Vysk. Athanasius Schneider. Vyskupų tyla dvasinės grėsmės Bažnyčiai akivaizdoje tolygi pritarimui klaidai

Kazachstano Astanos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Athanasiusas Schneideris yra gerai žinomas daugeliui katalikų visame pasaulyje dė...

Kazachstano Astanos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Athanasiusas Schneideris yra gerai žinomas daugeliui katalikų visame pasaulyje dėl savo aktyvaus apaštalavimo ir drąsos bei tvirtumo ginant tradicinį katalikų tikėjimą. Prieš keletą metų jis lankėsi ir Lietuvoje, kuomet Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio rūpesčiu buvo į lietuvių kalbą išversta ir išleista vyskupo Schneiderio knygelė Dominus est — Viešpats yra. Praėjusių metų pabaigoje vysk. Schneideris drauge su kitais dviem Kazachstano vyskupais — Astanos arkivyskupu metropolitu Tomašu Peta bei Karagandos arkivyskupu emeritu Janu Pavelu Lenga paskelbė „Nekintamų tiesų apie sakramentinę santuoką išpažinimą“, kurį vėliau pasirašė dar keturi pasaulio vyskupai, tame tarpe ir Rygos arkivyskupas emeritas, kardinolas Janis Pujatas. Žemiau pateikiamą interviu šių metų sausio 11 d. iš vyskupo Schneiderio ėmė vienas žinomesnių vatikanistų, amerikiečių katalikų žurnalo ir internetinio portalo National Catholic Register apžvalgininkas Edwardas Pentinas. Visas interviu pirmą kartą buvo publikuotas minėtame portale š.m. sausio 19 d.

- Jūsų Ekscelencija, esate daug rašęs apie Eucharistiją, išleidote knygą „Dominus est“. Kodėl parašėte šią knygą?

- Šią knygą rašiau dėl to praktikoje paplitusio liūdno reiškinio, kuris vadinamas „komunija į rankas“. Tai fenomenas, kuris aikivaizdžiai ir nepaneigiamai tampa Švenčiausiosios Eucharistijos subanalinimo priežastimi — tai subanalinimas, kuris balansuoja ant išniekinimo ribos. Ir tai vyksta mūsų akyse didžiojoje daugumoje katalikų bažnyčių visame pasaulyje, išskyrus keletą regionų bei vyskupijų. Yra įrodyta, kad tokia praktika niekuomet neegzistavo Katalikų Bažnyčioje ir kad ji neturi nieko bendra su panašia praktika gyvavusia Bažnyčioje pirmaisiais amžiais. Tad būtina demaskuoti šį mitą ir falsifikaciją. Iš tiesų, ši moderni praktiką su jos konkrečiais gestais buvo sugalvota kalvinistų bendruomenėse, ir ji neegzistavo netgi liuteronų tradicijoje. 

Antroji priežastis, paskatinusi mane parašyti šią knygą, kilo iš dviejų nepamirštamų mano paties gyvenimo prisiminimų. Kai 1973 metais mano šeima išvyko iš Sovietų Sąjungos — tuo metu mes gyvenome Estijoje — mūsų parapijos klebonas, kunigas, vienuolis kapucinas Janis Pavlovskis, tikėjimo išpažinėjas, perėjęs Stalino gulagus, mums pasakė: „Kai nuvyksite į Vokietiją, prašau, neikite į tas bažnyčias, kuriose šventoji komunija dalinama į rankas“. Mano tėvai ir mes vaikai (tuo metu jau paaugliai) giliai apstulbę susižvalgėme ir mano tėvai spontaniškai pasakė — „Kaip siaubinga!“. Niekas iš mūsų net negalėjome įsivaizduoti, kad su mūsų Viešpačiu Eucharistijoje, su Šventų Švenčiausiuoju būtų galima taip nepagarbiai elgtis, ir mes pažadėjome savo šventajam kunigui neiti į tokias bažnyčias. Atvykę Vokietijon, mano tėvai stengėsi vengti tų bažnyčių, kuriose šventoji komunija buvo dalinama į rankas.

Tačiau tame mieste, kuriame apsigyvenome, ir jo apylinkėse šventoji komunija visur buvo dalinama į rankas. Vieną sekmadienį grįžus iš Mišių, mano mama pasisuko į mus ir su ašaromis akyse pasakė: „Ak, mano vaikai, aš tiesiog negaliu suvokti, kaip žmonės gali taip siaubingai elgtis su mūsų Viešpačiu!“. Nuo dvylikos metų aš nešiojuosi su savimi šį skausmą ir negaliu suprasti, kaip žmonės gali taip nerūpestingai elgtis su mūsų Viešpačiu. Kunigo kankinio, kuris man davė pirmąją komuniją, mano motinos ašaros ir mano paties patirtis paakino parašyti šią knygą, kad apginčiau Viešpatį Eucharistijoje, kuris mūsų dienomis tapo pačiu vargingiausiu, trapiausiu ir menkiausiai apginamu konsekruotoje ostijoje.

- Kiek gyvenimas komunizmo sąlygomis paveikė jūsų tikėjimą?

