Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

propatria.lt nuotrauka  Pagaliau lietuviškai išleista JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knyga „Išardymas” apie marksizmo ir jam giminingų...

propatria.lt nuotrauka 
Pagaliau lietuviškai išleista JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knyga „Išardymas” apie marksizmo ir jam giminingų ideologijų karą pries santuoką ir šeimą. Simboliška, jog knyga pasirodo tuo pačiu metu, kai Seimą pasiekia debatai dėl „lyties keitimo” įteisinimo arba draudimo. Knygos lietuviškojo leidimo įvadą parašė Vilniaus universiteto profesorius, filosofas Vytautas Radžvilas. Kviečiame susipažinti su įvadinio teksto ištrauka. Visą straipsnį galite perskaityti įsigyję knygą „Išardymas”, kurią galite užsisakyti rašydami info@propatria.lt

Prigimties pabaiga: dieviškoji savikūros laisvė ir lygybės simuliakras

Genderizmo ideologija galėjo tapti Europoje vykstančios liberalmarksistinės revoliucijos varomąja jėga tik todėl, kad ji visiškai išskleidė marksistinėje revoliucijos teorijoje glūdinčią, bet dar iki galo neišsakytą kertinę idėja. Ją galima vadinti radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja. Ji itin paprasta – tai yra jokia ligšioline žmogiškąja patirtimi ar mokslo žiniomis neparemtas, taigi absoliučiai aklas tikėjimas, kad žmogus neturi jokių prigimtinių dvasinių ir biologinių savybių. Tik socialinio konstruktyvizmo perspektyvoje visiškai atsiskleidžia ir tikroji pačios antžmogio idėjos prasmė. Antžmogis yra dabartinę žmoniją peržengianti būtybė. Apibūdinant jį garsiojo R. Musilio romano pavadinimo žodžiais, jis yra „žmogus be savybių“ – iš gamtinio determinizmo ir visų biologinės prigimties apribojimų išsilaisvinęs, turintis viršžmogiškų galių laisvai konstruoti save ir visą esiniją žmogiadievis.

Tačiau ypatinga gamtinio ir biologinio determinizmo pančių atsikračiusių antžmogių laisvė gali būti įgyvendinta tik įtvirtinus tokią pat ypatingą jų lygybę. Jos taip pat neįmanoma mąstyti remiantis jokiais įprastiniais žmogaus vaizdiniais. Lyčių lygybė įprastai suprantama kaip paprasčiausia moters ir vyro lygybė. Šis iš sveiko proto kylantis naivumas ir patiklumas kaip tik ir yra galbūt pagrindinis genderistinės ideologijos jėgos šaltinis. Joks protingas ir sąžiningas  žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus. Bet šis natūralus sveiko proto požiūris trukdo perprasti paslėptas genderistinio ideologinio mąstymo apie žmogų prielaidas ir atsispirti patraukliems „žmogaus teisių“ ar „lyčių lygybės“ šūkiams. Jis trukdo, nes neleidžia pastebėti, kad paprasčiausiai nėra ko ginti. Juk genderizmo ideologijos požiūriu nėra nei prigimtinio žmogaus, nei dviejų skirtingų žmonijos lyčių. Akivaizdžiai matomas ir sveikam protui abejonių nekeliantis moterų ir vyrų egzistavimas esąs tik iliuzija, o tikėjimas biologiniais ar biologijos bent iš dalies nulemtais lyčių skirtumais – rietaringu ir stereotipiniu laikomo mąstymo paveldas ir reliktas. 

Kaip tik todėl genderistinė revoliucija skiriasi nuo ankstesnių komunistinių revoliucijų ir yra už jas radikalesnė. Nors ir pretendavusi į totalumą, komunistinė revoliucija vis dėlto iš esmės dar buvo ekonominė ir socialinė revoliucija. Jos reikalo tęsėja ir įpėdinė genderistinė revoliucija persikelia į kitą plotmę – ji tampa biopolitine revoliucija. Apibūdinimas  „biopolitinė revoliucija“ nurodo naują tęsiamos ir gilinamos revoliucijos tikslą – juo tampa siekis išlaisvinti visuomenę ir iš tų tarpusavio santykių, kuriuos buvo įprasta sieti su natūraliais gamtiniais, o pirmiausia – biologiniais lyčių skirtumais. Gamtinę žmogaus prigimtį turinti pakeisti biopolitinė revoliucija vykdoma paradoksaliu būdu – ji tampa užmoju įveikti žmogaus gamtiškumą, arba mėginimu visiškai  paneigti ar panaikinti visas žinomas ir laikytas reikšmingomis žmonių biologines savybes ir skirtumus.

