Kun. Robertas Grigas. Reikia, kad geras būrys kunigų pasėdėtų kalėjime už gyvenimą pagal Evangeliją

propatria.lt nuotrauka  www.bernardinai.lt Istorikės prof. Rasos Čepaitienės pokalbis su rezistentu kunigu Robertu Grigu, perskaiči...

propatria.lt nuotrauka 

Istorikės prof. Rasos Čepaitienės pokalbis su rezistentu kunigu Robertu Grigu, perskaičius jo 1993-ųjų atsiminimų knygą „Rekrūto atsiminimai“.

- Neseniai teko bendrauti su jaunu vyru, kuris, teigdamas, kad yra agnostikas, kartu nevengė svaidytis gana tipiškais kaltinimais Bažnyčiai, jos atžvilgiu parodydamas nemažai pagiežos. Vienas iš jo priekaištų, pateiktų norint įrodyti religijos dogmose slypinčius vidinius prieštaravimas, buvo tas, esą krikščionys nevykdo Senojo Testamento priesako nesidirbdinti Dievo atvaizdo ir tuo jį pažeidžia. Bandydama jam atsakyti, kiek mano teologinės žinios leido, atkreipiau dėmesį į šio draudimo esmę - stabmeldystės pavojų ir pagundą. Sovietmečiu, kaip žinome, tokio stabo vietą buvo užėmusi valstybė, šiandien – pinigų kultas. Tuomet nejučia prisiminiau ir jam paminėjau Jūsų knygoje aprašytą istoriją. Ar galima sakyti, kad Jūsų atsisakymas prisiekti sovietinėje kariuomenėje pirmiausia buvo atsisakymas pagarbinti ir pažadėti ištikimybę stabui? Kitaip tariant, bandau eiti prie šio Jūsų poelgio, apie kurį sukasi visa prasminė knygos ašis, giluminių motyvų – ar jie labiausiai buvo religiniai, o gal veikiau tautiniai, patriotiniai? Juk tuomet ištarėte: „Aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis...“, o gal tiesiog egzistenciniai (nemeluoti sau ir kitiems), ar visa tai kartu?

- Iš tiesų mano atsisakymas prisiekti okupacinei sovietų kariuomenei 1982 m. apėmė visą Jūsų įžvalgiai suminėtų priežasčių spektrą. Bet svarbiausias buvo religinis, etinis motyvas – nedalyvauti mele. Nesileisti, kad valstybinė prievarta viešpatautų mano sąžinei, kad priverstų viešai sakyti žodžius ir tekstus, kurių nė vienu netikiu ir suprantu tikrovę visiškai priešingai. Juk prieš paimamas rekrūtauti į sovietinę armiją, jau buvau ne vienus metus dalyvavęs katalikiškojo ir tautinio lietuvių pogrindžio veikloje – dauginau ir platinau savilaidą, rašiau jai straipsnius ir eilėraščius, kuriuose reikalavau laisvės Lietuvai, vadinau jos buvimą SSSR-e kolonijine padėtimi, o tą armiją – okupacine. Ir ką, dabar, atsidūręs toje svetimoje armijoje, turėjau savo lūpomis pasakyti, kad prisiekiu jai ištikimybę, pažadu nepriekaištingai vykdyti jos įsakymus?! Jaučiau, kad tai būtų kažkokia žiauri savo žmogiškojo orumo išdavystė, tarsi moralinis išprievartavimas. Prašiau Dievą, kad duotų jėgų to nepadaryti, ir, ačiū Jam, pasielgiau ne pagal svetimos armijos reglamentą, o pagal savo krikščionišką ir lietuvišką sąžinę. Man labai stiprų poveikį buvo padaręs (ir iki šiol tebedaro) dar studentiškais metais mūsų pogrindžio atgimusioje „Aušroje“ perskaitytas A. Solženicyno straipsnis „Gyventi be melo“. Sužavėjo tuo asmeninės rezistencijos galimybės paprastumu – pasirodo, nebūtinos minios sukilėlių ar kokie suokalbiai esamai valdžiai versti – tik asmeniškai nedalyvauk meluojančios ir smurtaujančios valdžios veiksmuose. Neparemk jos nei savo balsavimu, nei rankos pakėlimu „už“. Nei dalyvaudamas jos mitinguose. Nei pagarbindamas jos melagingus autoritetus. Nei savo parašu „kaip ir visa sovietinė liaudis“ aukštindamas jos nusikaltimus ir padėdamas uiti nekaltuosius. Paprasčiausiai būk sąžiningas. Dėl to dažnusyk netgi nenukentėsi labai smarkiai (na, aukštos karjeros, žinia, taip pat nepadarysi). Ir jeigu taip pradės elgtis milijonai – melu ir baime pagrįsta sistema subyrės savaime, be jokių revoliucijų. Įžvalga, aktuali visais laikais ir prie visų santvarkų. Ir jei mes tikrai norime užkardyti totalitarizmo recidyvus, reikėtų šį tekstą dėstyti mokyklose. Manuoju karinės priesaikos sovietų armijai atsisakymo atveju tai buvo praktinis šio moralinio išsilaisvinimo manifesto pritaikymas.