Katalikų tikėjimas tegalėjo būti perduodamas tiktai šeimose, ir tai daryti tegalėjo tėvai ir seneliai. Mums, vaikams, jie įdiegė skaidrų kaip krištolas, konkretų ir gražų visų amžių katalikų tikėjimą, kurį jie patys, savo ruožtu, gavo iš savo tėvų ir senelių. Tame priešiškame pasaulyje, kuriame krikščioniškas tikėjimas buvo persekiojimas ir viešai juodinamas, katalikų šeimų namai buvo savotiškos gyvojo tikėjimo katakombos. Man tai buvo nepamirštama patirtis — kasdienės visos šeimos maldos, sekmadienio maldos be kunigo — ir visa tai vyko už uždarų durų ir užskleistomis užuolaidomis. 

Mums teko keletą metų gyventi be Šventųjų Mišių ir išpažinties, nes kunigai buvo įkalinti arba ištremti. Mes be galo ilgėjomės šventosios komunijos ir dažnai atlikinėdavome atgailos aktus. Buvo justi, kaip pats Viešpats mus aplanko, teikdamas savo malones net ir tuomet, kai nebuvo kunigų. O kai vieną kartą netikėtai slapčia atvyko kunigas, kuris klausė mūsų išpažinčių ir aukojo Šventąsias Mišias, tai tapo tikra švente, kuri mus nepaprastai sustiprino ir pradžiugino. Jau man būnant kunigu ir studijuojant Romoje praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, vieną dieną man iš Vokietijos paskambino mama ir verkdama, skausmo persmelktu balsu man pasakė: „kaip aš pavargau vaikščioti į tas nepagarbias ir banalias Mišias. Norėčiau sugrįžti į komunistinių laikų slaptąją bažnyčią, kur turėjome ir pagarbiai aukojamas Mišias, ir šventus kunigus“. 

- Kalbant apskritai, kokie šiuo metu yra didžiausi Bažnyčios rūpesčiai, ypač Vakaruose? Kai kurie katalikai kvestionuoja Vatikano II susirinkimą ar, veikiau, jo interpretaciją. Kaip jūs manote, ar tai ir yra krizės priežastis?

- Man didžiausią susirūpinima šiandienos Bažnyčioje kelia tai, kad vyksta plačiai išsikerojęs procesas, prasidėjęs su Antruoju Vatikano susirinkimu, kurį galima pavadinti „prisitaikymu prie pasaulio“, kas yra priešinga tam, apie ką perspėjo jau apaštalai ir Bažnyčios tėvai — „netaikykite savęs prie šio pasaulio“ (Rom 12, 2; arkiv. J. Skvirecko vertimas). Nuo pat Antrojo Vatikano susirinkimo Bažnyčioje egzistuoja aiškiai išreikšta tendencija įsiteikti pasauliui. Kai dvasininkija pradeda įsiteikinėti pasauliui, iškyla pavojus, kad jie taps netikrais pranašais, apie kuriuos apaštalas šv. Jonas sakė: „Jie yra iš pasaulio, todėl kalba apie pasaulio reikalus, ir pasaulis jų klauso“ (1 Jn 4, 5). Troškimas kalbėti taip, kaip patinka pasauliui, ar kalbėti siekiant pelnyti pasaulio pritarimą, ar siekiant nebūti pasaulio menkinamiems ar persekiojamiems iš tiesų atsiskleidžia kaip nepilnavertiškumo kompleksas. 

Didžiausias dvasinis pavojus, kylantis šių dienų Bažnyčiai, yra antropocentrizmas, kuris, savo ruožtu, yra aiškus žingsnis link stabmeldystės. Šis antropocentrizmas Bažnyčios gyvenime akivaizdžiu pavidalu daugiausia reiškiasi po Susirinkimo reformuotoje liturgijoje (nors tas reformuotos liturgijos pavidalas prieštarauja pačioms Susirinkimo tėvų intencijoms ir nedera su liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium tekstu). Pasaulio dvasia ir antropocentrizmas išreiškia natūralizmą. Tai yra beveik visuomet teorinis ir visuomet praktinis antgamtės neigimas. Antgamtinės tikrovės, tikėjimo ir dieviškosios malonės silpninimas ar praktinis neigimas neišvengiamai į pirmą vietą iškelia žmogaus susikurtą aktyvizmą, iššaukia aktyvizmo ereziją, savotišką neopelagianizmą, suformuoja žmogaus išsigalvotas doktrinas, o tai jau yra gnosticizmas. Bažnyčios gyvenimą šiandien šis natūralizmas, tai yra naujasis palagianizmas ir gnosticizmas, labai stipriai pažeidė. 

- O kaip, apskritai kalbant, jūs įsivaizduotumėte Bažnyčios reformavimą?