Jei genderizmo ideologijos šalininkams apskritai rūpi kokios nors teisės, tai yra ne žmogaus, o tik antžmogio teisės. Visiškai kitą prasmę šioje ideologijoje įgyja ir „lygybės“ sąvoka. Ši ideologija skelbia ne žmonių, bet individų lygybę. Žmonių lygybės pagrindas yra natūralūs ir todėl niekada visiškai nepanaikinami jų skirtumai. Kaip tik juos turėdamas omenyje Aristotelis tvirtino, jog absoliuti žmonių lygybė neįmanoma iš principo – jie gali būti lygūs tik tam tikru atžvilgiu. Nepripažindamas prigimtinio žmogaus ir pakeisdamas jį individu, genderizmas automatiškai nutrina ir ignoruoja natūralius žmonių skirtumus ir todėl gali postuluoti ne santykinę – žmonių, bet absoliučią – individų – lygybę. Tačiau tokia nuo realių skirtumų atsaistyta lygybė yra, griežtai kalbant, tik vienodumo lygybė. Iš tiesų skirtingi gali būti tik žmonės. Individai visada būna vienodi. Jų skirtumai – tik paviršutiniški ir tariami.

Kurdamas vienodžiausią, beveidiškiausią ir pilkiausią visuomenę žmonijos istorijoje genderistinis judėjimas sugeba tai nuslėpti, sukurdamas unikalų reiškinį, kurį galima pavadinti vienodumo įvairove arba įvairovės vienodybe. Šis reiškinys – tai savotiškas bespalvę vienodybę pridengiantis „vaivorykštės“ efektas – įvairovės iliuziją sukuriantis ir palaikantis tariamų ir todėl bereikšmių skirtumų spalvingas fejerverkas.  Šis efektas sukuriamas gana paprastai – trumpą ir skurdų dviejų prigimtinių lyčių asortimentą pakeičia  platus ir iš principo galintis neribotai ilgėti socialiai konstruojamų arba tiesiog „socialinių lyčių“ sąrašas.

Genderizmo ideologai kliaujasi garsiosios orveliškosios dvimintės technologija: jie sugeba pareikšti, kad tokių žmonių lyčių kaip moterys ir vyrai nėra, ir tuo pat metu pateikia ilgiausią ,,socialinių“ lyčių vardyną. Jų sukonstruota ,,socialinės“ lyties sąvoka yra įspūdingas intelektualinio manipuliavimo ar veikiau triuko žaidžiant sąvokinėmis dviprasmybėmis ir jas kuriant pavyzdys: būsimiesiems genderizmo ideologijos adeptams, lygiai kaip ir orveliškosios visuomenė nariams, įskiepijama dvimintė. Jie išmokomi nepastebėti, kad kalbant apie ,,socialines“ lytis yra manipuliuojama pačia ,,lyties“ sąvoka. Vienais atvejais lyg ir duodama suprasti, jog turimos omenyje ,,tikros“, tai yra tradiciškai suprantamos lytys, tačiau kitais atvejais ,,lytys“ tapatinamos tik su įvairiomis ,,seksualinio elgesio orientacijos“ rūšimis. Taigi suplakant ,,lyties“ ir ,,elgesio“ sąvokas  sąmoningai painiojami biologiniai ir socialiniai žmogaus egzistavimo aspektai. 

Lygybės įvairovėje šūkis – tipiškas šios technologijos taikymo pavyzdys: iš tiesų lygybė yra teigiama ir neigiama tuo pačiu metu. Jos siekis ir reikalavimas yra triukšmingai deklaruojamas, tačiau jis iš tiesų yra tik tariamas – tuščias ir todėl beprasmis. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paprastą mintinį eksperimentą. Galima dalykiškai svarstyti, kuriais atžvilgiais ir kiek yra lygios ir skirtingos abi lytis – moterys ir vyrai. Ir čia pat galima paklausti: kokiu atžvilgiu ir kokia prasme yra lygūs ,,socialinių“ lyčių atstovai – pvz., aseksualai, biseksualai, transseksualai, bigenderiai, poliamorai ir t. t.? Šitaip paklausus aiškėja, kad dalykiškai mąstyti tokios ,,lygybės“ neįmanoma, nes nėra lyginimui būtino išeities taško – tikrų lyginamų individų skirtumų. Būdami gryni socialiniai konstruktai, šie skirtumai yra bereikšmiai – efemeriški ir tik tariami. 

