Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (I)

Apie Vladimirą Solovjovą Vladimiras Solovjovas kartą yra pasakęs: "Mano uždavinys yra atnaujinti pasaulį". Jis buvo pradžioj...

Apie Vladimirą Solovjovą

Vladimiras Solovjovas kartą yra pasakęs: "Mano uždavinys yra atnaujinti pasaulį". Jis buvo pradžioje slavofilas, bet vėliau tapo kataliku, nors ir nepriėmė lotyniškų apeigų. Jis pasiliko prie slaviškų apeigų, nes jam atrodė, kad tokiu būdu pasiliks ištikimesnis Rusijai. Jis buvo didelis Vakarų Europos gerbėjas, tik ją laikė labai sumaterialėjusia, todėl norėjo būti jos gelbėtoju. Jam atrodė, kad Vakarai žmogų padarė tik viena zoologijos rūšimi (pvz. darvinizmas), jį labai nužemino, bet vis dėlto jis pripažino, kad Vakarų žmonės yra racionalūs, sukuria geras filosofines sistemas, bet už jas nėra linkę nei kentėti, nei mirti.

Jis gimė religingoje šeimoje 1853 m. sausio 28 d. Tautybė ir religija buvo didžiausios šeimos vertybės. Solovjovo tėvas buvo Maskvos universiteto profesorius, buvęs net ir rektorius. Jis buvo didelis mokslininkas. Parašė 29 tomų Rusijos istoriją, kuri ir šiandien yra vertinga. Motina buvo ukrainiečių ir lenkų kilmės. Ji buvo labai švelni, pasiaukojusi savo šeimai ir vyrui, kuris visuomet buvo paskendęs knygose ir maža teturėdavo laiko pabendrauti su šeima. Jie turėjo devynis vaikus. Tais laikais jaunimas neužsiiminėdavo sportu, bet mokydavosi muzikos, kalbų, daug skaitydavo. Vladimiras, įstojęs į gimnaziją, buvo labai geras mokinys, bet be tėvo priežiūros skaitė visa, kas tik pakliūdavo. Būdamas 14 m. amžiaus, jau skaitė Kantą. Didžiausios įtakos jam turėjo filosofo ir gydytojo L. Buechnerio veikalas "Kraft und Stoff" (Jėga ir medžiaga), kur buvo skelbiamas labai grubus materializmas. Įdomu, kad šis veikalas buvo ir mūsų dr. Jono Šliupo evangelija, kurią jis visur skelbė. Tačiau Solovjovas skaitė ir kitokius veikalus. Perskaitė D. F. Strausso "Das Leben Jesu" (Jėzaus gyvenimas), taip pat ir Liudviko Renano (1823-1892), metusio kunigystę, veikalą "La Vie de Jėsus" (Jėzaus gyvenimas). Renanas buvo labai mokytas. Jis buvo istorikas, archeologas, mokėjo hebraiškai, užsiėmė kasinėjimais šventojoje žemėje. Evangelijas Renanas laikė tik mitų ir pasakų knygomis. Tokių autorių knygas skaitydamas, Solovjovas tapo bedieviu, dar tebeturėdamas tik 13 metų. Jis viešai draskė ikonas (šventus paveikslus), kad parodytų savo neapykantą Dievui ir tikybai. Ateistu jis išbuvo iki 18 m. amžiaus. Vėliau į jo rankas pateko Barucho Spinozos veikalai. Spinozos (1632-1677) protėviai buvo žydai, išvaryti iš Ispanijos ir apsigyvenę Amsterdame. Spinoza sakė, kad kiekviena žemiškoji vertybė, jeigu nėra Amžinojo Kūrėjo sudievinta, yra laikina ir bevertė. Žmogus turi gyventi amžinybės šviesoje — sub specie aeternitatis. Šie žodžiai ir vienuoliškame gyvenime yra dažnai kartojami. Spinozos mintys yra subtilios, tik reikia žinoti kur sustoti, kad nepavirstum panteistu ar monistu. Solovjovas, paskaitęs Spinozą, atsisakė Buechnerio grubaus materializmo ir Strausso bei Renano Šventraščio mitologijos. Jis tapo tikinčiu krikščioniu. Skaitė Rytų Bažnyčios Tėvus, bet gerai pažinojo ir šv. Augustiną.

