Rasa Čepaitienė. Šimtmečio pamokos

propatria.lt nuotrauka  Švenčiame jubiliejinius Atkurtosios Lietuvos Šimtmečio metus. Tačiau, gal ir šventvagiškai pasakysiu, deja, ne ...

propatria.lt nuotrauka 
Švenčiame jubiliejinius Atkurtosios Lietuvos Šimtmečio metus. Tačiau, gal ir šventvagiškai pasakysiu, deja, ne mūsų Laisvės Šimtmečio. Abi nepriklausomas valstybes - Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas - krūvon sudėjus gautume tik maždaug penkiasdešimt metų. Tai ir švęskime Nepriklausomybės penkiasdešimtmetį, juk tai irgi apvali, garbinga data... Bet juk taip norisi solidaus jubiliejaus, ir kad ant torto žibėtų tie sukaktuvinių žvakučių nušviesti nuliukai su vienetuku priekyje... Juk išties, buvo žmonės, kurie, nepaisant sovietų išplėštos nepriklausomybės, savimi nešė tą Laisvės atmintį, patys išlikdami viduje laisvi ir įveikdami visas dvasios gniuždymo ir gyvasties gesinimo pastangas, kurių klastingai griebėsi svetimoji valdžia. Ir jie nugalėjo, o su jais kartu ir mes. Ir dabar, nuskynę šitos didžios pergalės vaisius, įkopę į savojo laiko varpinę, ar į kurmiarausį, čia jau kaip kam lemta, gavome progą atsigręžti atgal ir pasvarstyti, kokią valstybę ir visuomenę per šį laiką pavyko sukurti?

Atkurtosios Lietuvos Šimtmečio sukaktis įpareigoja mus ne tik atsakingai išgyventi Laisvę, bet ir apmąstyti, iš kokios būklės buvo išsivaduota 1918-aisiais, turint omenyje pastarųjų poros šimtų metų politinę priklausomybę nuo Rusijos imperijos, o vėliau - nuo jos vietoje susikūrusios Sovietų Sąjungos, ir judviejų vykdytą tautinės kultūros slopinimo bei perdirbimo politiką, kaip ir kitas nelaisvės formas. Ypač kalbant apie XIX ir XX a. svetimųjų valdžioje patirtą socioekonominę priespaudą – ilgam užkonservuotą baudžiavos sistemą, vėliau atgimusią sovietinėje kolektyvizacijoje ir vergų darbą naudojusioje GULAG‘o sistemoje - kyla teisėtas klausimas, kokias pasekmes Lietuvos visuomenei ši nelaisvės ir prievartos metų patirtis paliko ilgojoje laiko perspektyvoje ir kokį pėdsaką įspraudė tautos mentalitete, kuris, kaip žinia, kinta labai lėtai?

XX-asis amžius kaip niekad buvo Lietuvai „dosnus“ procesų, tendencijų ir įvykių. Svarbu pažymėti, kad per vieną amžių Lietuvos visuomenė „paspartintu būdu“ buvo priversta pereiti iš tradicinės agrarinės į sovietinio pavidalo pramoninę ir galiausiai - į šiuolaikinę postmodernią neoliberalią-vartotojišką būklę, ir kad dar esama žmonių, priklausančių pačiai vyriausiajai kartai, kurie ne tik matė, bet ir buvo tiesiogiai įtraukti į šias fundamentalias epochines pervartas. Tačiau ne mažiau spalvingas ir įvykinis Lietuvos naujausios istorijos lygmuo. Nuo XX a. pradžios iki šiandien, t.y. laikotarpyje nuo priverstinio buvimo Rusijos imperijoje iki laisvanoriško integravimosi į Europos Sąjungą, Lietuvos gyventojai patyrė: du pasaulinius karus, Holokausto tragediją, Šaltąjį karą, tris bandymus atkurti Nepriklausomybę, iš kurių du buvo sėkmingi, o vienas – 1941 m. Birželio sukilimas – nepasisekė, vieną kaizerinės Vokietijos, dvi sovietines ir vieną nacių okupaciją, bei jų atneštus radikalius politinio režimo ir socioekonominės santvarkos lūžius. Šį kraštą ir jo žmones pagal savą pasaulėžiūrinį modelį bandė ir tebebando lipdyti didžiosios moderniųjų laikų ideologijos – bolševikinio pavidalo marksizmas, nacionalsocializmas, nūdienis neoliberalizmas. Kalbant apie politinių režimų kaitą čia buvo siekta įtvirtinti: liaudies demokratiją, kurią veikiai užgniaužė perversmo keliu atneštas autoritarizmas; net dviejų svetimųjų režimų diegtą totalitarizmą, laimei, ilgainiui kiek švelnėjusį ir įgavusį šiokių tokių „normalybės“ bruožų (nors iki šiol nėra aiškiai atsakyta į klausimą, kaip tiksliai reikėtų vadinti po J. Stalino mirties SSRS susiklosčiusį režimą – totalitariniu, autoritariniu, ar dar kaip nors?); atgavus Nepriklausomybę - liberaliąją demokratiją, šiandien vėl nepastebimai ir švelniai slenkančią oligarchinio autoritarizmo link... Visa tai turime turėti omenyje, kai mąstome apie šį Šimtmetį.

