Rasa Čepaitienė. „Nežinau“

propatria.lt nuotrauka  Čia kai kas piktinasi sesės Nijolės kalba, klausdami, kas bendro tarp Sausio 13-osios ir Garliavos įvykių? Saus...

propatria.lt nuotrauka 
Čia kai kas piktinasi sesės Nijolės kalba, klausdami, kas bendro tarp Sausio 13-osios ir Garliavos įvykių? Sausio 13-osios didvyriai žuvo už tai, kad Lietuva būtų laisva nuo svetimos valdžios, nuo valstybės vykdomo teroro prieš savo piliečius, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo melo, nuo neteisingumo, nuo veidmainystės, nuo privilegijuotiesiems ir visiems likusiems taikomų dvejopų standartų. Už tai, kad jos vaikai gyventų ramiai, saugiai ir sočiai. Garliavoje valstybės vardu prieš paimamą mergaitę ir taikius protestuotojus buvo panaudotas perteklinis smurtas. Tai nustatė parlamentinė komisija, kurioje dirbo geriausi konstitucinės teisės specialistai, įskaitant mūsų Konstitucijos tėvus-kūrėjus. Ir nors, skirtingai nuo Sausio 13-osios, tuomet niekas nežuvo, tačiau tų įvykių dalyvių „nusižengimams“ neproporcingas teisminis persekiojimas tęsiasi iki šiol, tuo demonstratyviai rodant ne bešališko ir objektyvaus teisingumo siekį, bet nuogą valstybės prievartos galią, kuri turi ir auklėjamąją funkciją - žiūrėkit, kas bus kiekvienam, išdrįstančiam nepaklusti ar suabejoti mūsų sprendimais. 

Sesuo Nijolė savo kalboje tiesiogiai nekvestionuoja teismo sprendimo grąžinti mergaitę motinai, o tik kelia pagrįstą klausimą - koks buvo tolesnis jos likimas, ar su ja viskas gerai, ar ji iš viso gyva? Argi būtų sudėtinga išsklaidyti šį jos, ir kartu visos visuomenės nerimą bei abejones, kad ir surengus susitikimą skype‘u tarp mergaitės ir ją artimai pažinojusių, kur į šiuos klausimus būtų atsakyta, neminint mergaitės dabartinio buvimo vietos ar kitų detalių? Argi toks susitikimas ir paliudijimas nepasitarnautų paneigiant tebesklindančias sąmokslo teorijas apie „visagalį pedofilų tinklą“; atmetant gandus, kad mergaitė, kaip ir kiti pagrindiniai šios „bylos-žudikės“ veikėjai, jau negyva; nuraminant visuomenę, galiausiai, grąžinant pasitikėjimą valstybės institucijomis, kurios pasirinko būtent tokią vaiko apsaugą. Tuo ypač turėtų būti asmeniškai suinteresuotas tuomet Klonio gatvės šturmą organizavęs S. Skvernelis, besitaikantis į Prezidentus.

Garliavos istorija ir jos tebesivelkančios „uodegos“ paliko daugybę aiškiai ir sklandžiai neatsakytų klausimų, kurie reikalauja tiesos ir teisingumo. Audringa visuomenės reakcija į sesers Nijolės kalbą rodytų, kad nebepavyks įprastomis patyčiomis ir marginalizavimu nuslopinti šių klausimų. Kol atsakymų nėra, o valstybė - kaip ir daugybėje kitų sričių - elgiasi su savo pačios piliečiais lyg būtų jiems svetima ir priešiška, tol išlieka paralelės su svetimu okupaciniu režimu. Kaip išlieka paralelės ir tarp tų, kurie pasiaukojančiai rūpinosi ir šiandien tebesirūpina bendruoju šalies gėriu, o ne vien siaurais savo asmeniniais interesais – „mažas esu ir pakeisti nieko negaliu“...

