A. Ramanausko-Vanago palaikų paieškų detektyvas

bernardinai.lt Spalio 3 dieną Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje, vyko naujausių tyrimų apie Adolfo Ramanausko-Vanago, žymaus partiza...


Spalio 3 dieną Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje, vyko naujausių tyrimų apie Adolfo Ramanausko-Vanago, žymaus partizano ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado, tuometinio faktinio laisvos Lietuvos valstybės vadovo, istoriją pristatymas. Jame dalyvavo archeologai ir istorikai, kurių dėka buvo surasti A. Ramanausko-Vanago palaikai: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas dr. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis. 

Eugenijus Peikštenis pasakojo, kad partizanų užkasimo vietų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ieškojo nuo pat savo įsikūrimo, nemažai pavyko rasti. Ieškant partizanų palaikų, pradžioje stengiamasi gauti liudininkų parodymų arba archyvinių dokumentų, kuriuos išanalizavus yra sprendžiama, ar verta pradėti archeologinius kasinėjimus.

Anot E. Peikštenio, tyrimų pradžioje vienintelis dokumentas, kuris galėjo padėti rasti A. Ramanausko-Vanago palaikus, buvo 1957 m. lapkričio 29 dieną ranka rašytas budelio ir kalėjimo darbuotojų aktas, kuriame konstatuojama, kad šią dieną A. Ramanauskui įvykdytas mirties nuosprendis. Vykdant mirties bausmę tuo metu būdavo surašomi du dokumentai: dokumentas, patvirtinantis, kad tai tikrai yra tas asmuo, o nužudžius būdavo iš karto surašomas dar vienas dokumentas, vadinamas „Aktu“. Šis Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo aktas ir yra išlikęs, tačiau jame nebuvo jokios informacijos apie tai, kur jis galėtų būti palaidotas.

Naujas ir galų gale pavykęs paieškų etapas prasidėjo prieš trejus metus. Nagrinėjant sušaudytųjų už kriminalinius nusikaltimus bylas paaiškėjo, kad tą pačią dieną būdavo vykdomi mirties nuosprendžiai ir politiniams kaliniams, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Be to, kai kuriuose dokumentuose buvo minima, kad kriminaliniai nusikaltėliai buvo užkasti Našlaičių kapinėse. Tuomet pirmą kartą buvo iškelta versija, kad jei politiniai kaliniai buvo žudomi tomis pačiomis dienomis, kaip ir kriminaliniai, galbūt jie buvo ir laidojami toje pačioje vietoje. Tačiau tai buvo tik hipotezė, neturinti jokio neginčijamais faktais pagrįsto pagrindo.

Be to, šiose kapinėse buvo palaidota daugiau nei 2000 žmonių, dauguma kapų neturi jokių paminklų, tėra tik sunkiai įžiūrimi kapai, o kapinių knygose ir planuose nebuvo nurodytos sušaudytųjų užkasimo vietos ir pavardės. 

Pasakojimą pratęsė Darius Žygelis. Anot jo, vos iškilus versijai, kad politiniai kaliniai yra užkasti Našlaičių kapinėse, tyrėjai nuvyko ten ir pabandė įvertinti galimybę atlikti archeologinius tyrimus. Tačiau kapinių teritorija gana didelė, kapų kauburėlių dažnai nebuvo išlikusių, o ir pati idėja pradėti ten kasinėjimus rėmėsi tik gan miglota prielaida. Tad buvo nuspręsta, kad turint tiek mažai duomenų būtų neetiška pradėti kapinių archeologinius kasinėjimus. 

Tačiau po metų visiškai atsitiktinai atsirado liudininkų, kurie pateikė informaciją, paskatinusią rimčiau galvoti apie archeologinių tyrimų pradžią. Šie liudininkai tyrėjus pasiekė, atrodo, tiesiog neįtikėtinu būdu.