Pagrindinis vaistas būtų atsisakyti nepilnavertiškumo komplekso pasaulio atžvilgiu, grąžinti Kristų į centrą kiekvienoje Mišių liturgijos detalėje, skelbti Kristų iš tikrųjų įsikūnijusį, Kristų nukryžiuotąjį, Kristų gyvenantį ir viešpataujantį toje slėpiningoje dieviškoje Eucharistijos didybėje, skelbti Kristų kiekvieno žmogaus ir kiekvienos žmonių visuomenės karaliumi. Dvasininkija, o ypač vyskupai ir kunigai, vėl turi imtis apaštalų metodo — teikti pirmenybę maldai (o malda par excellence yra Šventųjų Mišių liturgija) ir Žodžio tarnystei, tai yra, be baimės skelbti Kristaus, kaip vienintelio žmonijos Išganytojo/Išgelbėtojo unikalumą, prisimenant apaštalų žodžius: „Mes gi pasiliksime atsidėję maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4; kun. L. Tulabos vertimas). Itin konkrečios ir veiksmingos priemonės, reikalingos įgyvendinti šią reformą, yra skatinimas kurti dideles katalikiškas šeimas ir formuoti uolius, dorybingus ir pamaldžius kunigus apaštalų dvasia. 

- Kalbant apie „Nekintamų tiesų apie sakramentinę santuoką išpažinimą“, kodėl jūs jį pasirašėte? Ar tai savotiškas popiežiaus Pranciškaus pataisymas? Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie tokį aktą vadina skaldančiu? 

- Plitimas tokių pastoracinių normų, kurios teigia, kad kai kuriais atvejais asmenys, gyvenantys ir ketinantys toliau gyventi more uxorio [t.y. tarsi susituokę ir praktikuojantys seksualinius santykius] su kitais asmenimis, kurie nėra jų teisėti sutuoktiniai, taigi, tokie asmenys gali priimti šventąją Komuniją, kelia vis didėjančią sumaištį tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Ši sumaištis tiesiogiai veikia tokias esmines Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kaip sakramentinė santuoka ir Šventoji Eucharistija. Kadangi tokioms normoms pritarė ir popiežius Pranciškus, mes suvokėme savo sunkią atsakomybę ir pareigą tikintiesiems, kurie iš mūsų laukia, kad mes  viešai ir nedviprasmiškai išpažintume tiesą ir Bažnyčios nekintantį mokymą apie santuokos neišardomumą. 

Kai kyla bendra dvasinė grėsmė Bažnyčios gyvenimui, vyskupai privalo prabilti; kitu atveju jie bus kalti, kad pritaria klaidai. Popiežiaus pareigos nėra būti diktatoriumi, kuriam niekas nedrįsta privačiai ar viešai pareikšti pagrįstą rūpestį. Vyskupai yra popiežiaus broliai ir kolegos. Kristus ypatingai įspėjo Petrą, savo vikarą šioje Žemėje, kad savo apaštalinėje tarnystėje vengtų tokio elgesio savo brolių atžvilgiu, koks būdingas šio pasaulio galingiesiems: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus“ (Mt 20, 25-26). Mūsų viešas „tiesų išpažinimo“ aktas kaip tik ir išreiškia tikrą pagalbą popiežiui, kad jis pats drauge su visa Bažnyčia, su visais vyskupais ir tikinčiaisiais dar kartą rimtai apsvarstytų, kokį pavojų kelia minėtos pastoracinės normos, kurios neabejotinai silpnina bekompromisinį Bažnyčios liudijimą apie santuokos neišardomumą, ir sykiu pamąstytų apie Bažnyčios pareigą vengti menkiausio abejonės šešėlio, kad gali būti bendradarbiaujama skleidžiant „skyrybų marą“. 

Esame nuoširdžiai įsitikinę, kad istorija patvirtins, jog esame teisūs ir kad pats popiežius bus dėkingas mums, atsidūręs priešais Kristaus teismą. Tie Bažnyčioje, kurie propaguoja/skatina tokią sakramentinę praktiką, kuri galiausiai patvirtina skyrybas (tegul ir netiesiogiai bei tik atskirais atvejais), jie skaldo Bažnyčią ir patys atsiskiria nuo Kristaus žodžio ir nuo Bažnyčios dviejų tūkstančių metų praktikos. Per visus tuos du tūkstančius metų Bažnyčia visur ir visada nedviprasmiškai draudė žmonėms priimti šventąją komuniją, kol jie gyvena more uxorio su asmeniu, kuris nėra jo teisėtas sutuoktinis ar sutuoktinė, ir kurie, tuo pat metu viešai įforminę tokią nesantuokinę sąjungą, neketina nutraukti seksualinių santykių. Kadangi ši visuotinė Bažnyčios praktika yra susijusi su pačia sakramentų esme, ji turi būti laikoma nereformuojama. 

Dar vieną papildomą klausimą Edwardas Pentinas uždavė to paties interviu metu, tačiau „National Catholic Register“ publikacijoje jo nėra. Pats žurnalistas ir apžvalgininkas klausimą ir atsakymą į jį  yra paskelbęs savo tinklaraštyje. Pateikiame šią paskutinę pokalbio dalį.

- Ką jūs manote apie Šv. Pijaus X kunigų broliją (FSSPX)? Ar jūs pritariate jų pozicijai?

- Popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus įvairiomis progomis supratingai kalbėjo apie FSSPX. Kaip tik dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu, popiežius Pranciškus padėjo jiems sutvarkyti kai kuriuos administracinius reikalus. O popiežius Benediktas XVI apie arkivyskupą Marcelį Lefebvre’ą kartą pasakė tokius žodžius: „Jis buvo didis Katalikų Bažnyčios vyskupas“. Popiežius Pranciškus laiko FSSPX katalikais, tai yra keletą kartų viešai pareiškęs. Tad jis ieško pastoracinio sprendimo ir suteikė Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigams kanoninę teisę klausyti išpažinčių bei tam tikras teises kanoniškai teikti santuokos sakramentą. Kuo labiau didėja doktrininė, moralinė bei liturginė sumaištis Bažnyčios gyvenime, tuo vis labiau tampa suprantama pranašiška arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o misija šiuo nepaprastai tamsiu visuotinės Bažnyčios krizės metu. 

Galbūt vieną dieną istorija jam pritaikys šiuos šv. Augustino žodžius: „Taip pat neretai dieviškoji apvaizda leidžia, kad audringi kūniškų žmonių kurstymai maištauti, nuo Kristaus bendruomenės atitraukia net ir gerus žmones. Dėl Bažnyčios ramybės kantriai pakeldami įžeidimą bei skriaudą ir nebandydami per ereziją ar schizmą įvesti jokių naujovių, jie pamokys žmones, kaip reikia tarnauti Dievui tvirtai atsidavus ir praktikuojant didžią bei nuoširdžią gailestingąją meilę. Tokie žmonės nori sugrįžti, kai triukšmas ir sąmyšis nurimsta. Tačiau jeigu dėl tebesitęsiančios audros to padaryti negali arba kas nors aršesnis bei piktesnis prieštarauja jų grįžimui, jie tvirtai laikosi savo tikslo siekti gėrio netgi tiems, kurie atsakingi už visus tuos neramumus ir sąmyšius, kurie privertė juos pasitraukti. Nekurdami jokių sektų, jie iki pat mirties gina ir liudija tą tikėjimą, kuri žino esant skelbiamą Katalikų Bažnyčioje“ (De vera religione, Liber I. 6, 11).

Vertė Jonas Vilimas


Susiję

Straipsniai 3911327000946285332

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-30 08:50

    Ištaisykite pavardę pavadinime.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O gal ir geriau, kad jie tyli? Nes jei pradėtų kalbėti, užgesintų paskutinį tikėjimą. Juk dauguma jų patys vargu ar betiki, kuo jau teko ne kartą įsitikinti. Žlugus sovietmečiui, mūsų ganytojai su entuziazmu ėmėsi ardyti viską, kas katalikybėje buvo išlikę tradiciško - perstatinėjo bažnyčias, mokė pagal naują tvarką priimti komuniją, plačiai atvėrė duris pasauliui ir visokiems klaidamoksliams, tuo kone visai užgesindami Dvasią.

    Saugokite senuosius Šv. Rašto leidimus, nes galite jo netekti. Veikiai turėsite tokį Šv. Raštą, kurio nebepažinsite ir kuris tiks visiems. Juk jau dabar dauguma Evangelijos vietų interpretuojama visai netradiciškai, kad įtiktume ir "vyresniesiems broliams", ir pasauliui, ir visiems eretikams.
    Mes nebedrįstame cituoti Evangelijos tokios, kokia ji yra iš tiesų.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kaip keista - vysk. Schneideris kalba tik apie kelias vietas visame pasaulyje, kuriose Šv. Komunija dar nedalinama į rankas tuo išreiškiant gilią pagarbą Viešpačiui, esančiam Švenčiausiame Sakramente ir beje turiu atkreipti tamstos dėmesį, kad tau būtent ir tenka gyventi tokioje ypatingoje, išlaikiusioje pagarbą Viešpačiui, šalyje, - bet tamsta vietoj to, kad džiaugtumeisi ir dėkotumei Dievui už šią nuostabią malonę, ištisai reiški savo nepasitenkinimą, pilstai savo "pamazgas" ant mūsų ganytojų, saulelės vyskupų, išlikusių visoje Katalikų Bažnyčioje, kurie dar supranta kas tai yra pagarba Viešpačiui.

    Apie kokį Dvasios užgesinimą kalbi? Ar nori pasakyti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčioje nėra Viešpaties Dvasios?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Saulelės vyskupų". Kokios "saulelės"? Gal "salelės"? Komunijos nedalijimas į rankas reiškia pagarbą Viešpačiui tik šiuo vienu atveju. "Pamazgas" kabutėse gerai parašei, nes aš jų nepilstau. Užsimenu (retkarčiais) tik apie vieną kitą atvejį, ir nebūtinai Lietuvos bažnyčios. Pvz., pasidomėkit, kur laikomos Tridento Mišios Lietuvoje? Ir KUO laikomos? Ar pagarbia ir visaverte liturgija, ar tik dar vienu pasenusiu (bet tikinčiųjų labiau "mėgstamu") ritu, kurį dera nugrūsti į provinciją, kad niekas jų nei girdėtų, nei matytų, nei galėtų pasiekti?
      Apie viską, kas dedasi mūsų Bažnyčioje, nepatogu kalbėti. O kad pati gini Bažnyčią - gerai, bet nedera užsimerkti prieš tai, ko niekaip negalima pateisinti.