- Knygą parašėte iškart grįžęs iš kariuomenės, kol dar šie sunkūs ir skausmingi prisiminimai nebuvo išblukę iš atminties. Toks skubėjimas mane ganėtinai nustebino. Ne tik dėl to, kad tai daryti tuomet, 1984-aisiais, kai rankraštis bet kada galėjo būti kratos metu paimtas ir sunaikintas „organų“ ar tapti svariu „įkalčiu“ tolesniam persekiojimui, gal net baudžiamajai bylai, atrodė mažų mažiausia neapdairu, net kvaila. Bet ir todėl, kad net tokių baisių išbandymų, kurie teko Jūsų daliai, nepatyrusiems vyrams, kiek žinau, tarnyba sovietų kariuomenėje dažniausiai buvo giliai traumuojanti patirtis, apie kurią nesinori nei kalbėti, nei prisiminti net po daugelio metų. Antai vienas mano artimas bičiulis, apie tai užklaustas, tąsyk tik trumpai numykė, kad, atseit viskas buvo gerai ir nelabai yra ką pasakoti, ir tik vėliau, kartą, matyt, išgerto alkoholio paskatintas įveikti gėdą, išdrįso plačiau papasakoti apie dedovščiną ir patirtus pažeminimus. Prisimenu ir kolegą, žinomą latvių istoriką, kuris kažkada mūsų neformalioje kompanijoje pasakojo į kariuomenę pašauktas po pirmojo universiteto kurso, ten patirtų išgyvenimų buvęs taip giliai sukrėstas, kad grįžus jam prireikė bent metų vien psichologiškai atsitiesti ir pajėgti toliau tęsti mokslus. Jūsų atveju lyg ir nieko panašaus nejusti. Ar šių prisiminimų rašymą galima laikyti savotiška psichoterapija? Ar tikite skausmingų patirčių atviro ir sąžiningo perteikimo galia gydyti? Papasakokite, prašau, apie patį sumanymą rašyti ir „Rekrūto“ rašymo bei vėlesnio slėpimo aplinkybes.

- Su knygos „Rekrūto atsiminimai“ rašymu buvo kaip tik atvirkščiai, negu dabar galima pagalvoti. Grįžus iš priverstinės tarnybos, kurioje patirti absurdai ir nesiskaitymas su elementariu žmogiškumu tik sutvirtino mano antisovietinius įsitikinimus, pasiryžimą siekti Lietuvos laisvės, manyje virte virė tos visos patirtys ir išgyvenimai. Galvojau, kad pasidalijimas savo laikysenos liudijimu – kad galima apginti savąją sąžinę net ir represinės struktūros viduje – ir tiesiog faktinių aplinkybių aprašymas, kaip ten yra, kaip viskas vyksta, ko galima laukti ten patekusiam lietuviui – gali būti naudingas po manęs rekrūtystėn pateksiantiems jaunuoliams. Ypač tikintiems Dievą, turintiems kokius nors moralaus gyvenimo siekius ir mylintiems Lietuvą, o ne mums peršamą „didžiąją tėvynę“. Tai tiesiog veržėsi iš manęs, tas noras išsakyti jau ne knyginę, o savo paties spalvingą SSRS tikrovės specifinės srities patirtį. Rašiau naktimis, Druskininkų „Eglės“ sanatorijos automobilių aikštelės sargo būdelėje, kur po kariuomenės trumpam įsidarbinau (niekur kitur manęs su tokia biografija ir nebūtų priėmę į darbą). Vėliau, jau pradėjęs studijuoti pogrindžio kunigų seminarijoje, atliekamu laiku rašiau Kiauklių (Širvintų rajonas) klebonijoje, pas kun. Roką Puzoną, kur tuo metu gyvenau. Taip per 1984–1985 m. ir užbaigiau. Didžiausias mano rūpestis buvo, ne kad įkliūsiu ir dėl to nukentėsiu, o kad susikaupusių rankraščių KGB per kratą neatrastų pirma, negu spėsiu užbaigti ir atiduosiu dauginti bei platinti lietuviškajai pogrindžio savilaidai. O tada – jau gaudyk vėją laukuose, sąmoningi patriotai ir neprašomi įdomesnį leidinį savo ruožtu daugindavo ir skleisdavo per rankas toliau, tad praktiškai jo jau nebuvo galima sunaikinti. Kas man už tai bus iš okupacinės valdžios pusės – mažai rūpėjo, vis tiek, jų požiūriu, buvau įmerkęs visas uodegas, taigi prarasti nelabai ką turėjau. Labiau rūpinausi išsaugoti rašomą knygą, kol ji nebuvo baigta, kol jos neatidaviau necenzūruojamai, KGB nesuvaikomai, visoje Lietuvoje slapta dirbančiai pogrindžio rašomųjų mašinėlių leidybai. Taigi, kol rašiau, iš šviežios atminties ar pagal tėvams siųstus laiškus, užrašus (nemaža jų dėl sovietijai būdingos betvarkės prasprūdo pro karinių patikrų tinklus) atkūrinėjau pusmečio senumo įvykius, parašytas knygos dalis slapsčiau Kiauklių klebonijoje kažkur po grindimis, palubėse ar tarpusieniuose. Šie įgūdžiai knygnešių šalies vaikams, matyt, jau genetiškai persiduoda. Gerai, kad pradėjau rašyti tuojau pat sugrįžęs, kol išgyvenimai buvo labai karšti, taip sakant, kraujuojantys. Išėjo tikrai autentiškas pasakojimas. Tikriausiai jis toks nebūtų, jei būčiau ėmęsis rašyti vėliau. Kai baigiau, parodžiau kunigui Juozui Zdebskiui /1929–1986/, kuris man, kaip ir daugeliui to meto nonkonformistinio jaunimo, buvo moralinis autoritetas, ir paklausiau – ar verta platinti? Ar čia nėra vien tuščia autorinė ambicija – noras pasirodyti, puikybė, dėl kurios katalikiškai vis įspėdavo dvasiniai mūsų mokytojai. Tiesą sakant, jaučiau savo darbo tam tikrą unikalumą – bent jau apie vėlyvojo sovietmečio kariuomenę tokio dokumentinio liudijimo iš savo patirties lietuvių kalba, kiek žinau, niekas nebuvo rašęs. Taigi norėjau platinti jį ir kaip mus pavergusios sistemos demaskavimą.