Kai kalbame apie Šimtmetį, labiausiai turime turėti galvoje, kad švenčiame moderniosios lietuvių tautinės valstybės susikūrimo jubiliejų. O jeigu švenčiame, tai bent formaliai pripažįstame ir jos pamatinių principų ir idėjų tęstinumą. Juk Vasario 16 d. tie dvidešimt vyrų, Lietuvos Taryba, susirinkusi nedideliame Pilies gatvėje esančių Štralio namų kabinete ir deklaravusi esanti „vienintelė lietuvių tautos atstovybė“, kuri „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“ ne tik turėjo ambicijų susieti savo meto valstybingumo siekius su didinga daugiataute viduramžių imperija, nešiojusia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vardą, bet ir įtvirtinti lietuvių tautos politinius interesus įkūnijančios ir tautiniais pagrindais kuriamos valstybės teisę būti savarankiška ir nuo kitų valstybių nepriklausoma. Kaip žinome, jiems, ir jų tokios ambicingos bei didingos idėjos įkvėptai lietuvių visuomenei, tai pavyko pasiekti. Jei ne priešiškos išorės jėgos, Tarpukario Lietuva būtų, be abejonės, tapusi sėkmės istorija, ką, pavyzdžiui, rodytų vienas iškiliausių anos epochos paminklų – į UNESCO siūlomas Kauno modernizmas.

Ar tokią pat sėkmės istoriją rašo dabartinė Lietuva?

Žinoma, būtų netikslu ir nesąžininga idealizuoti Vasario 16-ąją įsteigtą Respubliką ir jos sukurtą visuomenę, nes ji taip ir nesugebėjo išspręsti daugelio socioekonominių problemų, tačiau, lyginant su Kovo 11-osios Lietuva, keletą – pačių reikšmingiausių tautinei valstybei dalykų - jai tikrai pavyko įgyvendinti. Svarbiausia, tai pakankamai spartus šalies modernizacijos šuolis per labai trumpą laiką – tik 22-us Laisvės metus, - leidęs sukurti ekonomiškai pažengusią, socialiai stabilią, kultūriškai integruotą, tautiškai susipratusią valstybę ir visuomenę. Galima sakyti, kad būtent tuo metu buvo pakloti politinės savimonės pagrindai, tapę tuo tikruoju tarpukario paveldu, kuris, nepaisant Nepriklausomybės atminties aršaus naikinimo, diskreditavimo, šmeižimo ir trynimo, nežiūrint brutalios sovietizacijos, represijų ir ideologinės indoktrinacijos, iki pat Sovietų sąjungos žlugimo leido didžiajai daliai lietuvių išlaikyti tautinį tapatumą, apsaugojusį juos nuo planuoto susiliejimo su „tarybine liaudimi“. Palyginkime Nepriklausomybę tarpukariu turėjusias ir savo nacionalinę kultūrą puoselėjusias Baltijos šalis su kaimynine Baltarusija, kuri iš esmės prarado savą kalbą ir iki šiol gyvena kvazisovietinėje santvarkoje, kad tai įvertintume.