Anapus tikrovės principo: biopolitinė revoliucija ir  poliforminio seksualumo laisvė

Apmąstydamas, kodėl nuslūgo pirmoji komunistinės revoliucijos banga, iškiliausias seksualinės revoliucijos teoretikas H. Marcuse nesėkmę aiškino tuo, kad pati klasikinė marksizmo teorija nebuvo tiek radikali, kad išrautų vieną esminę laisvinamų proletarų ydą – jų mentalinį prisirišimą prie Senojo pasaulio, o kalbant paties Marcuse‘s žodžiais – prie ,,realybės principo“. Konkrečiai minėtoji yda pasireiškia kaip sveiko proto įsitikinimas, kad egzistuoja toks dalykas kaip objektyvi tikrovė. Šio filosofo požiūriu, ,,naivus“ tikėjimas tikrovės egzistavimu yra revoliucijai pragaištingas, nes iš anksto pasmerkiantis ją žlugti, Senojo žmogaus mąstymo bruožas. Tad būtina visiškai išlaisvinti jį nuo tikrovės. Vienintelė įmanoma tokio išlaisvinimo strategija ir vienintelis tinkamas revolucinės kovas metodas – tikrąjį, arba laikomą objektyviu, pasaulį privalo pakeisti įsivaizduojamas, arba laisvai kuriamas ,,iš nieko“, pasaulis. 

Todėl klasikinė marksizmo teorija buvo patikslinta – ekonominis ir socialinis marksizmas turėjo virsti nepalyginti revoliucingesniu kultūriniu marksizmu. Šis gerokai pranoksta radikalumu savo pirmtaką – klasikiniame marksizme vis dėlto dar akivaizdžiai esama Senajam žmogui (toks šiuo atžvilgiu dar buvo ir pats Marksas) būdingo tikėjimo tikrovės egzistavimu ir pasaulio objektyvumu liekanų. Kultūrinis marksizmas yra galingiausias ir veiksmingiausias kada nors išrastas teorinis ir praktinis revoliucinės kovos ginklas. Jis numato aiškią strategiją ir viliasi pagaliau radęs būdą iš tiesų susprogdinti Senąjį pasaulį. Užsimota planingai ir metodiškai diegiant į laisvinamųjų žmonių sąmonę šios doktrinos skelbiamas ,,tiesas“ apie žmogaus prigimtį ir visuomenės tvarką pamažu ir nepastebimai ,,išplauti“ paskutinius minėto tikėjimo likučius. Pasak Marcuse‘s ir kitų vadinamajai Frankfurto mokyklai priklausiųsių ir kritinę socialinę teoriją plėtojusių revoliucijos ideologų, pasiekus šį tikslą Senasis pasaulis ir žmogus pagaliau išnyks. Mat laisvame Naujajame pasaulyje  apskritai išnyks pati tikrovė – jame ,,realybės principą“ turėtų pakeisti ir jo vietą užimti ,,malonumo principas“.

Naujosios teorijos reikalavimas ekonominę ir socialinę revoliuciją perkelti į aukštesnę biopolitinę plotmę nuosekliai randasi iš kertinės šios teorijos prielaidos, esą hierarchinė senosios visuomenės struktūra ir represyvi bei išnaudotojiška jos santvarka buvo nepagrįstai kildinama  iš tariamos žmogaus prigimties. Esą klaidingai manyta, jog visuomeniniai santykiai susiję su biologinėmis individų savybėmis bei skirtumais ir tam tikru mastu būna jų nulemiami. Išsklaidyti šį senovinį ir atgyvenusį ,,prietarą“ ir teoriškai paneigti bei praktiškai nutraukti iki tol laikytą akivaizdžia sąsają tarp biologinės žmogaus sandaros ir socialinės žmonių gyveninimo tvarkos – šitaip būtų galima glaustai nusakyti neomarksistinės kritinės socialinės teorijos pagrįstą ir siektą įgyvendinti kultūrinio marksizmo įkvėptos naujos revoliucijos tikslą. 

Instinktai ir potraukiai yra tiesioginė ir giliausia žmogaus biologinio pradmens išraiška. Galingiausias iš jų – seksualinis instinktas. Tačiau, pasak Marcuse‘s ir jo bendraminčių, seksualinė, arba libidinė energija mūsų civilizacijoje palenkiama ,,realybės“ ir ,,efektyvumo“ principui. Seksualinis instinktas ,,sublimuojamas“ ir ,,represuojamas“ deseksualizuojant kūną, kuris paverčiamas darbo įrankiu. Pats seksualumas ,,pavergiamas“ priverčiant jį tarnauti tik vienam – gimdymo tikslui. Tokia seksualumo organizacija iš esmės yra efektyvumo principui pavaldžios visuomenės organizacijos atspindys. Taigi biologiškumą įskūnijantis ,,represuotas“ seksualumas ir socialumą įkūnijanti „represyvi“ visuomenės organizacija susieti abipusiu, užburtą ratą primenančiu ryšiu. Nutraukti šį ryšį yra kultūrinio marksizmo išsikeltas tikslas. 

