Dievo tarnas Mečislovas Reinys

Straipsnis skelbtas sausio mėn. „Artumos” numeryje Arkivyskupas Mečislovas Reinys yra viena ryškiausių asmenybių XX a. pirmosios pusė...

Straipsnis skelbtas sausio mėn. „Artumos” numeryje

Arkivyskupas Mečislovas Reinys yra viena ryškiausių asmenybių XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijoje. Deja, apie jį žinome per mažai, domimės per mažai, o mūsų dvasininkija ne tik per mažai, bet ir visai menkai deda pastangų, kad jis būtų iškeltas į altorių garbę.

Kankinys arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo dorovės (ypač jaunimo) puoselėtojas, tikėjimo liudytojas, niekada jo neišdavęs, filosofas, diplomatas, politikas, visuomenės veikėjas, poliglotas, ypatingos tvirtybės žmogus ir, be jokios abejonės, mokyčiausias XX a. pirmos pusės kunigas Lietuvoje.

Gyvenimas

1884 m. vasario 3 d. Utenos apskrities Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje Julijonos ir Jeronimo Reinių šeimoje gimė berniukas, pakrikštytas Mečislovo vardu. Reiniai turėjo 11 vaikų ir 32 ha žemės. Taigi, ne kažką, turtais neblizgėjo, nors ir nebadavo. Kai jaunėlis Mečislovas buvo dar visai mažas, arklys spyriu užmušė tėvą. Našlė liko viena su krūva vaikų. Tačiau sumani ir energinga moteris pagal to meto galimybes vertėsi visai neblogai. Mažylis Mečiukas atkreipdavo dėmesį ypatingais gabumais. Maža to, vaikas buvo itin pamaldus. Iš vyresnių brolių ir seserų pramokęs rašto ir pradėjęs lankyti pradžios mokyklą, mokytojus sudomino greita pagava, retai pasitaikančia fenomenalia atmintimi, nepaprastu smalsumu. Šeima nusprendė jaunėlį leisti į mokslus. Kadangi Rygoje gyveno giminių, pas juos berniuką ir nuvežė. Sulaukęs vos 16 metų, Mečislovas Rygoje gimnaziją baigė aukso medaliu. Ir niekas nenustebo, kai kitais metais jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Visiems atrodė natūralu, kad šio jaunuolio kelias bus kunigystė. Seminarijoje taip pat išsiskyrė ypatingais gabumais. Ją baigęs su valdžios stipendija išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1907 m. Primicijos įvyko tėviškėje, Daugailių parapijos bažnyčioje.

Peterburgo dvasinę akademiją po ketverių metų baigė magistro laipsniu. Tada jo geras vaikystės draugas kun. Juozapas Čepėnas paakino studijuoti toliau ir parėmė materialiai. Taip 1909 m. Reinys išvyko studijuoti į Luveno universitetą Belgijoje. Čia gilinosi ne tik į teologiją, filosofiją, bet ir labai plačiu spektru į gamtos mokslus, geologiją, prigimtinę teisę ir ypač – psichologiją. Besimokant Belgijoje, susirgo ir mirė Julijona Rainienė. Sūnus nespėjo į jos laidotuves ir visą gyvenimą dėl to sielojosi.

1912 m. apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo teiginius ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbūro universitete studijavo apologetiką (tai teologijos šaka, ginanti krikščionybės dogmas) bei naujųjų laikų kultūrą. Atostogų metu apkeliavo beveik visą Europą, kelis mėnesius Danijoje dirbo sielovados darbą.

1914 m. Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą ir pradeda dirbti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje vikaru. Netrukus pradeda darbuotis ir gimnazijos bei mokytojų kursų kapelionu. 1916–1922 m. jis – Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. 1919 m. bolševikų paimamas įkaitu. Tris mėnesius kalėjęs Vladimiro kalėjime, grįžta į Vilnių ir tęsia darbą seminarijoje.

1923 m. tapo prelatu, 1926 m. tituliniu Tiddi vyskupu. 1926–1940 m. vyskupas Reinys yra Vilkaviškio vyskupo ordinaro padėjėjas-koadjutorius.

1922–1940 m. dėstė psichologiją ir kitas disciplinas Kaune veikusiame Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete.

1925–1926 m. septynis mėnesius ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, reiškėsi spaudoje.

1940 m. Mečislovas Reinys paskiriamas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju. Arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis buvo aršus šovinistas. Maža to, jis ir kitais požiūriais elgėsi pasibaisėtinai. Reiniui nebuvo suteiktas nei būstas, nei lėšų pragyventi, kurijos personalas jį atvirai užgauliojo, šmirinėjo po jo daiktus, kraustė stalčius, visiškai neleido dirbti. Tokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis arkivyskupas Reinys gyveno iki 1945 m., kol Jałbrzykowskis emigravo į Lenkiją, nors, tiesą sakant, visaip kenkė ir iš ten. 1947 m. einantį į bažnyčią arkivyskupą suėmė trys kagėbistai. Buvo apkaltintas „talkininkavimu tėvynės išdavikams, dalyvavimu antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybine agitacija“. Nuteisė aštuoneriems metams. Kalėjo Vladimire. Mirė 1953 11 08, kai buvo likę kalėti truputį daugiau kaip metai. Palaidotas bendroje kalinių duobėje kalėjimo kapinėse.

Vilniaus arkikatedroje ir Mečislovo Reinio gimtojoje Daugailių parapijoje yra kenotafai (simboliniai kapai) su kapsulėmis, kuriose įberta po saują žemių iš Vladimiro kalėjimo kapinių.