Įstojęs į universitetą, pradžioje trejus metus studijavo gamtos mokslus. Taip pat studijavo istoriją, norėdamas pasekti savo tėvo pėdomis. Pagaliau palinko į filosofiją. Jis parašė tezę apie Vakarų filosofijos krizę. Būdamas tik 23 metų amžiaus jau tampa Maskvos universiteto profesorium. Profesoriavo tik vienerius metus, nes valdžiai nepatiko jo pažiūros. Iš profesoriaus pareigų buvo atleistas. Valdžia, nenorėdama užgauti jo tėvo, išsiunčia Solovjovą į užsienį. Jis nebuvo turistas, nesidomėjo nei gražiais Europos miestais, nei meniškomis katedromis, bet užsidarė Britanijos Muziejuje Londone, studijuodamas mistiką, spiritizmą, okultizmą, kabalą (tai yra toks mokslas, kurs ieško šventose knygose kiekviename žodyje paslaptingos, giliai paslėptos reikšmės). Iš Londono Solovjovas nuvyko į Paryžių, kur susitiko su Renanu, kuris buvo sugriovęs jo tikėjimą. Vėliau pasakė, kad Renanas jam nepadaręs gero įspūdžio.

Kartą, važiuodamas į Italiją, traukinyje pirmą kartą susitiko su katalikų kunigais ir ilgiau su jais išsikalbėjo. Jam katalikų kunigai padarė didelį įspūdį, būdami inteligentiški, kultūringi ir mandagūs žmonės. Nuvyko ir į Egiptą studijuoti Rytų mistikos. Užsienyje išbuvęs apie 18 mėnesių, grįžo į Maskvą (1873 m.). Čia vėl buvo priimtas profesoriauti universitete. Bet reakcionieriška valdžia ir vėl įsikiša. Pirmiau jai nepatiko jo pažiūros į slavofilus, dabar pastebėjo, kad Solovjovas linksta į katalikybę. Valdžia jį nukelia į Petrapilį ir duoda nedidelę vietelę Švietimo ministerijoje. Čia jis pagarsėjo savo paskaitomis. Salės nesutalpindavo visų klausytojų. 1881 m. revoliucionieriai nužudė carą Aleksandrą II, kuris, lyginant su kitais carais, buvo daug geresnis — jis panaikino baudžiavą. Žmogžudžiai buvo sugauti ir nuteisti mirti. Solovjovas vieną savo paskaitą baigė šiais žodžiais: "Caras Aleksandras III turėtų dovanoti mirties bausmę žudikams". Salėje kilo triukšmas. Solovjovas suprato, kad negerai padaręs, taip sakydamas. Rašė carui laišką, kad jis nebuvęs gerai suprastas, bet vis dėlto esąs gražus krikščioniškas elgesys atleisti priešams. Visa tai pasibaigė tuo, kad valdžia jam neleido daugiau viešai skaityti paskaitų. Dabar Solovjovui nieko kito nebeliko, kaip tapti rašytoju, poetu. Valdžia cenzūravo jo knygas. Kai kurių neleido spausdinti. Tada Solovjovas jas pradėjo spausdinti Austrijoje ir Prancūzijoje.

Solovjovas nebuvo paprastas žmogus nei savo išorine išvaizda, nei savo papročiais, nei gyvenimo būdu, o dar labiau iš kitų skyrėsi savo dvasia. Sokratas, pamatęs auksą, sakydavo, kad pasaulyje yra tiek daug kitų labai vertinamų dalykų, kurių jam visai nereikia. O Rembrandtas sakydavo, kad jis nieko blogo nematąs išeiti į gatvę su sulopytomis kelnėmis. Panašiai ir Solovjovas nesirūpino daugeliu kasdieninių nereikšmingų dalykų. Jam labiausiai rūpėjo Kristus, gyvenąs įsikūnijęs žmogaus asmenyje. Jam rūpėjo Dievo karalystės skleidimas, ką kiti vadino utopija, nes su dabartiniais žmonėmis jos įvykdyti esą negalima.

Solovjovas visą gyvenimą pasiliko nevedęs. Kartą, dar vaikas būdamas, jis pamatė nepaprastai gražią mergaitę, kuri jam padarė neišdildomą įspūdį. Jis tos mergaitės paveikslą taip išaukštino ir nušvietė, kad jį padarė lyg Goethes "das Ewig Weibliche" — Amžinosios moters vaizdu, kurios iš tikrųjų žemėje nėra. Ji pasidarė jam dieviškos išminties simboliu — jis ją pavadino Sofija (graikiškai sophia reiškia išmintis). Kai jame subrendo religija, tai toji gražuolė, tas dieviškos išminties simbolis jau pasidarė visai aiškus — tai buvo nekaltai pradėtoji Mergelė, Dievo Motina. Jis patyrė tris tos Sofijos mistiškas vizijas: pirmąją Maskvos universiteto koplyčioje, antrąją Londono Britanijos muziejuje, o trečiąją Egipto dykumoje. Tas tris vizijas jis aprašė, pavadindamas jas "Trimis pasimatymais". Solovjovas lyg ir girdėdavo tos Sofijos patarimus ir įsakymus. Tai turėjo jo asmeniškam gyvenimui labai didelės reikšmės.

