Monika Morkūnaitė. „Koncentruodamiesi į individualų ieškojimą, pamirštame apie bendruomeniškumą“

Stasio Žumbio nuotr. Jūratė Kielė, Respublika.lt Valdžia laukia emigrantų, žmonės - ne. Nors šiandien grįžta dar tik vienas kitas, be...

Stasio Žumbio nuotr.
Jūratė Kielė, Respublika.lt

Valdžia laukia emigrantų, žmonės - ne. Nors šiandien grįžta dar tik vienas kitas, bendruomenėse kyla nepasitenkinimas ir baimė dėl ateities. Tie, kas nebuvo palikę savo šalies, dabar priversti jaustis antrarūšiais - emigrantų pinigai kelia kainas, augina infliaciją, didina socialinę atskirtį. Apie tai, ar ši žmonių baimė pagrįsta, „Respublika“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ketvirtakurse Monika Morkūnaite.

- Buvo metai, kai iš Lietuvos išvyko visa Šilutė, paskui - Marijampolė. Ką tik paskelbta vyresniųjų klasių moksleivių apklausa, pagal kurią emigruoti ketina kas trečias. Kai mastai tokie milžiniški, liekantiesiems belieka teisintis, kodėl jie lieka, ir jaustis nuskriaustiems, prastesniems. Ar įmanoma išmatuoti tą skriaudą?

- Yra du aspektai - praktinis ir vertybinis. Žmonės, kurie išvyksta, įsigyvena svetimoje bendruomenėje, užmezga ten ryšius, įsitvirtina. Emigrantų dabar jau tiek daug, kad dauguma iš mūsų esame su jais susidūrę, turime svetur šaknis įleidusių draugų, giminaičių. Tai mums sukuria natūralias paskatas išvykti ir patiems, palengvina sprendimą. Emigracija atrodo kaip savaime suprantama praktika, bet ne kaip ribinis pasirinkimas.

Vertybiniu požiūriu ta skriauda dar didesnė. Dauguma, ypač jaunoji karta, nebevertina išvažiavimo neigiamai, žiūri į tai kaip į pozityvų reiškinį - asmeninę saviraišką, individualumo, laisvės įtvirtinimą. Tai pavojinga. Koncentruodamiesi į individualų ieškojimą, pamirštame apie bendruomeniškumą, priklausymą platesnei visumai - savai bendruomenei, Tautai, valstybei. Pats faktas, kad žmonės emigruoja, dar nesukuria ištautinimo reiškinio. Bet esame praradę pagrindą, dažnai nebemąstome Tautos ir valstybės kategorijomis, tad tikime, kad individualus pasirinkimas yra tarsi aukščiau visko, svarbiau už bet kokius bendruomeninius saitus. Tai labai rimta žala.

- Neseniai teko bendrauti su uteniškiais. Jie pasakojo, kad mieste trūksta nuomojamų būstų, juos išgraibsto grįžtantys emigrantai. Jie perka butus, namus, darosi brangius remontus. Žmonėms, viso to neišgalintiems, neramu. Ar yra pagrindo jiems jaustis antrarūšiams, baimintis dėl naujų žaidimo taisyklių, kurias norom nenorom primeta sugrįžtantieji?

- Atsiduriame uždarame rate. Post factum iš esmės pakeisti situacijos neįmanoma. Žmonės grįžta su pakankamai solidžiu uždarbiu, dėl kurio jie ten ir važiavo. Apgręžti proceso atgal neišeina, jau pavėluota. Tai yra valstybės atsakomybė - keisti ekonominę socialinę politiką, kuriant įvairias programas, emigrantų sugrąžinimo strategijas, iš anksto numatyti tokias kaip ši situacijas.

Panaikinti žmonėms galimybes užsidirbti neįmanoma, tad esmė būtų koncentruoti dėmesį į tuos, kurie lieka čia ir neturi galimybių užsidirbti tiek, kiek išvažiuojantieji. Gerinant vietinių žmonių gyvenimo sąlygas, disproporcija grįžtant emigrantams nebūtų tokia didelė, tokia skaudi kaip dabar, nedidintų tos atskirties dar labiau. Tai vienintelis vaistas.

- Emigrantai kviečiami, viliojami, valdžia žada primokėti: tik grįžkite namo. Bet tie, kas niekada nebuvo išvažiavę, iš tų sugrįžimų gauna tik infliaciją. Jie jaučiasi blogai - daug metų mokesčiais pildę biudžetą, iš kurio buvo mokamos algos mokytojams, gydytojams ir t.t., o dabar visu tuo naudosis emigrantai, užsienyje rūpinęsi tik savo gerove. Kaip šitoje situacijoje įmanomas teisingumas?