      Panaikinti
    2. Tau asmeniškai nustatinėti tų pagarbumų nepagarbumų ribas niekas nedraudžia, bet Lietuvos ganytojai neprivalo vykdyti tavo asmeninę valią - jie turės atsiskaityti Viešpačiui už tai, kaip jie vykdė Viešpaties valią.

      Vyskupų, kurie neleidžia dalinti Šv. Komunijos į rankas yra SAUJELĖ- (nejaugi taip sunku vieną raidę atspėti).

      Bažnyčios mistinis nukryžiavimas prasidėjo tuomet, kai Šv. Komunija buvo pradėta dalinti į RANKAS - "Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į NUSIDĖJĖLIŲ RANKAS." (MT 26-45) Dabartinė istorija su europietiškais teismais ir krikščionybe - tai mistiniai Erodo ir Poncijaus Piloto teismai. Kai ištvirkėliai pradės eiti Šv. Komunijos - vyks Viešpaties mistinis plakimas.

      Lietuvos vyskupai nei Viešpaties atidavime į NUSIDĖLĖLIŲ RANKAS, nei, Piloto ir Erodo teismuose nedalyvauja ir tam priešinasi, pareikšdami savo nuomonę, todėl yra daug vilčių, kad ir Viešpaties mistiniame plakime Lietuvos bažnyčia nedalyvaus - todėl atsargiai su savo "pamazgomis" - nes gali apsiplikinti, gal geriau neteršk savo lizdo - Lietuvos Katalikų bažnyčios, o geriau melskis, pasninkauk, adoruok Švenčiausiąjį ir pan. už ganytojus, kad Viešpats vestų ir globotų juos kartu su Švč. Mergele Marija.


      Lietuvos paaukojimas Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai irgi begalinė malonė mūsų tėvynei, už kurią turime dėkoti Viešpačiui ir mūsų ganytojams, o ne kaltinti juos dėlto kad nepildo kažkieno asmeninių įnorių ir požiūrių.


      Panaikinti
  4. http://www.lcn.lt/b_dokumentai/Lietuvos_vyskupu_rastai/LVKliturg-prs_del-komunijos-priemimo1997.html

    Dėl Komunijos priėmimo 1997 sausio 9

    Lietuvos Vyskupų Konferencija sausio 9 dienos posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad kai kuriose Lietuvos bažnyčiose tikintiesiems Šventąją Komuniją pradedama dalyti į rankas.

    Liturginius pakeitimus kiekviename krašte daro Vyskupų Konferencijos, suderinusios juos su Šventuoju Sostu. Lietuvos vyskupai mano, kad ir toliau palaikytinas pagarbus Lietuvos tikinčiųjų Šventosios Komunijos priėmimo būdas, ir ragina kunigus bei tikinčiuosius neatsisakyti iš gilaus tikėjimo plaukiančių savojo krašto tradicijų bei neskubėti perimti Vakaruose paplitusio papročio imti Komuniją į rankas.

    Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į susiklosčiusias pamaldumo ir pagarbos Eucharistijai tradicijas, neįveda Lietuvoje praktikos dalyti Komuniją į rankas.


    Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija

    AtsakytiPanaikinti
  5. Taip, Rasa, dar galioja (ačiū Dievui) komunijos nedalijimas į rankas Lietuvoje, nors jau ir atsisakyta kito svarbaus komponento — priimti komuniją klūpant (ką yra išlaikę net liuteronai). Kita vertus, pats savo akimis mačiau, kaip vienoje Vilniaus bažnyčioje priėjusiam jaunuoliui ir atkišusiam rankas gauti komuniją, kunigas į jas ir įdėjo, vietoj to, kad parodytų, kad taip daryti negalima. Be to, Unknown irgi pernelyg neklysta, kalbėdamas apie kitus dalykus, ypač liturgijos tradiciją — vien vad. altorių atsukinėjimas bei stalų vietoj altorių statymas ką reiškia (deja, bet tai buvo grynai ideologinis sprendimas, kaip ir kitur Bažnyčioje, tik dėl geležinės uždangos pas mus gerokai pavėlavęs, dėkui Dievui). Beje, tokių Tridento Mišių nėra, termino „tridentinės Mišios“ naudojimas yra klaidinantis ir ideologiškai ydingas, nes suponuoja minti, esą tradicinis Romos ritas egzistuoja vos daugiau kaip 400 metų, kai iš tiesų tradicinės lotyniškos Romos rito Mišios (arba ekstraordinarinė forma) savo pavidalu siekia mažiausiai pop. šv. Grigaliaus Didžiojo laikus, o Mišių kanonas (dabartinėse Novus Ordo Mišiose vadinamas pirmąja Eucharistine malda), pasak buv. pop. Benedikto XVI, siekia ir pirmųjų krikščionių Romoje bendruomenės laikus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sutinku. T.p. ypač pavojinga ekumeninės "teologijos" praktika, katalikybės judaizavimas, "dialogas" su pasauliu, kurie baigia išardyti paskutines mūsų religijos atramas.

