Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (II)

Pirmąją teksto dalį rasite čia *** Išdidumo pilnas teisuolis laukia aukščiausiosios sankcijos, kad pradėtų žmonijos išganymą, bet j...

Pirmąją teksto dalį rasite čia

***

Išdidumo pilnas teisuolis laukia aukščiausiosios sankcijos, kad pradėtų žmonijos išganymą, bet jos nesulaukia. Jam jau trisdešimt metų, praeina dar treji. Jo prote sušmėkščioja ir iki kaulų smegenų perskrodžia mintis: „O jeigu? O jei ne aš, o tas... Galilėjietis... O jeigu Jis nėra mano pirmtakas, bet tikrasis – pirmas ir paskutinis? Bet juk tada Jis turi būti gyvas... Kurgi Jis?.. Staiga Jis ateis pas mane... Dabar, čia... Ką Jam pasakysiu? Juk aš turėsiu priklaupti prieš Jį, kaip paskutinis kvailas krikščionis, kaip kažkoks rusų mužikas nesuprasdamas murmėti „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio" ar kaip lenkų boba pulti prieš jį kryžiumi? Aš – apsišvietęs genijus, antžmogis. Ne, niekada!“ Ir čia pat vietoj ankstesnės šaltos protingos pagarbos Dievui ir Kristui jo širdyje užgimė ir auga iš pradžių kažkoks siaubas, o po to deginantis ir visą jo esybę gniaužiantis ir tempiantis pavydas ir arši, kvapą atimanti neapykanta. „Aš, aš, o ne Jis! Jo nėra gyvųjų tarpe, nėra ir nebus. Neprisikėlė, neprisikėlė, neprisikėlė! Supuvo, supuvo kape, kaip paskutinė...“ Ir putojančia burna, mėšlungiškais šuoliais pasileidžia iš namų, per sodą į akliną tamsią naktį, bėga uolėtu takeliu... 

Įniršis atlėgo, jį pakeitė sausa ir sunki kaip tos uolos ir gūdi kaip ta naktis neviltis. Jis sustojo prie uolos atbrailos ir toli apačioje išgirdo akmenimis tekančios srovės ūžesį. Jo širdį gniaužė nepakenčiamas ilgesys. Staiga kažkas jame sujudėjo. „Pašaukti Jį, paklausti, ką man daryti?“. Ir iš tamsos pasirodė nuolankus ir liūdnas vaizdas. „Jis manęs gailisi... Ne, niekada! Neprisikėlė, neprisikėlė!“.  Ir jis metėsi nuo atbrailos. Bet ore jį sulaikė kažkas tampraus, kaip vandens stulpas, jis pajuto sukrėtimą lyg nuo elektros smūgio, ir kažkokia jėga metė jį atgal. Akimirkai neteko sąmonės, bet atsipeikėjo ant kelių per kelis žingsnius nuo skardžio. Prieš jį išryškėjo kažkokia miglotu fosforiniu švytėjimu šviečianti figūra, dvi jos akys nepakenčiamu aštriu spindėjimu skrodė jo sielą.

