Arvydas Juozaitis: „Globalios Lietuvos projektas veda į prarają“

www.respublika.lt Šiandien, kai artėjame prie Sąjūdžio 30-mečio, dažnai klausiame - kodėl, atkovojus Nepriklausomybę, jo kūrėjų kelia...


Šiandien, kai artėjame prie Sąjūdžio 30-mečio, dažnai klausiame - kodėl, atkovojus Nepriklausomybę, jo kūrėjų keliai išsiskyrė. „Aš buvau linkęs geriau tapti auka, negu „valgyti“ bendražygius. Daugelis pasirinko būtent valgytojų vaidmenį. Aš turiu galvoje tuos Sąjūdžio radikalus - jie jau tada buvo tapę Sąjūdžio žandarmerija, netgi prokuratūra ir kalėjimu. Turint omeny, kad bet kokia opozicija buvo pavojinga tai Sąjūdžio viršūnei - skelbė „tautos priešais“. Jiems pavojinga atrodė netgi kritika“, - konstatuoja filosofas Arvydas Juozaitis, įspėdamas, jog dabar mums būtina išgyventi Tautai pražūtingą Tėvynės tuštėjimo metą.

- Kas labiausiai įsiminė iš tų dienų, kai susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė?

- Pirmiausia, tas džiaugsmas, šviesa, kad galų gale įvyko, kad mums pavyko. Ėjau iš Mokslų akademijos pėsčiomis į Žvėryną, į namus, kur vėliau įsikurs „Sąjūdžio žinios“ ir bus tam tikras Sąjūdžio centras visą vasarą, ėjau, o nuotaika tokia, kad tik dainuok. Kaip tąkart, kai grįžau po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo. Tada, pamenu, einu Gedimino (tada dar Lenino) prospektu, žiūriu į žmones, o širdis spurda pergale: juk 9 iš 10 žmonių nenutuokia, kas įvyko. Taip ir birželio 3-iąją, įkūrus Persitvarkymo Sąjūdį, labai lengva buvo sieloje: štai šimtai veidų aplinkui, ir jie neįtaria, kas įvyko. O juk įvykis pakeis visų gyvenimus. Ta nuotaika lydėjo ir visą vasarą - neįtikėtina laimė buvo daryti stebuklus, „kirsti“ vis didesnę skylę komunizmo ir svetimo mums gyvenimo sienoje... Jei jūs apie jausmus klausiate, būtent šis jausmas - „galime pagaliau apversti pasaulį“ - užvaldė tada visam gyvenimui.

- Lietuva pirmoji iš sovietinių respublikų atkūrė Nepriklausomybę. Kaip manote, kodėl?

- Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas. O kalbant apie pirmuosius judėjimus, Sąjūdį mes ne pirmieji įkūrėme - viską Baltijos šalyse išlingavo estai. Jie 1988 metų balandžio 13 dieną įkūrė Estijos liaudies frontą - tik po pusantro mėnesio atsirado ir mūsų Sąjūdis.

- O iki tol jūs į Estiją vis važinėdavote...

- Važiuodavau kas dvi savaites naktiniais autobusais Vilnius-Talinas. Iš ten atveždavau naujienas, nes telefonai būdavo ne tokie patogūs, kaip dabar, reikėjo asmeniškai bendrauti. Ta mitingų kultūra, net steigiamojo suvažiavimo tvarka, kad turi posėdžiauti po du žmones, kokia tvarka kalbėti, kokias rezoliucijas priimti. Žodžiu, nuo estų nusižiūrėjome kaip reikalas. Jie buvo pirmi. Dar galiu pažymėti vieną dalyką - jie buvo pirmi savo racionalumu, savo proto drąsumu. Jie ir vėliavą iškėlė, ir apie Molotovo-Ribentropo paktą pirmieji prabilo. O jų laikraščiai?! Mums atrodė kone stebuklas, ką jie rašo, nors ir komunistiniai buvo. Tik kai Martas Tarmakas, vienas iš jų lyderių, kuris mano geru draugu tapo (jis kalbėjo lietuviškai, mes nuolat bendravome), pažiūrėjo į 1989 m. vasario 16 dienos mitingą Katedros aikštėje, pagaliau išgirdau: „Viskas, Lietuva įsibangavo, dabar Estijai ramiau“. Šia prasme Lietuva, žinoma, su Estija buvo tiedu bangolaužiai. Latvija buvo tam tikra duobė ir mes sakydavome: tiltą permetame per Latviją ir reikia juos traukti. Latviai gerokai vėluodami, truputį kitaip, bet irgi vadavosi kartu.