Sumanyto ,,kopernikiško perversmo“ antropologijoje ir socialinėje bei politinėje teorijoje esmę galima nusakyti taip: kadangi ,,represuotas“ biologiškumas yra ,,represyvios“ visuomenės pagrindas, būtina iš pagrindų pertvarkyti ir atnaujinti biologinę žmonių santykių sferą. Iš tiesų reikalaujama ,,panaikinti“ šią sferą šitaip išlaisvinant žmogų iš paties biologiškumo ir praktiškai panaikinant jos įtaką socialiniams žmonių santykiams. Tačiau išlaisvinti žmogų iš biologiškumo įmanoma vieninteliu ir paradoksaliu būtu – visiškai išvaduojant jį iš Senojo proto ir esą pasenusių moralės normų kontrolės. Savaime suprantama, kad pirmiausiai turi būti išlaisvintas galingiausias ir svarbiausias – seksualinis instinktas. 

Todėl išsivaduojamosios revoliucinės kovos tikslu ir Vakarų civilizaciją susprogdinti turinčiu dinamitu negali būti niekas kita, o tik ,,represuotos“ seksualinės energijos visiškas išlaisvinimas. Seksualinė revoliucija yra vienintelė nuosekli ir tikra išsivaduojamoji revoliucija todėl, kad ji atveria kelią nevaržomai ,,polimorfinio-pervesinio“ seksualumo raiškai. Kadangi seksualinis instinktas esąs iš prigimties ,,polimorfiškas-perversinis“, jame glūdi milžiniškas revoliucinis potencialas, nes, pasak Marcuse‘s, ,,atrodo, kad perversijos duoda didesnį promesse de bonheur negu ,,normalus“ seksualumas.“  Visuomenė ,,represuoja“ seksualumą paversdama jį priemone siekti naudingo tikslo. Perversijos jį ,,išlaisvina“ paversdamos tikslu sau.  Todėl jos savaime išreiškia maištą prieš represyvioje civilizacijoje veikiančius efektyvumo ir realybės principus – prieš seksualumo pajungimą gimdymo tvarkai ir prieš šią tvarką įtvirtinančias visuomenės institucijas. 

Tačiau jeigu seksualinės perversijos išlaisvintų tik iš socialinio pavergimo, revoliucija nebūtų iš tiesų radikali ir tikra. Komunistinę revoliuciją pratęsusi ir pagilinusi kultūrinio marksizmo įkvėpta genderistinė seksualinė revoliucija  pretenduoja būti totaline ir galutine revoliucija būtent todėl, kad ji siekia pašalinti Senąjį pasaulį reprezentuojantį realybės principą ir pakeisti jį malonumo principu. Turimas omenyje savitikslis, nuo gimdymo funkcijos atsaistytas seksualinis malonumas, kurios tiesioginės išraiškos ir yra vis gausėjančios ir įvairėjančios perversijos. Jos turi stebuklingą galią „išlaisvinti“ iš pačios tikrovės, nes yra giminingos fantazijai – vieninteliam mentaliniam gebėjimui, kurio nedomina tikrovė ir kuris paklūsta tik malonumo principui. Fantazijos ir perversijų ryšys pasireiškia tuo, kad fantazija kuria perversiškas seksualumo formas ir kartu jas sieja su revoliucinės Naujojo pasaulio utopijos idealu – „visapusiškos laisvės ir pasitenkinimo“ vaizdiniais. 

Šį laisvės rojų galima apibūdinti dar tiksliau. Kertinė visos moderniosios filosofijos problema yra klausimas, kaip atskirti tikrovę nuo sapno, tiesą nuo iluzijos, daikto mąstymą ir pažinimą nuo karščiuojančios vaizduotės susikurtos haliuzcinacijos ar miražo. Radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja besivadovaujantis kultūrinis marksizmas ir kritinė socialinė teorija mėgina galutinai „išspręsti“ šią problemą – jis yra paskutinis žingsnis naikinant likusias žmogaus sąmonės ir mąstymo jungtis su Senojo pasaulio tikrove. Šią tikrovę paneigianti polimorfiška-perversiška seksualinė vaizduotė tampa įrankiu, kuį pasitelkus žmogus yra perkeliamas ir nugramzdinamas į malonumo principui palenkto ideologinio sapno pasaulį.