O tie „didieji“? Jie išdrįsta tik į ausį pašnibždėti „nežinau“. Nežinau ir nerūpi? Tuomet kas turi galią tai žinoti?

***

Sesę Nijolę pažįstu asmeniškai. Per nenutrūkstamą maldos grandinę Išganytojo Jėzaus bažnyčios nuolatinės adoracijos koplytėlėje. Visuomet be galo energinga, švytinti, šilta, betarpiška, akimirksniu ištirpdanti pirmosios pažinties santūrumą, lyg būtumėm bendravusios jau daugelį metų... Visuomet pasiteiraujanti apie šeimą, sūnaus sveikatą. Justi, kad už jį meldžiasi. Kaip ir už daugybę kitų, už kuriuos nekart yra paprašiusi irgi „atsidūsėti“. Niekad negirdėjau jos vartojant žodžiu „aš“, „man“, „mano“. Atrodo, kad jai terūpi tik Dievas ir kiti. Visų sesuo. Todėl ir jos kalba Seime „Laisvės“ premijos įteikimo proga tegalėjo būti tik tokia – be lašelio egocentrizmo, autentiškai krikščioniška, jautri, drąsi ir dėl to sukrečianti iki širdies gelmių.

Nors joje nebuvo pasakyta nieko, ko nebūtume girdėję anksčiau, tačiau, prisipažinsiu, jausmą, kuris kilo besiklausant šios kalbos, esu patyrusi tik kartą gyvenime. Prie daug metų, Paparčių vienuolyne, pas kontempliatyviąsias seseris. Tuomet, nuvažiavus ten trumpai piligrimystei, pabūti vienumoje ir maldoje, veikiai patyriau, kad vienuolių gyvenimas Tiesoje, prie kurio teko šiek tiek prisiliesti bendrų pamaldų ar kontempliacijos metu, yra tas matas, kuriuo esi nejučia, bet užtikrintai išmatuojamas ir pasveriamas. Be kompromisų, išsisukinėjimų ir gudravimų. Ir kuris švelniai, bet įsakmiai stumia pasirinkti – arba tuoj pat nešti kudašių iš ten neatsigręžiant ir vėliau stengtis pamiršti tai, apsimetant, kad nieko neįvyko, arba visgi išdrįsti atsisukti į Šaukiančiojo Balsą, atsiliepti Jam. Kitaip tariant, šokti į bedugnę, tikintis, kad pagaus. Taip ir atsiverčiau...

„Jei Dievas su mumis, kas prieš mus?“ (Rom 8,31) - tai Tiesos Liudininko žodžiai, nuplaunantys į odą įsiėdusios baimės tvaiką. Sesuo Nijolė kalba kaip žmogus, kuris, skirtingai nuo mūsų, neturi ko prarasti ir todėl nebebijo. Kuriam nerūpi, kaip ji atrodo ir ką apie ją pagalvos žiūrovai. Jai rūpi tik Kitas, jo skausmas. Konkreti mergaitė, o per ją – ir visa šioje brandžiojo neobrežnevizmo epochoje susitvenkusi Lietuvos gėla. Bet ji, kaip ir tuomet, brangiajam Leonidui Iljyčiui valdant, neteisia ir nesmerkia kaltųjų, tik juos su meile ir atjauta perspėja. Tik liudija Tiesoje ir Meilėje. Kad ir kokia ta Tiesa būtų nepatogi ir nepriimtina aplinkiniams, ypač valdantiesiems, o Meilė palaikyta silpnumu, kvailyste ar senatviniu marazmu. Neveltui jai pasibaigus, užuot garsiai atsakiusi į N. Sadūnaitės užduotą labai konkretų klausimą, šalies lyderė tedrįsta sesei trumpai pašnibždėti į ausį, skuba išeiti, o jos kuždėtus žodžius garsiai bandančiai persakyti Laisvės Premijos laureatei mikrofonas išjungiamas vidury žodžio... Nejučia prisimeni, kaip prieš kelis tūkstantmečius panašioje situacijoje kitas krašto valdytojas, kaip žinome, nusiplovė rankas... Neveltui į šią kalbą socialiniuose tinkluose bemat taip neigiamai reaguoja žinomi psichiatrai, pamiršę apie profesinę etiką, nesutramdomai vienuolei bandantys nustatyti diagnozę per atstumą. Kaip žinia, sovietmečiu šios specialybės atstovai nubrėždavo realybės, dažniausiai sutampančios su valdžios deklaruojamąja, ribas. Tad visi tie, kurie savo darbais ir gyvenimu neigė tą realybę, vietoj jos liudydami tikėjimo Dievu tikrovę, krikščionys, kurie išdrįsdavo prisiimti Tiesos sakymo kryžių ir tapti režimo kankiniais – rezistentais ar disidentais, jų rankomis buvo verčiami „nenormaliais“ - psichiniais ligoniais. Nieko naujo...