- Sąjūdžio judėjimą vainikavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas kovo 11-ąją. Ar tuo Sąjūdžio misija ir baigėsi?

- Dabar sunku pasakyti. Tąsyk aš nusprendžiau neiti ten, kur viskas aišku - į Aukščiausiąją Tarybą. Ten paskelbs nepriklausomybę, kitaip neįmanoma - tauta akis deputatams iškabintų, jeigu nepaskelbtų (juk visų programose ir buvo skelbimas). Buvau tikras, kad negalima visiems Sąjūdžio lyderiams tapti oficialia valdžia. Man atrodė, kad Sąjūdis turėtų tapti jau ir savos valdžios kontroliniu mechanizmu. Žiūrėti, ką darys Lietuvos Aukščiausioji Taryba - ar netaps akla diktatore buvusių bendražygių atžvilgiu. Tad iš esmės Sąjūdis, tapęs valdžia, savo misiją atliko. Ir atėjo kitokios valdžios fazė. Ją galima visaip vadinti, bet iš esmės valdžia tapo labai radikalia, su uždarais branduoliais (įvairūs klubai buvo, pavyzdžiui, Arbatos klubas, kuris sprendė Aukščiausiosios Tarybos politiką). Žodžiu, atsirado kitos formos - jau nebe sąjūdinės, kurios telkia Tautą. Čia jau buvo nebe Tautos, o... sunku pasakyti tikslų vardą - „valdžios telkimo į kumštį“ funkcija.

- Minint Sąjūdžio 20-metį jūs namuose prie Sąjūdžio vėliavos uždegėte žvakutę. Kokiomis mintimis pasitiksite 30-metį?

- Lygiai taip pat uždegsiu žvakutę, tik būsiu Vilniuje. Tam savo senajame tėvo bute. Uždegsiu žvakutę prie Sąjūdžio vėliavos - tegul dega visą dieną. Be to, vėliavą visada iškeldavau birželio 3 dieną namo balkone Žvėryne, kur buvo įsikūrusios „Sąjūdžio žinios“ ir, kaip sakiau, 1988 m. vasarą čia buvo beveik Sąjūdžio vykdomasis komitetas, nors oficialiai to niekas neįvardijo. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Taryba rinkdavosi vieną ar dukart per savaitę, betgi veikti reikėjo dieną naktį. Tad tas centras savaime susiformavo prie „Sąjūdžio žinių“, ir visa informacija iš ten sklido po visą Lietuvą. Dabar šis namas turi kitus savininkus (M. ir J. Pečkaičius). Jų valia birželio 3 dieną čia bus pritvirtinta Gitenio Umbraso pagaminta atminimo lenta „Sąjūdžio žinioms“ pagerbti. Joje labai gražus užrašas: „Čia, viename iš atgimimo židinių, buvo kuriamos „Sąjūdžio žinios“. Dalyvausiu atidengiant tą ženklą. Taip pat birželio 3-iąją dalyvausiu Tautos forume, susirinkime, kuris bus tam tikras Persitvarkymo Sąjūdžio aidas toje pačioje vietoje - Mokslų akademijos salėje. Manau, į Seimą manęs nepakvies kalbos pasakyti, nes dabar yra daug įvairių kalbėtojų - kaip žinome, ant pergalės laurų labai lengva kalbėti.

- Minėjote, jog vėl uždegsite žvakutę. Ji bus kam - iliuzijoms, realybei?

- Ne, ne dėl to. Tai Gyvybės ženklas. Amžina gyvybės žvakutė. Ir vėlinių žvakė, ir bažnyčioje, kai žvakę statai, reiškia tą patį - liepsna yra vėlė, amžinybė. Ir Sąjūdis - amžinybė. Tai iš tikrųjų toks gyvas daiktas. Be jokių vilčių - nevilčių, taip sakant, tiesiog kaip gyvybė.

- Kaip jums atrodo, kodėl taip vieningai stovėję Baltijos kely, vėliau net patys Sąjūdžio aktyvistai pasuko skirtingais keliais?