Jis mato dvi skvarbias akis ir girdi lyg iš vidaus, lyg iš išorės kažkokį keistą duslų, lyg prislėgtą ir tuo pačiu metu aiškų, metalinį ir visiškai bedvasį balsą. Lyg iš fonografo sklindantį garsą. Ir šitas balsas jam taria: „Mano mylimasis sūnau, aš tau suteikiau visą savo palankumą. Kodėl tu neieškojai manęs? Kodėl garbinai tą kvailąjį ir jo tėvą? Aš dievas ir tavo tėvas. O tas nukryžiuotas elgeta – man ir tau jis svetimas. Aš neturiu kito sūnaus tik tave. Tu vienintelis, viengimis, lygus su manimi. Aš myliu tave ir nieko iš tavęs nereikalauju. Tu ir taip gražus, didis ir galingas. Daryk savo darbą vardan savęs, o ne manęs. Nejaučiu tau pavydo. Aš myliu tave. Man nieko nereikia iš tavęs. Tas, kurį tu laikei dievu, reikalavo iš savo sūnaus paklusnumo, ir beribio paklusnumo iki kryžiaus mirties, ir nepadėjo jam ant kryžiaus. Aš nieko iš tavęs nereikalauju ir tau padėsiu. Dėl tavęs paties, dėl tavo orumo ir pranašumo ir dėl mano tyros, nesavanaudiškos meilės tau – aš padėsiu tau. Imk mano dvasią. Kaip anksčiau mano dvasia pagimdė tave grožyje, taip dabar ji gimdo tave jėgoje“. Ir su tais žodžiais nevalingai prasivėrė antžmogio lūpos, dvi skvarbios akys visiškai priartėjo prie jo veido, ir jis pajuto, kaip aštri ledinė srovė įėjo į jį ir pripildė visą jo esybę. Tuo pat metu jis pajuto neregėtą jėgą, žvalumą, lengvumą ir pasigėrėjimą. Ir tuo pat metu staiga išnyko šviečiantis atvaizdas ir dvi akys, kažkas kilstelėjo antžmogį virš žemės ir tuoj pat nuleido sode prie namo durų.  

Kitą dieną ne tik didžiojo žmogaus lankytojai, bet ir jo tarnai buvo nustebinti ypatingo, kažkokio įkvėpto vaizdo. Jie būtų buvę dar labiau nustebę, jei būtų galėję matyti, kaip neįtikėtinai greitai ir lengvai, užsidaręs savo kabinete, jis rašė žymųjį savo kūrinį „Atviras kelias į pasaulinę taiką ir gerovę“. 

Ankstesnės antžmogio knygos ir visuomeniniai veiksmai susilaukdavo griežtos kritikos, nors ji daugiausia ateidavo iš ypatingai religingų ir dėl to autoriteto netekusių žmonių (juk kad ir kaip būtų, aš kalbu apie Antikristo atėjimo metą), tad nedaugelis jų klausė, kai jie atkreipdavo dėmesį į perdėtos savimeilės ir pasipūtimo požymius bei tikro paprastumo, tiesumo ir nuoširdumo stoką visame, ką rašė ir sakė ateisiantis žmogus.

Visgi naujuoju savo kūriniu jis patrauks prie savęs net kai kuriuos buvusius kritikus ir priešus. Po nuotykio ant skardžio parašyta knyga visiems parodys iki šiol jame neregėtą genijaus jėgą. Ji bus visa apimanti ir sutaikanti visus prieštaravimus. Joje kilni pagarba seniems padavimams ir simboliams susijungs su drąsiu radikalumu socialiniais- politiniais klausimais, neribota minties laisvė su giliausiu visa ko mistiško pripažinimu, neabejotinas individualizmas su karštu užsidegimu dėl bendrojo gėrio, o gairių idealizmas sėkmingai derės su tobulu praktinių sprendimų dėl gyvenimo neišvengiamybių apibrėžtumu. Ir visa tai bus sujungta ir sutvirtinta tokiu genialiu menu, jog kad ir koks vienpusiškas būtų, bet koks mąstytojas ar veikėjas galės lengvai priimti viską žvelgdamas iš savo individualios perspektyvos ir neaukodamas nieko tiesos vardan, nepakildamas dėl jos virš savo ego, nei kiek neatsisakydamas savo vienpusiškumo, niekaip netaisydamas savo požiūrio ir norų klaidingumo ir niekuo nepapildydamas savo nepakankamumo. 

