Rasa Čepaitienė. Lukiškių aikštė kaip vidinės kolonizacijos atspindys

propatria.lt nuotrauka  Kalba, sakyta 2017-11-17 mitinge Lukiškių aikštėje Lukiškių aikštės tvarkymo epopėja, nedovanotini užsitęsu...

propatria.lt nuotrauka 
Kalba, sakyta 2017-11-17 mitinge Lukiškių aikštėje

Lukiškių aikštės tvarkymo epopėja, nedovanotini užsitęsusi per visą Nepriklausomybės laikotarpį, ir jos dalinis rezultatas, neseniai atvertas mums po aikštės rekonstrukcijos, liudija, kad tiek jos tvarkytojams, tiek ir daliai visuomenės tebėra sunku suvokti šios ypatingos vietos reikšmę ir paskirtį. Kas gi buvo padaryta su aikšte? Klausimas paprastas – o ko mes norėjom ir tebenorim? Reprezentacinės aikštės ar skvero rekreacijai, kur žaistų vaikai? Dabar gi gavom kažkokį judviejų mišrūną, tiek skvero, tiek aikštės simuliakrą, O juk dar senovės graikai fizinę viešąją erdvę - agorą - tapatino su viešąja erdve politine prasme. Tai vieta, kur tauta manifestuoja savo politinius siekius ir sprendimus, įgyvendindama tiesioginę demokratiją (pastarąjį kartą kažką panašaus matėme Maidano įvykių metu). Bet Lukiškėse tam tėra paliktas tik nedidelis plotelis palei Gedimino prospektą... Tyčia taip daroma, kad žmonės neturėtų kur susirinkti mitingui, protestui, demonstracijai, pilietinei akcijai? Arba būtų priversti bristi į pievą, mindžioti gėlynus? Kad ta demokratija būtų dar labiau butaforinė, fasadinė, proginė, kaip lapelis politiko rankoje išsitraukiama tik atsiradus progai sakyti gražias, bet nieko nereiškiančias kalbeles? O visa likusi aikštės dalis, net jei ten ir atsirastų suoleliai, nėra joks skveras, o tik tai, ką Markas Ožė (Marc Augé) vadina „nevieta“ (non-place). Prancūzų antropologas šį nevietiškumą aiškina taip: „Jeigu kokią nors vietą galima apibūdinti kaip sąsajinę, istorinę ir susijusią su tapatumu, tuomet erdvė, kurios negalima apibūdinti kaip sąsajinės, istorinės ar susijusios su tapatumu, ir bus nevieta“. Tokių „nevietų“ pavyzdžiai – prekybos centrai, oro uostai, viešbučiai, greitkeliai, lėktuvai ir metro, TV ir kompiuterio ekranas. Tai „atšiaurios šiuolaikinės modernybės lokalios vietos, kur vyrauja vienatvė (net esant kitiems), tyla, anonimiškumas, susvetimėjimas ir nepastovumas. Tai vietos, kur bendravimas yra instrumentinis ir „sutartinis“ – Gesellschaft apoteozė, - jos atsietos nuo bet kokio natūralaus ryšio su bendruomene, gyvuojančia laiko tąsoje“. Taigi, paminklo klausimas tokioje situacijoje tampa antriniu, užstojančiu po aikštės rekonstrukcijos atsirandančią moralinę ir prasminę tuštumą. Nežinia, ar čia ką nors pakeis ir pavasarį sužaliavusi žolytė bei išsprogę medeliai, kaip tikisi optimistai...