- Na, tai valdžios dalybų klausimas. Jūs įsivaizduokite, buvo tam tikra kūryba, kai Sąjūdis kūrėsi, kai vienijosi žmonės, kai mes žinojome, kad ir komunistai turės su mumis eiti. Dar daugiau - juos reikėjo kaip tik patraukti į savo pusę - juk tai didžiulė jėga, apie 200 tūkst. partinių žmonių. Svarbu buvo, kad visi susitelktume. O paskui ateina metas, kai kilimą aukštyn, tą vertikalę, reikia keisti horizontalia plokštuma, o horizontalioje plokštumoje reikia jau stumdytis prie vairo, prie to vadinamo lovio - ten vietų skaičius gana ribotas. Štai ir viskas, labai paprasta logika - politika reikalauja stumdymosi alkūnėmis.

- Jūs ir R.Ozolas buvote pagrindiniai Sąjūdžio žmonės...

- Sakyčiau, ideologai mes buvome ...

- Bet ar nemanote, kad reikėjo neišsukti iš to kelio, ta prasme - nenueiti į šalį?

- Matote, čia gali būti toks likimo pirštas - ne visi iš karto turi pulti į valdžią. Reikia pasilikti tam tikro solidumo, arba idealų srityje. Tai aš ir likau tų idealų srityje. Nes paskui aiškiai pasimatė, atėjo kita revoliucijos fazė, ta antroji fazė, kai suvalgomi revoliucijos gimdytojai, kūrėjai. Bet kadangi Lietuvoje žmonių skaičius ribotas, tas valgymas savų man buvo labai nesimpatiškas, aš buvau linkęs geriau tapti auka, negu pačiam valgyti bendražygius. Daugelis pasirinko būtent valgytojų vaidmenį. Aš turiu galvoje tuos Sąjūdžio radikalus - jie jau tada buvo tapę Sąjūdžio žandarmerija, netgi prokuratūra ir kalėjimu. Turint omeny, kad bet kokia opozicija buvo pavojinga tai Sąjūdžio viršūnei - skelbė „tautos priešais“. Jiems pavojinga atrodė netgi kritika.

- Kai Sąjūdžio radikalai, daugiausia konservatoriai, dalijosi valdžią, jūs ėmėtės kurti kitą visuomeninį judėjimą. Reikėjo atsvaros radikalizmui?

- Pagalvokite, kiek reikėjo sukurti, kad būtų galima daryti atsvarą tam radikalizmui. Man net dabar atrodo neįtikėtina, kiek daug dirbau opoziciniams pamatams guldyti. Ramdanti Sąjūdžio žandarmeriją veikla prasidėjo TRISDEŠIMTIES PAREIŠKIMU, kurį pasirašė ir Justinas Marcinkevičius, ir Juozas Urbšys, nekalbant apie kitus įžymiuosius tautos atstovus. Buvau vienas iš Pareiškimo iniciatorių ir autorių. Ot, tada prasidėjo dar didesnis mūsų, matančių toliau negu matė radikalai, pjudymas. Bet negi trauksies iš tiesos kelio? Taip ir pradėjau opozicijos formavimo darbus... Taip atsirado Lietuvos ateities forumas. 

Juk net nepriklausoma Lietuvos komunistų partija su A.Brazausku priešaky, vėliau tapusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), net ji bijojo skelbtis opozicija radikalams (juos juk mušė, mitinguose „bombikes“ sprogdino). Tad kas dar Lietuvoje galėjo kurti atsvarą buvusių sąjūdiečių sukurtai žandarmerijai? Ir man vėl teko tas vaidmuo, aš vėl kūriau, gerokai apdaužomas (net tiesiogine prasme). Pavyzdžiui, Lietuvos ateities forumo programą. Forumas tapo judėjimu, kurio laisvi sąjūdiečiai žmonės susijungė su LDDP ir jau 1992 rudenį Lietuva atsitiesė nuo radikalų keliamo siaubo - A. Brazausko partija laimėjo absoliučią daugumą Seime, o jis pats tapo pirmuoju Lietuvos žmonių išrinktu prezidentu. Galima drąsiai pasakyti: jei nebūtų Ateities forumo, šito nebūtų įvykę. Kita vertus, aš esu ir vienas iš Lietuvos liberalų sąjūdžio kūrėjų (kartu su Arvydu Šliogeriu ir Vytautu Radžvilu). Bet ir vėlgi tas pats - dalyvavau tik kūrimo procese, nes supratau, kad nenoriu likti struktūruotas. Bet liberalai mane įrašė į kūrėjų sąrašą ir dabar kiekviename suvažiavime mini mane. Ta jų ideologija man buvo simpatiška ir reikalinga tuo metu. Kaip mes sakėme su A. Šliogeriu, tai buvo intelektualų ir verslininkų pirmoji opozicija Sąjūdžio žandarmerijai. Bet vėliau jie man tapo svetimi.

