Šarūnas Legatas. Kandidatų į prezidentus idėjų badas užsienio politikoje

propatria.lt nuotr. Aptarus tarptautinės politikos tendencijas ir jų pasekmes Lietuvai, svarbu ir tai, kokios tendencijos transatlanti...

propatria.lt nuotr.
Aptarus tarptautinės politikos tendencijas ir jų pasekmes Lietuvai, svarbu ir tai, kokios tendencijos transatlantinių santykių klausimais vyrauja Lietuvos politikoje. 

Lietuvoje beveik visas politinis elitas ir ypač (būsimi) kandidatai į Prezidentus, atrodo, tapatinasi su realpolitik grėsmes ignoruojančiu kontinentinės Europos užsienio politikos diskursu. Kai kurių įtakingų politikų pasiūlymų atkurti tarpvyriausybinius ar kitokius ryšius su Rusija net neverta komentuoti. Bet labiausiai stebina didžiosios politikos naujokų, tokių kaip Aušra Maldeikienė, ir ilgą diplomatinę patirtį turinčių politikų, tokių kaip Žygimantas Povilionis, pozicija užsienio politikos klausimais. 

Nors Maldeikienei dažniausiai būdingas labai kritiškas ir apdairus įvairių politinių procesų vertinimas, jos prezidentinės kampanijos užsienio politikos programa yra tarsi įsivyravusių tezių atkartojimas ir akį rėžiančių prieštaringumų rinkinys. Net nereikia gilintis, kad pastebėtum, jog beveik visa užsienio politikos programa yra pagrįsta rūpesčiu ne Lietuvos, bet ES interesais; ką jau kalbėti apie transatlantinės vienybės reikšmės suvokimą. Galima įtarti, kad A. Maldeikienė konservatorių pavyzdžiu tapatina Lietuvos ir ES interesus kaip tariamai nesiskiriančius.

Pavyzdžiui ji teigia, jog „Lietuvos politiniai santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi“ ir tuo pat metu pasako, jog „Ekonominiai santykiai su dabartine Rusija rizikingi <...> dėl korupcijos, politinio ir nacionalinio saugumo kaštų.“ Jau 10 metų Rusijos analitikai be perstojo kartoja, kad dėl Rusijos vidaus politikos subtilybių, skirtis tarp politinių ir ekonominių santykių su ja yra labai miglota, o dažnai net ir visai neegzistuojanti. Ar jeigu Prancūzija ir Vokietija, ar ES bendrai gilina ekonominius santykius su Rusija, tai ir Lietuva turėtų juos gilinti? Ar nepavykstant to padaryti verta apgailestauti, kad ekonominiai santykiai su Rusija rizikingi? Kaip politinės ekonomijos specialistė, šiuo atveju Maldeikienė tikrai turėtų suvokti, kas yra kas. 

Dar geresnė jos tezė: „Lietuva turėtų paremti bendros Europos energetinės sąjungos idėją.“ Jeigu viskas ir toliau klostysis Vokietijos brėžiama kryptimi ir bus sėkmingai įgyvendintas Nord Stream 2 projektas, tai Lietuvai Europos energetinėje sąjungoje teks maloniai dalyvauti kartu su Rusija, kuri papildomai prie Nord Stream 2 Baltijos jūroje planuoja pastatyti TurkStream dujotiekių per Juodąją jūrą į Pietų Europą ir taip užsitikrinti savo, kaip pagrindinės dujų tiekėjos ES rinkai vaidmenį. Per abu dujotiekius iš šiaurės ir pietų patogiai apeinant Ukrainą, per kurią šiandien į ES iš Rusijos atkeliauja daugiausiai dujų, Rusija nusimestų nepaklusnios kaimynės naštą ir padarytų ją dar labiau ekonomiškai ir politiškai pažeidžiamą. Tačiau čia Maldeikienė prieštaravimo nemato, ir deklaruoja, jog „Lietuvai naudinga plėtoti jau susiformavusius glaudžius ryšius su Ukraina“. Iš tiesų, kol su Rusija kolaboruojanti Vokietija užduoda toną ES energetinei politikai, bendroji politika šioje srityje yra tiesiogiai pavojinga Ukrainai, kuriai deklaruojame palaikymą. Su tokia ES partnerių energetikos politika greitai gali nebelikti su kuo formuoti glaudžius ryšius. 