Tai buvo giliai krikščioniška kalba, žmogaus, kuris tik pildo Kristaus įpareigojimą būti „žemės druska“ (Mt 5, 13), net jei visiems kitiems labiau patinka cukraus vata. Neveltui vienas komentatorius jos autentiško liudijimo sukrėstas parašė: „po jos kalbos supratau, koks anksčiau buvau idiotas“...

O, kad suprastume, ko iš tiesų prašome, kai giedame „Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi“...



Susiję

Rasa Čepaitienė 8799940513353905822

Rašyti komentarą

  1. Po tokios premjero, o ir prezidentės reakcijos, abu besąlygiškai turėtų atsistatydinti... Ir tik jei jie nėra savarankiškos figūros, tik tokiu atveju, jie stengsis likti postuose, nes tokia juos samdančiųjų valia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-01-14 22:23

    Ačiū, Rasa

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-14 23:05

    Ačiū.Tik Dievo tiesoje ir šviesoje gyvenantis žmogus gali būti doras ir drąsus šiais laikais.Bet kiek jų beliko?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Venckienės kova D.Kedžio ir pedofilijos byloje nebaigta, Venckienė nerasta ir šioje sudėtingoje istorijoje yra daug neatsakytų klausimų, todėl ji vertinama labai nevienareikšmiškai.
    Pažiūrėkim į kitą bylą, paminėtą Sadūnaitės kalboje – Kusaitės terorizmo bylą. Pažiūrėkim iš šios dienos taško: nenusikaltusią merginą, pradžioje dar nepilnametę, teisėsauga 10 metų kankino moraliai, psichologiškai ir fiziškai.
    10 metų tai darė VSD ir Prokuratūra. Kaip į tai žiūri jau 9 metus už teisėsaugą atsakinga Prezidentė? Būtent ji pagal įstatymus turėjo parinkti ir parinko vadovus ir pavaduotojus organizacijoms, kurių darbuotojai Kusaitę kankino. Ką Prezidentė padarė po to, kai paaiškėjo kad buvo 10 metų kankinamas nekaltas žmogus? Gal tame nėra jokios Grybauskaitės atsakomybės? Teisėsauga daro ką nori su nekaltais žmonėmis – tai ko mes galėjom tikėtis pedofilijos byloje?
    Ir kuo tikėti? Gal teisėsauga?!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-01-15 09:06

    Ačiu už Tiesos žodį. Per tokius žmones kaip Sadūnaitė kalba Dievas , bet kaip mažai kas jį girdi. O dar dažniau nori nutildyti.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2018-01-15 10:25

    taip, Rasa, Jūs esate teisi. Ačiū

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2018-01-15 10:40

    Labai ačių už komentarą . Tiesa padarys mus laisvus .