Darbai, veikla

Būdamas aktyvus žmogus, Reinys įstojo į Krikščionių demokratų partiją, parengė jos programą, įstatus ir buvo narys iki 1926 m. perversmo. Tapęs užsienio reikalų ministru, per trumpą, vos septynių mėnesių laikotarpį, labai daug nuveikė tvarkant santykius su Šventuoju Sostu (Bažnytinės provincijos įkūrimas, konkordatas ir kt.). Jo pastangomis 1926 m. buvo pasirašyta sutartis su sovietais dėl nepuolimo.

Arkivyskupas Reinys puikiai valdė plunksną, tad aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Jo autorystei priklauso svarūs straipsniai Logos, Soter, Židinys ir daugelyje kitų kuklesnių leidinių. 1939 m. jis išleido pirmą Europoje nacizmą ir komunizmą  kritikuojančią knygą Rasizmo problema. Buvo daugybės straipsnių apie komunizmo amoralumą, nužmoginantį ateizmą autorius.

Dirbdamas universitete Kaune kūrė lietuvišką psichologijos terminiją.

Mečislovas Reinys steigė ir itin rūpinosi jaunimo katalikiškomis organizacijomis. Po jo sparnu glaudėsi ateitininkai, pavasarininkai ir kt. Taip pat globojo saleziečius. Matydamas inteligentijos stygių, arkivyskupas kaip įmanydamas skatino jaunimą mokytis. Jis steigė stipendijas, fondus, šalpos draugijas. Pats asmeniškai kuravo ir rėmė katalikiškus kultūrinius renginius, juose dalyvaudavo. Vilkaviškio vyskupijos kunigams uždėjo „kontribuciją“: kiekvienas kunigas per metus turėjo paaukoti 35 litus, o parapija 50 litų per metus besimokančiam jaunimui šelpti.

Puikiai žinodamas, jog valstybės gerovė ir tautos dvasinė sveikata yra neatskiriami dalykai – gi dvasinę sveikatą užtikrina dorovingumas, o šį, savo ruožtu, Dekalogo paisymas ir tvirtas tikėjimas, – visas savo jėgas skyrė jaunimo katalikybei ugdyti.

Kadangi Mečislovas Reinys buvo itin geras oratorius, į jo paskaitas universitete plūsdavo studentai ir ne studentai. Klausytojai netilpdavo auditorijose. Paskaitų būta tokių paveikių, kad teisingą gyvenimo linkmę dėl jų pasirinko ne vienas klausytojas.

Žmogus, kalinys, kankinys

Mečislovą Reinį pagrįstai vadina dvasios, mokslo ir išminties titanu. Būdamas visapusiškai talentingas (žodis „gabus“ jo atveju per menkas), liko nepaprastai kuklus ir kantrus. Kai su juo klaikiai elgėsi arkivyskupas Romualdas Jałbrzykowskis ir Vilniaus kurija, Mečislovas Reinys tyliai kentėjo, jokių didelių triukšmų nekėlė. 1926 m. atėjus į valdžią tautininkams, krikščionys demokratai tapo nepageidaujami, taigi, skaudinami ir skriaudžiami. Ir čia arkivyskupas parodė didžiulę ištvermę bei ramybę. Proto galiūnas, poliglotas, intelektualas, eruditas buvo... atleistas iš universiteto profesoriaus pareigų! Tačiau ir tada triukšmo nesukėlė. Kai Reinį įkalino Vladimiro specialiajame kalėjime, jis nepalūžo. Kalinius kankino nieko neveikimu, t. y. neleisdami dirbti, skaityti ir t. t. Ilgainiui žmonės tapdavo apatiškais zombiais. Būdamas profesionalus psichologas, jis žinojo, kaip gelbėtis. Kad sukeltų ir skatintų smegenų veiklą, arkivyskupas nelaimės draugams skaitydavo filosofijos paskaitas. Tarp kalinių buvo įvairių tautybių žmonių, tačiau aštuonias kalbas mokančiam Mečislovui Reiniui kalbos barjerų jiems išjudinti nebuvo. Siuntiniuose gautą maistą padalydavo kameros draugams po lygiai. Bet per gavėnią atiduodavo viską, sau nepasilikdamas nieko. Labai daug melsdavosi. Nors sveikata smarkiai prastėjo, niekada nebuvo irzlus ar nervingas.

Įkalinus pirmą kartą, su juo elgėsi ypač žiauriai, nuolatos žemindavo. Kai paleido, arkivyskupas pasakė: „Šitų pamokų už jokius pinigus neatiduočiau.“

Moralės požiūriu tai buvo uola. Kagėbistams žadant laisvę mainais už kreipimąsi į partizanus, Reinys griežtai atsisakė tokio pasiūlymo. Kadangi į Sibirą buvo ištremti aštuoni jo šeimos nariai, stribams teko puiki proga arkivyskupą įvairiais būdais šantažuoti. Ir vėl nieko nepešė.

Ligų kamuojamas, vos gyvas, niekada nesiskundė. Kankinystę priėmė ramiai, lydėdamas ją malda. Savo fizinėmis ir psichologinėmis kančiomis, krauju ir gyvybe Dievo tarnas Mečislovas Reinys liudijo tikėjimo ir įsitikinimų tvirtybę. Šiuo metu jam pradėta beatifikacijos byla.

Parengė Vanda Ibianska


Susiję

Skaitiniai 4251168997156797639

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item