Tačiau labiausiai pribloškianti tezė yra ši: „Bendrystė su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis gali lemti Lietuvos klestėjimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu perimsime kultūrines ir socialines Europos patirtis.“ Dabartinė ES krizinė būklė kaip tik suponuoja, jog reikia ne perimti dabartines kultūrines ir socialines patirtis, o ieškoti joms alternatyvų, siekiant sustabdyti didėjantį ES piliečių (ypač jos senbuvių šalių visuomenėse) nusivylimą Sąjunga ir išvengti tolesnės dezintegracijos, kurios grėsmę aiškiai liudija euroskeptikų pergalės Italijoje, Austrijoje, taip pat nuolat augantys rezultatai Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje ir kitur. 

Net daugeliui vakarykščių ES integracijos šalininkų šiandien jau akivaizdu, jog dabartinis ES politinis elitas, nerinktas, todėl nieko neatstovaujantis ir nutolęs nuo realaus nacionalinių valstybių situacijų suvokimo, nėra pajėgus blaiviai įvertinti ES būklės tol, kol neištinka koks nors kritinis sukrėtimas. Prireikė vienos valstybės pasitraukimo iš Sąjungos, kad Europos Komisija inicijuotų bent kažkokius svarstymus dėl ES ateities, kuri jau daug metų prieš tai buvo miglota ir neaiški. Todėl Lietuvos klestėjimas stiprioje Europoje įmanomas tik konstruktyviai kritikuojant dabartinį ES politinį elitą bei status quo ir šiuo klausimu solidarizuojantis su tokiomis ES valstybėmis kaip Lenkija. Tačiau Maldeikienė savo programoje netiesiogiai ją priskiria prie dešiniojo populizmo apraiškų ir teigia, jog Lietuva turi stoti įstatymo viršenybės pusėn. Reiktų suvokti, jog įstatymo viršenybės principas galioja bet kokiam įstatymui ir tas įstatymas visų pirma privalo būti legitimus, t.y. priimtas rinktų atstovų arba pačių piliečių. 

Naująjį JAV prezidentą Maldeikienė tikriausiai irgi priskiria dešiniojo populizmo apraiškoms. Nesinori spėlioti, bet kaip kitaip paaiškinti, kodėl Maldeikienė savo programoje ES pamini 11 kartų, o JAV vos 2. JAV jai tėra Lietuvos saugumo garantas ir pagarbos žodžio laisvei pavyzdys. Energetikoje, ekonomikoje, socialinėje politikoje, kultūroje, visur kitur prioritetas teikiamas Europos Sąjungai. Kažkodėl nenorima suvokti, jog šiandien saugumas nebėra tik karinių pajėgumų klausimas. Į saugumo sampratą įeina ir ekonomika bei energetika. Ekonominiu ir energetiniu požiūriu šiandien Europos saugumas labiau rūpi JAV, negu pačiai Europai, kuri yra pasiryžusi gilinti ekonominius ir energetinius santykius su Rusija ir tuo pat metu veltis į prekybos karą su JAV. Vienintelė Lenkija aiškiai tai suvokia ir jau kuris laikas sparčiai gilina bendradarbiavimą su JAV tiek vienoje, tiek kitoje srityje ir netgi inicijuoja alternatyvų dujotiekį Vokietijos palaikomam Nord Stream 2. 

Ar šiuo atveju, anot Maldeikienės, Lietuva turėtų stoti teisės viršenybės negerbiančios Lenkijos ir populisto Trumpo pusėn, ar toliau plaukti pasroviui su „žmogaus teisėmis“ labai besirūpinančia Vokietija ir kitomis kontinentinės Europos valstybėmis, vykdančiomis trumparegišką ir prisitaikėlišką politiką Rusijos atžvilgiu? Ar Lietuva turi demonstruoti solidarumą su sunkaus asmeninio charakterio D. Trumpo administracija ir savaip teisės viršenybę suprantančia Lenkija, kurios užsienio grėsmių suvokimas sutampa su Lietuvos ir todėl ji siūlo Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančius sprendimus energetikoje ir ekonomikoje? Ar gal geriau savo užsienio politiką grįsti gražiai skambančiomis žmogaus teisių, liberalios demokratijos ir kitomis idėjomis, kurias taip mėgsta skelbti Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, bet tuo pačiu metu taip bijo, jog Trumpo Amerika pakenks jų santykiams su nei demokratijos, nei žmogaus teisių principų negerbiančiomis Rusija ir Iranu?