- Šių dviejų grupių pozicijos nelygios psichologine prasme, bet tikrai ne moraline.

Prisiminkime istoriją iš Biblijos apie sūnų palaidūną. Tėvas jį, sugrįžusį po daugelio metų, priėmė su didžiuliu rūpesčiu ir dėmesiu. Kalbant dabartinės mūsų situacijos terminais, jam buvo primokėta. Kitas sūnus, kuris niekur nebuvo išvykęs, visą gyvenimą rūpinosi tėvu, pasijautė atstumtas - taip kaip mes šiandien.

Taip, pasilikusieji Tėvynėje nukenčia tiek psichologiškai, tiek materialiai, kai valstybė, mažindama emigraciją, siekia pritraukti išvykusiuosius net ir jiems primokėdama. Bet jeigu mąstome apie save kaip apie bendruomenės narius, rūpinamės ir dabartine savo Tautos būkle, ir jos ateitimi, šita logika nepasidaro tokia reikšminga. Suvokiame, kad dėl ateities galime kurį laiką patirti nelygybę, psichologinį nepatogumą pasijausti žemesniam ar ne tokiam privilegijuotam. Suprasdami Tautos išlikimo reikšmę, apie tuos nepatogumus nemąstome kaip apie esminį dalyką. Sunkiau tiems, kurie orientuoti į individualistinę savivoką, jie reaguoja skaudžiai, jautriai priima nelygybę.

- Jei stebuklas įvyktų - kiltų sugrįžimų banga, kaip visi čia gyventume?

- Kalbant apie minusus, tikriausiai dar labiau išaugtų ir materialinė, ir moralinė atskirtis. Sunkoka įsivaizduoti gyvenimo kartu situaciją, nes tie žmonės jau yra kitokie visomis prasmėmis - turintys stabilesnę finansinę padėtį, pripratę prie solidesnio, labiau užtikrinto gyvenimo ir t.t. Būtų sunku integruotis į darbo rinką, įdarbinti juos lygiomis gretomis su sėsliaisiais, t.y. likusiais čia, kai poreikiai, ambicijos, perspektyvų matymas absoliučiai skirtingi. Išsikreiptų ir darbo rinka, ir socialinė padėtis apskritai. Stabilumo būtų mažiau.

- Kai sulauksime su angliškomis pensijomis sugrįžusių emigrantų, krizė tik gilės? Tad ar įmanoma sumodeliuoti šių problemų pabaigą, ypač - laimingą pabaigą?

- Taip, tai ydingas ratas. Sugrįžtantys emigrantai lemia kainų didėjimą ir t.t. Bet, kita vertus, jei susigrąžintume daugiau žmonių, bent šiek tiek pagerėtų demografinė padėtis, atsirastų daugiau mokesčių mokėtojų, lengviau būtų išlaikyti pensininkus ir pan. Yra ir vertybiniai dalykai. Atgręžus procesą atgal, sugrįžtant vis daugiau žmonių, susidomėjimas emigracija mažėtų. Privalumai nemaža dalimi atsvertų trūkumus, kuriuos patirtume.

- Mažos algos, nepasitikėjimas valdžia, netikėjimas ateitimi - tokias priežastis dažniausiai nurodo savo šalį paliekantys emigrantai. Bet ar jums neatrodo, kad ieškoti laimės svetur traukia vertybinį pagrindą praradę ar niekada jo neturėję lietuviai? Tie, kam svarbu asmeninė gerovė?

- Pažįstu ir jau išvykusių, ir dar tik planuojančių išvykti žmonių. Pastebiu, kad visi mąsto grynai iš savo perspektyvos. Žinoma, jie turi abstrakčią nuomonę apie emigraciją kaip procesą, bet atskleisdamas savo motyvus kiekvienas visada iškelia asmeninę situaciją - nepriteklių, vienokius ar kitokius įsipareigojimus, būtinybę išlaikyti šeimą ar tiesiog norą gyventi saldžiau, turėti didesnį finansinį stabilumą.

