Roma Kriaučiūnienė: „Kaip žiūrėsime vaikams į akis, jei lituanistikos centrų Lietuvoje teks ieškoti su žiburiu“

Stasio Žumbio nuotr. Neseniai vykusi Lietuvos universitetų rektorių konferencija, vadovaujama Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Ž...

Stasio Žumbio nuotr.
Neseniai vykusi Lietuvos universitetų rektorių konferencija, vadovaujama Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Žukausko, nusprendė, jog pats metas keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Mat, rektorių nuomone, aukštųjų mokyklų vadovams neturėtų būti taikomas reikalavimas mokėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai leistų vadovavimą aukštosioms mokykloms patikėti kitų ES valstybių piliečiams.

Dar vienas žingsnelis lietuvių kalbos neigimo link. Juk jau dabar atvertus internete penktą šimtmetį einančio Vilniaus universiteto puslapį, neberandi Lietuvių kalbos instituto. Filologijos fakultete Užsienio kalbų institutas yra, Lietuvių - nėra. Kai paslepi nuo akių daiktą, jo kaip ir nebelieka.

VU Užsienio kalbų instituto direktorė profesorė Roma Kriaučiūnienė paneigia įsivaizdavimą, neva taip vykdomos Briuselio direktyvos. Europos Sąjungos kalbų politiką ji žino ne iš nuogirdų, nes nuo 2017 metų yra Europos kalbų tarybos, atspindinčios ES politiką kalbų atžvilgiu, narė.

- Ko gero, lietuvybės neigimo kontekste jūsiškis institutas išgyvena aukso amžių?

- Ne, tas laikas jau praėjo. Tik atgavus Nepriklausomybę, užsienio kalbų dėstytojai turėjo darbuotis išsijuosę; dabar pastebima šiokia tokia paklausos mažėjimo tendencija.

- Pagal svarstyklių principą turėtų būti atvirkščiai - jei tarp fakulteto institutų neliko lietuviškojo, galima manyti, kad Užsienio kalbų institutas laikomas svarbesniu.

- Nenorėčiau jums pritarti. Nuo 1999 metų Užsienio kalbų institutas universitete buvo atskiras padalinys, kurio funkcija - užsienio kalbų dėstymas kituose fakultetuose. Mes buvome atskirti nuo Filologijos fakulteto, kadangi institute dirbo daug dėstytojų, neturinčių mokslinio laipsnio. Dabar situacija iš esmės pasikeitė ir nuo 2017 metų institutas vėl integruotas į Filologijos fakultetą tuo pačiu pavadinimu; gal jis keisis, o gal ir ne. Mūsų funkcija išliko - mes orientuojamės į kalbų dėstymą kituose fakultetuose. Dabar esame sustiprėję, tarp 80 dėstytojų turime 23 mokslininkus. Dėl lietuvių kalbos instituto - juk žinote, toks buvo kolegų sprendimas. Mes į tą procesą nesikišome, tik reorganizacijos procese išreiškėme nuostabą, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakultete gali nebūti lituanistikos instituto...

- Kokia tad Europos Sąjungos politika kalbų atžvilgiu?

- Paskutiniame Europos kalbų tarybos posėdyje šių metų vasarį išsakyti šie pagrindiniai orientyrai aukštosioms mokykloms: užsienio kalbų mokymo universitetuose plėtra, akcentuojant modelį - gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos. Buvo aptarta ir kita svarbi tema - anglų kalbos, kaip mokslo ir tyrinėjimų kalbos, statusas ir jos santykis su nacionalinėmis kalbomis. Europos kalbų taryba pabrėžia, kad didėjant anglų kalbos dominavimui, būtina išlaikyti kaip mokslinę kalbą ir nacionalines kalbas.

- Vadinasi, kai kurios lietuvių intencijos pranoksta pačios ES „svajones“?

