Michalas Kuzas. D. Trumpas nori sekti Reagano pėdomis

Prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė įvesti muito mokesčius į JAV importuojamam plienui ir aliuminiui. Šis sprendimas gali sukelti papi...

Prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė įvesti muito mokesčius į JAV importuojamam plienui ir aliuminiui. Šis sprendimas gali sukelti papildomas įtampas JAV santykiuose su Rusija ir Kinija. Tačiau šis sprendimas taip pat patvirtina gilią neoliberalios ekonomikos krizę ir grįžimą prie XX amžiuje taikytų ekonominės politikos įrankių.

Muito mokesčiai yra senas, kaip pati politika, reiškinys. Daugumos ekonomistų nuomone, muito mokesčių taikymas neprieštarauja pagrindinėms neoliberalizmo, dominuojančio akademinėje bendruomenėje, prielaidoms. Tačiau po to, kai D. Trumpas įvedė papildomus 25 ir 10 procentų mokesčius plienui ir aliuminiui, sulaukta nemažai kritikos ir pasipiktinimo žodžių: viename įtakingiausių JAV ekonominių centrų „Peterson Institute for International Economics“ dirbantis Adamas Posenas šį sprendimą pavadino kvailyste. Iš tiesų, muito mokesčiai yra pavojingi. Tačiau tai, kad prezidentas Trumpas ėmėsi jų įvedimo yra tik globalios neoliberalios ekonominės sistemos krizės ir rimtų šios sistemos alternatyvų trūkumo priežastis.

Kritikų žodžiuose galima rasti tiesos: mokesčiai kelia produktų kainas vartotojams vien tam, kad tam tikrai iš jų naudą gaunančiai mažumai sukurtų geresnes darbo sąlygas ir gerbūvį. Šiuo atveju prognozuojama, kad išaugs automobilių kainos, tačiau didesnį palengvėjimą iš to pajus JAV plieno ir aliuminio sektoriaus darbuotojai (2014 m. duomenimis – ~257 tūkst. darbuotojų). Neoliberalių kritikų teigimu, muitai tėra paslėptas mokestis, kurio galutinis tikslas: didesnis perskirstymas. Perskirstymą taip pat būtų galima įvykdyti paprasčiausiai padidinant mokesčius vidurinei ir aukštesniajai klasėms, kita ranka didinant išmokas pažeidžiamiesiems visuomenės sluoksniams. Būtent taip elgiasi dauguma Europos gerovės valstybių. Gerovės valstybės modelis JAV neįmanomas: amerikiečiai yra pernelyg dideli individualistai, o D. Trumpui daro įtaką ir taip vadinama „reiganomika“.

Kartu būtina pabrėžti, kad globalioje plotmėje darbo jėga nėra tokia pat mobili, kaip kapitalas. Taip kaip negalime tikėtis ir to, kad didelės darbininkų grupės persikvalifikuotų kiekvieną dieną. Žmonės, kaip biologinės būtybės, nėra pajėgūs būti tokie lankstūs, kaip iš jų to reikalauja dabartinis globalizacijos etapas. Todėl iš politikų jie tikisi nebent didesnio stabilumo užtikrinimo. 

Siekiant užtikrinti stabilumą, šiuolaikinės valstybės visada taikydavo didesnį perskirstymą arba muito mokesčius. Devyniasdešimtaisiais triumfavęs neoliberalizmas skelbė globalų kliūčių laisvai prekybai naikinimą, tuo pačiu atsisakant socialinės paramos. Šiandienos kontekste toks požiūris, švelniai tariant, yra nerūpestingas. Tačiau būtent toks požiūris apibūdina pastarojo ketvirčio amžiaus politinę ekonomiką.

Būtent Ronaldas Reaganas viena ranka pjaudamas išlaidas socialinei paramai, kita (kaip ir Trumpas) saugojo darbo vietas JAV muitų ir kitų prekybinių barjerų pagalba. Kaip pastebėjo Harvardo ekonomistas Dani Rodrikas: „Tai, ką įvedė Donaldas Trumpas, yra „silpnas alus“, lyginant su protekcionistiniais Reagano administracijos ekonominės politikos įrankiais aštuoniasdešimtaisiais“.

Tai, kad Trumpas bandys sekti Reagano pėdomis, buvo akivaizdu. Būtent nuskurdę „rūdžių juostos“ gyventojai, kurie kadaise gyveno iš metalo pramonės, suteikia Trumpui pergalę raktinėse šiaurinėse Demokratų apleistose valstijose (Mičigane ir Pensilvanijoje). Dabar prezidentas turi sumokėti savo politines skolas. Kadangi D. Trumpas nepritaria didesniam perskirstymui, lieka tik įvedinėti muitus. Deja, tačiau muitai padidins įtampą tarptautinėje arenoje ir permes dalį išlaidų užsienio subjektams. [...] Laimei JAV disponuoja ir pajėgiausia pasaulyje „kietąja jėga“. Todėl likusios pasaulio galybės yra priverstos prie jos prisitaikyti.

Šiuo metu pasaulinėje rinkoje JAV pasiruošusi skaldyti ir valdyti. Tai nėra nieko naujo ar teisingo. Už grįžimą į praeitą amžių galime būti dėkingi neoliberalios rinkos doktrinai, kuri galutinėje savo stadijoje tapo nefunkcionali. Neoliberalizmas siekė atskirti ekonomiką nuo politikos, o žmones nuo valstybių. Neoliberalizmas siekė istorijoje nebūtų dalykų ir tvarkos, ir kaip pridera bet kokiai utopijai, pasiekė kažko visiškai priešingo pradiniams savo postulatams. 


Susiję

Michalas Kuzas 1504500993971996654

Rašyti komentarą

  1. // „Tai, ką įvedė Donaldas Trumpas, yra „silpnas alus“, lyginant su protekcionistiniais Reagano administracijos ekonominės politikos įrankiais aštuoniasdešimtaisiais“. // --------- Įdomu, ar prie R. Reigano JAV bandė kariauti prekybos karus su artimiausiais savo sąjungininkais (Kanada, EEB). Ar bent buvo iškilusi tokia tikimybė?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item