Apsidžiaugiau pajutęs, kad kunigui Juozui pirmasis rimtas mano prozos bandymas patiko, tik su jam būdingu mąsliu susirūpinimu jis pasakė – ar aš žinąs, kad už tokios knygos paviešinimą j i e  man nedovanos? Ar esu tam pasiruošęs? (Juk nesislėpiau, knygoje įsivardinau tikru vardu ir pavarde). Kita vertus, mus visus stiprino jau turima viešumo jėgos praktika – sovietų slaptosios tarnybos vėlyvuoju laikotarpiu drąsiau terorizuodavo besislapstančius, prisibijančius savo opoziciškumo veikėjus (rusų demokratų vartotas taiklus terminas – „disidenstvujuščije“ – disidentuojantys...) Tuos, kurie atsistodavo kaip atmetantys komunistinę ideologiją viešai, jų tvirtumas ir pasiviešinimas netgi savotiškai gynė. Valdžia žinojo, kad, jei jiems atsitiks kas blogo, visuomenė ir pasaulio opinija kaltins valdžią ir KGB. O kadangi tuomet kviečiai sovietinei duonai jau užaugdavo Kanadoje, ta viešoji Vakarų opinija jiems truputį pradėjo rūpėti... Žinoma, tokia apsauga buvo reliatyvi – matyt, kol aukščiausiu lygiu nebūdavo priimtas sprendimas kurį nors itin neparankų disidentą įkalinti arba nužudyti... Taigi atidaviau rankraštį dauginti – pirmiausia, atrodo, vilkaviškiečių Danutės ir Antano Kelmelių šeimai. Per jų rankas ėjo, jų bute buvo slepiama ir dalijama daug įvairios pogrindžio spaudos, vyko slapti jaunimo, Eucharistijos bičiulių susirinkimai, rekolekcijos. Pasitikėjau, kad jie suras būdų, kaip multiplikuoti mano rekrūtišką rankraštį, ir neapsirikau. Tik knygos pasirodymas mašinraštiniu pavidalu, savilaidai įprastu keliasdešimties egzempliorių tiražu, skaudžiai sutapo ir persipynė su didele mūsų Pasipriešinimo judėjimo netektimi. 1986 m. vasario 5 d. Lietuvą sukrėtė žinia, kad autoavarijoje įtartinomis aplinkybėmis žuvo žmogaus ir tautos teisių gynėjas kun. Juozas Zdebskis. Tuo pat metu bičiuliai pranešė, kad kažkur per kratą KGB paėmė ir mano knygą. Įspėjo ruoštis šaukimams į tą kontorą ir tardymams, bet tada ne itin tuo rūpinausi. Visa nustelbė kun. Juozo laidotuvių skausmas, kažkoks skausmingas ryžtas nepasiduoti. O paskui prasidėjo perestroika, KGB, matyt, turėjo didesnių rūpesčių, ir dėl knygos paliko ramybėje, nors terorizavo dėl kitų veiklų. Atgimimo metais, vartydamas man užvestos bylos aplankus KGB rūmuose, tarp įkalčių atradau ir kaltinimą dėl „Rekrūto atsiminimų“ parašymo – „šmeižtiškų tendencingų prasimanymų apie Tarybinę Armiją nelegaliai platinamo opuso“. Iš man ir kitiems jaunosios kartos taikios rezistencijos veiklesniems dalyviams sudarytų bylų buvo akivaizdu, kad KGB ruošėsi dideliam suėmimų vajui, bet atėjo lemtingi 1988-ieji, ir daug kam sumaišė kortas...

Jūsų minimų sovietinę armiją iškentusių vyrų trauminės patirtys mane paradoksaliu būdu aplenkė, kiek galiu numanyti, dėl dviejų priežasčių. Viena jų psichologinė – nors patyriau daug smurto ir pažeminimų, jie juk vis dėlto nepalaužė manęs, priesaikos jiems nedaviau. Ir dabar tebeturiu rusišką karinį bilietą su armijos įrašu grafoje apie priesaiką – „ne prinimal“ (rusų k. „nedavė“, „nepriėmė“). Todėl, kai daugybė lietuvių vyrų po Sausio 13-osios movė sovietinius karinius savo bilietus ant armatūros strypų prie Parlamento barikadų, aš jo neišmečiau, pasilikau – kaip savo laimėtos kovos liudijimą.

