Vytautas Sinica. Svarbiausias prezidento rinkimų klausimas

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Artėjančiuose Prezidento rinkimuose rinkėjai iš kandidatų rinksis pagal socialinius ir ekonominius pažadus, charizmą, senas simpatijas ir antipatijas, vaizdinius, kuriuos jiems kelia vienas ar kitas kandidatas. Rinksis pagal viską, tik ne pagal jų užsienio politikos viziją. Kaip visada. 

Jokia paslaptis, kad turėtume elgtis priešingai. Prezidentas vidaus politikos klausimais gali tik siūlyti ir vetuoti, o sprendimų priėmimui jo įtaka iš esmės neformali. Tą neformalią įtaką, ypač per saugumo struktūras, vienas ar kitas prezidentas gali užsiauginti iš tiesų didelę, bet esmės tai nekeičia. Prezidentas yra šalies užsienio politikos veidas ir vadas, užsienio politika yra svarbiausias jo uždavinys, jos vizija – svarbiausias koziris. 

Todėl ir rinkėjams Prezidento rinkimuose svarbiausia vertinti kandidatų užsienio politiką. Taip, žinoma, nenutiks spragtelėjus pirštais, bet kalbėti juo labiau reikalinga. 

Iš to, ką apie save atskleidė pasiskelbę ir kitų viešai įvardijami kaip galimi kandidatai, užsienio politikos vizijos yra geriausiu atveju miglotos. Blogiausiu atveju – tai visai nykus ir nebeadekvatus kabinimasis į geopolitinį status quo, nors ne vienas kandidatas turi nemažą diplomatijos patirtį. 

Kandidatai kol kas daugiau ar mažiau sutartinai ir nekritiškai remiasi dar Kubiliaus (o gal Landsbergio?) auksiniais stojimo į ES ir NATO laikais nukalta teze, kad Lietuvai juo saugiau, kuo labiau ji integruota į ES. Ši tezė buvo labai abejotina dar prieš dešimtmetį, nes ignoruoja principinį klausimą, kas iš to saugumo be suverenumo. Kiek giliai galima integruotis vardan saugumo? Kada saugumas nebeturi reikšmės, nes tai, ką saugome, tiesiog nebėra valstybė? Šie klausimai vadinamojo elito iki šiol sėkmingai ignoruojami arba apeinami demagogijomis, kaip antai V. Ušackui federacijos grėsmę atmetus teiginiu, kad dainų šventės tikrai išliks ir kalbėsime lietuviškai. Tikrai valstybinis mąstymas. Tačiau šiandieninėje Europoje požiūris „gilesnė integracijos – daugiau saugumo“ apskritai nebeatlaiko kritikos. Kas pasikeitė?

Pastaraisiais metais Europoje vyksta du esmingi procesai, vienas už kitą svarbesni Lietuvos išlikimui pasaulio žemėlapyje. Pirmasis yra atviroms sienoms ir tolesnei ES integracijai oponuojančių partijų iškilimas įvairiose Europos šalyse. Rekordines pergales pasiekė Nyderlandų, Švedijos, Vokietijos euroskeptikai, euroskeptiškos vyriausybės sudarytos Italijoje ir Austrijoje. Jungtinė Karalystė pavasarį palieka ES, Prancūzijoje šiuos procesus sulaikė savaip antisisteminiu prisistačiusio E. Macrono išrinkimas, tačiau jo reitingai – mažiausi istorijoje ir jis pats pripažįsta, kad gavę progą prancūzai balsuotų už pasitraukimą iš ES. Višegrado šalyse kita specifika: valdžia ir visuomenė visur yra už narystę ES ir jos išlikimą, tačiau visiškai nepritaria Vakarų elito kosmopolitizmui ir vadinamosioms neva europiečius vienijančioms vertybėms. Trumpai – ES išlikimas yra visiškai abejotinas. Rinkimų rezultatai tik atspindi visuomenių nuovargį nuo integracijos, kuri nebeduoda naudos, ir globalizacijos, kuri atnešė į jų kiemą net ir fizinę grėsmę. ES išsaugojimui šiandien reikalingos drastiškos reformos (iš esmės grįžimas prie ekonominės sąjungos), kurių niekas nenori imtis. 

Antrasis procesas daug sudėtingesnis. Vyksta atotrūkis ir gilėja pleištas tarp JAV ir Europos. Po D. Trumpo išrinkimo JAV prezidentu ir jo griežtų reikalavimų laikytis įsipareigojimų NATO narėms Europoje, Vidurio Europos šalys susiėmė ir didina lėšas gynybai greičiausiai visoje NATO, o Vakarų Europos lyderiai pasipiktino. A. Merkel pernai į reikalavimus Vokietijai skirti du procentus BVP šalies gynybai sureagavo priekaištais ir aiškinimais, jog Vokietija ginasi kitais būdais – vertybių sklaida, humanitarine pagalba ir t.t. Tada pasigirdo ir pirmosios kalbos, kad JAV yra nepatikimas partneris ir Europa turi rūpintis savarankiška gynyba. 