Ši nuostabi knyga bus išversta į visų civilizuotų ir kai kurių necivilizuotų tautų kalbas. Tūkstančiai laikraščių visose pasaulio dalyse ištisus metus bus užpildyti leidėjų reklamomis ir kritikų susižavėjimu. Pigūs leidimai su autoriaus portretu pasklis milijonais egzempliorių ir visas kultūringas pasaulis (o tuo metu tai reikš beveik tą patį, ką ir visas Žemės rutulys) prisipildys neprilygstamojo, didžiojo, vienintelio šlovės! Niekas neprieštaraus šiai knygai, kiekvienam ji pasirodys visos tiesos apreiškimu. Viskas, kas praėjo, joje bus aprašyta visiškai teisingai, visa, kas tuo metu vyko, įvertinta nešališkai ir visapusiškai, ir laimingiausia ateitis taip akivaizdžiai ir apčiuopiamai priartinta prie dabarties, kad bet kas galės pasakyti: „Štai, ko mums reikia; štai idealas, kuris nėra utopija, štai sumanymas, kuris nėra chimera“. Ir nuostabusis rašytojas ne tik patrauks visus, bet jis ir bus kiekvienam priimtinas. Taip išsipildys Kristaus žodis: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte“. Juk tam, kad būtum priimtas, turi būti malonus.

Be abejonės, kai kurie dievobaimingi žmonės, karštai liaupsindami knygą, galiausiai ims klausinėti, kodėl joje nė karto nepaminėtas Kristus, bet kiti krikščionys atkirs: „Ir ačiū Dievui! Pakanka, kad jau praėjusiais amžiais visa, kas šventa, buvo diskredituota visų rūšių įkyrių fanatikų, todėl dabar giliai religingas rašytojas turi būti labai atsargus. O jei knyga pilna tikros krikščioniškos meilės dvasios ir visuotinio geranoriškumo, tai ko jums dar reikia?“. Ir visi su tuo sutiks. 

Greitai po to, kai pasirodė „Atviro kelio“ knyga, savo autorių iškėlusi į visų laikų populiariausių žmonių sąrašo viršūnę, Berlyne turėjo vykti tarptautinis steigiamasis Europos valstybių sąjungos susirinkimas. Sąjungai, įsteigtai po daugybės išorės ir vidaus karų, susijusių su išsilaisvinimu iš mongolų priespaudos ir iš esmės pakeitusių Europos žemėlapį, grėsė pavojus, tačiau šį kartą ne dėl konflikto tarp tautų, bet dėl vidinės įvairių politinių ir socialinių grupių kovos. Galingiausiai frankomasonų brolijai priklausantys bendros Europos politikos vadovai jautė vienos vykdomosios valdžios stoką. Taip sunkiai pasiekta Europos vienybė galėjo bet kurią minutę griūti. Sąjungos taryboje, arba pasaulinėje valdyboje (Comité permanent universel ), nebuvo vienybės, nes ne visas vietas užėmė tikri masonai. Nepriklausomi valdybos nariai sudarinėjo atskirus susitarimus, o tai kėlė naujo karo grėsmę. Tuomet masonai nusprendė įsteigti plačius įgaliojimus turinčią vienasmenę vykdomąją valdžią. 

Pagrindiniu kandidatu buvo slaptas ordino narys – būsimasis žmogus. Tai buvo vienintelis plačiai pasaulyje žinomas asmuo. Pagal profesiją būdamas mokytas artileristas, o pagal statusą – stambus kapitalistas, jis palaikė draugiškus ryšius finansininkų ir karininkų aplinkoje. Kitais, mažiau apsišvietusiais laikais prieš jį galėjo būti panaudota ta aplinkybė, kad jo kilmę dengė tiršta nežinomybės migla. Jo motina buvo abejotino elgesio dama, gerai žinoma abiejuose Žemės pusrutuliuose, o vadintis jo tėvais vienodą pretekstą turėjo pernelyg daug įvairių asmenų. Šios aplinkybės, be abejonės, negalėjo turėti jokios reikšmės tokiame pažangiame amžiuje, kokiu galėjo būti tik paskutinysis. Būsimasis žmogus buvo beveik vienbalsiai išrinktas Jungtinių Europos valstijų prezidentu, ir kai jis visame savo antžmogiško jaunystės grožio ir jėgos spindesyje pasirodė tribūnoje ir įkvėpimo pagautas iškalbingai išdėstė universalią programą, sužavėtas ir pakerėtas, entuziazmo apimtas susirinkimas be jokio balsavimo nusprendė pagerbti jį aukščiausia garbe ir paskelbė Romos imperatoriumi. 