Solovjovas buvo vegetaras. Gyveno beveik tik arbata ir daržovėmis. Tai buvo jo filosofinių principų išvados. Pagal tuos savo filosofijos principus jis kiekviename žmoguje matė Kristų. Niekad neatsakydavo elgetai išmaldos. Pamatęs elgetą kitoje gatvės pusėje, jis perbėgdavo gatvę ir atiduodavo jam kartais paskutinius savo pinigus. Dažnai jį apstodavo valkatos ir girtuokliai, prašydami pinigų. Jeigu kas Solovjovą perspėdavo, kad valkatos jį išnaudoja, tai jis atsakydavo, kad valkatos ir girtuokliai dar labiau yra pasigailėjimo verti. Pamatęs kartą elgetą, prašantį išmaldos, pasikrapštė po kišenes, bet nieko nerado, tik nosinę. Elgetai pasakė, jog nieko daugiau neturįs, tik šitą nosinę, kurią gali atiduoti, jeigu elgeta nori. Elgeta ją priėmė, priglaudė prie širdies ir sakėsi niekados tokios brangios išmaldos negavęs. Apsiverkė ir ta pačia nosine nusišluostė ašaras. Žiemą pamatęs studentą be apsiausto, jam atidavė savąjį, pasilikdamas visą žiemą be apsiausto, nes neturėjo pinigų kito nusipirkti. Miegodavęs ne lovoje, bet ant žemės. Neturėjo savo pastovaus buto, gyvendavo kokiame pigiame viešbutyje ar pas draugą, kuris iš pasigailėjimo duodavo jam kambarį. Jeigu koks rašytojas paprašydavo, kad peržiūrėtų jo rankraštį, visados priimdavo ir pataisydavo. Jis turėjo labai gražų stilių, primenantį prancūzų rašytojus.

Solovjovas ypač įdomus ir nuostabus tuo, kad, būdamas toks genialus filosofas, turėjo drąsos skelbti subedievėjusiam pasauliui tokias brangias ir svarbias tiesas, kaip žmogaus amžiną paskyrimą ir tikrąjį jo išaukštinimą. Jo filosofija vadinama integraline, nes protui skelbia tiesą, širdžiai meilę, jausmams džiaugsmą. Jo krikščionybė aprėpia visas žmogaus gyvenimo formas. Jis sujungia gražion sintezėn filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, parodydamas, kad tarp jų nėra jokio prieštaravimo.

Solovjovas pripažino, kad yra trys pažinimo šaltiniai: tikėjimas, vaizduotė ir kūryba. Pažinti realybę arba tikrovę reikia daugiau kaip žmogaus proto, reikia Dievo, kuris tapo žmogumi. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus pasidarytų dieviškas. Tai yra pagrindinė Solovjovo doktrinos mintis, kurią vėliau perėmė Berdiaevas. Žmogus jaučia nemirtingumo alkį, kurį reikia patenkinti; jis jaučia tiesos ir žmogiškosios tobulybės troškulį, kurį reikia numalšinti.

Solovjovas domėjosi ir pravoslavija, ir katalikybe. Katalikybė jam buvo simpatinga savo socialine veikla: ligoninėmis, prieglaudomis, našlaitynais, vaikų darželiais. Taip pat jis galvojo, kad Kristus paskyrė šv. Petrą Bažnyčios galva. O kurgi kitur galėtų būti toji galva, jei ne Romoje? Solovjovas aiškiai kaltina Konstantinopolį dėl 1054 m. įvykusios schizmos. Jis žinojo, kad yra daug rusų, perėjusių į katalikybę, daugiausia iš aukštesnių sluoksnių, kurie daugiau bendravo su prancūzais. Bet tie rusai, perėję į katalikybę, kartu priimdavo ir lotynų apeigas, tokiu būdu nutraukdavo visus ryšius su Rusijos pravoslavija. Kai kurie pravoslavai, ypač Austrijoje, perėję į katalikų tikėjimą, pasilaikydavo pravoslavų liturgiją. Ten jie turėjo politinę laisvę, o Rusijoje unitai buvo persekiojami. Solovjovas ilgai kalbėjosi su vysk. Strossmayeriu apie bažnyčių suvienijimą. Vyskupas parašė ir į Romą apie Solovjovo pastangas suvienyti bažnyčias. Popiežius Leonas XIII, išgirdęs apie Solovjovo pastangas, ištarė šiuos žodžius: "Bella cosa, ma impossibile fuor d'un miracolo" (Gražus dalykas, bet jis tegalėtų įvykti tik stebuklu). Niekas tada negalvojo, kad toks stebuklas galėtų įvykti.