Ir dar vienas veikimas Lietuvos sveikatinimo labui - Santarvės fondas. 1994 metais, jau įsitvirtinus LDDP, vis tiek ir televizija, ir dauguma pagrindinių informacinių priemonių liko dešinėje pusėje ir netgi pats A. Brazauskas ne visada gaudavo eterį, ypač po 1996 metų, kai į valdžią grįžo konservatoriai, o jis prezidentu dar buvo iki 1998 metų. Net konservatorių ministrai neateidavo, kai A. Brazauskas paskambindavo. Opozicija kairiajai jėgai buvo labai stipri, tokia iš neapykantos pozicijų. Todėl sugrąžinti pusiausvyrą, ypač ne politinėmis priemonėmis, o suteikiant iškiliems žmonėms, kuriuos radikalai suniekino, apšaukė komunistais-priešais, tapo Santarvės fondo modus vivendi. Kuriant Santarvės fondą, aš taip pat rašiau įstatus, tapau pirmininku. 

Jau kurdamas fondą žinojau, kad pirmojo laureato vardas bus suteiktas Justinui Marcinkevičiui. To verktinai reikėjo, nes po to, kai 1991 m. jis buvo apšmeižtas televizijos laidoje „Krantas“, o vėliau pjudomas, mes jo netekome visuomenės gyvenime. J. Marcinkevičiaus grąžinimas įvyko Santarvės fondo pagalba. Gavęs tą vardą jis pagaliau, Kalėdų metu, po „Panoramos“ pirmą kartą sutiko pakalbėti su Lietuva. Paskui mes Santarvės laureato vardą suteikėme monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Viktorijai Daujotytei, Ričardui Mikutavičiui, tėvui Stanislovui. Santarvės žmogaus vardo suteikimą tiesiogiai rodydavo Lietuvos televizija. Įdomiausia, kad niekada dešinioji pusė, konservatoriai, mūsų, veikiančių Santarvės fonde, nesveikino ir nė vienas iš jų lyderių nedalyvaudavo renginiuose. Laiko ženklas! Po pirmųjų penkerių metų iš Santarvės fondo pasitraukiau, nes prasidėjo visokie negražūs dalykai fondo viduje. Tai jau įprasta - lietuviška.

- Naujausioje savo knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“ įspėjate, kad valstybė atsidūrė ant išnykimo ribos. Kodėl mes save naikiname?

- Taip, mes patys save naikiname. Pirmiausia mažu gimstamumu, nemylėdami gyvybės. Juk mažas gimstamumas - tai nėra tiktai klausimas apie tai, kad žmogus negali išlaikyti šeimos. Net sunkiausiuose pasaulio kraštuose, kur vyksta karai, vaikai gimsta, ir gimsta gausiai. Mažas gimstamumas yra nebetikėjimas ateitimi, nes gimdymas yra vilties klausimas. Jeigu neturi vaikų, nematai vilties, nes tu nebematai savo giminės tąsos, savo pavardės tąsos. Apskritai, tai yra toks akivaizdus gamtiškas procesas, ir jeigu mes kertame šaknis šioje vietoje, tai patys kalti, čia net ne politika. Kita vertus, laisvė mus sugadino žinote kuo - pamanėme, jog laisvė reiškia Vakarų gyvenimo standartus, taip pat ir pragyvenimo, ir malonumų, tai yra, turto klausimas - būsim laisvi ir turtingi. Laisvė turėjo savo kainą - ekonominį nuopuolį. Jis buvo neišvengiamas. Bet šitos kainos beveik niekas nenorėjo mokėti.

Tuos, kas liko Lietuvoje, aš laikau didžiausiais patriotais, kad neišvažiavo. Tie, kas išvažiavo ir siuntė visą savo algą tėvams ir vaikams išlaikyti čia, Lietuvoje - irgi patriotai. Bet toks likusiųjų namuose palaikymas - laikinas. Lietuvoje likę tėvai išeina anapilin, vaikai išvažiuoja pas tėvus į Vakarus, ir baigiasi tas laikotarpis. Tai tragiška padėtis, ir tas sodybų tuštėjimo metas virsta Tėvynės tuštėjimo metu. Štai ir viskas, kaip Hamletas sakė, - toliau tyla.

