Rasa Čepaitienė. Silpnumas II

propatria.lt nuotr.

Dvigubas jausmas. Išties gerai, kad į pirmadienio mitingą prie Vyriausybės atėję kultūrininkai pralaužė baimės ar abejingumo ledus savyje, atėjo. Pamatė, kad tų atėjusių, yra ne taip ir mažai, net gana daug. Kad bando protestuot, kad tam išradingai panaudojo savo profesijos įrankius - muziką, dainas, teatralizuotus perfomansus.

Bet, kita vertus, įsiliejus į minią prie Kudirkos, o ir vėliau, žiūrėdama interviu su kultūrininkų profsajungų lyderiu, greit pajutau stiprų svetimos gėdos jausmą.

Visos tos armonikos, lingavimai, pasikartojančios dainuškos, skanduotės, sukėlę stiprų kaimo vakaruškos įspūdį, labiau kūrė balagano, o ne solidaus protesto mitingo nuotaiką. Savaime tai nieko baisaus, net būtų visai ok, jei tai būtų tik fonas, užpildas gerai parengtoms protestuotojų kalboms, viešai ir kolektyviai apsitariant, kokia yra kultūros sektoriaus padėtis ir kodėl taip yra, kokio veiksmų plano reiktų padėčiai pakeisti į gera ilgalaikėje perspektyvoje, ir kas turėtų būti daroma, jei atsakingi pareigūnai išsisukinėtų, kabintų makaronus, meluotų, nevykdytų duotų pažadų.

Nieko panašaus nebuvo (bent jau iki tol, kol užteko kantrybės trintis minioje). Nuskambėjo tik ekonominiai reikalavimai, surašyti plakatuose, vėliau karikatūriškai žurnalistų kalbintų kultūrininkų pakartoti tv reportažuose iš mitingo ar studijoje. Jų, matote, netenkintų siūlomas 21 euras, norėtų 150 („ant popieriaus“, Karlai!), bet sutiktų nusileisti ir iki 75... „Tik ginkdie, jokios politikos!“ - persisergėjo viena iš lyderių...

Nuo šių gairių nebuvo nukrypta nė per žingsnį. Net ministrę, tą, kur amžinai neplautais plaukais, „ant kilimėlio“ kvietėsi piršlio korimo dainos meliodija... Bet taip ir nepavyko iš jos išgirsti bent kiek rišleslio žodžio, pritinkančio aukštajam kultūros lyderiui, išgirtajam „profesionalui“. 

Ką čia ir bepridursi... Aišku, pridurti būtų galima, bet tam geriausiai tiktų rusiškas matas, o mes gi su jumis kultūringi žmonės, patys kultūrininkai. Todėl ir taip skaudu, ir gėda už kolegas, likimo brolius ir seses. Nors imk ir uždainuok armonikai pritariant: „Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia (taigi alkana kultūra...), pirmyn!“ Nors pati imk ir lipk ant bačkos ar Kudirkos postamento (gėda ir prieš jį, pamačiusį, kad nuo jo, kandžiai pastebėjusio, kad inteligentą galima pažinti iš kinkų drebinimo, laikų gūdžiais carizmo metais nieks iš esmės nepasikeitė). Bet ką pasakytum užlipus?

Žmonės gerieji. Dabartinėje sistemoje jūs, jūsų darbas ir jūsų atstovaujamos įstaigos, ypač kaime, nereikalingi. Jų egzistavimas palaikomas tik lašeline neatsitiktinai, supraskit tai pagaliau. Valdžiai juk geriau diegti mintį, kad kultūra - tai tokia dvasinga sritis, kur kalbėti apie pinigus išvis nepadoru, kur dera dirbti tik iš šventos ir garbingos idėjos, pareigos tautai ir Tėvynei vediniems... O visa kita - komercija, tad patys užsidirbs, tegu tik geriau pasistengia, netinginiauja... Štai ir visa kultūros politika.

Kol kultūra bus suvokiama kaip našta, kliūtis pažangai, apdulkėjęs muziejinis rakandas, arba, priešingai, kaip vien išteklius greitam pelnui generuoti ar skylėtam šalies įvaizdžio fasadui pridengti, tol kultūrininkų raudos ir cirkai prie vyriausybės nieko nepakeis. Galit net streikuoti, dar geriau, greičiau „optimizuos“...

O jei „išteklių“ paverstume „turtu“, nacionalinėmis brangenybėmis? Kaip tada reikėtų vadinti ir traktuoti žmones, kurie šį turtą saugo ir gausina? Taigi...

Kultūrininke, pats pirmiau apsikultūrink, ir kitus nelygstama kultūros verte ir svarba pačiam valstybės išlikimui, jos gyvasties palaikymui, ateities įkvėpimui paprotink. Prisimink ir atgauk savo žmogiškąjį orumą pagaliau. Išmok mokytis, analizuoti procesus. Ir kalbėti, aiškiai ir tiksliai. Apie politiką, nes tai ir yra viešieji reikalai. Nes ekonominiai dalykai iš jos, nekenčiamos ir purvinos, išauga, o ne atvirkščiai. Nes atėjai į agorą - viešųjų reikalų svarstymo ir sprendimų vietą. Jei tau tai nepavyks, tai beliks sutikti su valdžia, kad nei tų kelių papildomų eurų vertas nesi. Atsibusk!