Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Kasdienė ir dangaus duona

Septynioliktąjį eilinį sekmadienį Dievo žodis kalba apie duona, kurios kasdien prašome dangaus Tėvą: „Kasdienės duonos duok mums šiandien“.

2 Karalių knyga pasakoja kaip pranašas Eliziejus stebuklingai pamaitino šimtą vyrų. Suabejojusiam tarnui, ar užteks duonos, Eliziejus griežtai paliepė: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‚Privalgys ir dar atliks‘“.

Evangelija pasakoja apie panašų stebuklą, kai Jėzus keliais duonos kepalėliais pamaitino žmonių minią.

Kai Jėzus mokė žmones ir darė nuostabius darbus, jo pasiklausyti ateidavo daug žmonių; Velykų švenčių metu dar prisijungdavo ir piligrimai, keliaujantys į Jeruzalę ar atgal į namus. Žydai buvo romėnų pavergti, bet nesusitaikę su savo nelaisve, todėl Jėzaus kalbos ir stebuklai žadino žmonėse išsivadavimo viltį. Daugelis Jėzaus kalbas apie Dievo karalystę suprato, kaip žydų karalystės atkūrimą. Ano meto nuotaikas Jeruzalėje ir Galilėjoje galima palyginti su mūsų nuotaikomis prieš trisdešimt metų, kai per Lietuvą ritosi atgimimo banga. Žmonės verkė, matydami plevėsuojančias trispalves, nes jos kalbėjo apie artėjančią laisvę.

Jėzus, matydamas išvargusius ir alkanus žmones, paliepė mokiniams juos pamaitinti. Mokiniai nesuprato, kaip galima pamaitinti minią žmonių, kai yra tik penki duonos kepalėliai. Vienas iš mokinių net bandė paaiškinti, kad net už du šimtus denarų nebūtų įmanoma pamaitinti tiek žmonių. Nepaisant mokinių abejonių, Jėzus paliepė susodinti žmones ir, kai tai buvo padaryta, paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė dalinti ją sėdintiems. Duonos užteko ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likusių duonos gabaliukų.

Duonos padauginimo stebuklas pažadino žmonėse troškimą turėti tokį karalių, kuris bet kokiu atveju galėtų pasirūpinti savo valdiniais. Tačiau evangelistas pastebi: „Jėzus supratęs, kad jie ruošiasi jį paskelbti karaliumi, pasitraukė pats vienas į kalną“ (Jn 6,15). Iš tikrųjų, Jėzus atėjo į žemę įkurti ne pasaulietišką, bet Dievo karalystę. Po Jėzaus vėliava bus suburta Dievo tauta, bet tai įvyks po Jėzaus mirties ir prisikėlimo.

Ant to pačio Genezareto ežero kranto, kur Jėzus mokė žmones ir padaugino duoną, prisikėlęs Jėzus paves apaštalui Petrui vykdyti, atrodo, neįmanomą misiją – vadovauti jo įkurtai Bažnyčiai. Tris kartus Jėzus klaus Petrą, ar jis myli savo Mokytoją ir sulaukęs aiškaus atsakymo, tris kartus jam palieps: „Ganyk mano avis!“.

Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbės apie iš dangaus nužengiančią Gyvąją Duoną, kuria bus jo Kūnas ir Kraujas. Ta Gyvoji Duona, kuria mes maitinsimės, atliks tai, ko negalėtų padaryti joks žmogus - ji suburs tikinčiuosius į vieningą ir nenugalimą Bažnyčią, pajėgią atsilaikyti prieš visas šio pasaulio audras.

Mūsų, tikinčiųjų žmonių, gyvenime, Dangaus Duona – Eucharistija užima išskirtinę vietą. Gyvu Dievo tautos nariu išliekame tik brangindami Eucharistinę auką ir maitindamiesi Jėzaus Kūnu ir Krauju. Todėl į dalyvavimą Mišiose turi būti žvelgiama ne kaip į įsakymą, atimantį iš mūsų poilsio valandėlę, bet kaip į džiaugsmingą susitikimą su mus mylinčiu Dievu.

Duonos padauginimas ir žmonių stebuklingas pamaitinimas taip pat primena, kad Bažnyčioje pagalba vieni kitiems turi tapti prioritetu. Dar prieš Kovo 11-ąją uolūs Bažnyčios nariai atgaivino Caritas veiklą, apėmusią visą Lietuvą ir nuveikusią daug gerų darbų. Per sovietmetį karitatyvinė Bažnyčios veikla buvo uždrausta.

Bažnyčia skatina tikinčiuosius daryti tai, ką darė pats Jėzus: rūpintis tais, kurie nepajėgūs pasirūpinti savimi.

Mes mename, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Europos ir Amerikos katalikai rūpinosi mumis, o dabar jau ir mes gebame ištiesti gelbstinčią ranką nuo karų ir įvairių stichijų nukentėjusiems žmonėms, vykdydami Jėzaus paliktą meilės įsakymą.