Šiemet pati A. Merkel faktiškai parduoda visą mūsų regioną tiesdama Nordstream 2 dujotiekį ir kartu finansuodama Rusijos ginklavimąsi. D. Trumpas šią liepą NATO viršūnių susitikime atvirai įvardijo Vokietiją Rusijos įkaite ir perspėjo dėl galimų JAV sankcijų Nordstream 2 investuotojams. Dar pernai D. Trumpas siūlė regionui pirkti dujas iš JAV, o ne iš Rusijos, tačiau A. Merkel daro aiškų ne tik prekybinį, tačiau ir geopolitinį pasirinkimą Rusijos naudai. Šiandien, kai įtakos zonos dalinamos ne tankais, o energetine priklausomybe, iš esmės yra pasirašomas Merkel-Putino paktas. 

Kitas ES lyderis E. Macronas kviečia kurti Europos karinę struktūrą be JAV. Kartojama klišė, kad JAV nepatikima, nors JAV viso labo reikalauja laikytis įsipareigojimų. Dar daugiau, vietoje JAV E. Macronas Europos gynybos architektūroje nori matyti amžiną sąjungininkę  Rusiją. Kiekvienas savaip, Merkel ir Macronas siekia grąžinti Europą į XIX amžiaus vidurį ir Šventosios Sąjungos taisykles. 

Akivaizdu, kad Europa, jei nusigręš nuo JAV, suks link draugystės su Rusija ir tokiu atveju mums reikės milžiniškų pastangų išlikti. Gi Rusijai ir ES tokiu atveju reikės Lietuvos Prezidento, kuris pragmatiškiems Berlyno ir Paryžiaus santykiams su Rusija neprieštarautų. Lietuvoje kaip tik prasidėjo baisios kandidatų kalbos apie kažkokią galimą demokratinę ir neagresyvią „Rusiją po Putino“. Atkreiptas dėmesys, kad akademinis diskursas paruošia dirvą įtakingiausių politikų kalboms, jog Rusija ne tokia ir bloga, kad esą negalima tapatinti Rusijos ir Putino, kad tik pastarasis yra imperialistas, o pati Rusija, ištiesus jai ranką dialogui, pasirodytų esanti visai kitokia. Beveik partneris. Tokias kalbas apie galimą kitokią Rusiją po Putino skleidė ne tik daugelio prorusiškumu įtariamas V. Ušačkas, bet net ir V. Landsbergis. Paradoksaliai, kalbas, kad Rusija gali būti kitokia, remia ir Kremliaus agentų medžiokle aktyviai užsiimantis Ž. Pavilionis. 

Visa tai yra iliuzija, kurią skleisti pavojinga. Neįtikėtinas ir todėl greičiausiai visai ne sutapimas, kad tokios kalbos prasidėjo kaip tik dabar, kai Vakarų pasaulio (tiksliau silpstančios Europos) lyderiai brėžia aiškią trajektoriją link pragmatinių santykių su Rusija. Kaip žinia, pagal minėtą kubilinę logiką, daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje buvo įprasta manyti, kad Lietuvai ir jos žmonėms gerai tai, kas gerai Berlynui ir Europai. Ir nors Europoje tampa vis labiau akivaizdu, kad nesutampa nei europiečių interesai, nei pačios Europos vienybės vizijos, Lietuvos politikoje vis dar iš inercijos važiuojama tuo pačiu bėgiu. 

Iš to kyla dvi išvados. Pirma, nenustebkime, kad vis daugiau šalies politikų, ypač buvusių aršiais kovotojais prieš Kremlių ir rusiškąjį imperializmą bei visa ko vakarietiško šalininkais, pradės įžvelgti vis geresnių perspektyvų dialoge su Rusija ir nekonfrontacijos galimybių. Jeigu Berlynui reikės pragmatikų, pragmatikai netruks atsirasti. Kaip taisyklė, daugiausiai entuziastų keisti kryptį bus būtent užsienio politikos ir diplomatijos vilkų gretose.

Antra, Lietuvai gyvybiškai reikalinga išsirinkti Prezidentą, kuris būtų a) pajėgus suvokti vykstančius poslinkius, b) pakankamai valingas ir drąsus atsilaikyti prieš viršnacionalinį spaudimą, c) švarios biografijos, todėl atsparus šantažui, d) pasiruošęs viskam dėl nacionalinės Lietuvos išlikimo, e) pakankamai kūrybingas, kad rastų išeitis situacijoje, į kurią esame stumiami. Iki šios dienos nė vienas kandidatas apskritai nesiryžo ar nematė reikalo pasisakyti čia aptariamu klausimu. Kai kurie jų jau parodė, kad šių dilemų nesupranta ar nelaiko svarbiomis. Nepriklausomai, supras tai kandidatai ar ne, galimas Merkel-Putino paktas yra ir neišvengiamai bus svarbiausias artėjančių Prezidento rinkimų klausimas. Reikalingas prezidentas, galintis išlaviruoti Lietuvą šioje krizinėje situacijoje, visų pirma – pripažinti jos grėsmę. Kandidatų tyla šiuo klausimu yra pats liūdniausias atsakymas.