Vytautas Vyšniauskas. Sistemingos patyčios iš Bažnyčios tarnauja Europos islamizacijai

A. Kuliešio nuotrauka

Antilenkiškas ir antikatalikiškas pasityčiojimas iš Turgelių parapijos (Šalčininkai) tikinčiųjų ir visos Bažnyčios yra kur kas daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Rekomenduoju paskaityti filosofo Vytauto Radžvilo straipsnį apie šių pašaipų kilmę ir reikšmę. Labai jau keistai sutampa, kad būtent katalikai turi išskirtinę privilegiją būti nuolatinių pašaipų objektai, ir dar ne bet kokie, o būtent „nepažangūs“, nenusiteikę bendradarbiauti su šiuolaikiniais progresyviais pornokaliptinio globalitarizmo šaukliais.

Nei Emilis Vėlyvis, nei „Keulė rūkė“, nei Robertas Kalinkinas su savo „Jėzaus džinsais“, nei niekas kitas nedrįsta šaipytis iš judaizmo ar islamo – visur po ratais vis pasipainioja ta pati krikščionybė.

Tai nėra šiaip skystablauzdžių bailių, reliatyvistinių padugnių ar kitokio plauko žmonių-parazitų orgija, kurios jie niekada nesurengtų prieš žydus ar musulmonus, nes jau sekančią dieną pridėję į kelnes melstųsi visiems dievams iš eilės dėl savo apgailėtino gyvenimėlio išsaugojimo arba būtų linksniuojami tarptautinėje žiniasklaidoje dėl siaubingo antisemitinio išpuolio, kokio pasaulis seniai nematė.

Katalikai yra patys nuolankiausi, todėl ir bandoma lipti ant galvos jiems. Juk tas pats islamas, verčiantis moteris dėvėti lavonmaišius ir visiems draudžiantis alkoholį, yra šiuolaikinės vartojimo, smaginimosi ir atvirumo kultūros priešas Nr. 1, bet pirmutinis taikinys yra ne Europą vis labiau užplūstantis islamas, o būtent senaisiais pavojaus pašaipūnams nekeliančiais ir pasilinksminimo kultūrai dar ne iki tiek prieštaraujančiais prietarais tikintys katalikai.

Ir priežastis čia ne ta, kad katalikybė yra didžiausia religija Lietuvoje. Priežastis kita – tai eurokomunizmo visuotinybė, kurioje katalikybė tampa svarbiausiu taikiniu, kurį pirmiausia sunaikinti siekiama ne tiek tokiomis patyčiomis, kurių pasauliniu mastu gausėja, kiek ta pačia islamizacija, kuriai taip mielai atsiveriama.

Juk ar įmanoma protu paaiškinti, kad feministės aršiai kovoja prieš katalikybę ir prašo „abortuoti popiežių“ – taip, šį patį liberaliausią popiežių, kuris eina į dialogą su feminisčių Rojaus fabrikų direktoriais, – bet tuo pat metu kovoja už radikaliausių musulmonų teisę engti moteris verčiant jas dėvėti lavonmaišius, bausti žiauriausiomis ir mirtinomis bausmėmis už dalykus, kurie mūsų kraštuose laikomi įprastais ir savaime suprantamais, už teisę į kraujo kerštą, šeimyninį išprievartavimą ir viešą susidorojimą – į tuos dalykus, prieš kuriuos feministės nuosekliai kovojo daugiau kaip šimtą metų.

Tai paaiškinama tik tuo, kad politiškai skleidžiamas islamas yra vienintelis ginklas, kuriuo dar įmanoma sunaikinti krikščionybę, išplaunant jos turinį arba apskritai ją nušluojant nuo žemės paviršiaus. Nes kultūrinės visuomenės seksualizacijos, sekuliarizacijos ir visokeriopo nukrikščioninimo paprasčiausiai neužteko – jau eilę metų sociologai kalbėjo apie tai, kad jau tuoj tuoj, dar po trupučio laiko religija taps atgyvena ir niekam nebereikalinga, tačiau krikščionybė, tegul ir nukraujavusi, su didelėmis krizėmis, su didelėmis transformacijomis, su dideliu susiskaldymu iš vidaus, bet vis dėlto lieka, ir religinis dėmuo pradedamas atrasti iš naujo, vienokiu ar kitokiu būdu vėl pradedama suprasti tradicijos reikšmė, ir tie patys sociologai, išskyrus keletą progresyvių retrogradų, jau pradeda kalbėti, kad religija vis dėlto niekur ir niekada neišnyks.

Todėl griebiamasi kraštutinės priemonės – antros galingiausios religijos pasaulyje suplakimo su krikščionybe, siekiant ją islamizuoti ir įveikti per islamą, su kuriuo suplakus ir internacionalistiškai pertvarkius globalitarinę visuomenę staiga bus išplautas tiek islamo, tiek krikščionybės turinys, gausime tolerantišką, viskam pakančią ir nieko agresyviai neteigiančią, nebrukančią, nepamokslaujančią „žmonių religiją“. Deja, šis aklas projektas yra neįgyvendinamas, nes lygiai taip, kaip nepavyko sunaikinti krikščionybės iš vidaus, nepavyks sunaikinti ir islamo, todėl Europos ir Vakarų islamizacija viso labo reiškia savo civilizacijos sunaikinimą vardan kitos ir kitokios, kuri iškars, akmenimis ištašys ir apskritai išnaikins visus tą civilizaciją sukūrusius ištižėlius, visus feministus, multikultūralistus ir kitokius civilizacinius savižudžius.

Krikščionybė yra paskutinis Europos bastionas, kurį nuvertus laukia tokie pasauliniai karai, tokios masinės riaušės, tokie gamtos kataklizmai ir tokios karinės, politinės ir kultūrinės katastrofos, tokie rasizmo ir hipertrofuoto nacizmo protrūkiai, kokių šitas pasaulis dar nematė. Visos šitos atsiverti galinčios pragaro mašinos priebėgoje yra štai tokie iš pažiūros nereikšmingi prasižengimai, kaip E. Vėlyvio pasišaipymas iš tikinčiųjų. Tai akla ir dažnai nesąmoninga tarnystė kur kas didesniam antikatalikiškam, antikrikščioniškam, antivalstybiniam ir, nepabijokime pasakyti iki galo, antieuropietiškam ir galiausiai antivakarietiškam projektui.

Gana įdomiai, bet vis vien mėgėjiškai prie neišsilavinusios lietuviškos publikos adaptavęs Quentino Tarantino filmus E. Vėlyvis smarkiai nuvylė – maniau, kad jis – taip, net ir jis! – yra šiek tiek sąmoningesnis ir adekvatesnis. Matyt, alkoholis jau tiek išplovė smegenis, kad neliko net suvokimo, jog islamas, iš kurio bijai tyčiotis, tave taip išblaivys, kad dar ne kartą verksi kruvinomis ašaromis.

Žinoma, jei iki to laiko užvirusioje pekloje akys dar nebus išluptos su visomis ašarų liaukomis...