Į Genocido aukų muziejų atėjo mokinių grupė su mokytoja, kuri šaudymo kameroje suvokė, kad būtent toje kameroje buvo įvykdyta mirties bausmė jos seneliui. Ji apie tai žinojo iš savo šeimos pasakojimų. Susisiekusi su tyrėjais, ji papasakojo, kad jos senelis, politinis kalinys, buvo sušaudytas 1958 metais, ir ji netgi gali nurodyti tikslią jo užkasimo vietą. 

Mokslininkams tai atrodė neįtikėtina, tačiau paaiškėjo, kad vietą žino liudininkės tėvas, kuris papasakojo skaudžią ir sudėtingą savo šeimos istoriją: jo tėvas (liudininkės senelis), 1941 metų birželio sukilėlis, 1945-aisiais buvo areštuotas, nuteistas 10 metų kalėti mirtininkų lageryje. Iš kelių šimtų nuteistų politinių kalinių gyvi iš šio lagerio grįžo tik du, vienas iš jų – jis pats. Atlikęs bausmę 1955 metais grįžo į Vilnių. Atsitiktinumas ar likimo ironija – jo kaimynas buvo Našlaičių kapinių prižiūrėtojas, taip pat atlikęs ir sargo bei duobkasio pareigas. Jie, anot sūnaus liudijimo, bendravo gana draugiškai ir buvo bičiuliai. 

Tačiau šis politinis kalinys, birželio sukilėlis, vėl buvo suimtas, jam iškelta nauja byla ir paskirtas mirties nuosprendis. Šeima nieko apie jį nežinojo iki 1973 metų, kai minėtas kapinių prižiūrėtojas, pajutęs artėjant mirtį, politinio kalinio sūnui prisaikdinęs niekam neišduoti pasakė: „Aš žinau, kur užkastas tavo tėvas, nes aš jį ir užkasiau.“ Jis ir parodė apytikslę jo užkasimo vietą. 

Ši informacija leido archeologams galvoti apie archeologinių tyrimų pradžią, nes buvo nurodyta ganėtinai apibrėžta ir tiksli kapinių dalis. 2017 metais tyrimai buvo pradėti. 

Archeologas G. Vėlius pasakojo, kad, nors nurodyta kapinių vieta, kur, liudininko teigimu, buvo palaidotas liudininko senelis, buvo gana didelė, nebuvo žinoma tiksli kapo vieta. Ši istorija svarbi tuo, kad ji parodė neginčijamą ryšį tarp sušaudytųjų tardymo izoliatoriuje ir Našlaičių kapinių. Tai reiškė, kad iki tol turėta teorinė versija, jog tos pačios šaudymo dienos Lukiškių kalėjime ir tardymo izoliatoriuje reiškia ir tą pačią vietą, pasitvirtino. 

Tačiau vis dar nebuvo žinoma, kokioje konkrečiai kapinių vietoje buvo užkasami sušaudytieji, ar tai buvo masinės, ar pavienės kapavietės, ar jie užkasami pagal tą patį sąrašą, pagal kurį buvo šaudomi. „Informacija, kurią turėjome, buvo šaudymo datos ir sušaudytųjų pavardės – po tris, po du, po vieną – labai įvairiai“, – sakė G. Vėlius. 

Kūnai buvo užkasti po du–tris, taip, kaip buvo sušaudyti. Buvo naudojamasi įvairiais šaltiniais – sušaudytųjų sąrašais, kur buvo pažymėtas sušaudytųjų amžius ir ūgis bei kai kurie išskirtiniai fiziniai bruožai. Taip pat naudotasi kapinių knygomis ir išlikusiais kapinių inventorizacijos dokumentais, kuriuose buvo sužymėtos kapų vietos, tačiau be pavardžių. Vis dėlto, žinant, kas tokie buvo sušaudyti tą pačią dieną, taip pat jų ūgį ir amžių, buvo galima atsekti sušaudytųjų tapatybes. Žinant, kad kartu buvo sušaudyti 20-metis, 40-metis ir 60-metis ir jų ūgius, radus trijų tokių palaikų liekanas, galima gana tiksliai spėti apie jų tapatybę. Remiantis šiais spėjimais buvo ieškoma gyvų likusių giminių, kad pagal DNR testus spėjimas apie tapatybę būtų patvirtintas. 

