Reikalaujama nutraukti ištautinimo politiką, stiprinti istorijos mokymą ir patriotinį ugdymą

Rudenį įsteigta visuomeninė TALKA kalbai ir tautai kreipėsi į šalies vadovus, reaguodama į skandalą, kilusį po Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo melagingų pasisakymų. Kreipimosi autoriai teigia, kad visuomenės reakcija atskleidė ne tik visuomenės pakantumo šmeižtui ribas, tačiau ir milžiniškas visuomenės istorinės atminties spragas ir ragina imtis priemonių visuomenės tautiniam sąmoningumui, patriotinėms nuostatoms ir istorinei sąmonei stiprinti.

„Reakcija į A. Ramanausko-Vanago atminimo juodinimą esmingai skyrėsi nuo reakcijos į ne vienerius metus besitęsiantį kitų, mažiau žinomų, antisovietinės rezistencijos dalyvių šmeižimą ir istorijos faktams prieštaraujančius skandalingus kaltinimus 1941 metų sukilimo dalyviams, Laikinajai Vyriausybei, pokario partizanams. Informacinio saugumo ekspertai nacionalinėje žiniasklaidoje aiškiai nurodo, kad tokie išpuoliai prieš Lietuvos istoriją yra priešiškų valstybių informacinio karo dalis. R. Vanagaitės komentarai apie Vanagą neatsitiktinai įvardyti kaip esantys „priešakyje“, nes yra tik akivaizdžiausias ir įžūliausias plataus masto ir antivalstybinio pobūdžio lietuvių rezistencijos istorijos perrašymo pastangų fragmentas. Būtent Lietuvos istorija yra nurodoma pagrindiniu Kremliaus informacinių atakų taikiniu Lietuvoje. Tai aiškiai liudija besikartojantys išpuoliai ir nuolatinis jų atgarsis propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje. Visiškai menka ir pasyvi visuomenės reakcija į visus, išskyrus į A. Ramanausko-Vanago atminimą nukreiptus, išpuolius signalizuoja gyventojų nepasirengimą atremti tokio pobūdžio iššūkius“, - rašoma viešame kreipimęsi.

Autoriai atkreipia dėmesį ir į kitus nerimą keliančius veiksnius. Pasak jų, fragmentuotą istorinę atmintį rodo ir sociologiniai tyrimai, atskleidę, kad partizaninę rezistenciją „didvyriška ir verta pasididžiavimo“ ir „nereikalinga ir beprasme“ laiko labai panaši gyventojų dalis, o daugiau nei trečdalis gyventojų šiuo klausimu neturi nuomonės arba negali pasirinkti (Autorių kolektyvas, „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 164). Su okupaciniu režimu kolaboravusių ar prie jo prisitaikiusių asmenų pokario laikotarpio atmintis daugelyje šeimų nustelbia Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu grįstą pokario rezistencijos vertinimą. Dar mažiau yra žinoma apie 1941 metų sukilimą, į kurį, TALKOS teigimu, šiuo metu ir yra nutaikyta daugiausiai šmeižto kampanijų ir keliama daugiausiai alternatyvios istorijos „faktų“.

TALKA teigia, kad valstybė privalo užtikrinti, kad dabartinė ir būsimos jaunosios kartos išsivaduotų iš Lietuvai priešiškų jėgų žiniasklaidoje aktyviai skleidžiamų mitų ir juos atitinkančios paveldimos sovietinės mitologijos apie „fašistinę“ prieškario Lietuvą, „banditus“ partizanus, „žydšaudžius“ sukilėlius ir „beprasmę“ rezistenciją.  Tam reikalingas „visų pirma kokybiškas, sąžiningas, išsamus ir laisvės kovų laikotarpius akcentuojantis Lietuvos istorijos mokymas“ bei „patriotinis ugdymas, orientuotas ne vien į žinias apie konstitucinius pagrindus, žmogaus teises ir institucijų veikimą, tačiau visų pirma į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimąsi“. TALKA įsitikinusi, kad Valstybės išlikimui, piliečių tapatumui ir solidarumui, informaciniam saugumui ir valiai gintis užtikrinti būtina tautinė, o ne kosmopolitinė pilietinio ugdymo orientacija.