Solovjovas jau seniai save laikė kataliku, nes pripažino Romos popiežių, tačiau Bažnyčios kanonai reikalavo tam tikrų ceremonijų, norint oficialiai pereiti į Katalikų Bažnyčią. Reikėjo perskaityti tikėjimo išpažinimą, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Solovjovas tai atliko 1896 m. Maskvoje. Į Katalikų Bažnyčią prie liudininkų jį priėmė buvęs ortodoksų kunigas, unitas.

1897 m. jis pavojingai susirgo. Pasikvietė buvusį savo teologijos profesorių kun. Ivantsovą, nes norėjo atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Ivantsovas atsisakė jam suteikti sakramentus, nes žinojo, kad jis buvo perėjęs į Katalikų Bažnyčią. Prieš mirtį Solovjovas buvo pasitraukęs į kunigaikščio O. N. Trubeckojo vilą Uzkoje, 30 km nuo Maskvos. Jausdamas artėjančią mirtį ir negalėdamas surasti katalikų kunigo, jis pasikvietė vietos popą, vardu Baliajevą. Pas jį atliko išpažintį ir priėmė Komuniją (Kat. Bažnyčia pripažįsta ortodoksų sakramentus). Baliajevas, aprūpinęs Solovjovą paskutiniais sakramentais, paskelbė, kad jis prieš mirtį atsisakęs katalikybės ir sugrįžęs atgal į pravoslaviją. Bet vysk. d'Herbigny, parašęs Solovjovo biografiją, titulu "Rusijos Newman", neigia, kad Solovjovas būtų atsisakęs katalikybės. Žinant visą jo galvoseną ir pasisakymus, tikrai negalima prileisti, kad jis būtų taip keitęs savo religiją, tik jis kitaip žiūrėjo į katalikybę ir į pravoslaviją, negu daugelis kitų. Jo galvosena nebuvo siaura, bet universali, ekumeniška. Jis buvo įsitikinęs krikščionis. Solovjovas mirė 1900 m. rugpiūčio 8 dieną.

Portalo skaitytojams siūlome vieną žymiausių V. Solovjovo kūrinių „Trumpas pasakojimas apie Antikristą“. Šis kūrinys - tai ne tik įdomus filosofinis pasakojimas. Jame pateikiamos stulbinančiai tikslios prognozinės įžvalgos apie Europą ir XX - XXI amžiaus pasaulį.

Parengta pagal www.laiskailietuviams.lt mežiagą

---

Trumpas pasakojimas apie Antikristą

Panmongolizmas! Nors ir laukinis vardas,
Bet mano ausį jis glosto,
Lyg pranašystės didžiosios
Likimo Dieviškojo pilnas...[1]

Dama: Iš kur šis epigrafas?
Ponas Z.: Aš manau, kad jį sukūrė pats apsakymo autorius.
Dama: Na, skaitykite.
Ponas Z. (skaito):