Taigi, pirmoji Šimtmečio pamoka būtų tokia. Kai dabartinės Lietuvos negeroves aiškiname nelemtu sovietmečio palikimu ir posovietinės transformacijos sunkumais, prisiminkime, kad tarpukario Lietuvos Respublika steigėsi žymiai sunkesnėmis sąlygomis – po daugiau kaip šimtmečio vegetavimo carų valdžioje ir po ką tik praūžusio ir krašto ūkį praktiškai sugriovusio Didžiojo karo. Nepalyginamai sunkesnė buvo ir jos kūrimosi pradžia, nes tam, kad Vasario 16-ąją ištartas Žodis taptų Kūnu, teko ne tik nuo nulio formuoti šalies konstitucinę ir institucinę sąrangą, bet ir tuo pat metu ginklu gintis net trimis frontais - nuo bolševikų, lenkų ir nuo bermontininkų, kas pareikalavo virš 2000 jaunų vyrų – savanorių - gyvybių. Išties, šiandien jau linkstame pamiršti, kad tautos kaip ir vaikai dažniausiai gimsta kraujyje, ir to, deja, neišvengė ir Kovo 11-osios Lietuva, ant laisvės aukuro priversta paaukoti, laimei, žymiai mažesnę auką - tik keturiolika savo sūnų ir dukterį. Nepaisant minėtų sunkumų ir bėdų Pirmosios Respublikos politinis elitas kartu su visuomene sugebėjo pasiekti veikiausiai daugiau, nei pasiekėme mes per nepilnus 30 ramių ir nepalyginamai geopolitiškai saugesnių metų. Reiškia, tai įmanoma, reiškia, tam reikia tik politinės valios, pasitikėjimo ir išmanymo.

Antroji Šimtmečio pamoka susijusi su 1918 m. Nepriklausomybės Akto žodžiais apie „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Lietuva kūrėsi kaip demokratinė šalis, tačiau, kaip žinome, iš įvairių suvaržymų išlaisvintas tautos politinis atstovavimas laikui bėgant nekart buvo vėl bandytas ir šiandien tebebandomas riboti atgimstančių autoritarinių jėgų, tautos valiai priešpastatant „geriau išmanančio ir niekuomet neklystančio“ Tautos Tėvo ar Motinos figūrą. Kodėl tad jauna lietuviška demokratija, pagrįstai galinti didžiuotis to meto Europoje itin pažangiais pilietinių teisių pasiekimais (ko verta jau vien teisiškai įtvirtinta moterų emancipacija!) veikiai susidūrė su įgytųjų laisvių ir teisių suvaržymo iššūkiais ir jiems vėl pasidavė? Ir taip ne vieną sykį...

Trijų okupacijų kaita XX a. viduryje atnešė dar vieną pamoką, kurios sukeltos egzistencinės įtampos lieka aktualios iki šiol. Nors, sprendžiant Lietuvos likimą, didžiosios geopolitikos ir išorinių jėgų veikimo įtakoti ir pakreipti sau naudinga linkme tuomet niekas Lietuvoje nebuvo pajėgus, tačiau mūsų elito bei visuomenės reakcijos ir egzistenciniai pasirinkimai tomis ribinėmis aplinkybėmis gali tapti prasmingų apmąstymų šaltiniu. Įsivaizduokime tris brolius, privalėjusius tuomet apsispręsti, ką jiems daryti? Priešintis, taip beveik užtikrintai netenkant gyvybės, laisvės ir ateities, bet išsaugant savo sielą ir garbę? Pasitraukti užsienin, paliekant šią šalį likimo valiai, taip išlaikant sielą ir kūną, bet prarandant ateitį, apie ką ir šiandien byloja itin spartus užsienyje įsikuriančių lietuvių vaikų nutautėjimo procesas – iki šiol, deja, mūsų „globaliosios Lietuvos“ vizionieriams nei didesnio rūpesčio, nei kokio nors nerimo nekelianti ir ignoruojama „viešoji paslaptis“? Likti ir prisitaikyti prie svetimos valdžios, susitaikant su jos primesta tvarka ir brukama pasaulėžiūra, paklūstant, bet išsaugant fizinę egzistenciją ir lietuviškai vis dar kalbančių vaikų ateitį, bet už tą sąlyginę ramybę mainais veikiausiai prarandant savo sielą ar bent šizofreniškos dvimintės pagraužtą asmenybės integralumą?