Taigi, jaučiausi neįveiktas prievartos sistemos, su Dievo pagalba ją nugalėjęs – o tai gerokai pakelia nuotaiką. Vaizdžiai romantiškai sakant, vienaip išgyveni žaizdas, kurios privertė tave kapituliuoti, priimti smurtautojo sąlygas, o visai kitaip – žaizdas, kurių dėka virš tavo laisvės bokšto plevėsuoja tavo žmoniškumo, tavo sąžinės vėliava... Antroji priežastis buvo jau mano minėtoji viešumo apsaugos galia. Ir armijoje, ir po armijos girdėjau apie neįsivaizduojamą ankstesniojo šaukimo, vyresniųjų kareivių smurtą prieš jaunesnius, patyčias, išnaudojimą ir kankinimus, kurie dažnai baigdavosi terorizuojamų naujokų šauktinių mirtimis (karinių dalinių vadovybės, siekiančios užglaistyti skandalus, nurašomomis kaip nelaimingi atsitikimai ar savižudybės). Oficialiu eufemizmu tai buvo vadinama nestatutiniais santykiais, kariuomenės žargonu – diedovščina /senių valdžia/. Tokių žuvusiųjų per „nelaimingus atsitikimus“ karstus į tėviškę paprastai parlydėdavo kuris nors dalinio karininkas, cinko karstai būdavo užlituoti, ir artimiesiems griežčiausiai drausdavo juos atidaryti, gąsdinant visokiomis karinėmis paslaptimis ir sankcijomis. Lietuvoje iš sielvarto nieko jau nepaisantys tėvai dažniausiai nusispjaudavo į tokius draudimus, nugirdydavo lydintį karininką, arba, nekreipdami į jį dėmesio, atplėšdavo karstus, kad paskutinį kartą pamatytų sūnus, ir įsitikindavo, kokie iš tikrųjų buvo tie „nelaimingi atsitikimai“. Prisimenu ypač skaudų įvykį, kai šitaip karste iš sovietinės armijos grįžo tikinčios, beje, ir Tėvynės darbuose dalyvavusios kybartiečių Griškaičių šeimos sūnus. Artimieji prieš palaidojant kirviu atidarė užlituotą karstą ir pamatė mušimo, akivaizdžių kankinimų sužalotą sūnaus kūną, aiškias pakorimo žymes. O ieškoti kokių nors teisybių tada būtų reiškę tą patį, kaip skųstis vilkų vedliui dėl jo gaujos sudraskytų avių... Tai va nuo šito vadinamojo buitinio sovietinės kariuomenės papročių teroro mane neregimu skydu ir saugojo antisovietinio, liaudies priešo reputacija. Brežnevo laikais sovietai jau buvo priversti bent kiek atsižvelgti į pasaulio viešąją nuomonę. Ir ypač po to, kai per mane aplankiusį kunigą Zdebskį žinios apie priesaikos atsisakymą pateko į pogrindžio spaudą, pasiekė Vakarų radijo stotis, jaučiau, kad karininkai kažkaip lyg prisibijo manęs. Pulkininkai, majorai ir visokie osobistai (Osobyj otdel – ypatingasis skyrius) tardė, gąsdino įkišti į urano kasyklas, išsiuntė į nusikaltusių karių neoficialų bausmės dalinį, kur beveik visą tarnybos laiką sekino katorginiu darbu prieštvaninėje plytų gamykloje. Bet įtariu, kad savotiškai ir saugojo nuo „atsitiktinių“ ekscesų. Žinojo, kad mano mirties atveju niekas to nesupras kitaip, kaip susidorojimo už viešai pareikštas nesovietines pažiūras. Taigi neįtikėtino Apvaizdos ėjimo dėka tai, kas turėjo būti mano žūties priežastimi, tapo man apsauga. Knygos rašymas nebuvo man psichoterapija, nes nesijaučiau palaužtas – greičiau priešingai, išėjęs iš dvikovos su sovietija – nugalėtoju. Buvo tik karštas noras demaskuoti nežmoniškumą, tuo galbūt pasitarnaujant ir būsimiesiems rekrūtams. O knygos rankraštį atidavus į laisvosios savilaidos daugintojų rankas, jos gyvenimas – kaip ir paauginto ir pasaulin išleisto vaiko – vyko jau nepriklausomai nuo manęs. Kas norėjo, ją multiplikavo ir slapstė, kaip ir visą kitą pogrindžio spaudą. Autorius anomis sąlygomis dėl to tik džiaugėsi ir jokių pretenzijų dėl autorinių teisių neketino reikšti. Taip „Rekrūto atsiminimai“ išgyveno iki Lietuvos atgimimo, o Nepriklausomybės metais leidyklų „Caritas“ (1993) ir „Katalikų akademija“ (1999) jau legaliai buvo išleisti spaustuviniai pakartotiniai leidimai.     

...Ar gydo skausmingų patirčių atviras išsakymas? Manau, kad gydo – pagal Kristaus mintį „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

- Tais pačiais 1984-aisiais metais (žymioji orveliška data!), kai grįžote iš Kazachstano ir ėmėtės plunksnos, gimęs žurnalistas, istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta, tyrinėdamas tą epochą, sovietinius žmones yra apibūdinęs kaip nuobodulio visuomenę. Esą gyventojai ir režimas, po ilgų represijų ir milžiniško ideologinio spaudimo metų, buvo pagaliau vieni prie kitų „prisitrynę“, nieko naujo ir svarbaus viens iš kito nebesitikintys, tad, viena vertus, sugyvenimo konsensusas tarp jų jau buvo pasiektas, nusistovėjęs, bet, kita vertus, jį nuolat reikėjo vis patvirtinti tuomet jau ganėtinai tuščiaviduriais tapusiais ištikimybės sistemai demonstravimo ritualais. Tai formavo ir diegė garsiąją sovietinę dvimintę – darbų, žodžių ir minčių neatitikimą, – kitaip tariant, prievartą nuolat, norom nenorom gyventi mele, net jei jis ir būtų visiškai nedidelis, nereikšmingas, lyg ir dvasiškai nepavojingas. Tačiau skaitant „Rekrūto atsiminimus“ nesusidaro įspūdis, kad Jūsų aplinką tiek Lietuvoje, tiek vėliau armijoje būtų galima pavadinti „nuobodžia“ ar „pilka“. Priešingai, slaptas tikinčiųjų gyvenimas, konspiracinis susirašinėjimas su Eucharistijos bičiuliais ir artimaisiais, galiausiai knygos puslapiuose atskleista intensyvi dvasios kelionė, nepaisant tam itin nepalankių aplinkybių, aprašyti kaip dėmesį prikaustantis ne mažiau nei išoriniai įspūdingų vidinių nuotykių kupinas romanas. Knyga sudaro įspūdį, kad gyventa visiškai paralelinį sovietiniam gyvenimą, kurio lyg ir nepalietė totalitarinės ideologijos ir minėtosios dvimintės – kone kiekvieną sovietinį žmogų kamavusio psichologinės schizofrenijos – užkratas. Kuris, beje, liko varginti ir posovietinio žmogaus, nepaisant visų nūdienių realios ar menamos laisvės teikiamų galimybių. Juk net ir giliai tikintieji dažnai vengia priimti Kristaus Tiesą iki galo ir ja pilnai gyventi, o tai reiškia, išdrįsti priimti ir neišvengiamai kartu duodamą kryžių, taip sąmoningai ar ne, patys sau ir kitiems veidmainiaudami, tad tas egzistencinis plyšys ir toliau lieka žiojėti, o gal net ir didėja... Kas gi lėmė, kad tikėjimas Jumyse galėjo rastis, skleistis ir augti kaip nepertraukiamai autentiška Žodžio ir Veiksmų vienovė, taip giliai asmeniškai paliudyta tuometinėje kiaurai veidmainyste bei melu persmelktoje atmosferoje?