XX amžius po Kristaus buvo paskutinių karų, nesantaikos ir perversmų epocha. Tolima didžiausio iš visų išorinių karų priežastis buvo dar XIX amžiaus pabaigoje Japonijoje kilęs intelektualinis panmongolizmo judėjimas. Pamėgdžioti mėgstantys japonai, stebėtinai greitai ir sėkmingai perėmę materialias Europos kultūros formas, įsisavino ir kelias pamatines europietiškas idėjas. Perskaitę laikraščiuose ir istorijos vadovėliuose apie Vakaruose egzistuojantį panhelenizmą, pangermanizmą, panslavizmą ir panislamizmą, jie paskelbė didžiąją panmongolizmo idėją – po savo valdžia surinkti visas Rytų Azijos tautas ryžtingai kovai su svetimšaliais – europiečiais. Pasinaudoję tuo, kad XX amžiaus pradžioje Europa buvo įsitraukusi į galutinę lemiamą kovą su musulmonų pasauliu, jie ėmėsi įgyvendinti didįjį planą – iš pradžių užėmė Korėją, o po to Pekiną, kur su progresyvios kinų partijos pagalba nuvertė senąją Mandžiūrijos dinastiją ir į jos vietą pasodino japonišką. Kinų konservatoriai greitai su tuo susitaikė. Jie suprato, kad iš dviejų blogybių geriau pasirinkti mažesnę ir kad nori nenori, jie su japonais buvo broliai. Kinai nebegalėjo išsaugoti savo valstybės nepriklausomybės ir neišvengiamai turėjo paklusti arba europiečiams, arba japonams. Tačiau buvo aišku, kad japonų viešpatavimas, panaikinęs išorines kinų valstybingumo formas (kurios pasirodė esančios niekam tikusios), nepalietė vidinių tautinio gyvenimo principų, kai tuo metu Europos valstybių dominavimas, palaikomas krikščionių misionierių politikos, kėlė grėsmę svarbiausiems dvasiniams Kinijos pamatams. Ankstesnė kinų tautinė neapykanta japonams išaugo tada, kai nei vieni, nei kiti dar nepažinojo europiečių, kurių akivaizdoje šis dviejų giminingų tautų priešiškumas įgavo šeimos nesantaikos pobūdį ir prarado prasmę. Europiečiai buvo visai svetimi, tik priešai, ir jų vyravimas niekaip negalėjo įtikti gentinei savimeilei, o Japonijos rankose kinai matė saldų panmongolizmo masalą, kuris tuo pat metu jų akyse pateisino išorinės europeizacijos neišvengiamybę. „Supraskite, užsispyrę broliai, – tvirtino japonai, – kad mes iš Vakarų šunų perimame jų ginklus ne dėl palankumo jiems, bet tam, kad tuo pačiu ginklu muštume juos. Jei jūs susijungsite su mumis ir priimsite praktinį mūsų vadovavimą, mes ne tik greitai išvarysime baltąjį velnią iš mūsų Azijos, bet taip pat užkariausim ir jų šalis bei įkursim tikrąją viso pasaulio Vidurio karalystę. Esate teisūs dėl savo tautinio išdidumo ir paniekos europiečiams, bet veltui maitinate šiuos jausmus vienomis svajonėmis, o ne išmintinga veikla. Joje mes ir aplenkėme jus ir turime jums parodyti abipusės naudos kelius. O jei ne, tai žiūrėkite patys, ką jums davė jūsų politika pasitikėti savimi ir nepasitikėti mumis – iš prigimties jūsų draugais ir gynėjais. Rusija ir Anglija, Vokietija ir Prancūzija vos nepasidalijo jūsų tarpusavyje, ir visos plėšrios jūsų idėjos parodė tik bejėgį gyvatės uodegos galiuką“.

Nuovokūs kinai suprato, kad visa tai tiesa, ir japonų dinastija įsitvirtino. Pirmasis jos rūpestis, žinoma, buvo galingo laivyno ir armijos sukūrimas. Didžioji Japonijos karinių pajėgų dalis buvo perkelta į Kiniją, kur suformuotos didelės naujos armijos pajėgos. Kiniškai kalbantys japonų karininkai buvo daug sėkmingesni instruktoriai nei išvaryti europiečiai, o milžiniškas Kinijos ir Mandžiūrijos, Mongolijos ir Tibeto gyventojų kiekis užtikrino nesibaigiančią karinę medžiagą. Jau pirmasis didysis chanas iš japonų dinastijos turėjo progą įrodyti atnaujintos imperijos galią – jis išstūmė prancūzus iš Tonkino bei Siamo, anglus iš Birmos, ir prijungė prie Vidurio karalystės visa Indokiniją. Jo įpėdinis – kinas iš motinos pusės, kuriame kinų gudrumas ir lankstumas susijungė su japonų energija, gyvybingumu ir iniciatyvumu – Kinijos Turkestane mobilizavo keturių milijonų armiją ir tuo metu, kai Cun Lijaminis konfidencialiai pranešinėjo Rusijos pasiuntiniui, jog ši armija skirta Indijos užkariavimui, didysis chanas įsiveržė į mūsų Viduriniąją Aziją ir, pakėlęs visus gyventojus, sparčiai pajudėjo per Uralą, savo pulkais užtvindė visą rytų ir centrinę Rusiją. Tuo metu paskubomis mobilizuojami Rusijos kariuomenės daliniai judėjo iš Lenkijos ir Lietuvos, Kijevo ir Volynės, Sankt Peterburgo ir Suomijos. Neturėdami išankstinio karo plano ir esant didelei kiekybinei priešo persvarai, koviniai Rusijos karių privalumai suteikė tik vieną galimybę – garbingai žūti. Antplūdžio greitis nepaliko laiko reikiamam susitelkimui, ir aršiuose beviltiškuose mūšiuose vienas po kito sunaikinti ištisi korpusai. Mongolai tai pasiekė ne be didžiulių praradimų, bet užėmę visus Azijos dalies geležinkelius jie lengvai papildydavo savo nuostolius, kai tuo metu seniai prie Mandžiūrijos sienos surinkta du šimtai tūkstantinė rusų armija nesėkmingai bandė įsiveržti į gerai ginamą Kiniją.