      Panaikinti
    2. to SmikiZ

      Šv. Komuniją priimti atsiklaupus niekas nedraudžia. Lietuvoje vyskupų oficialiai yra leista priimti Šv. Komuniją atsistojus arba atsiklaupus. Aš visada Šv. Komuniją priimu atsiklaupus ir niekada dėl to niekur nekilo jokių problemų, išskyrus kelias smulkmenas.

      Dėl altorių ir stalų - tai vieną kartą buvau tridentinėse Šv. Mišiose, sėdėjau pačiame gale ir šalia sėdėjo keli "įdomūs" jaunuoliai, kurie atėjo viduryje Mišių ir per jas net neatsiklaupė, o vėliau nuėjo Šv. Komunijos ir kunigas jiems Šv. Komuniją davė, nes jis juk visą laiką buvo nusisukęs į altorių ir nematė nieko, kaip elgėsi tie jaunuoliai.

      O gal Viešpats valia ir buvo atsukti tuos stalus, kaip pasiruošimą pabaigos metui, kuomet dėl didelio žmonių judėjimo bažnyčiose lankysis daug daugiau kunigui nežinomų asmenų, kurių tarpe galimai net piktybiški, atėję pažiopsoti ar pasityčioti ir kaip Viešpatį Švč. Sakramente apsaugos tokiu piktybišku ar nežinojimo atveju tridentinis kunigas, kuris galima sakyti yra aklas tam, kas vyksta pačioje bažnyčioje, nes mato tik altorių?

      Prieš priimamt Šv. Komuniją dabartinėse Šv. Mišiose reikia atsakyti "Amen". Tai vėlgi kunigui pagalba - jeigu nepažįstamas žmogus nieko neatsakys, vadinasi Šv. komunijos jam duoti negalima. Buvo atvejis dabartinėse laidotuvių Mišiose, keli jaunuoliai tyliai šaipėsi ir išsidirbinėjo, vėliau vienas iš jų nuėjo Šv. Komunijos ir kunigas jam nedavė, dar ir sugėdino prie visų. Visai nesunku įsivaizduoti, kaip būtų tridentinėse Mišiose tokiu atveju, kai kunigas nieko nemato.

      Na bet visgi vienas privalumas tridentinėse Šv. mišiose yra - jos gana ilgos ir paprastai neaiškūs tipai iki Šv. Komunijos neištveria ir išeina anksčiau:)



      Panaikinti
    3. Rasa, truputėlį nesuprantate reikalo esmės. Pirmas dalykas, kunigas turėtų visuomet priminti, kad komuniją gali priimti tik tie, kurie yra pašvenčiamosios malonės stovyje, nes kitu atveju priimantis komunija pats sau užsitraukia prakeiksmą — „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27 — beje, ši eilutė neskaitoma nė viename Novus Ordo Mišių skaitinyje, nekilo mintis kodėl?). Kada paskutinį kartą girdėjote apie tai per pamokslą? Kas dėl Viešpaties valios, tai jo valia tai vyksta, nes Jis leido visai šiai sumaiščiai rastis ir vykti. Dėl ko — sužinosime laikui atėjus arba (kas nesulauks) jau aname pasaulyje. Kas dėl stalų statymo ir altorių atsukimo, tai, pasikartosiu, visa tai yra šiuolaikinis (modernistinis) išmislas, pagrįstas ideologiniais sumetimais ir neteisinga (kaip dabar jau įrodyta), kai kurių istorinių faktų interpretacija. Visa Bažnyčios tradicija, liturginė tradicija tam prieštarauja. Pagaliau, irgi pasikartosiu, tridentinių, tikrąja to žodžio prasme, Mišių irgi nėra, nors tokį terminą tamsta sąmoningai kišate (žinau, kad jis neretai naudojamas). Tai iš tiesų pačios tradiciškiausios lotyniškojo Romos rito Mišios. Geros dienos

      Panaikinti
    4. Jus kisate Novus ordo termina, kurio nera - dabartines misios yra grazi tasa tradiciniu misiu ir sugryzimas prie istaku - evangelijos. Tridentinese misiose evangelijos beveik nera skaitomos, snekama negyva kalba, kunigas nusisukes nuo bendruomenes, kuri irgi yra kristaus kunas, dalyvavimas samoningas sunkiai igyvendinamas - daznai tai misiu parodija o ne misios, todel jas ir buvo butina reformuoti. Galbut kitaip reikejo - tai nuspres ateities popieziai ir susirinkimai.