Ne ką mažiau stebina Ž. Pavilionio pasikeitusi retorika po to, kai jis išreiškė pasiryžimą dalyvauti prezidento rinkimuose. Ilgą laiką jis buvo vienas stipriausių proamerikietiškos užsienio politikos linijos gynėjas Lietuvoje, po D. Trumpo išrinkimo į Baltuosius Rūmus jis buvo vienas iš nedaugelio blaivių protų, kuris oponavo neadekvatiems teiginiams apie Kremliaus kišenėje sėdintį JAV prezidentą, ragino gerbti amerikiečių pasirinkimą ir megzti kiek įmanoma geresnius santykius su naujuoju JAV prezidentu. 

Tačiau dėl neaiškių priežasčių nuo 2018 m. pavasario Pavilionio retorika ėmė keistis iš proamerikietiškos į proeuropietišką. Gegužės mėnesį „15 min“ publikuotame straipsnyje „Europa – mūsų misija ir mūsų pašaukimas“ Pavilionis jau pasako, jog „kito pasirinkimo, kaip tik žengti koja kojon su Emmanueliu Makronu Ir Angela Merkel, mes tiesiog neturime“ ir daro loginę išvadą, kad „jei Kremlius nori atskirų valstybių ES, tai mūsų interesas turėtų būti priešingas – būti suinteresuotiems kuo labiau suvienyta, kuo labiau integruota ES.“ Žengimas koja kojon su Merkel yra rizikingas dalykas – jos populiarumas Vokietijoje yra rekordiškai žemas, beveik akivaizdu, jog nors tebėra kanclerė, jos dienos šiame poste suskaičiuotos. Labai tikėtina, jog po Merkel Vokietijoje į valdžią ateis kur kas labiau prorusiška vyriausybė ir tuomet žengimas koja kojon su Vokietija taps labai komplikuotas. Jei naujoji Vyriausybė ir nebus prorusiška, A. Merkel savo šalyje jau šiandien yra vakar dienos politikė. Investuoti laiką ir jėgas statant kortas ant jos Europos vizijos būtų grubi klaida.

Tuo tarpu prorusiška JAV užsienio politika daugelio tarptautinių santykių teoretikų ir apžvalgininkų teigimu yra iš viso struktūriškai neįmanoma, nežiūrint į tai, kokia yra Trumpo retorika. Nepaisant to, Pavilionis tame pat straipsnyje priduria, „kad JAV galima įžvelgti Kremliaus paramą jėgoms, kurios pasisako prieš Europos integraciją.“ Neaišku, ar galvoje turima Trumpo komanda, bet akivaizdu, jog dabartinis JAV prezidentas nėra pats didžiausias ES šalininkas. 

Trumpo atžvilgiu Pavilionis atskleidžia savo poziciją jau liepos mėnesį publikuotame straipsnyje daug pasakančiu pavadinimu „Kaip išvengti „Jaltos 2“?“. Jog Trumpo-Putino susitikimas Helsinkyje gali tapti analogišku 1945 m. vykusiai Jaltos konferencijai prodemokratiški ir antirespublikoniški JAV užsienio politikos analitikai pareiškė vos tik oficialiai buvo patvirtintas susitikimas. Netrukus šį skambų pavadinimą perėmė ir apžvalgininkai (dažniausiai visai ne prodemokratiški ir ne antirespublikoniški) Lietuvoje. Akivaizdu, jog nieko panašaus Helsinkyje neįvyko ir įvykti negalėjo. Tiesa, tai buvo ko gero, prasčiausias Trumpo diplomatinis pasirodymas, kas daugeliui fanatiškų Trumpo nekentėjų Lietuvoje suteikė progą iš naujo pradėti save teisinti ir griebtis „ar aš jums nesakiau?“ šiaudo. Pavyzdžiui, „15min“ žurnalistas Paulius Gritėnas, kaip senais gerais 2016 m., vėl pareiškė, jog „JAV turi prezidentą, kuris sėdi Putino kišenėje.“ Tačiau ne, nenutiko nieko, ką jie būtų sakę. Trumpas atrodė silpnas ir prisišnekėjo, tačiau jokių realių pokyčių JAV politikoje Rusijos ir ypač Rusijos agresijos atžvilgiu tai nesukels. Gritėnų baubai lieka gritėnų fantazijose. 