Palikęs dalį savo pajėgų Rusijoje, kad toje šalyje galėtų formuotis naujos kariuomenės ir kad būtų kovojama su gausiais partizaniniais būriais, didysis chanas su trimis armijomis peržengė Vokietijos sieną. Ten jau buvo spėję pasiruošti, ir viena mongolų armija buvo sutriuškinta. Tačiau tuo metu Prancūzijoje daugumą gavo revanšo partija ir labai greitai vokiečių nugaroje atsidūrė milijonai priešo durklų. Patekusi tarp kūjo ir priekalo, vokiečių armija buvo privesta priimti garbingas, didžiojo chano pasiūlytas nusiginklavimo sąlygas. Džiūgaujantys prancūzai broliavosi su geltonveidžiais, pasklido po Vokietiją ir labai greitai prarado bet kokią nuovoką apie karinę discipliną. Didysis chanas įsakė savo kariams išžudyti dabar jau nereikalingus sąjungininkus ir įsakymas buvo įvykdytas su kinams būdingu kruopštumu. Paryžiuje kilo darbininkų sans patrie[2] sukilimasir Vakarų kultūros sostinė džiaugsmingai atvėrė savo vartus Rytų valdovui.

Patenkinęs savo smalsumą didysis chanas iškeliavo į Pajūrio Bulonę, kur, saugant iš Ramiojo vandenyno atplaukusiam laivynui, buvo ruošiami laivai kariuomenės perkėlimui į Didžiąją Britaniją. Tačiau imperatoriui reikėjo pinigų, todėl britams pasisekė atsipirkti sumokėjus milijoną svarų.

Po metų visos Europos valstybės pripažino savo vasalinę priklausomybę nuo didžiojo chano. Palikęs Europoje pakankamas okupacinės kariuomenės pajėgas, jis grįžo į Rytus ir surengė jūros žygius į Ameriką bei Australiją. Mongolų jungas Europoje tęsėsi pusę amžiaus. Ten šis laikotarpis ženklino visišką susimaišymą ir gilų europietiškų ir rytietiškų idėjų persisunkimą, senojo Aleksandrijos sinkretizmo pasikartojimą en grand. Praktiniame gyvenime išryškėjo trys reiškiniai: didelis kinų ir japonų darbininkų antplūdis į Europą ir su tuo susijęs socialinio-ekonominio klausimo paaštrėjimas, besitęsiantys paliatyvūs valdančiųjų klasių bandymai išspręsti šiuos klausimus ir sustiprėjusi tarptautinė slaptų visuomeninių organizacijų veikla rengiant visą Europą apimantį sąmokslą išvyti mongolus ir atkurti Europos nepriklausomybę. Šis didžiulis suokalbis, kuriame dalyvavo ir vietos nacionalinės vyriausybės, kiek tai buvo įmanoma didžiojo chano vietininkų sąlygomis, buvo meistriškai parengtas ir sėkmingai įvykdytas. Paskirtu laiku prasidėjo mongolų kareivių žudynės, Azijos darbininkų triuškinimas ir išvarymai. Įvairiose vietose pasirodė slaptos Europos kariuomenės pajėgos ir pagal seniai sukurtą detalų planą įvykdyta visuotinė mobilizacija. Naujasis didysis chanas, didžiojo užkariautojo anūkas, skubėjo iš Kinijos į Rusiją, bet ten nesuskaičiuojamą jo kariuomenę galutinai sutriuškino visos Europos armija. Išblaškyti likučiai sugrįžo į Azijos gilumą, o Europa vėl laisvai atsikvėpė.