- Kokie šiandienos politiniai sprendimai veda mus į prarają?

- Pirmiausia - globali Lietuva. Kas gali skelbti globalią Lietuvą, būdamas tokio dydžio kaip mes? Neatremiamą smūgį mums, kaip tautai, gali suduoti brukte brukama dvigubos pilietybės idėja. Tai antra. Dviguba pilietybė - tai daugiapilietiškumo faktorius, tai dvigubos sąžinės arba daugialypės sąžinės faktorius. Apskritai visa tai reiškia Lietuvos išvietinimą. Nutraukime dvigubos pilietybės projektą arba tas idėjas. Nes niekas neįrodė, kad tai sustabdys emigraciją, niekas. Bet dabar šaukiama, kad taip sustabdysime. Manau, bus visiškai priešingai - tada jau tikrai nuvarytus arklius nušaus, tai yra, iki galo nužudys lietuvį lietuvyje. Pažiūrėkime į Lotynų Ameriką - visi, iš ten plūstelėję į JAV ir čia gavę pilietybę, užmiršta Lotynų Ameriką. Argi šito pavyzdžio neužtenka?

Sustabdyti tuos procesus mes patys galime - referendume tereikia nebalsuoti už tai. Suprantant, kad tai galbūt palies ir tavo vaiko kažkur Anglijoje ar Vokietijoje interesus. Bet kaip jį atsiviliosi atgal, jei jam suteiksi tą šansą su dviguba pilietybe? Tada jis nebegrįš. O kalbant apie globalią Lietuvą, seniai laikas stabdyti visus procesus, nes tai yra tik lėtinės mirties atitolinimas skiriant milijonus pabėgusiųjų bendruomenėms. Lietuvai ištirpti globaliai - tai taip pat viena iš savižudybės formų.

Parengė Irena Babkauskienė.

Susiję

Įžvalgos 8978245023757573634

Rašyti komentarą

  1. Nesutikau ir nesutinku su A. Juozaičio paskelbta „istorine klaida“ (viena iš priežasčių būtų ir ta, kad tas straipsnis vietoj santarvės labai stipriai pradėjo skaldyti tą pačią Lietuvą), bet daug teisingų pastebėjimų šiame interviu. Pagarba.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Galima ginčytis dėl to straipsnio (http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/nuomones/istorine-klaida-1565894/). Aš irgi jam nepritariu - bet dėl kitų priežasčių. Konkrečiai - dėl preferencijos Brazauskui. Bet reikia turėti omenyje, kad mes sprendžiame iš DABARTIES pozicijų - gi tada Juozaitis nežinojo, kaip bus. Jis matė, kaip Sąjūdį užvaldo valdžios ištroškę veikėjai, pasiruošę perkąsti gerkles bet kam, kas drįsta stoti jiems skersai kelio. Ne Juozaičio straipsnis suskaldė (ir tebeskaldo) Lietuvą, o agresyvūs, godūs, chamiški ir dažnai buki bet kam dėl valdžios lovio pasiryžę "konservatnykai". Beje, būtent jiems komuniagos turi būti dėkingai už grįžimą į valdžią 1992 m. rinkimuose.
      Iš tikrųjų, mano akimis žiūrint, istorinė klaida yra tai, kad, iškovojus Nepriklausomybę, iškilūs "idėjiniai" arba patys pasitraukė, arba buvo nustumti į šalį, o dėl Lietuvos valdymo liko grumtis dvi vienodai amoralios jėgos: senoji partinė nomenklatūra ir naujieji radikalūs "revoliucionieriai", kurie, gavę valdžią, visiškai natūraliai virto naująja partine nomenklatūra, niekuo nesiskiriančia nuo savo pirmtakų. Tiek vieniems, tiek kitiems Lietuvos interesai buvo ir yra giliai "dzin" - todėl ir turime tokį jų "pakaitinės dvivaldystės" rezultatą, apie kurį Juozaitis čia ir rašo.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-27 23:11

      Tuo labiau, kad kai kurie itin aktyvūs kovotojai už Lietuvos Laisvę pirmieji ir pasikvietė į pagalbą senąją nomenklatūrą: ,,čia - tavo, čia - mano, o laisvė ir nepriklausomybė - pagal aplinkybes.''