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2018-01-15 14:36

    Sesuo Nijolė buvo garbingas ir drąsus žmogus. Garbės ir drąsos nesumažėjo. O štai su proteliu negeri dalykai į senatvę vyksta, ką su tuo padarysi... Bet tie, kurie tuo naudojasi, yra apgailėtini...

    AtsakytiPanaikinti
  9. Cit.: "O štai su proteliu negeri dalykai į senatvę vyksta, ką su tuo padarysi..."

    Gerb. Anonimas čia tokią nesąmonę parašė, kad tai leidžia man spėti, jog jis pats yra tokio menko protelio, kokį priskiria seselei Nijolei. O seselė Nijolė yra kaip tik sveiko proto žmogus ir pagal savo turimas žinias bei patirtį reaguoja visiškai teisingai.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2018-01-15 16:57

    Ar čia man vienam susidaro įspūdis, kad apie sausio 13 minėjime atsitikusį neeilinį įvykį Pro patria redaktoriams yra nelygis kalbėti. Ar kaip iki šiol jiems atrodė, kad Garliavos įvykiai yra tokie neaiškūs, purvini ir tokiems protingiems aukštomis materijomis mastantiems korifėjams tai tik intrigėlės. Ar Pro patria tiesiog yra kažkokios konservatorių vidinės pogrindinės grupelės gerbėjai:) Šis lėtumas ir atsargumas palieka nekokį prieskonį. Gerai, kad dar nors šios autorės mintis perspausdino.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2018-01-15 23:58

    Garliavoje valstybės vardu prieš paimamą mergaitę ir taikius protestuotojus buvo panaudotas perteklinis smurtas. REIKĖJO PANAUDOTI NEPERTEKLINĮ SMURTĄ. AUTORE, JUMS VISKAS GERAI?

    AtsakytiPanaikinti
  12. Žinot o mane stebina viena - Stankūnaitės kalbos pagrindinė tema buvo ir yra - KUR YRA DEIMANTĖ ARBA JOS KAPAS???. Rūpinimąsi Deimantės interesais visuomet deklaravo abi pusės, bet keista, kad dabar vienai pusei tai tapo visiškai nebeįdomu, nesvarbu ir nebeaktualu - juk Deimantė Kedytė buvo paimta iš namų, siekiant ją apsaugoti, išgelbėti ir pan., tai kodėl dabar vienai gelbėtojų pusei, visiškai nebeįdomu ar Kedytė yra gyva ir saugi, kaip ji, dabar jau 14 - metė mergina gyvena. Beveik 6 metus niekas nematė Deimantės, jos mamos, sako, kad ir apie Deimantės pusseserę nėra jokių žinių. Ir vienai pusei tai visiškai nerūpi. Labai keista:)

    Dar verta pamąstyti apie tai, kad nejaugi 14 metė Deimantė neturi prieigos prie interneto, neturi išmanaus mobiliojo su Wi-fi ryšiu, kiekvienoje mokykloje irgi yra kompiuterių klasės su internetu. Bet iš Deimantės pusės visiška TYLA.
    Visiška TYLA iš atsakingų valdžios pareigūnų pusės - jie galvoja, kad visi pamiršo, kaip jie, kaip ir Poncijus Pilotas, bijodami prarasti savo postus ir privilegijas, jiems pataikūnų pavaldinių teikiamą žemišką garbę ir šlovę, atidavė bejėgę mergaitę į visišką nežinią ir galbūt pražūtį.