Jei pusę šimtmečio trukusi priklausomybė nuo Azijos barbarų susiklostė dėl valstybių susiskaldymo, kai buvo galvojama vien apie atskirus nacionalinius interesus, tai didis ir šlovingas išsilaisvinimas pasiektas visų Europos gyventojų jėgas suvienijus į tarptautinę organizaciją. Šis akivaizdus faktas išryškino tai, kad sena, tradicinė atskirų tautų santvarka prarado savo reikšmę ir beveik visur išnyko senųjų monarchijų likučiai. XXI amžiaus Europa buvo daugiau ar mažiau demokratinių valstybių sąjunga – Jungtinės Europos valstijos. Mongolų antplūdžio ir išsivadavimo kovos pristabdyta civilizacijos pažanga vėl įgavo pagreitį. Bet vidiniai sąmonės dalykai – daugybės naujų fiziologinių ir psichologinių tyrinėjimų apsunkinti ir supainioti gyvenimo ir mirties, galutinio pasaulio ir žmogaus likimo klausimai – kaip ir anksčiau liko neišspręsti. Paaiškėjo tik vienas svarbus neigiamas rezultatas: galutinis teorinio materializmo nuosmukis. Nė vienas mąstantis protas jau nebepasitenkino visatos kaip šokinėjančių atomų sistemos ir gyvenimo kaip mechaninės smulkiausių medžiagos pakitimų sankaupos supratimu. Žmonija visiems laikams peraugo šią filosofinės kūdikystės pakopą. Iš kitos pusės tapo aišku, kad ji taip pat išaugo gebėjimą kūdikiškai naiviai ir nesąmoningai tikėti. Jau ir pradinėse mokyklose nebebuvo mokoma, kad pasaulį iš nieko sukūrė Dievas ir panašių dalykų. Šiais klausimais nusistovėjo tam tikras bendras teorinis lygis, žemiau kurio negalėjo nusileisti joks dogmatizmas. Ir jei dauguma galvojančių žmonių buvo praradę bet kokį tikėjimą, tai likęs nedaugelis tikinčiųjų, priešingai, matė būtinybę tapti mąstytojais, taip išpildydami apaštalo nurodymą būti vaikais širdimi, bet ne protu.

Tarp nedaugelio tikinčiųjų spiritualistų buvo vienas nuostabus žmogus – daugelis vadino jį antžmogiu, – kuris buvo vienodai nutolęs tiek nuo proto, tiek nuo širdies kūdikystės. Jis buvo dar jaunas, bet sulaukęs trisdešimt trejų dėl savo genialumo jau plačiai išgarsėjęs kaip didis mąstytojas, rašytojas ir visuomenės veikėjas. Suvokdamas, kad savyje turi didelę dvasios jėgą, jis visad buvo įsitikinęs spiritualistas, ir aiškus protas visada jam rodė tiesą ­– tai, kuo reikia tikėti – gėriu, Dievu, Mesiju. Tuo jis tikėjo, bet mylėjo vien tik save. Jis tikėjo Dievu, bet sielos gelmėse nevalingai ir neatsakingai pirmenybę teikė sau. Jis tikėjo Gėriu, bet visa matanti Amžinybės akis žinojo, kad šis žmogus priklaups prieš piktąją jėgą, kai tik ši bandys jį papirkti – ne jausmų ir žemų aistrų apgavystės būdu ir net ne galingu valdžios masalu, bet vien per neišmatuojamą savimeilę. Ši savimeilė nebuvo nei nesąmoningas instinktas, nei beprotiška ambicija. Šalia išskirtinio genialumo, grožio ir kilnumo, didžiausias santūrumas, nesuinteresuotumas ir aktyvus labdaringumas lyg ir pakankamai pateisino milžinišką didžiojo spiritualisto, asketo ir filantropo savimeilę. Ir ar galima jį kaltinti, kad, taip gausiai Dievo dovanomis apdovanotas, jis jose įžvelgė ypatingus malonės ženklus iš aukščiau ir laikė save antru po Dievo ir vieninteliu tokiu Dievo sūnumi? Vienu žodžiu, jis laikė save tuo, kuo iš tikrųjų buvo Kristus. Tačiau šis aukščiausios savo vertės suvokimas realybėje reiškėsi ne pripažįstant, kad jis turi moralinę pareigą Dievui ir pasauliui, bet teigiant savo teises ir privilegijas prieš kitus ir visų pirma – Kristų.

Pradžioje jis nejautė priešiškumo Jėzui. Jis pripažino mesijinę Kristaus reikšmę ir vertę, bet nuoširdžiai matė jame tik didingiausią savo pirmtaką – dorovinis Kristaus žygdarbis ir absoliutus Jo vienatiškumas buvo nesuprantami tam savimeilės apakintam protui. Jis svarstė taip: „Kristus atėjo anksčiau už mane; aš esu antras; bet juk tai, kas laiko tvarkoje ateina po, iš esmės yra svarbesnis. Aš ateinu paskutinis, istorijos pabaigoje, todėl, kad esu tobulas, galutinis gelbėtojas. Tas Kristus – mano pirmtakas. Jo misija buvo paruošti ir paskelbti mano atėjimą“. Ir su ta mintimi XXI amžiaus žmogus sau taikys viską, kas pasakyta Evangelijoje apie antrąjį atėjimą, aiškindamas jį ne kaip to paties Kristaus sugrįžimą, o kaip pirmojo Kristaus pakeitimą galutiniu – tai yra juo pačiu. Šiame etape būsimasis žmogus dar neatrodo nei charakteringas, nei originalus. Juk panašiai į savo santykį su Kristumi žvelgė ir, pavyzdžiui, Mohamedas – teisingas žmogus, kurio negalima apkaltinti jokiais piktais kėslais.