- Tomo Vaisetos atrastas nuobodulio visuomenės apibūdinimas man atrodo labai tikslus – labai gerai prisimenu tą slogią visa persmelkiančią atmosferą, nuo pilkų vienodų daugiabučių eilių, kreivai suklotų šaligatvių, iki pilkumos mene, literatūroje ir melu persunktuose kasdieniuose žmonių santykiuose. Žvelgdamas į mus supusią sovietmečio aplinką dažnai pagalvodavau apie taiklią Antano Maceinos įžvalgą – „Grožio stoka liudija idėjos bejėgiškumą“... Kad dalis Lietuvos žmonių – sunku tiksliai pasakyti, kokio didumo dalis, bet ji buvo – nesileidome tos bedvasės pilkumos praryjami, tai, matyt, todėl, kad aktyviai kūrėme savo, kitokią tikrovę ir kitokią Lietuvą. Dėsningai toje, kaip sakote, paralelinėje, visuotinio prisitaikymo ir apsimetinėjimo išvengusioje visuomenės dalyje buvo daug Dievą tikinčių, Lietuvoje – Katalikų Bažnyčiai iš įsitikinimo, ne vien dėl tradicijos priklausančių žmonių. Jie jau savaime, dėl pasaulėžiūrinio nesuderinamumo, buvo opozicija totalitarinei materialistinei valstybei ir jos jėga primetinėjamai ideologijai. Kaip tuometiniai visuomenės perauklėtojai, etatiniai valdžios agitatoriai, teisingai ir suprato, mėgindami kiek įmanoma silpninti, riboti Bažnyčios įtaką. Todėl žmonėms, anuomet gyvenusiems sąmoningoje opozicijoje sovietiniam režimui, ir šiandien sunku suprasti nuobodaus pa(si)vergimo tikrovę kaip savą, vienintelę ir neišvengiamą priėmusius bendrapiliečius. Jų pasakojimus, kaip jie Ezopo kalba po komunistinės retorikos frazėmis „patriotiškai“ stengėsi išsakyti daugiau, negu leista, arba „disidentiškai“ per Kūčias į kasdienį racioną įtraukdavo ir patiekalus iš silkės... Kai žmogus už jame gyvenančią Tėvynės laisvės viziją ar kelis išspausdintus pogrindžio leidinio puslapius (kaip sesuo Nijolė Sadūnaitė) ryžtasi eiti į katorgą – gyvenimas tampa labai spalvingas ir įdomus. Ir jokio nuobodulio nelieka.

- Jei šiandien užduotume sau klausimą, dėl ko yra ar būtų galima didžiuotis būnant lietuviu, sąmoningai įsipareigoti priklausyti ir dirbti šios tautos bendruomenei, tai man pirmiausia tai būtų taurūs pavydžiai žmonių, kurie išdrįso, nieko nepaisydami, likti ištikimi savo sąžinei ir tiesai. Ir nesenas laikas, XX amžius, teikia mums daugybę tokių pavyzdžių, žinomų ir nežinomų vardų, kuriuos mums, istorikams, dar teks atrasti ir deramai įvertinti. Pradedant mūsų savanoriais, ar vėliau partizanais, stalininių represijų aukomis – politiniais kaliniais ir tremtiniais, galiausiai, baigiant sąžinės disidentais, kurie nepasidavė blogiui, nepalūžo dvasioje, išlaikė skirtį tarp Tiesos ir Melo. To nebūtų buvę įmanoma padaryti be Tikėjimo. Prieš kurį laiką A. Solženicyno, kurį Jūs irgi knygoje nesyk minite, našlės interviu perskaičiau įdomų faktą. Pasirodo, situacijoje, kai jam kalint buvo draudžiama rašyti, o norėjosi atmintyje išsaugoti didelius kiekius informacijos, kad vėliau ji sugultų į Gulago archipelago ir kitų jo kūrinių puslapius, jam padėjo... lietuviškas rožinis. Matydamas lietuvius tokiu būdu meldžiantis, jis sumąstė sistemą, kaip virvelės su mazgeliais pagalba būtų įmanoma įsidėmėti visus tuos vardus ir faktus, kuriuos jis jautė pareigą išplėšti iš užmaršties ir įamžinti. Ar ne panašia intencija Jūs prisiminimuose minite tiek savo skriaudikų, tiek irbičiulių vardus, tiek ir tą vargšą kareivėlį, nukankintą nepakeliamo darbo ir nuolatinių patyčių?

- Skaičiau apie tą Solženicyno sugalvotą, lageryje kalint, tekstų, net ilgų poemų, įsiminimo sistemą, ir su nuostaba mąsčiau apie neįsivaizduojamas žmogaus proto galimybes. Turbūt reikia turėti ypatingų matematinių sugebėjimų, o man su matematika visada buvo problemų... Kariuomenėje, tarp niekad nenutylančios materščinos (keiksmų) ir paromis / kai griūdavo gamybos planai / rankomis stumdomų plytų vagonečių, sukūriau eilėraščių rinkinį „Kelias Lietuvon“. Kad išsaugočiau juos, kol pavykdavo užrašyti ant kokios skiautės, išsiųsti ar kitaip perduoti į Tėvynę, tiesiog išmokdavau mintinai, dažnai sugalvodavau nuotaiką atitinkančią melodiją ir niūniuodavau sau, kol eilutės neištrinamai įsigerdavo į smegenų rieves. O savo knygoje vardus, faktus ir svarbesnius įvykius miniu dėl dokumentinio tikslumo. Ir kad išliktų, būtų paminėta tai, ko tikriausiai niekas daugiau nepaminės.