Kongresas baigėsi visuotiniu džiaugsmu, o didis išrinktasis paskelbė manifestą, kuris prasidėjo tokiais žodžiais: „Žemės tautos! Teikiu jums savo taiką!“, o baigėsi taip: „Žemės tautos! Išsipildė pažadai! Užtikrinta amžina visuotinė taika. Bet koks mėginimas ją pažeisti iš karto sutiks neįveikiamą pasipriešinimą. Nes nuo šiol žemėje yra viena centrinė valdžia, kuri stipresnė už visas kitas valdžias atskirai ir kartu paėmus. Šita niekieno neįveikiama, viską pergalinti valdžia priklauso man, įgaliotam Europos išrinktajam, visų jos pajėgų imperatoriui. Tarptautinė teisė pagaliau turi sankciją, kurios jai iki šiol trūko. Ir nuo šiol jokia galybė neišdrįs pasakyti „karas“, kai aš sakau „taika“. Žemės tautos, taika jums!“ 

Šis manifestas turėjo trokštamą poveikį. Visur už Europos ribų, ypač Amerikoje, susikūrė stiprios imperialistinės partijos, kurios privertė savo valstybes įvairiomis sąlygomis prisijungti prie Romos imperatoriaus vadovaujamų Jungtinių Europos valstijų. Kai kur Afrikoje ir Azijoje dar buvo likusių nepriklausomų genčių ir valstybėlių. Imperatorius su nedidele rinktine rusų, vokiečių, lenkų, vengrų ir turkų armija įvykdė karinį žygį Rytų Azijoje iki pat Maroko ir be didelio kraujo praliejimo pajungė savo valdžiai visus nepaklusniuosius. Visose abiejų pasaulio dalių šalyse jis paskyrė savo vietininkus, parinktus iš jam lojalių vietinių kilmingųjų, išsilavinimą gavusių Europoje. Visose pagonių šalyse pakerėti gyventojai paskelbė jį vyriausiuoju dievu. Per vienus metus buvo įkurta pasaulinė monarchija tiesiogine ir pačia tiksliausia prasme. Karo ūgliai išrauti su šaknimis. Paskutinį kartą susirinko Pasaulinė taikos lyga ir, paskelbusi susižavėjimo kupiną panegiriką didžiam taikdariui, paleido pati save. 

Antraisiais savo valdymo metais Romos ir pasaulio imperatorius išleido naują manifestą: „Žemės tautos! Aš pažadėjau jums taiką ir ją daviau. Bet taika džiugi tik gerovėje. Kam taikos metu gresia nepriteklius, tam taika neteikia džiaugsmo. Ateikite pas mane visi išalkę ir sušalę, kad pasotinčiau ir sušildyčiau jus“. Ir po to jis paskelbė paprastą ir visa apimančią socialinę reformą, kuri buvo numatyta jo kūrinyje ir žavėjo visus kilnius ir mąstančius protus. Dabar dėl savo rankose sukauptų visų pasaulio finansų ir milžiniško valdomos žemės kiekio jis galėjo įgyvendinti šią reformą atsižvelgdamas į neturtingųjų troškimus ir be didesnės žalos turtingiesiems. Kiekvienas tuomet galėjo gauti pagal savo sugebėjimus, o kiekvienas sugebėjimas – pagal savus darbus ir nuopelnus.