- Daugelis Europos šalių universitetų turi aiškią kalbų politiką, tačiau mūsų aukštosios mokyklos tikrai ne visos. Juk tiek siekiant tarptautinio pripažinimo, tiek dėl įvairių atestacijų, kurioms būtinos publikacijos užsienio moksliniuose leidiniuose, mokslininkai rašo straipsnius daugiausiai anglų kalba. Europos kalbų taryba tvirtina, kad būtina plėtoti nacionalinę mokslinę kalbą, pasisako už kalbinę įvairovę ir daugiakalbystę mokslo srityje, kviečia mokslininkus ir lingvistus diskutuoti ir kurti daugiakalbystės įtvirtinimo mokslo srityje strategiją. Suprantama, kad aukštojo mokslo institucijos yra skirtingos, turi savo autonomiją, tačiau jas turėtų vienyti tokie patys kalbų mokymo ir mokymosi, daugiakalbystės sklaidos principai. 2017 metų pradžioje mūsų universitetas kartu su Lietuvos kalbų pedagogų asociacija ir Valstybine lietuvių kalbos komisija organizavome diskusiją, kurios rezoliuciją dėl strateginių kalbos politikos gairių, kurios būtų bendros visoms aukštosioms mokykloms, įteikėme Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, bet prasidėjo aukštojo mokslo reforma ir tas reikalas įstrigo...

- Jau matome tos daugiakalbystės vaisių - jums nerėžia ausies lietuvių kalbą kaip niekada užteršę svetimžodžiai?..

- Man atrodo, daugelis tai laiko modernėjimo žyme ir, reikia ar nereikia, papuošia savo frazes svetimybėmis. Mes išties modernėjame, ir tai yra pasaulinė tendencija. Jaunimas, kuris labiausiai nori atrodyti modernus ir kuris yra imliausias įtakoms, ne visada pasirenka pačius gražiausius dalykus. Bet tokie įterpiniai, manau, nieku gyvu nereiškia, jog jiems nesvarbi lietuvių kalba, - greičiausiai tai tik būdas parodyti savo išprusimą, gebėjimą kai ką sakyti ir svetima kalba. Tai vyksta visoje Europoje ir mes mažai ką galime padaryti. Nebent ugdyti meilę unikaliai, vienai seniausių ir gražiausių kalbų pasaulyje - gimtajai lietuvių kalbai. Tiesa, lig šiol vis kyla ginčų dėl jos norminimo vingrybių: vieni mokslininkai sako, kad reikia ją griežtai drausminti, kiti siūlo palikti kalbą savieigai. Pavyzdžiui, britų lingvistai netrukdo tekėti kalbai kaip upei, susirenkančiai iš pakraščių įvairius „šapelius“, užtat anglų kalbos variantų yra ne vienas, bet reikia turėti galvoje, kad jų situacija visiškai kita. Anglų kalba apskritai yra pasklidusi po visą pasaulį, o mes esame maža, nykstanti tauta ir turime saugoti savo kalbą. Kartais užsienio kalbų specialistai lyg ir norėtų ginčytis, kai tai jiems primeni, bet juk mūsų pareiga bent jau kuo tiksliau išversti žodžius iš vienos kalbos į kitą kalbą.

- Apskritai ar jums neatrodo keista, kad kažkas iš pašalies ima nurodinėti, kokią kalbą mokytis, tarkime, save nepriklausoma laikančioje valstybėje?

- Ko gero, tokio griežto nurodymo čia negirdėti, tai tiesiog rekomendacijos, tarp kurių, kaip sakiau, yra ir paskatinimas stiprinti gimtosios kalbos pozicijas, drauge neignoruojant ir užsienio kalbų studijų, kurių nauda dabarties pasaulyje, manau, niekas nedrįstų abejoti. Iš tikrųjų, juk mes patys užsibrėžiame savo tikslus. Anksčiau Vilniaus universitete buvo galimybė rinktis antrąją užsienio kalbą kaip laisvą discipliną, dabar studijų programose toji galimybė yra nykstanti. Dėl to nuo 2012 metų antrosios užsienio kalbos besimokančių studentų skaičius sumažėjo perpus. Dažniausiai renkamasi vokiečių kalbą, prancūzų, italų, ispanų; rusų kalbos paklausa yra žymiai sumažėjusi. Yra norinčių išmokti, sakysime, gruzinų, rumunų, - kalbų pasirinkimo skalė universitete yra pakankamai plati. Bet niekas mums nesako, uždarykit lituanistikos institutus, rašykite tik užsienio kalbomis... Gal ne į savo sritį lendu, bet, pavyzdžiui, klausimas, kaip žiūrėsime į akis savo vaikams, anūkams, jei kitose pasaulio šalyse, tarkim, bus lituanistikos centrų, o pačioje Lietuvoje jų paieškoti teks su žiburiu, lieka atviras...

Susiję

Roma Kriaučiūnienė 7054104030814112585

Rašyti komentarą

  1. Iš čia kylama į žvaigždes2018-05-02 11:55

    Šaunuolė, Roma. O nebijote, kad vadovybė išsikvies, kaip sakoma, „ant kilimo“ už tokius žodžius?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item