- Kažkada, asmeniškai susidūrus su to, kas krikščioniškoje tradicijoje vadinama „dykuma“ arba „tamsiąja naktimi“ išbandymais, skausmingiausi mane kamavę klausimai buvo: „už ką?“ „kodėl man?“, „vardan ko?“. Veikiausiai Jums toks klausimas tuomet, kariuomenėje, nekilo. Juk pats pasirinkote nerti tiesiai į tamsą ir nežinią, aklai pasitikėdamas vien Dievo globa ir pagalba, tad aiškiai matėte tame prasmę. Tuo stipresnis ir įtaigesnis ir jūsiškio „hepiendo“ paliudijimas... Dabar jau žinau, kad šios baisios patirtys ir išbandymai duodami neveltui, nors tuomet, kai tai vyksta, to įžvelgti beveik neįmanoma. Visgi deramai atlaikyta „tamsioji naktis“ neišvengiamai subrandina ir dvasios vaisių bei malonių. Ar tokia malone Jums asmeniškai tapo pašvęstoji kunigystė, apie kurią armijoje tikriausiai dar nė nesvajojote, o visuotinai - atgautoji Lietuvos nepriklausomybė, ar dar kas nors? O gal „naktis“ nėra vien prisiminimai? Klausiu, nes, manding, ši, net krikščionių tarpe giliau beveik neaptariama, tema yra labai svarbi kiekvienam, kurį vienaip ar kitaip paliečia fizinė ar dvasinė kančia bei dažnos jos palydovės – beprasmybė ir neviltis? Ką pirmiausia turėtume daryti susidūrę su kančia ir dvasios bei kūno išbandymais? Kaip tokiose situacijoje „atstovėti“, neprarasti ryžto ir vilties? Ar vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos, čia įmanoma atsilaikyti? Gal čia pakaktų tik artimųjų meilės ir nuoširdaus draugų rūpesčio?

- Klausimas „vardan ko?“ nekilo, atsakymą į jį sau suformulavau prieš įvykdydamas savo apsisprendimą. Ir sunkios, ir viltingos patirtys, susidūrimai su nužmoginta tikrove iš tikrųjų paskatino mąstyti apie kunigystę – kaip alternatyvą ar atoveiksmį tai nužmoginančiai tikrovei. „Tamsioji naktis“, „dykuma“ (savo naują eilėraščių rinkinį būtent ta prasme pavadinau „Dangus ir Dykuma“) visokiomis individualiomis formomis turbūt pereina per kiekvieno žmogaus gyvenimą. Manau, kad tai siunčiama mūsų brandai ir augina mumyse tą tikresnį žmogiškumą pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ne vien krikščioniškąją sielos nakties mistiką kiek pažįstantiems, bet ir agnostikams ar save ateistais laikantiesiems. Esminė sąlyga, kad skaudžios patirtys neliktų vien griaunančios, slopinančios gyvenimą ir kūrybingumą mumyse – neleisti joms konvertuotis į Jūsų minimas neviltį ir beprasmybę. Kaip neleisti? – turbūt vienas svarbiausių žmogiškosios būties klausimų. Kas nulemia, kad vieni iš savo traumų pakylame sustiprėję ir tarsi skaidresni, apsivalę, o kiti sugniuždomi? Vargu, ar kada nors mūsų žemiškojoje tikrovėje bus galutinai į tai atsakyta. Tikime, kad ne vien mes savo jėgomis, bet ir Dievo meilė, kartais neregimai, neišsyk pajuntamai kovoja mūsų pusėje tą vilties kovą. Pasitelkdama ir artimųjų meilę, ir draugų rūpestį. Viena, kas tikra – kad , kiek suprantame ir įžvelgiame, patys turėtume pasistengti, kad mūsų bendralaikių tamsiosios naktys būtų ne visai bežvaigždės ir beširdės.

- Bene labiausiai palietę Jūsų knygos žodžiai man buvo šie: „Tuos, kurie skaitys, labai prašau maldoje prisiminti visus aprašytuosius, ypač tuos, kurie itin reikalingi Dievo gailestingumo, taip pat ir autorių“ (p. 238). Taigi, apie atleidimą. Kankintojams. Puikiai žinau, kad labai sunku, beveik neįmanoma atleisti net už žymiai mažesnes skriaudas ir nuoskaudas nei Jums teko patirti. O visgi. Kaip tai padaryti? Ir kodėl taip svarbu, tiesiog būtina atleisti? Ar turime atleisti ir tiems, kurie atleidimo neprašo, gal net toliau mums slapta ar atvirai kenkia? Ir atvirkščiai, ar turime atleisti tiems, kurie prašo atleidimo, jei širdyje ant jų vis dar pykstame? Ar toks atleidimas nebus nenuoširdus, tuščia veidmainystė? Kita vertus, ar atleidimas įmanomas tik individualiai, ar ir kolektyviai?