Ieškant Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų, pradžioje bandyta suprasti, kokia tvarka buvo laidojama. Buvo atkastos šešios kapavietės, kuriose buvo užkasti žmonės, sušaudyti panašiu laiku kaip ir A. Ramanauskas-Vanagas. Pagal tai buvo bandoma nustatyti, kokia galėtų būti tiksli A. Ramanausko-Vanago kapo vieta. Galų gale Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus pavyko surasti kapavietėje su dar dviem kūnais. Galima dėkoti likimui, kad negesintos kalkės (kalcio oksidas), pilamos ant sušaudytųjų kūnų tam, kad nebūtų įmanoma jų atpažinti, nesmarkiai paveikė A. Ramanausko-Vanago kūną, kuris buvo pačiame duobės dugne ir veidu žemyn. Archeologai iškart suprato, kad rado tai, ko ieškojo, jie iš archyvo turėjo A. Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotrauką, kuri ligoninėje buvo padaryta po kankinimų. Galutinis patvirtinimas apie atradimą atėjo po trijų dienų, kai buvo atlikti genetiniai tyrimai.

E. Preikštenis garsiai perskaitė specialistų parengtą išvadą dėl A. Ramanausko-Vanago mirties priežasčių: „Kairės pusės apatinio žandikaulio sužalojimo morfologiniai ir metalizacijos pėdsakai, būdingi šautiniam sužalojimui, padaryti apvalkaline apie 9 mm skersmens kulka. Tikėtina, kad Ramanausko kaukolės kairės pusės apatinio ir viršutinio žandikaulio sužalojimai padaryti vienu šūviu, šūvio kryptis – iš priekio atgal, nežymiai iš kairės į dešinę, iš viršaus žemyn. Ginklas, iš kurio šauta, buvo laikomas priešais pasmerktąjį. Tikėtina, kad nustatytas šautinis sužalojimas sąlygojo mirtį.“

Seimo narys istorikas A. Anušauskas pristatė knygą „Aš esu Vanagas“, kuri netrukus pasirodys knygynuose, ir pasidalino tuo, ką atrado rengdamas medžiagą šiai knygai. Anot jo, teismo metu A. Ramanausko-Vanago sveikatos būklė dėl patirtų kankinimų buvo itin sunki (dėl sužeidimų jis buvo netekęs labai daug kraujo). Anot istoriko, įdomu buvo ir tai, kodėl KGB išvis ėmėsi kankinti A. Ramanauską-Vanagą, bei tai, kodėl Ramanauskas ir Ramanauskienė taip primygtinai stengėsi nieko neišduoti tardytojams – jie slėpė savo dukrą. Be to, iš bylų protokolų akivaizdu, kad jie buvo detaliai susitarę, kaip ir ką sakyti, ko nesakyti apklausų ir teismų metu.

A. Anušauskas pažymėjo, kad tinkamo pasirengimo neturinčiam bylos skaitytojui kai kurie A. Ramanausko-Vanago pasisakymai galėtų pasirodyti kontroversiški. Tačiau istorikui akivaizdu, kad daugelio dalykų byloje nederėtų skaityti paraidžiui. Teismo metu buvo klastojami Vanago parodymai, dalis jų paprasčiausiai nefiksuojami – tai liudijo neatitikimai tarp oficialios teismo proceso scenografijos ir asmeninių teisėjo užrašų apie Vanago parodymus teismo salėje.

Spalio 6 d. visuomenė galės atsisveikinti su A. Ramanausko-Vanago palaikaisŠv. Jonų bažnyčioje nuo 10 iki 12 val. Vidudienį karstas bus išnešamas ir gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką, kur 13 val. šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų, 14 val., laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.

Parengė Augminas Petronis.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Istorijos politika 6146432410356345665

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item