Vytautas Radžvilas. Patyčios iš tikinčiųjų – tik beatodairiškas reklamos būdas?

propatria.lt nuotr. Straipsnio autorė teisingai pažymi, kad po niekingo išpuolio prieš tikinčiuosius per Žolinės šventę tylėti jau neg...

propatria.lt nuotr.
Straipsnio autorė teisingai pažymi, kad po niekingo išpuolio prieš tikinčiuosius per Žolinės šventę tylėti jau negalima. Tačiau nederėtų sakyti tik pusiau tiesą, kaip kad buvo įprasta elgtis sovietmečiu. Būna akimirkų, kai būtina kalbėti iš esmės ir sakyti visą tiesą. Turgelių bažnyčioje vykusios patyčios buvo ne tik visuomenei žalingas beatodairiškas savireklamos būdas, kaip teigia autorė, o kur kas blogiau. Tokios patyčios yra visai kas kita negu atgrasus, smerktinas, bet vis dėlto privatus ar siauros grupės šaipymasis iš asmens išvaizdos, trūkumų, negalių ar kitų kam nors nepatinkančių jo nuostatų ar savybių. 

O išdrįsus prabilti apie problemos esmę, niekaip nepavyktų nutylėti bent jau dviejų svarbių aplinkybių. Pirmoji – tokia besityčiojančio subjekto „drąsa“ yra ne paprastas įžūlumas, o aiškus ženklas, kad sugrįžta į sovietmetį, kai tyčiotis iš religijos, Bažnyčios ir tikinčiųjų buvo įprasta. Tiesą sakant, gal net ne į sovietmetį, o ankstyvąjį komunistinio režimo tarpsnį, kuris buvo į „pažangos nešėjų“ ir „kovotojų su religiniais prietarais“ vaidmenį įsijautusių mažaraščių padugnių visiško ir nebaudžiamo siautėjimo laikotarpis. Patyčios, kai buvo niokojamos šventovės, parodijuojami dvasininkai, beatodairiškai žeminami tikintieji, buvo brutalios, ciniškos ir netramdomos. Tačiau stabilizavusis režimui tokie padugnės buvo pradėti šiek tiek tramdyti ir jų stengtasi atsikratyti. Aišku, religija ir tikintieji ir toliau būdavo kritikuojami, puolami, šmeižiami, šventoriuose budrios „bildukų“ akys stebėjo ir registravo į bažnyčias einančius „tamsuolius“. Vis dėlto drastiškiausių ir vulgariausių patyčių formų, kaip kad šv. Mišių išniekinimas padugnėms braunantis tiesiai į pamaldas, pradėta vengti. Bent jau politiniais motyvais, siekiant pernelyg neerzinti tikinčiųjų ir šitaip pelnyti jų lojalumą valdžiai, anksčiau nežabotas patyčias stengtasi nors kiek riboti ir prislopinti. Tad šiuo atžvilgiu „europietiškas ir pažangus“ jaunosios Lietuvos „menininkų“ kartos atstovas galėtų drąsiai pretenduoti į pačią aukščiausią – vadinamųjų „buldozerinių“ – sovietinių komunistinių ateistų lygą.

Antroji nutylėta aplinkybė – šitaip tyčiotis „demokratinėje ir laisvoje“ Lietuvoje leidžiama ir drįstama ne iš bet ko. Didžiulę „privilegiją“ ir neapsakomą „laimę“ būti nuolatinių, masinių ir nebaudžiamų patyčių taikiniais turi tik viena piliečių grupė. Krikščionys. O ir tie ne visi – tik niekaip nespėjantys atliepti „laiko dvasiai“, todėl iš anksto pasmerkti beviltiškam atsilikimui ir tamsai, katalikai. Nors ir tai ne visai tikslu – tik užsipyrę ir niekaip neleidžiantys „sumoderninti“ ir „humanizuoti“ savojo tikėjimo principų retrogradiški katalikai. Tai jau kadaise matyta: nors ateistinis režimas nuožmiai persekiojo religiją ir Bažnyčią ir visaip ujo sąmoningus bei tvirtus dvasininkus ir tikinčiuosius, jis gyrėsi nevengiąs „geranoriško ir kantraus dialogo“ su „pažangiai mąstančiais“ šios bendruomenės atstovais, teisingais suprantančiais istorinį pažangių socialistinių pertvarkų neišvengiamumą, išmintingą joms vadovaujančios komunistų partijos politiką bei akivaizdų Kristaus mokymo „giminingumą“ ir „artumą“ marksistinei proletarinės komunistinės revoliucijos doktrinai. Į šitokius „pažangius“ krikščionis iš tiesų buvo žvelgiama palankiau ir su jais elgiamasi truputėlį atlaidžiau. Prisitaikėliškumas ar net padlaižiavimas režimui užmerkiant akis ir tylint apie jo daromas bjaurastis – tokia buvo „dialogo“ su komunistine valdžia kaina. 