Šiandien sunku prasibrauti pro emocijas ir jau sustabarėjusius sovietmečio vertinimų šabakštynus, tačiau būtina iškelti ir pabandyti atsakyti į esminį klausimą – kokios buvo tikrosios sovietmečio pamokos, ir kokią įtaką šis priklausomybės metų laikotarpis įspraudė mūsų savimonėje ir savivokoje? Pagrindine jų laikyčiau štai ką. Sovietinis režimas dėjo visas pastangas, kad ištrintų savo piliečių savarankiško, nekontroliuojamo politinio veikimo aspiracijas. Drįsčiau teigti, kad neįtikėtinai spartaus politinės mobilizacijos proceso pasėkoje susikūręs masinis Sąjūdis, nežiūrint išorinių patriotizmo atributų, taip, deja, ir nepajėgė įveikti šios dešimtmečiais diegtos ir tvirtintos depolitizacijos įšalo. Daug žmonių įsivaizdavo ir rinkosi Laisvę pirmiausiai kaip viltį „gyventi kaip Švedijoje“, t.y. gyventi gerai materialiai, kas reiškia gausiai ir nevaržomai vartoti. O tai visiškai atitiko vėlyvuoju sovietmečiu subrandinto materialistinio mąstymo lūkesčius ir rūpesčius, kuriais pervartų metu puikiai pasinaudojo pirmiausia vietinė partinė ir ūkinė nomenklatūra, tapusi tikraisiais šios Didžiosios Transformacijos architektais ir laimėtojais. Tame ir slypėjo tiek paties Sąjūdžio, tiek ir visos posovietinės Lietuvos raidos paradoksas ir tragedija, kurią dar labiau sustiprino tuoj pat pradėto diegti neoliberalizmo vertybiniai pagrindai – nežabotas godumas ir visuotinai skatinamas individualizmas. 

Visuomenės depolitizacija ir pasyvumas buvo tvirtinami ir toliau. Moraliai pralaimėjusio Sąjūdžio pagrindine pamoka tapo tai, kad esant reikalui gebame susitelkti ir pasipriešinti svetimiems, bet vis dar nesame pajėgūs stoti prieš taip vadinamųjų „savųjų“ egoizmą, nekompetenciją, neatsakingumą... Vėlgi palyginkime. Jei Vasario 16-osios Lietuva gimė iš Tėvynės gynėjams išdalintos žemės Dovanos, tai Kovo 11-osios Lietuva gimė iš visuotinio prichvatizacijos apiplėšimo. Tad nenuostabu, kad ant moraliai kreivų bėgių pastatytas sąstatas, deja, toli nenuvažiavo...

Atgavus Nepriklausomybę laukė naujos pamokos – pirmiausia, pačios laisvės egzaminas ir gebėjimų kurti politinę bendruomenę vietoj sovietinio kolektyvizmo „kursai“. Atsigręžę atgal jau galime konstatuoti, kad, deja, buvome prasti mokiniai... Išsivadavus iš totalitarinės sistemos primestų draudimų ir ribojimų, laisvė buvo suvokta kaip proga ir dingstis kartu su jais atsikratyti ir tradicinės moralės normų bei vertybių. Taip laisvė nuo...(įsipareigojimų, atsakomybės, teisingumo, solidarumo ir pan.), buvo priešpastatyta laisvei kam (pareigai, kūrybai, tobulėjimui, nesavanaudiškumui, solidarumui ir t.t.), deja, ne pastarosios naudai...