Ir vis dėlto realybės principo panaikinimas ir malonumo principo įtvirtinimas visų įmanomų lytinių iškrypimų pavidalais nėra galutinis ir aukščiausias seksualinės revoliucijos tikslas ir tikroji Naujosios  žmonijos, arba antžmogių, laisvės ir laimės karalystė. Seksualinės pervesijos yra ne tik tobulos laisvės ir laimės šaltinis. Jos nurodo į dar aukštesnės laisvės ir palaimos galimybę nei ta, kurią žada pats malonumo principas. Šį principą pranoksta kitas – Nirvanos principas. Jame susipina ir susilieja du – erotinis (seksualinis) ir mirties instinktai, nes, Marcuse‘s žodžiais, ,,instinktyvus potraukis ieškoti galutinės ir visuminės savirealizacijos regresuoja nuo malonumo principo prie Nirvanos principo“. Taip yra todėl, kad perversijos yra savaiminė nuoroda į galutinį Eroto ir mirties instinkto tapatumą, kai seksualinis instinktas tampa pavaldus mirties instinktui. Svarbu pabrėžti, kad seksualinės revoliucijos teoretikas aiškiai suprato ir nedviprasmiškai pripažino, jog išlaisvinus perversijų praktikavimą kiltų pavojus ne tik tvarkingai darbo jėgos reprodukcijai, bet galbūt pačiam žmonijos egzistavimui.  Ir vis dėlto jo nesustabdė net toks aiškus šito pavojaus suvokimas. Galutinis žmonijos egzistavimo ir istorijos tikslas yra neomarksistinė Nirvana  –  išnykimo Nebūtyje atveriama absoliuti laisvė ir ištirpimo Nieke suteikiama tobula palaima. 

Žmogaus teisės kaip genderistinės revoliucijos ginklas

Visos modernybės revoliucijos pretenduoja į visuotinumą. Nors kiekvienai iš jų vadovavo savitas ir ribotas revoliucionierių-antžmogių avangardas, kalbėjęs ir veikęs kokios nors pažangiausios grupės ar klasės vardu, galutiniu revoliucijos tikslu buvo skelbiamas visos žmonijos laisvės ir laimės siekis. Genderistinė revoliucija šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Jos priešakyje žengiantis LGBT judėjimas taip pat yra priverstas specifinius ir siaurus savo keliamus tikslus pateikinėti kaip įnašą sprendžiant visai žmonijai svarbų reikalą. Šis ,,reikalas“ – vadinamųjų žmogaus teisių gynimo ir kovos už jas klausimas. Genderistinis sąjūdis sugebėjo paversti minėtas teises svarbaiusiu ir veiksmingiausiu savo revoliucinės kovos ginklu. Žvelgiant teoriniu ir istoriniu požiūriu, pati „žmogaus teisių“ sąvoka yra nesusipratimas, tiksliau, vėlyvas socialinis konstruktas ir sveikam protui klaidinti skirta ideologinė fikcija. Ši sąvoka radosi nykstant Senajam žmogui ir pamažu bei kone nepastebimai pakeitė jam taikytą „prigimtinio įstatymo“, o vėliau su šiuo žmogumi tam tikrą ryšį dar išlaikiusią „prigimtinių teisių“ sąvoką. Tad jeigu „žmogaus teisės“ apskritai egzistuoja, jos tikrai yra ne žmogaus, bet socialiai konstruojamo antžmogio teisės – būtent šiuo atžvilgiu jos laikytinos nesusipratimu ir klaidinti skirtu jauku.

Apskritai žmogaus teisės yra Naujojo žmogaus, arba antžmogio, socialinio konstravimo įrankis.  Jos pačios kuriamos iš individų instinktų, potraukių ir troškimų žaliavos ir yra jų pripažinimo bei įtvirtinimo visuomenėje priemonė. Troškimai paverčiamai žmogaus teisėmis juos legitimuojant – pripažįstant pagrįstais ir teisėtais. Tai padaroma juos racionalizuojant. Protinga yra tai, kas visuotinai pripažįstama arba kam visuotinai pritariama – tokia būtų glausta racionalizavimo magijos formulė. Ji leidžia racionalizuoti ir legitimuoti kiekvieną iracionalų, amoralų ir net nusikalstamą troškimą – paversti jį racionaliu, moraliu ir net pagirtinu. 

Prigimtinio arba Senojo žmogaus troškimai yra iš anksto vertinami proto ir moralės požiūriu. Individas, kaip prigimties neturinti tuščia žmogaus abstrakcija, yra visai kas kita: visi jo potraukiai ir troškimai laikomi proto ir moralės požiūriu natūraliais, arba neutraliais, nes nėra jokio jų vertinimo atskaitos taško ar standarto. Todėl įmanoma racionalizuoti ir įteisinti bet kokius, net įprastiniu požiūriu odioziškiausius ar labiausiai pasibjaurėtinus individo  potraukius.  

Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad kova už vis naujas žmogaus teises niekada nesiliaus. Prigimtinio, arba Senojo žmogaus lyties pripažinti ir dėl jos kovoti nereikia. Ji yra savaiminė ir akivaizdi duotybė – žmonės gimsta moterimis arba vyrais. Todėl negali egzistuoti teisė būti moterimi ar vyru – juo labiau kaip žmogaus teisė. Tokia teisė paprasčiausiai absurdiška – neįmanoma reikalauti, kad kas nors pripažintų teisę būti tuo, kuo ir taip savaime esi. Tuo tarpu socialinės lytys nėra duotybės. Jos gimsta žmonių galvose – jas išrandančių individų, bet dažniausiai – lyčių studijų „tyrinėtojų“ ir ideologų vaizduotėje. Egzistuoja neįveikiamas skirtumas tarp prigimtinių lyčių ir šių dirbtinių konstruktų. Jokie natūralūs žmogaus pojūčiai nepatvirtina, kad šie konstruktai nėra tik fantazijos kūrinys. Kol kas niekam nepavyko savo akimis išvysti nė vieno socialinių lyčių atstovo – absoliuti dauguma pasaulio gyventojų aplinkui save vis dar atkakliai regi tik moteris ir vyrus, nors maža dalis jų ir mėgina savo išvaizda ir elgsena netilpti į šias kategorijas. Maža to, nesama ir jokių socialinių lyčių objektyvų egzistavimą įrodančių mokslo duomenų. Tad lieka tik vienas būdas įtvirtinti visuomenėje socialines lytis – atvira ir šiurkšti jėga, tai yra revoliucinės kovos ir prievartos kelias.

Šios kovos ir prievartos tikslas – priversti visuomenę pripažinti, kad vis išrandamos naujosios antžmogių padermės socialinės lytys yra ne proto susikuriamos fikcijos, bet „iš tiesų“ egzistuoja ir yra tokios pat „realios“ kaip prigimtinės Senojo žmogaus lytys. Šitokia kova gali vykti tik su kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teises vėliava.  Retorika apie „pamintas žmogaus teises“ yra vienintelė priedanga, leidžianti paslėpti tikruosius šios kovos tikslus. Apeliuojant į universalias žmogaus teises pirmiausia mėginama įtvirtinti ir paversti visuotine revoliucinę vis naujų išgalvotų lyčių socialinio konstravimo ir įteisinimo praktiką. 

Kadangi kova už žmogaus teises yra revoliucijos varomoji jėga, tiek ši kova, tiek plečiamas žmogaus teisių sąrašas iš principo negali turėti pabaigos. Pasak Marcuse‘s, individo libidinė energija yra neišsenkama, o seksualinis instinktas yra beribis erdvės ir laiko požiūriu. Vadinasi, rasis vis nauji seksualiniai troškimai arba – įvardijant tai griežtais ir tiksliais šio teoretiko vartotais terminais – vis naujos seksualinių perversijų formos, kurių atsiradimas automatiškai papildys genderistinio sąjūdžio ginamų žmogaus teisių sąrašą. Būtent todėl seksualinė revoliucija yra permanentinė ir savaime niekada nesustos. 

Vis dėlto yra dar svaresnis ir įtikinamesnis įrodymas, kad žmogaus teisės yra ne žmogaus, bet antropologinės ir socialinės inžinerijos būdu kuriamo antžmogio teisės. Šis įrodymas yra akivaizdus, su juo susiduriama kiekviename žingsnyje, o svarbiausia – jį pateikinėja patys minėtų teisių gynėjai: jie reikalauja, kad visuomenė – jos dauguma – toleruotų šias teises. Šitoks reikalavimas reiškia, kad žmogaus teisės gali egzistuoti ir išlikti tik dirbtinai kuriamoje ir palaikomoje aplinkoje – ypatingo toleracijos režimo sąlygomis. Tai savaime prilygsta pripažinimui, kad jos yra inžineriniai konstruktai, kurių gyvybę reikia palaikyti dirbtinėmis priemonėmis. Jeigu šios teisės būtų iš tiesų žmogaus teisės, šitokių priemonių neprireiktų: žmogui natūralūs dalykai paprastai būna priimami ir pripažįstami savaime ir lengvai, jų dažniausiai nereikia niekam primetinėti, juo labiau – įtvirtinti prievarta ir jėga. Būtent ši šiuolaikines žmogaus teises lydinti keistenybė – reikalavimas toleruoti jas ar jų reikalaujančius – ir verčia aiškintis, ką iš tiesų reiškia ,,toleracijos“ sąvoka  ir kokią visuomeninio gyvenimo tvarką žada valstybiniu lygmeniu Vakarų demokratinėse šalyse vis energingiau įtvirtinamas ,,politiniu korektiškumu“ vadinamas tolerancijos režimas. Jis yra būtinas ir neišvengiamas todėl, kad žmogaus teisės yra ne tik revoliucinės kovos ginklas, bet tam tikra prasme ir jos tikslas. Jų įgyvendinimas grindžiamas aiškia ir paprasta logika: būsimojo Naujojo žmogaus, arba antžmogio, teisės gali būti įgyvendintos tik paneigiant ir panaikinant vis dar esamo Senojo žmogaus teises. Naujojo žmogaus teisėms įtvirtinti pasitelkiamas moderniosios tolerancijos principas tampa dar vienu revoliucinės kovos ginklu.



Susiję

Vytautas Radžvilas 430789085393371743

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-11-15 11:55

    "Joks protingas ir sąžiningas žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus."