Atlikus tokį „pageidavimų koncertą“, t. y. vieną pagrindinių Lietuvos viešųjų erdvių pavertus savotiška prekyviete, kur lankytojai gali pasirinkti jiems patinkančią prekę, ar tai būtų paminklas, žolytė poguliui, fontanas, karuselės, plotas meniniams perfomansams ir t. t. ir pan., buvo pasiekta tokia postmoderni, reliatyvistinė „vartotojų demokratijos“ pergalė. Tačiau tai buvo pasiekta šios ypatingos vietos istoriškumo sąskaita. To nepaisant, kai kas dar pamena įvykius, vykusius šioje aikštėje ir jos prieigose. Saugo atmintį žmonių, padėjusių galvas už vertybes, kurios šiandien kai kam jau nebeatrodo vertos dėmesio – Tėvynę, tautą, laisvę. Galbūt joks ne istorinis atsitiktinumas, kad tiek XIX a. vidurio sukilėliai, tiek ir pokario partizanai buvo kankinami ir žudomi būtent šioje pat vietoje. Juk ir vieni ir kiti kovojo su svetimo okupacinio režimo žymiai gausesnėmis pajėgomis, kovojo už šios mažos, bet išdidžios šalies teisę būti nepriklausoma, o ne vegetuoti kaip eilinė grobuoniškos imperijos kolonija. Kolonija, iš kurios net jos vardas buvo atimtas, paskelbus Šiaurės vakarų kraštu, ar sumeluotas svaičiojant apie kažin kokią sąjunginę sovietinę socialistinę respubliką.

Ir sukilėliai, ir partizanai norėjo kurti kitokią Lietuvą. Jie nesiekė grįžti į praeities būklę su saujele privilegijuotųjų, gyvenančia iš daugybės nuskurdintųjų rankų darbo. Priešingai, planavo statyti Lietuvą ant visai kitokių – liaudies demokratijos - pamatų. Jie kovojo, kad mes galėtume gyventi ne tik laisvai politiškai, bet ir oriai pilietiškai. Jie pralaimėjo, nes, atrodytų, užkariautojui pavyko ne tik nuslopinti laisvės siekį, bet ir palaužti likusios, represijų išvengusios, visuomenės moralinį stuburą, priversti patikėti užkariautojų brukama „tiesa“ apie ją ir jos šalį kaip menką ir nepilnavertę, įvaryti ją į baimės ir prisitaikymo pelkę, kurioje murkdomasi iki šiol, nepaisant atgautos nepriklausomybės. Apgauti ją suokiant apie menamos „pažangos“ teikiamas gėrybes ir perspektyvas, su sąlyga, kad mainais atsisakys savo tapatumo, savo kultūrinės savasties.

Dabartinis Lukiškių aikštės vaizdas – aiškus įrodymas, kad jiems tai pavyko pasiekti. Priversti pamiršti tiesą, susitaikyti su bejėgių kolonizuotųjų padėtimi, tapti mankurtais, netekusiais istorinės atminties. Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pradėjęs purtytis mūsų šventasis kalnas atidengė sukilėlių kapus. Ciniškos šmeižikės papiltas purvas ant vieno iškiliausių partizanų vadų privertė iš pasišlykštėjimo sudrebėti ir atsibusti net tuos, kurie atrodė jau negrįžtamai užmigdyti. Sukilėliai ir partizanai sugrįžta, kad vėl, dar sykį mums padėtų. Sugrįžta ne kaip zombiai pas užzombintuosius dabartinių neoliberalizmo šauklių skleidžiamų melagingų apžavų, bet pas gyvuosius. Kad ne tik būtų gyvi mūsų atmintyje, bet ir įkvėptų mums drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis dabartinės Lietuvos krizės akivaizdoje, kurią norint įveikti mums labai reikia jų išminties, ryžto, tikėjimo, pasiaukojimo, susitelkimo. Bet labiausiai reikia jų laisvės ir orumo pojūčio.