- Tie žodžiai – kvietimas maldai už visus knygos herojus, ne vien už geriečius, yra mano mokytojų, katalikiškojo lietuvių pogrindžio, nuopelnas. Mūsų dvasiniai vadovai – kun. Tamkevičiaus, Zdebskio, ar seserų Gemos Stanelytės, Nijolės Sadūnaitės tipo asmenybės, nors savo pavyzdžiu ir darbais mano kartos tikintįjį jaunimą skatino veikliai priešintis neteisybei, nuolat pabrėždavo, kad neturime sutapatinti blogio, kuris reiškiasi per žmones, su pačiais konkrečiais žmonėmis. Čia ta krikščioniškoji skirtis – smerkti nusikaltimus, bet drauge laikyti, kad juos vykdantys žmonės yra tarsi ligoniai, apsėsti, įveikti tos vidinės negalios, ir jei tavo mylinti laikysena padėtų jiems išsivaduoti, pasveikti – tai būtų bendras visų laimėjimas. Žmoniškumo žemėje būtų daugiau. Juk, kovodami su tuberkulioze ar vėžiu, nepradedame neapkęsti jais sergančių asmenų. Todėl, manau, sesuo Nijolė Sadūnaitė, visą gyvenimą atidavusi kovai su KGB teroru, yra nuoširdi ir neapsimetinėja, kai anuomet, atvesdinama į tardymus, ir nūdienos debatuose savo persekiotojus vadina „broliais kagėbistais“ ir sako, kad juos myli (t. y. linki jiems gero). Be abejo, praktiškai nėra lengva tą skirtį daryti, visi tai žinome iš asmeninės patirties, tačiau tai turėtų būti mūsų žmogiškos brandos siekiamybė. Kad išaugtume iš užkeiktojo „kaip tu man, taip aš tau“ rato, žmonijos nesibaigiančios savigriovos prielaidos. Atleisti prasminga ir verta ne vien dėl pastangos padėti nusikaltusiajam, bet ir dėl savęs pačių, nes nešiojamas dvasioje neatleidimas labiausiai kenkia mums patiems, nuodija mūsų širdį, neleidžia vėl alsuoti laisvai. Kai žmonės išpažintyse klausia, kaip jie galėtų atleisti skriaudėjams dideles nuoskaudas, visada kviečiu pamąstyti – o ar verta metų metais nešioti kaip kuprą tą nuoskaudą su savimi, taip tarsi padarant save amžinai susietu, priklausomu nuo to kaltininko pikto darbo. Ar verta? Už ką jam tokia garbė? Ar ne labiau išlaisvinanti būtų nuostata – Dieve, pakreipk ir to žmogaus (žmonių) protą ir širdį į gera. Nepalik jų tamsoje... Ir jei tokiomis nuostatomis įstengtų gyventi ne tik paskiri asmenys, o ir bendruomenė (kaip pirmųjų amžių krikščionys), turbūt būtų įmanomas ir kolektyvinis atleidimas.

- Pereikime prie aktualijų. Tikiuosi, sutiksite, kad sovietmetis vis ar yra mūsų dabartis. Tuomet patirtos kolektyvinės ir asmeninės skriaudos, traumos, kančios vis dar gyvos, šaukiasi tiesos, teisingumo, atpildo, bet dažnai jo nesulaukia, tad vis dar murkdomės toje košėje. Tai taip pat ir istorijos periodas, kurio vertinimuose iki šiol bene daugiausia manipuliacijų, nesąžiningumo, nutylėjimų. Ar homo sovieticus vis dar gyvas? Ar jis sėkmingai išnyko su Sovietų Sąjungos žlugimu? O gal priešingai, sėkmingai mutavo į homo postsovieticus, kuris kai kuriais atžvilgiais net žiauresnis ir klastingesnis nei jo pirmtakas? Kiek pastebėjau, mūsų visuomenė ir ypač žiniasklaida nelinkusi atleisti, nepripažįsta asmenybės vidinės kaitos galimybės, netiki, kad „blogiukai“ galėtų pasikeisti, pasitaisyti, tuo tarpu paslydusių „gerųjų“ nuopuolį čiaumoja su pasitenkinimu... O juk ši samprata visiškai priešinga krikščioniškai, liudijančiai, kad žmogus visuomet yra tapsmo būsenoje ir net paskutinę akimirką, kaip antai tas latras ant kryžiaus, gali panorėti būti išplėštas iš nuodėmės nagų. Taigi, kokia sovietmečio pamoka Jums atrodytų svarbiausia?

Homo sovieticus neabejotinai mutavo į homo postsovieticus, ir to virsmo liguistas pasekmes akivaizdžiai matome visose gyvenimo srityse, nuo besaikio godumo ir džiunglių „rinkos santykių“ persunktos ekonomikos, iki besielio meno ir pagiežos kupinos žiniasklaidos. Krikščioniškumo pėdsakų ten nė su žiburiu nesurasi, arba jis suvokiamas be galo primityviai, kaip kunigai ir apeigos (ne dvasia, ne gyvenimo būdas, ne sąmoningai pasirinktos vertybės). Bet realiai įgyvendinamos krikščionybės visais laikais ir prie visų santvarkų nebuvo labai daug, tad šis laikas nėra kažkoks išskirtinis. Ką galėtume padaryti, tai, kaip ir sovietmečiu, tiesiog mėginti gyventi be melo – tie, kurie esame patyrę gyvenimą atnaujinančią Kristaus Evangelijos vertę ir kurie norime dalytis ja su kitais. Naujomis sąlygomis pritaikant rusų disidentės Liudmilos Aleksejevos įžvalgą: „Didžiausias disidentinio judėjimo laimėjimas yra tai, kad nelaisvoje visuomenėje mes pradėjome gyventi kaip laisvi žmonės“. Manau, tai galėtų būti viena iš svarbių sovietmečio pamokų dabarčiai.

- Knygoje nekart minite, kad armijoje veikiausiai nebūtumėte atsilaikęs be tiesioginės ar netiesioginės artimųjų ir bičiulių paramos bei per jų maldas gautų malonių. Vėlyvuoju, „nuobodžiuoju“ sovietmečiu Bažnyčia buvo likusi bene vieninteliu, paskutiniu kovotoju su nužmoginančia sistema, nepaisant toliau besitęsusių represijų. Kai kurie iš tuometinių kovotojų, įskaitant Jus, vis dar yra priekinėse fronto linijose ir šiandien, nepaisant jiems rodomos sovietinės ateizacijos ar nūdienių „pažangių europietiškų vertybių“ paveiktųjų paniekos, pašaipų ar net atviros agresijos, nors pati oficialioji Bažnyčios vadovybė atrodo akivaizdžiai pritilus, nelinkusi plačiau pasisakyti aktualiaisiais visuomeninio gyvenimo klausimais, aiškiai įvardinant dabartinės ideologijos skleidžiamo blogio ir melo šaknis, gal net susitaikiusi su Bažnyčios kaip proginio „ritualinio aptarnautojo“ vaidmeniu... Kita vertus, drungna tikinčiųjų reakcija į išpuolius prieš jiems šventus dalykus, kurie, panašu, linkę tik stiprėti, lyg ir rodytų, kad šios kovos dvasia gerokai prislopusi ir krikščionių-pasauliečių tarpe... O gal šis įspūdis klaidingas? Ar šiandien krikščioniui nebėra dėl ko kovoti, kam liudyti Tiesą?

