų medžioti. Reikėjo prie kiekvieno aptvaro kampo kūrenti laužus vilkams nuvaikyti. Ugnį teko kurstyti per naktį. O kaip baisu tamsoje nubėgti nuo vieno aptvaro kampo iki kito! Rūta labai bijojo, viena nebėgdavo, vis su kuo nors poroj, o čia pat už aptvaro akys, kaip žibintai žybsi, siaubą varo.

* * *

Būdama antrokė Rūta sprendė matematikos uždavinius ketvirtokams. Pirmą žiemą mergaitė praleido, nesimokė, antrą žiemą irgi praleido, prasėdėjo su sese ant pečiaus, o trečią žiemą Mama viršininkams pasakė, kad vaikams reikia mokytis. O mokytis Tarybų Sąjungoj buvo šventas reikalas. Negalėjo uždraust. Rudeniop iš ganyklų šeima grįžo į fermą. Rūta pradėjo lankyti antrą klasę. Pirmokai ir trečiokai mokėsi pirmoje pamainoje, antrokai ir ketvirtokai – antroje. Viena mokytoja dirbo su abiem klasėmis iš karto. Antrokai sėdėjo vienoje eilėje, ketvirtokai kitoje. Kadangi visi sėdėjo vienoje patalpoje, mergaitė girdėdavo, ką mokytoja dėsto ketvirtokams ir viską suprasdavo. Kai būdavo matematikos kontrolinis, ketvirtokai laukdavo, kol Rūta išspręs jiems užduotis ir atsiųs špargalkes.

* * *

Antrą vasarą Rūtai prasidėjo kažkokia akių liga. Akys baisiausiai ašarojo, traiškanojo, peršėjo. Nieko įžiūrėt negalėjo. Vietiniai patarė akis šlapimu plauti. Šlykštu, britku, bet daugiau gydymo priemonių neturėjo. Ir ką jūs sau manot – akis pagydė. Bet paskui liga įsimetė į burną. Visos dantenos sutino, liežuvis žaizdomis apėjo. Negalėjo mergaitė nieko valgyt. Mama vedė dukrelę į rajono centrą už penkiolikos kilometrų pas gydytoją. Rūtelė visai nusigalavo, vos pasliūkino.

– Mamyte, pasėdėkim, – maldavo.

– Eikim, dukryte. Nesėsk, nebeatsikelsi, – ragino Mama.

O kojos sunkios sunkios. Švininės. O juk tą pačią dieną turėjo dar ir atgal pareiti. Gydytoja davė skalauti kalio permanganato. Mama nusivylė. Šitiek vaikščiota, mergaitė visai iškankinta. Bet stebuklas – skalavimai padėjo!

* * *

Pavasarį, sniegui nutirpus, parbėgusi iš mokyklos Rūta čiupdavo kibirą ir lėkdavo į laukus rinkti varpų. Kibirą prisirenka, sutrina varpas tarp delnų, išvėto, išpusto ir gauna dubenėlį kviečių. Pakepina grūdus, buteliu sutrina ir išverda, oi kokia skani košė! Tačiau raiti prievaizdai iš kviečių lauko vaikydavo. Neleisdavo moterims ir vaikams rinkti varpų. Geriau jos supus, nei žmonės nuo bado gelbėsis.

Ištraukos iš Rasos Katiliūtės knygos „Gimnazistė“ (išleido VšĮ „Pamėginčius“, Vilnius, 2016)

Ištremta 1941-aisiais kartu su mama, dviem broliais ir sesute, Rūta į Lietuvą tegalėjo sugrįžti tik 1957 metais, kai buvo nuimtas trėmimas. Studijuoti tremtinei tebuvo leista Novosibirsko Pedagoginiame institute ir tik fizikos mokytojo specialybę (mat tuo metu labai trūko šių specialistų). Į gimtąjį Kauną sugrįžti negalėjo, leidimą gyventi ir dirbti gavo Telšiuose. Nors Rūta niekada nesvajojo tapti fizikos mokytoja, tačiau mokiniai ją labai mylėjo ir ne kartą išrinko mylimiausia mokytoja.

Susiję

Skaitiniai 3652050657997939291

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item