Dėl nurodytų priežasčių TALKA ragina valstybės vadovus nedelsiant imtis valingų politinių žingsnių, kurie padėtų nutraukti dabartinę kosmopolitinio ištautinimo politiką. Tarp jų – „Globalios Lietuvos“ koncepcijos atsisakymas, lietuvių tautos orumą laiduojančios istorijos politikos sukūrimas, valstybinės lietuvių kalbos išskirtinio statuso realus užtikrinimas, lietuvių kalbos perkėlimas į skaitmeninę erdvę, dėmesys lietuviškos literatūros sklaidai, mokymui ir lituanistikos tyrimams. Siūlomų reformų krypčių sąrašą užbaigia reikalavimai švietimo sričiai: iš pagrindų atnaujinti Lietuvos istorijos mokymą išplečiant jo mokyklinę programą, padarant jos dėstymą atskiru dalyku arba moduliu ir įvedant privalomą valstybinį istorijos egzaminą, o taip pat, iš esmės pertvarkyti pilietinio ugdymo mokykloje programą, atsisakant iki šiol joje vyraujančių kosmopolitinių antitautinių bei antivalstybinių nuostatų ir perorientuojant ją į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimą.

TALKOS talkai ir kalbai tarybą sudaro pirmininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, hab. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.

***

Visas kreipimosi tekstas

DĖL BŪTINYBĖS ATSISAKYTI IŠTAUTINIMO IR IŠVALSTYBINIMO POLITIKOS

LR Prezidentei
LR Seimo Pirmininkui
LR Ministrui Pirmininkui

Naujausias skandalas, kilęs dėl melagingų Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo pareiškimų apie partizanų vado ir 1949 metų Nepriklausomybės deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago tariamą dalyvavimą Holokauste, bendradarbiavimą su KGB ir savižudybę, atskleidė ne tik visuomenės pakantumo šmeižtui ribas, tačiau ir milžiniškas visuomenės istorinės atminties spragas. Reakcija į A. Ramanausko-Vanago atminimo juodinimą esmingai skyrėsi nuo reakcijos į ne vienerius metus besitęsiantį kitų, mažiau žinomų, antisovietinės rezistencijos dalyvių šmeižimą ir istorijos faktams prieštaraujančius skandalingus kaltinimus 1941 metų sukilimo dalyviams, Laikinajai Vyriausybei, pokario partizanams. 

Informacinio saugumo ekspertai nacionalinėje žiniasklaidoje aiškiai nurodo, kad tokie išpuoliai prieš Lietuvos istoriją yra priešiškų valstybių informacinio karo dalis. R. Vanagaitės komentarai apie Vanagą neatsitiktinai įvardyti kaip esantys „priešakyje“, nes yra tik akivaizdžiausias ir įžūliausias plataus masto ir antivalstybinio pobūdžio lietuvių rezistencijos istorijos perrašymo pastangų fragmentas. Būtent Lietuvos istorija yra nurodoma pagrindiniu Kremliaus informacinių atakų taikiniu Lietuvoje. Tai aiškiai liudija besikartojantys išpuoliai ir nuolatinis jų atgarsis propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje.

Visiškai menka ir pasyvi visuomenės reakcija į visus, išskyrus į A. Ramanausko-Vanago atminimą nukreiptus, išpuolius signalizuoja gyventojų nepasirengimą atremti tokio pobūdžio iššūkius. Fragmentuotą ir nenuoseklią visuomenės istorinę atmintį liudija ir sociologiniai tyrimai. Pagal juos, partizaninę rezistenciją „didvyriška ir verta pasididžiavimo“ ir „nereikalinga ir beprasme“ laiko labai panaši gyventojų dalis, o daugiau nei trečdalis gyventojų šiuo klausimu neturi nuomonės arba negali pasirinkti (autorių kolektyvas, „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 164). Su okupaciniu režimu kolaboravusių ar prie jo prisitaikiusių asmenų pokario laikotarpio atmintis daugelyje šeimų nustelbia Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu grįstą pokario rezistencijos vertinimą. Dar mažiau yra žinoma apie 1941 metų sukilimą, į kurį šiuo metu ir yra nutaikyta daugiausiai šmeižto kampanijų ir keliama daugiausiai alternatyvios istorijos „faktų“. 