    Labai gerai, kad pagaliau visiems paaiškinote tas lygias teises. Lytis nėra svarbi, kad galėtum realizuoti save.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cha - puikus pavyzdys, kaip iš normalios pozicijos galima lengvai padaryti liberastinę nesąmonę. :D

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-11-15 15:03

      Piks, o kuri lytis tada turi daugiau teisių Senovinio žmogaus sistemoje?

      Panaikinti
    3. Pirma, tie, kas ne liberastai, yra NORMALŪS žmonės, o ne "senoviniai". Aš suprantu, kad liberastams, pripratusiems "mąstyti" remiantis principu "jaigu aš teip sugalvojeu - reiške, teip ir ira!", tą suprasti sunkoka (jei išvis įmanoma). Antra, V. Radžvilas ne be reikalo rašo apie skirtumą tarp sveiko proto ir genderistinio/liberastinio požiūrio - šituose komentaruose tai neblogai atsispindi.
      Dabar pažiūrėkime konkrečiai: V. Radžvilas labai aiškiai nurodo skirtį tarp normalios, sveiku protu suvokiamos vyro ir moters lygybės bei liberastinės lygiavos ("vienodumo lygybės"). "Anonimiškas
      2017-11-15 11:55" pateiktoje citatoje autorius išreiškia būtent normalų požiūrį į lygybę. Bet kokia liberastinė šito požiūrio interpretacija? Ogi "lytis nėra svarbi". V. Radžvilas to NIEKUR nesako ir sakyti negali, nes vadovaujasi jau anksčiau minėtu sveiku protu. O štai liberastiniu požiūriu, jeigu lyties neignoruoji - tai, be abejo seksizmas beigi diskriminacija ("[...] o kuri lytis tada turi daugiau teisių [...]?"). Kaip ir sakiau, skirtumas tarp sveiko proto diktuojamo normalaus požiūrio ir liberastinio - akivaizdus.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-11-15 21:07


      Beje Radžvilas sako, kad pats Marksas buvo Senovinis žmogus, tai kaip suprast kas tas Senovinis žmogus? Lyčių lygybė yra liberalaus pasaulio pasekmė, Radžvilas pats priskiria šią idėją sveikam protui. Tai kokios etikos normų laikosi tas Senovinis žmogus?

      Man atrodo, kad Radžvilas specialiai išvengė jo definicijos, nes Senovinis žmogus yra fikcija arba miražas, kuris prisitaiko prie jam patogios pozicijos su "NORMALIOMIS" vertybėmis.
      Kurie metai ar epocha istorijoje tą normalų žmogų matė?

      Panaikinti
    5. Pradžiai reikėtų išmokti atskirti paties Radžvilo mintis nuo jo aptariamų neomarksisto Markuzės idėjų ir terminijos. ;)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-11-15 22:55

      Na kam tie mandri visokie pavadinimai ir išsireiškimai. Senovinis žmogus ir tt. Tiesiog man paprastam žmogui aišku; yra vyras ,yra moteris, yra gražus jausmas tarp jų-meilė, yra šeima.O visi genderizmai yra iškrypėlių fantazijos, jų vieta klozete. Ir visiškai čia nereikia ilgiausių straipsnių su daugybe moksliškų pavadinimų ir išsireiškimų.

      Panaikinti
    7. Reikia - nes priešingu atveju atrėplios eilinis homjaunimo aktyvistas ir pareikš, kad koks nors mokslinio homunizmo profesorius ir genderlogijos mokslų daktaras pareiškė autoritetingą nuomonę, jog dar vienas iškrypimas yra norma, o priešinasi jam tik visokie nemokyti kaimiečei-retrogradaj, "visuomenės apklausos" parodys, kad "jaunesni ir geriau išsilavinę miesto gyventojai" palaiko naujo iškrypimo legalizavimą, o priešinasi jam tik "mažiau išsilavinę kaimuose gyvenantys pensininkai ir bedarbiai", "oficialioji" purvasklaida tėkštels krūvą straipsnių, pasipils "pokalbių šou", "egzpertų" beigi "elito" atstovų pareiškimai. Ir tada, kai stosite akistaton su tokiu iškrypėliškos ideologijos "volu", gali prireikti šio to daugiau, negu tiesiog žinoti elementarias tiesas ir kiekvienam normaliam žmogui akivaizdžias tiesas. Nes jūs NE su normaliais žmonėmis susidursite (nebent rusų bolševikus laikote normaliais). Demagogams fanatikams į tiesą nusišvilpt - žr. straipsnį, po kuriuo komentuojate. Ir jeigu nenorite, kad jus tiesiog "suėstų" demagogai, kurie toje srityje specializuojasi ir už tai labai nemenkus pinigus gauna, geriau jau pasiskaitykite bent kelis iš tų "ilgiausių straipsnių su daugybe moksliškų pavadinimų ir išsireiškimų". ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-11-15 22:56