Taigi Lukiškių aikštė nėra tik vienas iš daugelio Vilniaus tuščių ir apleistų žemės sklypų, su kuriuo tiesiog reikia kažką daryti. Tai pačios Lietuvos valstybingumo ašies – Gedimino prospekto – sudėtinė dalis. Keturios prospekto aikštės ir Žemaitės skveras yra lyg Lietuvos istorijos vizualinis vadovėlis, vilniečiams ir sostinės svečiams pasakojantis apie jos nueitą kelią nuo valstybės ir miesto kūrimosi ištakų (Katedros aikštė ir prieigos), per tautinį atgimimą ir moderniosios Lietuvos tėvus-kūrėjus (V. Kudirkos aikštė), kovas už Tėvynės laisvę ir svetimųjų režimų atneštas aukas (Lukiškių aikštė ir jos prieigos) iki dabarties, Kovo 11-osios Lietuvos (Nepriklausomybės aikštė). Atsisakę Lukiškių aikštėje įkūnyti itin svarbią šio pasakojimo grandį, ne tik sujauktume Prospekto semantiką, bet, gilesniame lygmenyje, tuo pačiu atsisakytume ir šį pasakojimą tęsti bei perduoti ateities kartoms. Tokiu būdu taptų nebesvarbi pati valstybės, puoselėjančios savąjį tapatumą ir kultūrą idėja. O gal tos valstybės nė nebereikia ir tuomet tuščios už ją sudėtos aukos? Juk desovietizacijos beveik nepaliestas mūsų elitas, išsaugojęs tarpininkų tarp imperijos metropolijos ir vietinių valdomųjų mentalitetą bei įgūdžius, juos puikiai pritaikė naujomis aplinkybėmis, įstojus į Europos Sąjungą. Kas skiria valstybę nuo kolonijos? O jos tikrąjį elitą nuo imperijos statytinių? Atsakomybė. 

Kodėl laisva ir nepriklausoma Lietuva nesugebėjo išsilaisvinti? Šiandien, laisvės sąlygomis, kai, atrodytų, nebėra metropolijų ir kolonijų, kaip pavergimo laikų paveldas išlieka vidinė sąmonės kolonizacija. Koks laisvos ir nepriklausomos valstybės tikslas? Kurti gerovę visiems savo piliečiams. Koks vidinės kolonizacijos pažeistos pseudovalstybės tikslas? Aprūpinti jos visuomenės sąskaita parazituojantį nepasotinamą elitą siurbiant šalies išteklius. Tai matome „geologinio ekonomizmo“ persmelktoje Rusijoje, kurios viršūnėlės iš esmės gyvena iš gamtos išteklių - naftos, dujų ir t.t. - eksporto. Tačiau ką gi eksportuoja šių resursų stokojanti Lietuva? Žmones. Savo piliečius, paverstus „žmogiškaisiais ištekliais“, kurie yra itin paklausūs Vakarų Europoje, tačiau, kažkodėl visiškai nepaklausūs savo pačių Tėvynėje, negali čia oriai išgyventi. Kokia valdžia taip netoliaregiškai, nekontroliuojamai ir neatsakingai taškytųsi šiais, pagrindiniais šalies ateitį užtikrinančiais resursais? Dabar, kai vis garsiau savo reikalavimus pradeda reikšti mokytojai, dėstytojai, medikai ir kiti, neadekvatus valdžios atsakas į šias susikaupusias socialines problemas liudija tik tai, kad ji tarnauja ne visuomenei ir ne savo šaliai, o kažkam kitam, t. y. stambiajam kapitalui. Reiškinys nėra specifiškai lietuviškas, tai vyksta visame neoliberaliame pasaulyje. Tačiau šios valstybės raidos tendencijos rodo tik tai, kad atskirtis, ne tik socialinė-ekonominė, bet ir politinė, vadinamųjų elitų ir visuomenės atskirtis toliau tik didės, o socialinės įtampos intensyvės. Taigi, šį kelią pasirinkusi valstybė ateityje bus priversta griebtis vis stipresnių autoritarinių ir represinių priemonių, kad šį neišvengiamai augantį nepasitenkinimą suvaldytų bei užgniaužtų. Galbūt neveltui premjeru tapo policininkas, jau ėmęs atvirai kalbėti apie „policinės valstybės“ stiprinimą...

Taigi, Lukiškių aikštė ir ją lydinčios diskusijos šiandien tampa pačios Lietuvos valstybės dabartinės būklės metonimija ir simboliu. Tikėkimės, kad pastaruoju metu stiprėjanti tautinė ir politinė savivoka bei siekis burtis kartu spręsti pamatines įsisenėjusias šalies problemas, kurio ženklu galima laikyti ir šį mitingą, taps nauju impulsu išsivadavimo kovai, siekiant nusimesti vidinės kolonizacijos grandines. 


Susiję

Rasa Čepaitienė 6152616593583886444

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item