Kodėl mums šiandien taip nesiseka būti laisviems antrąja šio žodžio prasme? Laisvės našta slegia, todėl šiandien ji mieliau atiduodama už „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ užsieniuose... Ne vienas emigrantas išvažiuodamas iš čia burbteli: o ką man davė ta Lietuva? - kas aiškiai rodo susiklosčius vartotojiškus santykius su sava valstybe. Neišmoktų laisvės pamokų pasekmės šiandien jau tapo vis aiškiau regimomis sisteminėmis Lietuvos problemomis, o atsakomybė už piktavališkumą, gobšumą, tinginystę, neišmanymą ir politinę trumparegystę, deja, tenka mums visiems. Žinoma, nelygiomis dalimis. 

Pirmiausia, ji tenka mūsų politiniam, valdininkijos ir stambiojo verslo elitui, ilgainiui suaugusiam į vieną darinį, savotišką biurokratijos ir verslo simbiozę – vadinamąjį biurslą. Tai yra neviešą ir stropiai nuo pašalinių akių saugomą politikos kaip viešųjų reikalų tvarkymo meno ir viešųjų gėrybių teisingo perskirstymo privatizaciją ir sutelkimą tik saujelės įtakingųjų rankose, kas iš esmės veda prie pseudovalstybingumo arba privatizuotos valstybės modelio įtvirtinimo. Kurį, žemesniajame lygmenyje, atkartoja tai, ką politologas Vladimiras Laučius yra įžvalgiai pavadinęs „šiltų kėdžių oligarchija“, t.y. įvairaus plauko ir reikšmės valdininkų ir viršininkų sluoksniu, turinčių iš esmės nežabotą galią savo valdomųjų atžvilgiu, kas veda prie klanų ir „švogerių Lietuvos“, kurioje nebelieka vietos asmens saviraiškos ir žodžio laisvei, kurioje įsivyrauja baimė ir nesaugumas, įsitvirtina nerašyta tvarka, primenanti moderniais rūbais aprengtą ir šiuolaikiniu politkorektišku žodynu tik kiek tepridengtą feodalizmą... 

Natūralu, kad visuomenė tokią valstybę intuityviai suvokia kaip svetimą ar net sau priešišką ir nenori su ja tapatintis. Taigi Šimtmetis mums primena šią, itin svarbią – elito atsakomybės – pamoką. Kodėl mums su juo taip nesiseka ir, tiesą sakant, nesisekė ir anksčiau? Politiškai infantilaus, godaus, praradusio gėdą ir saiką, išpuikusio, trumparegio, besistengiančio nusimesti asmeninę atsakomybę kritiniais momentais elito būta ne tik XX a., bet jau žymiai anksčiau, dar gyvenant Abiejų Tautų respublikoje, kas, kaip žinia, ir atvedė prie jos žlugimo XVIII a. pab., ir, iš dalies, 1940 m. Kodėl, išskyrus labai trumpus laikotarpius, iš esmės sutampančius su abiejų nepriklausomybių pradžiomis, kai elitas dar tik formavosi, vėliau neišvengiamai prasidėdavo jo atsiskirimo ir užsidarymo nuo likusios visuomenės procesai, atvesdavę į jo kurtumą realioms šalies ir sociumo reikmėms. Paradoksas, savotiška išlyga čia būtų tik sovietinė vietos valdžia, galbūt dėl savo abejotino legitimumo, o gal dėl pačios sovietinės ideologijos, deklaravusios „rūpestį darbo žmogumi“, priversta labiau atsižvelgti į liaudies lūkesčius ir taip mažiau nuo jos atskirta. Šiandieninis elitas nesuvokia, kad nuosekliai einant šituo keliu, vedančiu prie logiško Lietuvos išsivaikščiojimo, galiausiai bus pasiektas taškas, kai jam nebeliks ko administruoti ir iš ko pelnytis, jau nekalbant apie fiziškai saugią ir kultūriškai artimą aplinką savo palikuonims. Kitaip tariant, išnyks pats jo legitimumo ir klestėjimo pagrindas...

