Kun. Robertas Urbonavičius. Efata!

Teisus esi, Dieve,

teisingi tavo sprendimai.

Tu man, savo tarnui,

būk maloningas.

(introitas)

Krikšto sakramento apeigose kunigas seilėmis patepa kūdikio ausis ir šnerves tardamas: efata – atsiverkǃ Šio simbolinio gesto kilmė aprašoma šio sekmadienio evangelijos ištraukoje: „Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.“ 

Mūsų mikrobų fobijų kupinais laikais, toks Jėzaus veiksmas atrodo mažų mažiausiai keistas ir nehigieniškas (gal todėl ir krikšto metu ši apeiga dažniausiai praleidžiama), tačiau Viešpats veikė to meto aplinkoje ir jos išgydymų sampratoje ir jam pirmiausiai rūpėjo žmogus, o ne blogosios ar gerosios bakterijos.

Neatsitiktinai šis Viešpaties veiksmas susiejamas su krikšto liturgija: juk nuodėmė mus padaro dvasiškai aklus, kurčius, nebylius, raišus... Tik Išganytojas mus išgydo savo malone ir padaro mus naujais žmonėmis. Taip išsipildo pranašo Izaijo žodžiai pirmajame skaitinyje: „Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis.“

Bažnyčia ir toliau tęsia Viešpaties misiją vesdama pas Jį visus dvasiškai kurčius ir nebylius. Pasaulis ir piktoji dvasia visada stengsis įtikinti, kad aklas nėra aklas, o kurčias nėra kurčias, - tai tik alternatyvus gyvenimo būdas, kurį reikia priimti ir gerbti, o geriausiai būtų juo persiimti. Tačiau tai tėra tik noras, kad tas, kuris serga, nebūtų išgelbėtas. Meilė visada eina su tiesa, o išgydymas su nuodėmės pripažinimu.

Jėzus byloja: „Aš – pasaulio šviesa.

Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse,

bet turės gyvenimo šviesą“.

(Komunijos antifona)