Valstybė privalo užtikrinti, kad dabartinė ir būsimos jaunosios kartos išsivaduotų iš Lietuvai priešiškų jėgų žiniasklaidoje aktyviai skleidžiamų mitų ir juos atitinkančios paveldimos sovietinės mitologijos apie „fašistinę“ prieškario Lietuvą, „banditus“ partizanus, „žydšaudžius“ sukilėlius ir „beprasmę“ rezistenciją.  Tam reikalinga ne indoktrinacija, kaip gąsdina kritikai, o visų pirma kokybiškas, sąžiningas, išsamus ir laisvės kovų laikotarpius akcentuojantis Lietuvos istorijos mokymas šalies mokyklose. Lietuvoje įvedus privalomą matematikos egzaminą, o vidurinio ugdymo sistemoje išliekant ydingai nuostatai, jog mokomasi dėl egzamino, istorija virsta antraeilės svarbos disciplina, prarandančia pozicijas ir vaikų dėmesį. Šią pražūtingą tendenciją tiesiog būtina apgręžti suvienodinant matematikos ir istorijos egzaminų statusą, atsakingai atnaujinant ir išplečiant istorijos mokymo programas, atskiriant Lietuvos istorijos mokymą atskiro dalyko ar modulio pavidalu, užtikrinant pateikiamų istorijos žinių ryšį su dabartimi, konkrečiai, su tuo, kaip aptariami įvykiai paveikė Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą, prisidėjo prie jos valstybingumo išsaugojimo ar žlugimo. 

Neatsiejamas nuo atnaujinto istorijos mokymo turi būti patriotinis ugdymas, orientuotas ne vien į žinias apie konstitucinius pagrindus, žmogaus teises ir institucijų veikimą, tačiau visų pirma į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimąsi. Valstybės išlikimui, piliečių tapatumui ir solidarumui, informaciniam saugumui ir valiai gintis užtikrinti būtina tautinė, o ne kosmopolitinė pilietinio ugdymo orientacija. Tai gali pasiekti tik atnaujinta, su tautos kultūra, filosofija, istorija ir kraštotyra tvirtai susieta pilietinio ugdymo programa. Tikslinga, atspindint šiuos pokyčius, ir patį mokomąjį dalyką pervadinti patriotiniu ugdymu. 

Būdami įsitikinę, kad iki šiol vykdyta Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politika ne tik žemina tautą ir menkina valstybės orumą, bet ir kelia vis didesnę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, sudarydama palankias sąlygas ardomosioms vidaus ir užsienio jėgoms griauti pačius valstybingumo pagrindus, raginame aukščiausiu valstybės politiniu lygmeniu nedelsiant imtis šių priemonių:

1. Nutraukti visose kultūros ir švietimo srityse vykdomą Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką;
2. Atsisakyti Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo koncepcijos „Globali Lietuva“ ir Tautos išsivaikščiojimą spartinančios kosmopolitinės „atviros visuomenės“ kūrimo strategijos;
3. Sukurti Lietuvos ilgalaikės plėtros strategiją, grindžiamą suverenios nacionalinės valstybės samprata;
4. Suformuoti ir pradėti nuosekliai įgyvendinti lietuvių tautos orumą laiduojančią ir Lietuvos, o ne kitų valstybių interesus atitinkančią valstybinę istorijos politiką;
5. Realiai užtikrinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, galutinai nutraukiant bandymus siaurinti jos viešojo vartojimo erdvę bei siekius simboliškai menkinti lituanistikos mokslinių tyrinėjimų ir studijų prestižą bei reikšmę;
6. Skirti ypatingą dėmesį ir pakankamai lėšų lietuvybės diegimui ir palaikymui elektroninėje erdvėje, sudarant sąlygas internete nemokamai ir patogiai naudotis lietuvių kalbos žinynais, žodynais, gramatikomis, tekstynais, tautosakos ir lietuvių literatūros kūriniais bei kitais informacijos šaltiniais;
7. Vertinant lietuvių literatūros vaidmenį tautinei savimonei sudaryti deramas sąlygas šiuolaikinės lietuvių literatūros sklaidai mokykloje ir elektroninėje erdvėje, remiant tokius projektus kaip „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę“ ir inicijuojant analogiškus, skirtus palaikyti ir skleisti naujausią lietuvių literatūrą nuolat atnaujinant lietuvių literatūros kanoną;
8. Formuojant ir įgyvendinant valstybinę kultūros politiką prioritetą teikti aukšto lygio nacionalinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams ir lietuvių etninės kultūros puoselėjimui;
9. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje papildomai  finansuoti  aukšto akademinio lygio  tautos ir valstybės interesams tarnaujančius mokslinius tyrinėjimus ir studijų programas;
10. Iš pagrindų atnaujinti Lietuvos istorijos mokymą išplečiant jo mokyklinę programą, padarant jos dėstymą atskiru dalyku arba moduliu ir įvedant privalomą valstybinį istorijos egzaminą;

11. Iš esmės pertvarkyti pilietinio ugdymo mokykloje programą atsisakant iki šiol joje vyraujančių kosmopolitinių antitautinių bei antivalstybinių nuostatų ir perorientuojant ją į tautinės savimonės, nacionalinės savigarbos, patriotinio įsipareigojimo valstybei ir tautai formavimą.