    Bet visgi Viešpats Jėzus Kristus yra labai gailestingas, ir jiems visiems Sausio 13 dieną Sadūnaitės lūpomis priminė, kad už bendrininkąvimą ir nusikaltimo slėpimą, atėjus paskutinei valandai, kuomet išneša kojomis į priekį, nei vienas atsakomybės prieš Viešpatį neišvengs.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2018-01-17 04:41

    Seselės Nijolės Sadūnaitės drąsa ir tiesus žodis daugelį tarsi vėl akimirksniu grąžino į tuos laikus, kuomet Lietuvos Laisvės viltis buvo visus žmones vienijanti idėja. Visi prisimename 1988 metais Vilniuje vykusį Gaudeamus - tuomet prie koncertinių rūbų segėmės Trispalves, akimirksniu atpažindavome Lietuvos Laisvės kovotojus ir šalininkus. Vėliau, jau Sausio 13-osios įvykių išvakarėse ir vėliau įvykusio pučo metu visus vienijo drąsa, tvirtas pasiryžimas ir rūsti atsakomybė. 1993-aisiais, popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu visi vėl susvienijome iš naujo. Būtent tokios nuostatos, arba, jei galima taip išsireikšti, tokios dvasios reikia ir mūsų dienomis, nes tik tvirtas pasiryžimas ir aiškus tiesos sakymas suvienija žmones kilniems tikslams. Šiandienę Lietuvos Laisvę reikia ginti nuo gudriai, užmaskuotai kuriamo policinio režimo, nes ši blogybė Lietuvoje jau spėjo išsigimti į pačia blogiausią savo atmainą - kosmopolitizmo diktatūros instrumentą.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2018-01-17 09:33

    susivienyti galima ne tik po drąsos ir garbės vėliava. Kaip matome, nesunkiai vienijamasi po kvailystės ir niekšybės vėliava. Mergaitė, matote, neišeina į ryšį su vienu čia besivienijančiu ir kažkodėl tvirtai savo tuščioje galvelėje laikančiu nesąmonę, kad jis turi teisę kažką žinoti apie mergaitės gyvenimą. Ką tu, išskyrus ilgalaikį vaiko atėmimą nuo motinos, esi padaręs, kad nusipelnytum mergaitės ryšio ir atvirumo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonime, matai kaip yra dvi pusės mergaitės "gelbėtojų", taip ir jos seneliai atstovauja dvi priešingas puses.- vieni seneliai motinos ir jos palaikytojų pusę, kiti seneliai tėvo ir jo palaikytojų pusę. Vadinasi mergaitė turėtų bendrauti su seneliais arba iš motinos pusės, arba iš tėvo pusės. Bet visgi iš mergaitės pusės visiška TYLA. Ir Deimantės motinos gerbėjų pusėje tai niekam visiškai neįdomu, kodėl mergaitė ir mama nesusiekia su seneliais Stankūnais jau šešis metus.

      bet matomai tokiam mankurtui kaip tu nesuprasti, kas yra meilė artimiesiems, kas yra kraujo balsas, ką reiškia palaidoti tėvą, būti atskirtai nuo 4 senelių, nuo puseserės, pusbrolio, tetos su kuria gyveno ir atsirasti nežinia kur. O kur dar klasės ir kiemo draugai. Vadinasi mergaitei pakolkas net internetas nėra prieinamas šešis metus.

      Be to kaip niekas negali atsakyti kur yra mergaitė ar jos kapas, taip niekas negali normaliai paaiškinti NUO KO DEIMANTĖ YRA SAUGOMA???

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-01-17 12:04

      nuo tokių kaip tu siaurakakčių. Jau sugadinusių mergaitės gyvenimą. Kad dar ko nepridarytų.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-01-17 12:09

      labiausiai apgailėtinas yra kalbėjimas apie pasidalinimą į vienos ar kitos tos šeimos dalies "gerbėjus". Lyg kokie ledo ritulio, krepšinio ar beisbolo su futbolu sirgaliai. Lyg tą vargšę šeimą matytų kaip komandų varžybas. Bet taip ir yra. Buduliai, ištroškę reginių, prie telikų sėdi ir postringauja nesąmones, reiklaudami net sprendimo dėl tų vargšų žmonių gyvenimų teisės. Ne tik kvailiai, bet ir niekšai. Kažkodėl į savo bukas makaules įsikalę, kad atstovauja kažkokį ten gėrį.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item