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-27 21:18

    Federalizacijos, globalizacijos ir genderizmo šaukliams Lietuvoje - dilema: šauksite už Lietuvos nacionalinę vienybę ir Lietuvos valstybingumo stiprinimą - negausite ES ir Sorošo pinigų; šauksite už federalizaciją ir ,,integraciją'' - pralošite Seimo ir savivaldybių rinkimus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jokios dilemos nėra - jie, būdami "sajūzniai patrijotai", niekaip negali "šaukti" už Lietuvos nacionalinę vienybę ir Lietuvos valstybingumo stiprinimą. O dėl rinkimų - jie gi turi savo fanatikų elektoratą, kuris už juos balsuotų netgi tuo atveju, jeigu jie "šauktų" už Lietuvos stojimą į NVS. O kitiems jie tikisi praplauti smegenis - gi visa "didžioji" pursavsklaida, įskaitant TV, yra jų paslaugoms (o ir sajūziniai bei sorošiniai pinigai tam stipriai pagelbės).

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-27 22:00

      Pritariu Pikc - pažįstu dešimtis žmonių, kurie balsuos už TS-LKD, net jei toji agituos jungtis prie Rusijos.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-05-27 23:07

      Iš fanatikų - nieko gero, nes jie negalvoja ir yra neprognozuojami. Fanatikas šiandien pritaria vienam, ryt - kitam, niekad nežinia, kas jam ateis į galvą. O jeigu ES finansinė parama Lietuvai 2020 tikrai baigsis? - kas ryšis tapti Lietuvos Seimo ir savivaldybių dauguma tokiu rizikingu periodu? - tik tie, kurie yra užtikrinti dėl stabilaus finansavimo ir dėl šio užtikrintumo motyvų.

      Panaikinti
    4. Patriotas Didysis2018-05-27 23:36

      reike išstoti iš es ba pidaraj ir dar reike pilietibę atimt emigrantams nes išdavikai. paskui viską atimt iš turtuolių nes ir taip vagys jau perdaug svolačej turi. į šali neileist ukrainiečiu ir rusu. tada gyvensim gerai Lietuvoj.

      Panaikinti
    5. Akivaizdžiai arba vienų reikalingų preparatų neišgerta, arba kitų nereikalingų preparatų perdozuota. ;)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2018-05-28 06:14

      Dar reikia karts nuo karto duoti bobai į snukį, kad neprisigalvotų visokių feminizmų. Nes tie feminizmai griauna tradicinėmis vertibėmis grįstą valstybę.
      Vaikams irgi reikia diržo gerai duoti, kad užaugtų tikri vyrai o ne piderai arba paleistuvės.

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2018-05-28 08:47

      Konservai siūlo "bobai" įduoti Stambulo konvencijos brošiūrą, kad turėtų kuo prisidengti. Dar "boba" gali susigalvoti kokią kitą lytį - tada jos niekas nebeskriaus.

      Panaikinti
    8. Anonimiškas2018-05-28 08:53

      Gerai kalt iš kuloko į snukį - pamirš visas konvensijas. Mes neleisim griauti Lietuvos valstybės.

      Panaikinti
    9. Pastebėjimas2018-05-28 09:36

      O liberastai sako reikia legalizuoti kanapes Lietuvoje. Skaitau tris paskutinius Anonimiškas komentarus. Jie iliustruoja, kad narkotikai ir kanapės rimtai kenkia jų smegenims ir protinei veiklai.
      Drąsinčiau moderatorius trinti šias šiukšles ir jų išprovokuotas polemikos šakas.

      Panaikinti
    10. Taigi pilnatis artėja - užtat ta fauna ir "susiaktyvino". :)
      Dėlnarkotikų poveikio smegenims ir protinei veiklai: nesu tikras, ar narkotikams pas tuos padarėlius yra ką paveikti (bent jau pagal jų demonstruojamą simptomatiką - nelabai). ;)
      O dėl šiukšlių trynimo - seniai jau laikas.

