Vytautas Radžvilas. Ar lietuviai dar atras Lietuvą?

propatria.lt nuotrauka 

Savaitgalį maloniai nustebino pasirodęs itin įžvalgus gebančio egzistenciškai mąstyti apie Lietuvą jauno politologo straipsnis, provokuojančiai pavadintas idioto gidu į išsivysčiusią valstybę. Jame negailestingai griežtai, bet tiksliai diagnozuota lietuvių tautą galinti pribaigti mirtina liga. Tai – beviltiškas mąstymo ir vaizduotės skurdas, neleidžiantis atskirti principinių, tautos būtį lemiančių, ir techninių, taigi antrinių jos kasdienio gyvenimo klausimų. Todėl šį pasimetimą ir blaškymąsi galima įvardyti ir pasitelkus šiek tiek performuluotą a. a. R. Ozolo mintį-klausimą: ar lietuviai dar atras Lietuvą? Tačiau galima klausti dar griežčiau ir aiškiau: ar lietuviai jau yra mirusi tauta?

Šitoks klausimas gali priblokšti ir papiktinti. Tačiau verčiau būtų neskubėti ir atidžiai perskaityti straipsnį. Jame iš tikrųjų kalbama apie išnykti pasmerktas nevykėlių tauteles ir didžias, sugebančias išsikovoti vietą po saule, tautas. Kurioms iš jų priklausome mes? Straipsnis vertingas tuo, kad neleidžia išsisukti nuo sąžiningo atsakymo į šį klausimą.

Mintis, kad lietuvių tauta jau mirusi, gali sukelti tik juoką. Iš tiesų lietuviškai kalbančių žmonių dar esama – jų dar gana daug ir jie turbūt išnyks nuo žemės paviršiaus ne taip jau ir greitai. Iš pažiūros šie lietuviakalbiai žmonės, neretai dar net išdrįstantys pasivadinti tauta, atrodo visai gyvi. Juk jie gyvena: gimsta, auga, mokosi, dirba, augina vaikus, pramogauja, o galiausiai ir miršta palikdami šį biologinio gyvenimo ciklą kitiems. Todėl taip nelengva atpažinti ir atskirti, kada tokių žmonių tauta gyva, o kada – jau mirusi. 

Iš tikrųjų tauta miršta, kai ją iki tol sudarę žmonės nebesugeba įsivaizduoti savęs kaip tautos. Tautos mirtis yra jos vaizdinio mirtis, kurią galima atpažinti iš labai konkrečių požymių. Jie būna įvairūs. Pakaks nurodyti vieną: visuotinį vajų dėl miestuose kertamų medžių. Šis vajus ir verčia gūžtis, nes tai gali būti ženklas: Lietuva jau mirusi arba iš tiesų medi priešmirtinėje agonijoje.

Ginti beprasmiškai kertamą medį – gražu ir pagirtina. Lyginti šitokį medžio nukirtimą su žmogaus gyvybės atėmimu – jausminga ir jautru. Bet trūksta kažko svarbaus. Gindami ir apraudodami savo mieste ar miestelyje barbariškai kertamus medžius ir net stodami už juos mūru giname mūsų akis džiuginantį gražų reginį ir vėsią paunksmę kaitrią vasaros dieną. O tai reiškia, kad esame suinteresuoti.

Bet niekas neskuba pajudinti net piršto skaitydamas, kad valdžia dar kartą padidino miškų kirtimo normas. Kažkur siaubiama Labanoro giria ar koks nors kitas išlakus miškas – toli. Nežinau, ar kada nors apskritai jame apsilankysiu, rinksiu grybus ir uogas, mėgausiuosi jo medžių šešėlių pavėsiu. Kas man? Tegul sau kerta į sveikatą. Būtų nuostabu, jeigu ginti Lietuvos girių ir miškų stotų tauta ir prie leidusių juos niokoti Seimo ir Vyriausybės susirinktų nors keletas tūkstančių protestuojančių piliečių.

Bet nesusirinks. Mat norint pakilti tokiam žygiui reikia įsivaizduoti Lietuvą. Įsisąmoninti, kad kertami Lietuvos, o ne tik tavo gatvės, kiemo ar vaikų žaidimo aikštelės medžiai. Suprasti, kad atėmus iš Lietuvos šimtus tūkstančių darbingiausių žmonių, didžiąją dalį ūkio, savus pinigus miškai yra galbūt paskutinis svetimųjų dar neišgrobstytas visos tautos turtas. Viršūnė – suvokti, kad naikinant miškus yra naikinama pati Lietuva. Vieninteliai lietuvių tautos namai. Jų Tėvynė.

Tačiau lietuvis gina tik savo trobą. Ji atstoja jam tėvynę. Tokių lietuvių – absoliuti dauguma. Jie gyvena taip, kaip po paskutinio didžiojo sukilimo šimtmečius iki visiškai išnykdami gyveno prūsai – gimdami, dirbdami, palikdami po savęs tokius pat kaip jie, bet nebepajėgdami prisiminti savo bendros praeities ir nebesugebėdami įsivaizduoti bendros ateities. Virtę biologine medžiaga juos nukariavusių ir pavergusių valdovų rankose. Lygiai taip pat XIX a. iki tautinio atgimimo gyveno, o tiksliau – vegetavo ir merdėjo ir lietuvių tauta.

Kalbant R. Ozolo žodžiais, ji dar nebuvo atradusi Lietuvos. Baudžiauninkas todėl ir nėra tautos žmogus, kad jo pasaulis – tik „kraštinė troba“ kaime. Jis neturi Tėvynės – tai laisvo žmogaus privilegija. Kai tik Lietuva tapdavo lietuviui tik fizinio buvimo vieta ir nebebūdavo Tėvynė, ji virsdavo mirusia Lietuva. Savo pačių šešėliais virtusių lietuvių – gyvųjų numirėlių – vargų slėniu ir ašarų pakalne.

XXI a. pirmajame ketvirtyje Lietuva vėl stovi prie mirties slenksčio ir atrodo beveik mirusi. Gyvybės ženklų – labai nedaug. Vaizdas toks, kad darosi panašu, jog tautos gyvastis ją galutinai apleidžia ir išgelbėti gali tik stebuklas: paskutinę akimirką, kai jau bevek nėra vilties, lietuviai dar gali atrasti Lietuvą. Straipsnis primena: stebuklas įvyksta tada, kai nutinka tai, kas atrodo esant neįmanoma. Bet stebuklai įvyksta tik tada, kai net tamsiausią valandą žmonių neapleidžia tikėjimas ir viltis, kad šiame pasaulyje stebuklų būna.