Naujasis žemės valdovas pirmiausia buvo gailestingas filantropas. Ir ne tik filantropas, bet ir filozojus[1]. Jis pats buvo vegetaras, uždraudė vivisekcijas ir įsteigė griežtą skerdyklų priežiūrą; jis visokeriopai skatino gyvūnų apsaugos draugijas. Bet daug svarbesnė už šias detales buvo fundamentali lygybė, ryžtingai įtvirtinta visoje žmonijoje – tai visuotinio sotumo lygybė. Tai įvyko antrais jo valdymo metais – buvo galutinai išspręstas socialinis-ekonominis klausimas.

Bet jei sotumas yra pirmaeilis alkstančiųjų poreikis, tai sotiems norisi kažko kito. Net sotūs gyvūnai paprastai nori ne tik miegoti, bet ir žaisti. Tuo labiau žmonija, kuri post panem visada reikalavo ciгcenses.[2]Imperatorius-antžmogis suprato, ko reikia jo miniai. Tuo metu iš Tolimųjų Rytų pas jį į Romą atkeliavo į tirštą keistų pasakojimų ir laukinių pasakų debesį paniręs didysis burtininkas. Neobudistų skelbti gandai teigė, kad jis dieviškos kilmės – saulės dievo Surjos ir kažkokios upės nimfos sūnus. Šis burtininkas, vardu Apolonijus, be jokios abejonės, buvo genijus. Pusiau azijatas, pusiau europietis, katalikų vyskupas in partibus infidelium, stebėtinu būdu savyje suderinęs naujausių Vakarų mokslo pasiekimų ir jų pritaikymo išmanymą su gebėjimu naudotis visu tuo, kas solidu ir reikšminga tradicinėje Rytų mistikoje. Tokio derinio rezultatas bus stulbinantis. Tarp kitų dalykų, Apolonijus priartėjo prie pusiau mokslinio, pusiau mistinio meno patraukti ir savo valia nukreipti atmosferinę elektrą, ir liaudyje bus sakoma, kad jis galėjo iš dangaus nukelti ugnį. Beje, stebindamas minias įvairiomis negirdėtomis keistenybėmis, jis kurį laiką nepiktnaudžiavo savo galiomis kokiems nors ypatingiems ar savanaudiškiems tikslams.

Šitas žmogus atėjo pas imperatorių ir nusilenkė jam kaip tikram Dievo sūnui, paskelbdamas, kad slaptose Rytų knygose jis yra radęs tiesioginių pranašysčių apie jį, imperatorių, kaip paskutinį gelbėtoją Visatos teisme. Ir pasiūlė jam savo ir savo meno tarnystę. Sužavėtas imperatorius priėmė jį kaip dovaną iš aukščiau ir, išpuošęs titulais, niekada su juo nesiskyrė. Ir štai, savo valdovo palaimintos Žemės tautos, be visuotinės taikos ir visuotinio sotumo, įgijo ir galimybę nuolat gėrėtis pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais stebuklais bei apreiškimais. Taip baigėsi tretieji antžmogio valdymo metai. 




[1] Pažodžiui: gyvūnų mylėtojas. Žodis „filozojus“ sudarytas pagal žodžio „filantropas“ modelį.
[2] Po duonos... reginių (lot.).

(Bus daugiau)

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis 

Susiję

Vladimiras Solovjovas 5423664572323062913

Rašyti komentarą

  1. Bandant įžvelgti paraleles su eurosajūzu, į akis krenta vienas esminis neatitikimas - sajūzo valdžios viršūnėse ne tik genijais, bet ir apskritai protingais net nekvepia. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-30 01:19

      Vizionistinis Solovjovo pasakojimas stokoja nuoseklumo ir logikos.

      Panaikinti
    2. Toks pareiškimas turi baigtis ne tašku, o kableliu, po kurio eitų "nes [teiginio pagrindimas]". ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item