Įdomiausia yra tai, jog Trumpo tariamasis prielankumas Rusijos lyderiui toli gražu neprilygsta Merkel ir Macrono draugiškumui Putino atžvilgiu. Daugelis mėgsta būtent juos tituluoti naujaisiais laisvojo pasaulio lyderiais, bet kai Macronas Putiną vadina „mieluoju Vladimiru“, tai žiniasklaida ir analitikai nepakelia tokio skandalo, kaip tuomet kai su Rusijos lyderiu netaktiškai bendrauja Trumpas. Apie tai net nepranešama. Šališkumas akivaizdus. 

Apmaudu, jog ir Pavilionis renkasi būti šališku. Kaip pasirinko būti šališku transatlantinių nesutarimų akivaizdoje, lygiai taip pat Pavilionis tapo šališku Vidurio Europos šalių atžvilgiu. 2017 m. pradžioje teigęs, jog yra kuo glaudesnių strateginių santykių su Lenkija šalininkas ir jog būtina stiprinti ryšius su Vidurio Europa, 2018 m. Pavilionis jau drąsiai ir nedviprasmiškai pareiškia, jog „Vidurio Europos bokštas yra pajungtas Maskvai.“ Potekstė akivaizdi – esą šio regiono šalys, oponuodamos Briuseliui ir Berlynui, sąmoningai ar ne, tačiau tarnauja Kremliaus interesams. 

Ieškoti, kuo didžiausios Vidurio Europos valstybės Lenkijos politika gali būti naudinga Maskvai, yra tokia pat sunki užduotis kaip ir ieškoti analogiškų sąsajų Trumpo užsienio politikoje. Sunki dėl to, kad nelabai susijusi su realybe. Tiek Pavilioniui, tiek Maldeikienei, tiek jiems įtaka darantiems šališkiesiems analitikams ir žurnalistams norėtųsi patarti koncentruotis ties tarptautinės politikos realybe ir atsiriboti nuo ideologijų, įgyvendinti įmanomas užduotis, o neįmanomas palikti demagogams. 

O realybė visuomet geriau atpažįstama realiuose veiksmuose ir darbuose – ne kalbose ir jų interpretacijose. Norint atpažinti, kurių šalių užsienio politikos darbai labiau atitinka mūsų nacionalinius interesus pakanka įvertinti, ką Rusijos atgrasymo ir sulaikymo srityje nuveikė Lenkija ir Trumpo valdoma JAV per paskutinius pusantrų metų ir ką per tą patį laikotarpį nuveikė Vokietija, Prancūzija ir netgi bendrai visa likusi ES. Tokio palyginimo rezultatai gali nustebinti daugelį idėjos „Daugiau Europos – mažiau Rusijos“ šalininkų. 

Transatlantiniuose nesutarimuose Lietuvai neišvengiamai teks užimti vieną arba kitą poziciją, kadangi mažai valstybei tarptautinėje politikoje neutralumas, kaip rodo istorija, gali kainuoti labai brangiai. Tai bus vienas pagrindinių 2019 m. išrinkto Lietuvos prezidento uždavinių. Todėl šie klausimai aktualūs ne tik Maldeikienei ir Pavilioniui, bet ir kitų, dar nepaskelbusių savo programų, kandidatų atvejais. Nuo atsakymo į juos, o ne būsimo Prezidento asmeninių vertybinių įsitikinimų priklausys Lietuvos likimas.

Susiję

Užsienio politika 1071761657048466159

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-07-19 19:23

    Jaunuoli, su visa pagarba noriu jums patarti: išsiblaivykite prieš pradėdami samprotauti apie 'kandidato' Pavilionio "blaivų protą". O šventas naivume!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taigi būtuoju laiku kalba - ir tai situacijoje, kai jo pozicija ryškiai kontrastavo su visiškų debilų liberastų isterija. :)

      Panaikinti
  2. jei Trumpas ne Putino kišenėje, tai kur jis? gal galima būtų pasiaiškinti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, naujas pretendentas į prizininkus kvailiausio komentaro konkurse. :D

      Panaikinti
  3. Pritariu p.Radžvilui- labai įžvalgus ir taiklus straipsnis į taip save besiskelbiančių "Europa be rusų" šalininkų daržą...
    Plz, rašykite daugiau!:)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item