Tokie patys „pažangieji“ krikščionys niekur nedingo ir „pasikeitus laikams“ ir, kaip tada, tebėra lengvai atpažįstami. Jie nerausdami aiškina, kad šių dienų liberalizmas iš esmės yra ne kas kita, o „patobulinta“ ir iki galo išsiskleidusi krikščionybė, o Dievo meilė yra tokia begalinė ir jau šiame pasaulyje veikia taip neatremiamai, kad čia pat neabejotimai atleidžia visas jame daromas nuodėmes, o siekiančiam ją visavertiškai liudyti krikščioniui verta būti „drąsiam“ ir nesibaiminti prireikus „pakoreguoti“ ar net „atšaukti“ net pamatinius Kristaus mokymo principus. Kitaip negu sovietmečiu, nuosekliai ir kryptingai iškrikščionintame šių dienų pasaulyje „pažangiesiems“ krikščionims suteikiama net savotiška „laisvė“ ar bent jau privilegija: jie gali naudotis maloningai suteikta teise viešai paaimanuoti ir jautriai „išsakyti“ (bet jokiu būdu ne valingai ir ryžtingai protestuoti!) juos giliai žeidžiančią nuoskaudą, kad patiriamos patyčios juos liūdina, nes žemina jų žmogiškąjį orumą. Sovietmečiu krikščionys turėjo būti patenkinti savo padėtimi ir tylėti reikšdami dėkingumą vien dėl to, kad nepatiria represijų arba iš jų tyčiojamasi kiek saikingiau. Dabar leidžiama viešai pasiskųsti ar net pasipiktinti pavieniais „ekscesais“, bet mainais už šią maloningai kaip „nuolaidą“ suteikiamą teisę reikalaujama pripažinti, t. y. meluoti, kad egzistuoja visiška ir kone tobula religijos laisvė, kad brutalus krikščionybės stūmimas iš viešojo gyvenimo tėra piktavalių skleidžiamas šmeižikiškas pramanas – štai tiek „prasiplėtė“ šių dienų krikščionio „laisvės“ ribos.

Baigiant belieka pridurti: šios niekuo nenusileidžiančios sovietinėms, o kai kuriais atvilgiais jas net pranokstančios patyčios nesiliaus, kol nebus įvardyta jų tikroji priežastis. Jos galimos tik todėl, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje kova su krikščionybe yra masinis ir sisteminis reiškinys. Todėl patyčių spektaklis Turgelių bažnyčioje turi būti suvokiamas kur kas platesniame kontekste ir vertinamas ne kaip keliantis pasipiktinimą atsitiktinio išsišokėlio sukurtas „ekscesas“, bet kaip visoje ES erdvėje vykstančio moralinio ir psichologinio teroro prieš „krikščionybės prietarų“ neišsižadėjusius piliečius dėsninga ir neišvengiama apraiška. Sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti šiam teororui taptų įmanoma tik tuo atveju, jeigu katalikiška visuomenė, o ypač jai vadovaujantys autoritetingi Bažnyčios atstovai, aiškiai ir nedviprasmiškai įvardytų gelminę šitokių nesibaigiančių „ekscesų“ priežastį. Derėtų liautis apgaudinėjus save ir kitus, kad dabartinė ES yra krikščioniškas projektas. Vieninga Europa – iš tiesų didinga krikščioniška vizija. Tačiau šių dienų liberalkomunistinė ES su šia vizija neturi nieko bendro. Maža to, vienas svarbiausių jos vadovybės keliamų „naujosios Europos“ kūrimo programinių tikslų – sunaikinti krikščionybę. Jeigu Europoje jai vietos nėra numatyta, tai nėra ko stebėtis, kad patyčios tampa viena iš daugelio priemonių siekti didžiojo tikslo – apvalyti Europą nuo krikščionių ir net jų buvojimo joje kadaise galinčių priminti net menkiausių pėdsakų. 

Susiję

Vytautas Radžvilas 5245285612037029184
item