Savimeiliškai save vietoj Kristaus pasirinkęs šis žmogus teisinsis samprotaudamas taip: „Kristus skelbė ir savo gyvenimu teigė dorovinį gėrį, buvo žmonijos reformatorius. Mano gi pašaukimas – būti geradariu šios iš dalies pakeistos, iš dalies nepakeičiamos žmonijos. Aš duosiu žmonėms viską, ko jiems reikia. Kristus, būdamas moralistas, skyrė žmones pagal gėrį ir blogį, o aš juos suvienysiu gerybėmis, kurios vienodai reikalingos ir geriems, ir blogiems. Aš būsiu tikrasis atstovas to Dievo, kuris leidžia savo saulei patekėti virš gerųjų ir blogųjų ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Kristus atnešė kardą, aš atnešiu taiką. Jis grasino žemei baisiu Paskutiniuoju teismu. Bet juk paskutinysis teisėjas būsiu aš, ir mano teismas bus ne tik teisingumo, bet ir meilės teismas. Mano teisme taip pat bus ir teisingumas, bet ne atlyginamasis, o paskirstomasis. Aš kiekvieną įvertinsiu ir kiekvienam duosiu tai, ko jam reikia“.

Ir štai taip puikiai nusiteikęs jis laukia kokio nors aiškaus Dievo kvietimo naujam žmonijos išganymo darbui, vienareikšmio ir ryškaus patvirtinimo, kad jis yra vyresnysis sūnus, Jo mylimas pirmagimis. Laukia ir maitina save patį savo antžmogiškų dovanų ir dorybių suvokimu – juk jis, kaip buvo pasakyta, nenuginčijamo dorumo ir nepaprasto genialumo žmogus.   



[1] čia: imigrantų (pranc.).                                                                                                                                                                          

[2] Žr. В.С.Соловьев, Стихотворения и шуточные пьесы, 1974, p. 104. 

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis 

Susiję

Vladimiras Solovjovas 2939130787549185743

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-05-25 06:57

    Solovjovas vienas įdomiausių rusų mąstytojų. Vien jo vertas jo "Trys pokalbiai" (Tri razgovora). O čia jis nuspėja didžiulius karus Europoje XXa, Europos susivienijimą ir isivyraujancia paskirstomaja bedievyste. Koks nors čia besiganantis Pikc puikus to pavyzdys, nors ir tautinis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonime, dėl Pikc tamsta kažkaip visiškai nusikalbate. Nors, kaip spėju, esate koks nors „puslėnas“ ar kitoks „pažanguolis“ neva-katalikas. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Deja, bet barzdotų rasputinų miglos pūtimas daugelį veikia neigiamai, kaip matome.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-25 21:40

      Su filosofija nedraugavai univere ryshkei?

      Panaikinti
    2. Su sveiku protu mėgstu draugauti. Ir kitiems tokio draugo linkiu.

      Panaikinti
    3. "2018-05-25 20:02" komentaro turinys kelia tam tikrų abejonių "2018-05-25 21:44" komentaro pagrįstumu. Aišku, visada yra klaidingos interpretacijos tikimybė, todėl "Hm" vertėtų, ko gero, bent jau pabandyti logiškai pagrįsti savo pirmojo komentaro suderinamumą su "viršminėtu" sveiku protu. Siekdamas palengvinti gerb. oponentui užduotį, ją suskaidysiu į keletą dalių:
      1. Kuo remiantis lyginate Solovjovą su Rasputinu? (sutinku, gana lengva užduotis - bet vis tiek ;)).
      2. Kas tas "daugelis"?
      3. Koks tas neigiamas poveikis ir kuo jis pasireiškia (čia dėl "kaip matome")?

      Panaikinti
  4. Pastebėjimas2018-05-26 09:33

    -Būti geradariu šios iš dalies pakeistos, iš dalies nepakeičiamos žmonijos.
    -Duoti žmonėms viską, ko jiems reikia.
    -Suvienyti gerybėmis, kurios vienodai reikalingos ir geriems, ir blogiems.
    -Atstovauti Dievui, kuris leidžia savo saulei patekėti virš gerųjų ir blogųjų ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
    -Atnešti taiką.
    -Teisti ne tik teisingumo, bet ir meilės teismu
    -Teisingumas, ne atlyginamasis, o paskirstomasis.
    -Įvertinimas ir dovanos kurių kiekvienam individualiai reikia“.

    Bet tos intencijos jau sklinda iš Vatikano...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tokios pat intencijos sklinda per kiekvieną grožio konkursą: noriu taikos visame pasaulyje (world peace) etc.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item