Šią istoriškai vis atsikartojančią elito ir visuomenės atskirtį galima būtų pavadinti „lietuviška liga“, kurios kitas simptomas yra pačios visuomenės apolitiškumas ir laisvanoriškas atsisakymas nūnai kontroliuoti demokratiškai išrinktą valdžią. Bet tai kelia klausimą, ar toks šimtmečiais gyvavęs ir vis atgimstantis valdžios ir visuomenės santykių modelis yra istoriškai nulemtas ir todėl neišvengiamas? Taigi, dar viena pamoka ne tik praeičiai, bet ir ateičiai, yra pačios visuomenės atsakomybės už susiklosčiusią padėtį klausimas. Ši pamoka – akivaizdžiai egzistencinė. Ar besijaučiantys čia antrarūšiais, išnaudojamais ir negerbiamais piliečiai tikisi svečiuose kraštuose tapti pirmarūšiais ir godotinais mainais į savo pačių vaikų kaip lietuvių ateitį? Ar tame nėra didelės dozės saviapgaulės ir net savinaikos?

Dar viena pamoka - mūsų inteligentijai, kaip ir visuomet, nenorom atsiduriančiai tarp kūjo ir priekalo – t.y. poreikio rinktis tarp susiklosčiusią sistemą intelektualiai „aptarnaujančio personalo“ vaidmens ir savą misiją bei atsakomybę tautai įsisamoninusios ir pasirengusios už tai mokėti nesaugumo ir nepripažinimo kainą grupės savivokos. Kadangi šviesuomenei, kultūrininkams, bent teoriškai turėtų būti būdinga jausti giliau ir matyti plačiau, jiems pamoka tarnautų biblijinė ištarmė apie talentus, kuriuos esame laisvi tiesiog užkasti į žemę, arba juos padauginti. 

Apmąsčius šias Šimtmečio pamokas galėtume rasti atsakymą ir į šiuo metu svarbiausią klausimą - ar įmanoma sustabdyti jau smarkiai įsisukusias išcentrines jėgas, dezintegruojančias šią valstybę ir tautą? Ar įmanoma rasti efektyvų “lietuviškos ligos“ gydymo būdą? Kokie čia galėtų būti tinkamiausi vaistai? Kažkas visiškai naujo, kad vėl ir vėl netektų kartoti laiku neišmoktų pamokų, kol galiausiai skambutis į klasę taip ir nebepakvies? Stebėjimas ir mokymasis, kaip su šios ligos simptomais tvarkosi kitos, akivaizdžiai sėkmingesnės tautos, kad ir mūsų kaimynai estai ar lenkai? O gal receptą galėtų pateiki „senos medicininės knygos“ - grįžimas prie tradicijos, kurią įkūnija krikščionybė, tautiškumas, atsakinga laisvė, bendruomeninis įsipareigojimas ir solidarumas, pamatinė ir besąlygiška pagarba asmeniui? O gal belieka tik šauktis chirurgo ir bandyti tą visa aplinkui ir save patį galiausiai suėsiantį auglį - dabartinės santvarkos pagrindą neoliberalizmą - tiesiog išpjauti lauk?
Ką pasirinksime?


Susiję

Rasa Čepaitienė 2359294605236905088

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-16 20:09

    Renkuosi "auglį išpjauti lauk"!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Geras straipsnis, daug karčios tiesos.
      Kas dėl "auglio" išpjovimo. Norint priešą nugalėti, reikia jį pažinti, o po to jau bus matyti. kaip... Kitaip, kariautum su "vėjo malūnais". Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad tas "auglys" labai jau piktybinis, metastazėmis išplytęs ne tik Lietuvos kūne, bet ir po visą pasaulį. Ir sėja tą vėžį visiems gerai žinoma piktoji dvasia. Tai paminusių po kojom dievo valią, bet apsišaukėlių dievo išrinktaisiais puikybė. Tik bet kokia kaina siekiantys dominuoti, su tokiu beatodairišku nuožmumu gali sėti visuotiną destrukciją. Todel visi judėjimai ir visos partijos užkrėstos jų statytiniais: liberaliais konservatoriais, libersliais demokratais, liberaliais komunistais, liberaliaiais krikščionimis... Tai ne daugpartiškumas įgyvendintas, o suskaldyta ir nuolatos dirbtinai priešinama visuomenė.