      Panaikinti
  3. Iš Arvydo paatviravimų galima daryti išvadą, kad Sąjūdis nebuvo joks stichiškas(?) tautos pakilimas kovai dėl laisvės atgavimo. Kadangi, kaip čia ir aprašyta, Sąjūdžio "lyderių" veikta buvo aklai, bet tendencingai ir ne link išsvajotos laisvės, akivaizdu, jų veiksmus koordinavo nematoma jiems ranka. Visus, įskaitant ir Juozaitį, lyg lėles tampė už virvučių šėšėlyje bevelijančios išlikti jėgos - kraujo ryšiais grįsti klanai. Įvykio įtakos parsidalijimas tarp globaliai veikiančių klanų. Ne kuriuos kraštus Vakarų žydų klanai atskėlė nuo Rytuose veikiančių žydų klanų pasinaudodami saldžios ir lengvai (pasikliaujant svetimais) pasiekiamos laisvės miražo sukėlimu. Kaip dar gi neaišku, kad laisvė ne iš šalies ateinantį duotybė. Laisvė, tai sugebėjimas gyventi savarankiškai - nevergaujant niekam, net gi, jei už tą pasiryžimą kažkas grasintų mirtimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Spėju, sunku gyventi, kai visur aplinkui slapti visagaliai sąmokslininkai viską valdo. O juk gerai pagalvojus - gal ir tamstelę nematoma ranka už virvučių tampo? O jei pačiam (pačiai) taip neatrodo - taigi tai dėl to, kad JIE nenori, kad suprastumėte. Gyvenate sau laisvės iliuzijomis, o iš tikrųjų gi - vergų vergas. ;)

      Panaikinti
    2. Pikc: "Spėju, sunku gyventi, kai visur aplinkui slapti visagaliai sąmokslininkai viską valdo."
      - Ačių, braaaliukai, uš taky gylū supratingumu... Pa teibej - tykrai sunku yr teip givynti. Paguoda tik ta, kad priklausomybė nuo protingų klanų, palyginus su priklausomybe nuo berazumių vatnikų nėra tokia nepakeliama nes nereikia dėl to nuolatos būti suirzusiam, bei keiktis dėl to jų šlykštumo. - Lingveu manj, braaaliukai, negu tau - tykraj linveu.
      Ir dar, tie klanai - jokie ne sąmokslininkai. Absurdiška būtų manyti, kad jie kuria specialius planus, kaip pakenkti kažkokiems tai niekingiems neišmanėiams ar vatnikams. Patikėkite, grobuoniškas jų gyvenimo būdas apsiriboja rūpinimusi tuo, kas jiems malonu, o ką teks kęsti dėl to gojams berazumiams (jų vertinimu), jų nei šildo, nei šaldo.
      Pikc: " O juk gerai pagalvojus - gal ir tamstelę nematoma ranka už virvučių tampo? O jei pačiam (pačiai) taip neatrodo - taigi tai dėl to, kad JIE nenori, kad suprastumėte."
      - Kodėl dabar gali taip neatrodyti? - Atrodo, nes taip ir yra. Tik priešingai nei tamstam šita aš matau, ir nenorėčiau su tuo sutikti. Bėda ta, kad tokie akli, bet pikti kaip šunys gina tuos klanus, net nesusimastydami, ką daro.
      Pikc: "Gyvenate sau laisvės iliuzijomis, o iš tikrųjų gi - vergų vergas."
      - Tai kad nėra ir negali būti jokių įliūzijų dėl laisvės, kol pikčiausi vergai aklai gins klanus nuo savų tautiečių nenorinčių niekam vergauti. Tai tik kenčiančiam pažeminimą gali atrodyti, jog visi kiti susirūpinę jo žeminimu. Iš tiesų, visi kiti savimi rūpinasi, o jau tamsta esi tik niekinga priemonė tam tikslui pasiekti.

      Panaikinti
    3. Kaip ir sakiau - sunku tiems paranojikams-"pasauliniū sąmokslū" teoretikams: visi aplink akli, ir tik vienas matai VISA TEISIBE... Seubas kaškoks, kai pagalvoji... :)

      Panaikinti
    4. Labai gerai suprantu tamstos apmaudą dėl to, kad ne visi Pikc pikčio isterijas priima už gryną pinigą.
      Rašai, kad lyg tai kiti užsiciklinę gyvena vaizduotėje, nemato realybės. Bet gi faktas čia pat, - tik ką rašiau, kad ne sąmokslų teorijų kurimu užsiima globalistai, - tiesiog - jų gyvenimo būdas parazitunis:
      "Absurdiška būtų manyti, kad jie kuria specialius planus, kaip pakenkti kažkokiems tai niekingiems neišmanėiams ar vatnikams. Patikėkite, grobuoniškas jų gyvenimo būdas apsiriboja rūpinimusi tuo, kas jiems malonu, o ką teks kęsti dėl to gojams berazumiams (jų vertinimu), jų nei šildo, nei šaldo.
      ...
      Tai tik kenčiančiam pažeminimą gali atrodyti, jog visi kiti susirūpinę jo žeminimu. Iš tiesų, visi kiti savimi rūpinasi."