      Panaikinti
    5. Tamsta, Gluosni, akivaizdžiai nesusipažinęs nei su istorija, nei su faktais, nes kalbate ideologemomis. Novus Ordo Missae — oficialus Pauliaus VI pateiktas terminas. Ramiai tvirtinu, kad Pauliaus VI – Jono Pauliaus II mišiolas (t.y. trečioji redakcija) su Jono XXII mišiolu (tradicinio mišiolo paskutinė galiojanti redakcija) bendra teturi apie 15 %. Tokio drastiško pakeitimo nėra buvę istorijoje. O kas dėl kunigo atsisukimo į žmones, tai net ir Pauliaus VI/Jono Pauliaus II mišiolo rubrikose yra aiškiai numatomos vietos, kur kunigas turi atsisukti į žmones, t.y. tradicinė kunigo laikysena per Mišias čia irgi numatyta. Kas dėl aiškinimo apie Mišių parodiją, tai deja, dabartinės, naujosios Mišios labai dažnai tampa pačia tikriausia parodija, kai net nebegali būti tikras, ar čia dar tikrai Mišios, ar tikrai aukojama Kristaus auka Tėvui Šventojoje Dvasioje. Žodžiu, tamsta, rodote tiesiog savo piktą neišmanymą ir ne daugiau. O gaila. Sėkmės asmeniniame.

      Panaikinti
    6. SmikiZ, galit necituoti sektantu tekstu (https://novusordowatch.org/). Kataliku baznycioje novus ordo termino, kuris yra mano akimis paniekinantis man brangias misias, nera - ji naudoja tik atskalos. Yra tik Ordinary form" (OF) ir "Extraordinary form", jei jau nenaudot lietuviu kalbos.

      O del kunigo pozicijos - pirmosiose misiose Jezus buvo atsisukes i mokinius. Ir siaip jei jau taip mylim tradicija tai kodel baznyciose iki 8-9 amziaus misios buvo laikomos atsisukus i zmones ir pirmosios Romos baznycios yra pritaikytos versus populum. Taigi ordinarine forma yra sia prasme arciau tradicijos nei neordinarine.

      Panaikinti
    7. Gluosni, pirmosiose Mišiose, jeigu turite omeny Paskutinę vakarienę, Jėzus niekaip negalėjo būti atsisukęs į mokinius. Jie nesėdėjo (ar pusiaugulom) ratu, bes puslankiu, kur Jėzus buvo viduryje. Kas dėl pirmųjų Romos bažnyčių ir versus populum, tai jūs kartojate pasenusias interpretacijas, kurios yra pagrįstai paneigtos. Viena iš tokių knygų yra Michaelio Uwes Lango Turning Towards the Lord (https://www.amazon.com/Turning-Towards-Lord-Michael-Lang-ebook/dp/B0046H9UAO/ref=sr_1_3?ie=UTF8&qid=1518078915&sr=8-3&keywords=Uwe+Michael+Lang). Kas dėl liturginės maldos krypties siūlyčiau pasiskaityti tokio Beno Ulevičiaus knygą „Dieviškieji rytai“, kun. Antano Paškaus straipsnius, Josepho Ratzingerio „Liturgijos dvasią“. Ir jūsų minima riba iki VIII-IX a. yra išvis niekuo nepagrįsta, nebent eiline ideologema.
      O kas dėl Novus Ordo termino, jis tebėra. Bet niekas nekliudo vartoti ir ordinarinės/ekstraordinarinės formos, kaip siūlė pop. Benediktas XVI. Kas dėl niekinimo, tai tamsta, kaip matyti iš visų jūsų įrašų, pats demonstruojate ne tik panieką, bet ir tikrą neapykantą liturginei Bažnyčios tradicijai. :) Sėkmės gilinantis.

      Panaikinti
    8. Gerbiamsis Kristus tikrai nebuvo atsukes mokiniams nugaros bei gerbiamo Lango interpretacija yra tik interpretacija,galiu pricituoti ir kruva kitokiu interpretaciju. Apskritai sureiksminimas pusiu tiesiog kvepia stabmeldyste.

      Mano pyktis yra tiesiog atsakas i visokiu ekstra ultra tradicionalistu pilama panieka ant iprastiniu misiu. Pagal FSSPX tai vos ne nuodeme darai jose dalyvaudamas.

      Kas del extraordinariniu misiu, jei tik lotyniskai suprasciau viska, ne tik paskirus zodziu, joms prikist galeciau nebent tai, kad mazai evangelijos. Kas geba dalyvaut jose samoningai - dalyvaukit i sveikata ir laime, bet kai liejamas purvas ir panieka ant "prasciokisku" misiu - nepykti yra sunku.

      Panaikinti
  6. to unknown -

    na gal geriau vietoj tavo tuščių frazių, neparemtų jokiais konkrečiais atvejais, panagrinėjam konkrečiai - pagal kelis paskutinius Lietuvos ganytojų pamokslus.

    Arkivysk. G. Grušo pamokslas Trakų bažnyčią skelbiant bazilika
    http://www.vilnensis.lt/pamokslas-traku-baznycia-skelbiant-bazilika/

    Arkivysk. G. Grušo pamokslas Fatimoje, švenčiant Lietuvos dieną
    http://www.vilnensis.lt/arkivysk-g-gruso-pamokslas-fatimoje-svenciant-lietuvos-diena/

    Arkivysk. G. Grušo pamokslas Aušros Vartų atlaidų pagrindinę dieną
    http://www.vilnensis.lt/arkivysk-g-gruso-pamokslas-ausros-vartu-atlaidu-pagrindine-diena-2017/

    Arkivysk. G. Grušo Piemenėlių šv. Mišių pamokslas
    http://www.vilnensis.lt/piemeneliu-misiu-pamokslas-2017-sv-kaledos/

    Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus kalba Sausio 13-ąją LR Seime
    http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=5240

    Gal galėtum konkrečiai nurodyti, kas šiuose pamoksluose yra blogo, įžeidaus ir nepagarbaus Viešpačiui ar Dievo Motinai, kur čia katalikybės judaizavimas, dialogas su pasauliu ir kt. panašios tamstos Lietuvos Bažnyčiai ir jos ganytojams priskiriamos vertybės.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Neskaitysiu ir neanalizuosiu, nebus jokios naudos iš to, pernelyg skiriasi mūsų patirtis, nesusikalbėsim.