- Sutinku, kad tų Jūsų minimų apatijos simptomų yra gausu tiek dabartinės Bažnyčios vadovybės, tiek eilinių tikinčiųjų viešoje laikysenoje. Ir turbūt dėsninga, kad prieš juos tiesmukiau ar delikačiau nuolat pasisakė, pasisako anuometinės mūsų „mažutėlių revoliucijos“ (kun. Juliaus Sasnausko vykusiu žodžiu tariant) lyderiai – a. a. mons. A. Svarinskas, arkiv. S. Tamkevičius, vysk. J. Kauneckas. Kai mąstau apie šio reiškinio priežastis, įžvelgiu jų dvi – vieną pavadinčiau teologine metodine, kitą – sąlygota visuomenės psichologijos bendro klimato. Matau, kad teologijoje, vyraujančioje Bažnyčios santykių su pasauliu savivokoje, įsigali tokia, sakyčiau, švelnioji kryptis: gink Dieve, nieko nepeikti, per daug griežtai nevertinti, nekritikuoti begėdiškai visuomenei ant sprando lipančių tariamai „diskriminuojamų“ seksualinių mažumų, per daug garsiai nekalbėti apie žmogaus prigimtį ir visuomenę dekonstruojančių iškrypimų – abortų, eutanazijos, šeimos institucijos griovimo – blogį. Tokia laikysena pateisinama dialogo su sekuliarizuota visuomene, pozityvių dalykų akcentavimo, socialinio ir sielovadinio jautrumo prioritetais ir daugeliu kitų gerų dalykų. Visa tai iš tiesų yra gerai, jei nenueinama už ribos, kai nebelieka stuburo ir išplaunamas krikščionybės doktrininis turinys. Ir hierarchai, ir sąmoningi tikintieji turėtų budėti, kad tai neįvyktų. O bendra visuomenės nuotaika padeda dvasinės snūdos įsigalėjimui, matyt, todėl, kad puolimas prieš Tikėjimo ir krikščioniškos gyvensenos vertybes nevyksta taip drastiškai, brutaliai, kaip sovietinio režimo atveju (na, išskyrus kai kuriuos pavienius neapykantos ekscesus). Taikoma palaipsniško Bažnyčios diskreditavimo, stūmimo iš viešumos, uždarymo į „apeigų atlikimo teisės“ getą taktika nėra tokia pastebima ir nesukelia adekvataus pasipriešinimo, kaip okupacijos metais valdiško buldozerinio ateizmo represijos. Kad Bažnyčia ir Tauta pabustų savęs teigimui, matyt, reikia, kaip mons. Svarinskas sakydavo, kad geras būrys kunigų ir ištikimų savo principams krikščionių dėl gyvenimo pagal Evangeliją būtų nuteisti ir pasėdėtų kalėjimuose. Žvelgiant į šiandienos tendencijas, negalėtume tvirtinti, kad taip niekad neatsitiks. Bet Kryžiaus slėpinį kaip kelią į Prisikėlimą gerbiančiai bendruomenei tai neturtėtų būti labai netikėta.




Susiję

Skaitiniai 3499346438418156472

Rašyti komentarą

  1. Tokio teksto pasirodymas "Bernardinuose" atrodo kiek groteskiškai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-09-18 16:02

    Partizaninė strategija ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. "...jei nenueinama už ribos, kai nebelieka stuburo ir išplaunamas krikščionybės doktrininis turinys."
    Jau kiek kartų įsitikinau, kad katalikiškas stuburas yra iškrypęs į kitą pusę - katalikybė prigimdė skolioze sergančių modernizmo fanatikų. Tik pabandyk paminėti tai, ko nepripažįsta šiuolaikinė modernistinė Bažnyčios doktrina - sulauksi įnirtingo (dažniausiai davatkų) puolimo, iki pamėlynavimo. Tiek susitikęs gatvėje (ar net atėjusių į namus arba per paštą!), tiek čia, komentaruose - jos aršiai gina naujus politinius katalikiškus išganymo pagrindus net nesuvokdamos tikrosios iškreiptos esmės, o išgirdusios rusišką pavardę, tegu tai būna net šventai pragyvenusio krikščionių vienuolio pavardė arba turtingą patirtį sukaupusio mokslų daktaro analizė, įniršta tarsi bulius prieš raudoną skudurą ir puola ginti "šventąją vienintelę ir šventąją" Bažnyčią. Tačiau akivaizdžiausioms protestantiškoms, pagoniškoms ar stabmeldiškoms melagystėms jos neįtikėtinai tolerantiškos, nes jas toleruoja ir net skatina priimti toji pati "šventoji" liberalistinė ir spekuliuojanti krikščioniška tiesa Bažnyčia!
    Štai ką padarė iš daugelio mūsų tikinčiųjų manipuliavimas autoritetu ir paklusnumu - jie lengvai išduoda tiesą, jeigu ji nepalanki Bažnyčiai. Daugeliui portalų net nebandyk pasiūlyti medžiagos apie tradicines krikščioniškas tiesas vien dėl to, kad jas skelbia "nepatogūs" kanalai. Yra Lietuvoje gal tik viena propatria, o ir toji kartais pasižvalgo (dėl visai suprantamų priežasčių) į šalis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item