    Teisės savaime nėra "natūralūs dalykai", jos ant medžių neauga. Ateina dieviškojo apreiškimo būdu per tikėjimą (gal čia dar būtų galima kalbėti apie sąlyginį ne šio passulio natūralumą kaip ne žmogaus produktä) arba kaip žmogaus protavimo produktas - teisinjnko, politiko ar filosofo protavimo išvados, ne mažiau dirbtinos, negu haliucinogeniniai menininko kliedesiai . Raigi, visa Radžvilo keliama problema laužta iš piršto.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei V. Radžvilo problema yra "laužta iš piršto" - vadinasi, ji neegzistuoja. Atitinkamai, neegzistuoja ir liberastinės nesąmonės, kurios būtent iš tos problemos ir atsirado. Vadinasi, kai visokie iškrypėliai liberastai pradės brautis (tiesą sakant, JAU pradėjo) į TAMSTOS ar tamstos vaikų asmeninį gyvenimą - tai bus ta pati "iš piršto laužta problema" - t.y. neegzistuojanti. Tad ir skųstis nebus ko. ;)

      Panaikinti
    2. Spėjau parašyti apie lindimą prie vaikų: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/WrE4KzgvLYU

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-11-16 14:40

      sunku bendrauti su tik save girdinčiais tetervinais ar kurtiniais (aš jų neskiriu, atleiskit). Ne lindimas į gyvenimą ir ne prievartinis formavimas yra iš piršto laužta problema. O teisių, natūralių, todėl duotų beigi privalomų, ir nenatūralių, todėl išsimislytų, kurių galiai reik priešintis, atskyrimo klausimas. Juk tokia yra duotojo opuso mintelė.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-11-16 14:47

      ir ne šiaip duotų teisių, o prigimtinių, t.y. įrašytų į genetinį kodą kaip odos spalva ar vėžio grėsmė. Labai juokinga kai koks Pikc, būdamas visiškas ateitas, tiki (būtent tiki, nes žinoti to neįmanoma, nors nesakau, kad tai yra blogai - prof. Jokūbaitis gerai parodo, kad tikėjimas nėra prasčiau už žinojimą, tik reikia atskirti kas gali būti žinotina ir kuo galima tikėti) teisių prigimtinumu, t.y. tuo, kad jos yra ne mūsų sukurtas susitarimas, o iš aukščiau nukritusi duotybė, kurios autorius tegali būti vienas - Dievas. Nebent dar tikėtų, kad beasmenė gamta gali būti "protinga". Juk įstatymai turi būti sukurti protingų kūrėjų ir protingai, o ne atsitiktiniu arba aklu gamtos vystymosi būdu, ar ne?

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-11-16 14:48

      ateistas

      Panaikinti
    6. Sunku bendrauti su veikėju, kurs nepasivarginęs suprasti, ką iš tikrųjų sako straipsnio autorius, puola reikšti savo "autoritetingū yžvalgū" ir kuriam odos spalva ar vėžio grėsmė yra "prigimtinės teisės". :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-11-16 18:45

    Gamta ir yra protinga. Protingesnė tikrai už valdžią. Tuo dar teks visiems įsitikinti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-11-16 21:48

      Dar vienas... Už kurį, beprasmiškai nešiojantį smegenis, akmuo pelkėje, kaip pats pripažįsta, protingesnis..

      Panaikinti
    2. Kai žmogelis su TOKIU supratimu pradeda postringauti apie KITUS, "beprasmiškai nešiojan[čius] smegenis"... :D

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-11-17 18:14

      Be gamtos žmogus yra nulis. Gamta yra ir dauginimasis, palikuonių ateities užtikrinimas, ir būrimasis į rūšiai, rasei, tautai būdingas bendruomenes, ir t.t. Tai ir atsargų kaupimas, ir mokymasis iš ankstesnių kartų praeities. Visa tai irgi yra gamta, apspręsta biologiškai. Kas bando maištauti prieš gamtos prigimtinę tvarką, tas yra niekam verta biomasė, būsimas lavonas. Labai gaila, kad daugelis dabartinių ideologijų pasekėjų sugeba taip save apgauti, atseit jie kažkaip save išreikš, įprasmins kažkokio "žmogiškumo" terpėje. Deja, jų susigalvotas gyvenimas yra beprasmis, o jie patys tik mėšlas šiai žemei patręšti.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-11-20 20:12

    Teisingas straipsnis, ypač ,,Prigimties pabaiga'', kol kas senoje Žemėje yra prigimties tęstinumas, dabar norima atrasti naują prigimtį, bet Žemė tai sena, todėl reikia ieškoti naujos Žemės, jau dairomasi, į Visatą, gal pasiseks ir atras naują, stengtis visada galima vietos ten yra.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item