      Panaikinti
    2. Cit.: "Neskaitysiu ir neanalizuosiu..."

      Tikrai geras atsakymas, kai baiminamasi bet kokios įtakos iš Lietuvos RKB ganytojų pusės. :)

      Panaikinti
    3. Humoras taiklus;), bet ką galima paaiškinti žmogui, kuris kunigo atsigręžimą į žmones aiškina kaip poreikį apsaugoti nuo "piktybiškų veiksmų"? Pagal tokią logiką geriau kunigui išvis nelaikyti Mišių, o stebėti, kas kaip elgiasi bažnyčioje.
      Be to, kokia prasmė analizuoti tuos atrinktus penkis pamokslus, kai kiti 55 gali būti visai priešingi?

      Panaikinti
    4. Gaila, kad neskaitysi, nes vis dėlto tave tie pamokslai labai nustebintų - rastum tai ko tikrai nesitikėjai, galiu tave užtikrinti, kad jie visiškai atitinka propatria.lt propaguojamas vertybes - meilę Viešpačiui, tėvynei ir Dievo motinai - Mergelei Marijai, Rožinio maldai, Fatimos apreiškimams ir pan.

      http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-02-11-tamsiausia-valanda-mes-galime-sutikti-marija/168271

      Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/arkivysk-g-gruso-pamokslas-veliniu-isvakarese-antakalnio-kapinese-2017/

      Panaikinti
    5. Unknown, atkreipsiu tavo dėmesį į tai, kad tradicionalistai visuomet teigia, kad II Vatikano Susirinkimo pasekoje įvykę pakeitimai sugriovė Katalikų Bažnyčią, bet tuomet kodėl Lenkijoje, įvykdžius II Vatikano Susirinkimo reformas niekas nesugriuvo? Lenkijos Bažnyčia ir su visomis Vatikanio II Susirinkimo reformomis kuo puikiausiai klesti. Kuo tai paaiškinsi?

      Gal problema visai ne tose reformose, bet tame, kad Švenčiausiasis palaipsniui buvo pradėtas duoti NUSIDĖJĖLIAMS Į RANKAS. Bet tai susiję ne su Šventuoju Sostu ar Vatikano II Susirinkimo reformomis, bet su atskirų šalių vyskupų nutarimais ir pasirinkimais.

      Panaikinti
  7. to SmikiZ - Kada paskutinį kartą girdėjote apie tai per pamokslą?

    Visuomet tai girdžiu didelių švenčių metu - t.y per Šv. Velykas, Šv. Kalėdas, per Palaimintojo Teofilio Matulionio beatifikaciją, tik apie tai informuojama ne pamokslo metu, bet prieš pat dalijant Šv. Komuniją. Kai bažnyčioje apsilanko daug seniai joje bebuvusių žmonių, dažnai yra perspėjama dėl Šv. Komunijos priėmimo sąlygų ir neatitinkantiems šių sąlygų, siūloma priimti Dvasinę Komuniją.

    kaip konkrečiai tai vyksta galima pasižiūrėti čia - 1 val. 13 min 40 sek.

    http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013671184/sv-misios-teofiliaus-matulionio-beatifikacija

    AtsakytiPanaikinti
  8. Tridentinės Šv. Mišios yra galimas savanoriškas asmeninis pasirinkimas ir aš asmeniškai gerbiu kiekvieno pasirinkimą, bet jeigu pradedama teigti, kad tai yra tik VIENINTELIS teisingas Viešpaties garbinimo būdas, su tuo tikrai nesutinku.

    to Gluosnis - tridentinės Šv. Mišios yra labai reikalingos tikintiesiems tose Vakarų šalyse, kuriose bažnyčia sumodernėjo tiek, kad Bažnyčioje jau vyrauja pasaulio Dvasia, o ne Viešpaties Dvasia ir tuomet žmonės, ieškodami Viešpaties, kartais ir 100 km į tridentines Šv. Mišias važiuoja, daug atsivertimų tridentinėse Šv. Mišiose įvyksta ir jos kai kuriems tikintiesiems yra vienintelė galimybė gilinti savo tikėjimą. Bet Lietuvoje pagarba Viešpačiui išlikusi, Viešpaties Dvasios bažnyčioje pilna ir todėl Lietuvoje tridentinės šv. Mišios nėra labai populiarios ar paklausios.

    Tridentinės Šv. Mišios yra galimos, bet nėra privalomos, kaip čia kai kurie komentatoriai bando įteigti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item