      O tamsta to nematai, ir toliau groji savo gerai išmoktą "muziką" apie tai, neva, tai kiti paskendę iliuzijose ir tekuria teorijas neturinčias nieko bendro su tikrove.

      Ir kaip gi čia tamstai galėtų būti lingviau?

      Panaikinti
    5. Henrikas Miuleris2018-05-29 16:37

      Aš, gink dieve, nestoju niekieno pusėn - jūs abu - tiek vienas pro užuolaidas žiūrintis įdėmus žvilgsnis, tiek kitas - geležine logika, svariais argumentais ir puikiu humoro jausmu (ir žiniomis apie parazitus) - teikiate man džiaugsmą. Bet ne kai ėdat vienas kitą. Du dalykai : net Radžvilas tą 'nematomą jėgą' pripažino egzistuojant 'aksominių revoliucijų' metu. Ir antra : žaibiškai po minėtų revoliucijų įvykdyta Rusijos privatizacija - Borisas Berezovskis, Vladimiras Gusinskis, Michailas Chodorkovskis, Michailas Friedmanas, Aleksandras Smolenskis ir Piotras Avenas - prisidengdami rusu Vladimiru Potaninu. Ne, lietuviai privatizacijos neišrado, o visos kuriamos sąmokslo teorijos ir kuriamos ir įvelkamos į 'primityvą' tam, kad jomis tikėtų tik debilai.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-05-28 12:08

    Viena iš svarbiausių Juozaičio pareigų parašyti kiek įmanoma objektyvesnius atsiminimus. Labai reikalingi dėliojant mozaiką. R. Ozolas atrodo to nepadarė?
    Vasario 16 signatarai matyt vis atidėliojo, o mes turim šiokius tokius A.Stulginskio,tik P. Klimo platesni liko ir tie sunkiai parašyti, prie šaltinių prieit nebegalėjo.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-05-28 15:22

    Žmogus gavo kūrėjo dovaną. Vieni kuria laisvą valstybę...kiti kala pinigą. Tai p amolitudė tarp kuriačiųjų labai didelě. Nedidelė grupė suburia sąjūdį, Lietuvos ateities forumą, Liberalų partiją, Santarvės fondą ir iš visur pasitraukta. Be jokios kritikos sakau, greičiau, diskutuoju: juk kūrėjas privalo ginti savo kūrinį,tuo labiau, kad ta kūryba nesavanaudiška...Kodėl negynėte? Gal kažko iki galo nepasakote. Juk savo "vaikus" atidavėte monstrams /vien jau liberalai ką reiškia/...pasakykit iki galo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-30 19:50

      Anonomiško 15:22 - LABAI REIKŠMINGAS IR SVARUS KLAUSIMAS! ATSAKYKITE.
      Akivaizdu, kad visi mūsų Nepriklausomybės atstatytojai buvo tik TEORETIKAI -mąstytojai, folosofai, rašytojai, pedagogai, žurnalistai? Buvo patriotai, bet niekam tikę praktikai - visiškai nenusimanė, kaip reikia statyti Valstybę.
      O tokiais praktikais buvo (ir dabar yra) buvę kompartijos funkcionieriai, didesni ar mažesni verslo rykliai ir spekuliantai bei įvairių pakraipų kriminalinio pasaulio autoritetai. Prie tokių praktikų reikia neabejotinai priskirti ir atsibeldusius iš už marių Santaros-Šviesos machinatorius.
      Štai iš tokių praktikų susikūrė visos "didžiosios" partijos Lietuvoje, nustumdamos į paraštes ir marginalizuodamos visus teoretikus-patriotus.
      Šiandien naujo Sąjūdžio atsiradimo prielaida -
      a) žmogiškųjų resursų KOKYBĖS prioritetas prieš KIEKYBĘ,
      b) atsakomybės svarba - visi už vieną, vienas už visus,
      c) praktikos prioritetas, prieš teoriją,
      d) "ėjimas į liaudį", o ne diskusijos internete ir spaudoje.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item