      Panaikinti
  2. Oho, tikrai aukšto lygio staripsnis - labai stiprus, drąsus ir tiesus. Nors, įtariu, kažkam gali pasirodyti
    per daug negatyvus, ar piktai kritiškas, bet nemanau, kad taip yra. Jeigu ieškoti negatyvaus bruožo, tai nebent desperacijos
    kontekste, pridengtame edukacine išraiška. Tačiau pabaigoje pasirinkta anamnezės forma lyg ir teikia viltį - galimybę pasveikti.
    Be to, analitiniame modelyje, galimybė pasveikti nuo vis atsinaujinančio psichikos surtrikimų pasireiškimo, galima tik įsisąmoninus
    praeitį ir dabartį. Tačiau dvasiškai uzurpuota visuomenė to padaryti nesugeba.
    Asmeniškai aš nebūčiau toks viltingas. Man apie dabartinę lietuvių tautą jau norėtusi pradėti rašyti nekrologą
    (visa laimė, kad ne vienas aš sprendžiu). Paradoksas, bet mano beviltiškos nuostatos priežastis - galima sakyti užkoduota, lyg ir
    viltingame gydymo, sudarius anamnezę, "pasirinkimo" sąraše. Mat faktas, kad net ir per tokius blaiviai aštrius mūsų šviesuolius,
    kaip gerb. Rasa, neperteikiamas supratimas, apie tai, jog naujausiųjų laikų epocha determinuota masių manifestaciją apimančių dvasinių jėgų poveikio,
    neleidžia kurtis iliuzijų. Dabar jau visai nebesvarbu koks vienos ar kitos tautos pasirinkimas. Nesugebėję savo ideologijos išreikšti visuotinio
    manifesto dvasioje, pasmerkti vykdyti sugebančių tokį veiklos modelį sukurti valią. Kol lokalios visuomenės gretose dominuos vien tik lokalių interesų
    eskalavimas, tol lokalioji visuomenė bus spaudžiama vykdyti didžiųjų interesų grupių diktatą. Po geležine uždanga gyvenusioms tautoms buvo duotas Dievo
    malonės ir Jo noro palaikyti tautų suverenitetą dvasinis įrodymas. Šitą dvasinę jėgą žmonėse buvo galima patirti net fiziškai. Ypač aiškiai,
    kad ją būtų galima užfiksuoti ir pasitelkti ateityje, šita jėga buvo atpažįstama Lenkijoje. Lenkiškai ji skambėjo - "Solidarnośc". Be šitos realios
    dvasinės jėgos, apginti tautinių interesų, dabar Vakarų visuomenėje, o vėliau ir visame pasaulyje, daugiau niekada nepavyks.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mano vardas yra Gina Acampora, šiandien aš kalbėjau kaip laimingiausias žmogus visame laukiniame pasaulyje, ir aš pasakiau savimi, kad bet kuris skolintojas, kuris išgelbėtų mano šeimą nuo prastos situacijos, pavadinsiu visą laukinį pasaulį, ir aš taip labai džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad mano šeima sugrįžta gerai, nes man prireikė 100 000 eurų paskolos, kad galėčiau pradėti visą gyvenimą dėl savo profesijos, nes aš esu viena mama, su 4 vaikais, o visas pasaulis atrodė, kad jis kabo manęs, kol susitiko su Dievu, išsiuntė paskolą, kuri pakeitė mano gyvenimą ir savo šeimos gyvenimą, Dievas, bijodamas įmonės, Nora Mildred, ji buvo išganytojas Dievas, išsiųstas išgelbėti savo šeimą su 100 000 eurų paskola, kreipkitės į noramildred.loan@hotmail.com

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item