Ir tai turbūt natūralu. Kalbėdamasi aš atsargiai siūlau pamąstyti apie įsipareigojimą savo šaliai kaip vertybę, kuri yra labai svarbi greta mūsų fizinių, materialinių poreikių. Tik nežinau, kiek tai veiksminga ir pagrįsta. Kiekvienam iš mūsų, atsidūrus tokioje situacijoje, kai neišeina de facto pragyventi valstybėje, tie visi vertybiniai dalykai tikriausiai nueitų į antrą planą. Bet pastebėjau ir dar vieną stebinantį dalyką. Tarp visai jaunų žmonių, moksleivių išvažiuoti į tam tikras šalis - Didžiąją Britaniją, Airiją - yra kaip populiarus, dažniausiai atnešantis sėkmę gyvenimo modelis. Ta sėkmė labai abstrakti, be jokio turinio, net nesuvokiama. Bet ji kažkur horizonte yra ir labai vilioja. Žmonės, dar nelabai žinantys, ką nori veikti gyvenime, dažnai pasirenka tą šabloną - stveria visiškai abstrakčią sėkmę net nepasvarstę, kam jos reikia, ar jiems tinka toks gyvenimo būdas.

- Žmonės ne tik nepasitiki, bet ir netiki valdžia. Kai premjeras džiūgauja dėl augančio BVP, jie piktinasi, nes gyvenimo pagerėjimo nejaučia. Tai kas vis dėlto - premjeras ar žmonės - situaciją šalyje vertina adekvačiai?

- Tai du skirtingi tos pačios situacijos įvardinimai. Labai paprasta pasakyti, kad BVP auga ir panašiai, bet juk akivaizdu, kad tai savaime neužtikrina didesnės gerovės, tolygesnio pajamų paskirstymo. Galime kalbėti, kad ekonomika auga, bet pametamas kitas aspektas - kaip ta gerovė pasiskirsto po visuomenę. Politikai apie tai tiesiog nekalba. Jie palieka šiuos klausimus paraštėje pasakydami tik tai, kas turi pozityvų turinį, kas skamba gražiai ir raminančiai.

O žmonės, sakydami, kad jie asmeniškai nejaučia tos gerovės, dažniausiai kalba apie atskirtį, kuri vis labiau juntama. Mūsų visuomenėje didžiausią naštą kaip tik ir neša tie jos nariai, kurie yra žemiau viduriniosios klasės.

Grįžtant prie emigrantų susigrąžinimo temos, ir čia susiduriame su prieštaravimu. Norime sugrįžtantiems asmenims suteikti kuo geresnes sąlygas, bet kartu nenorime didinti atskirties. Turi būti riba: dalis privilegijų yra reikalingos, bet jos turi būti gerai apgalvotos, kad kuo mažiau jautrintų likusią visuomenės dalį.

- Ar pagrįstas tas jautrumas, dažnai peraugantis į pyktį, neva aš čia mokėjau mokesčius, prisidėjau prie visų gerovės kūrimo, o kažkas grįžta ir tuo naudojasi?

- Turi pagrindo toks požiūris. Mes matome, kad tie žmonės labiau prasigyvenę, daugiau pasiekę, tarsi atrodo geresni, šaunesni už mus. Tai suprantama, bet nėra labai pagrįsta. Jeigu mąstome apie save tik kaip apie individą su savo atskiru gyvenimu, tada galbūt taip. Bet kadangi esame visuomenės dalis, reikėtų džiaugtis, kad tie žmonės sugrįžo.

Galvodami apie save, turime didžiuotis, kad mes sugebėjome čia ištverti sunkų laikotarpį, tam tikra prasme nepasidavėme. Galime pasigirti: taip, mums buvo sunku, gal ir dabar yra sunkiau materialiai, bet mes turime tvirtesnį vertybinį stuburą. Čia, Lietuvoje, mes keliame idėjas, jas įgyvendiname, imamės iniciatyvų, kuriame ir plėtojame verslus. Darome ir darėme visa tai, kol jie buvo išvykę. Taigi yra daug pozityvių dalykų, už kurių galime užsikabinti kiek kitu kampu pažvelgę į situaciją.


Susiję

Politika 4010567652970644920

Rašyti komentarą

  1. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS2017-11-20 11:09

    Dabar, pražūtingai baisu yra tai, kad Lietuvoje visokios bei visos ūkinės veiklos įvaizdis – plėšikiškas. Toks įvaizdis neduoda pasijausti žmogumi versle dirbantiesiems. Pusė dirbančiųjų (!!!) nenori tokios veiklos, dingo svetur ir net bijo grįžti į Lietuvą. Plėšikiškos veiklos įvaizdžio ryškiausi ženklai:
    1 (baisiausias). Lietuviškame ES pakraštyje bei vakariniame ES pakraštyje maisto ir daiktų kainos yra (bemaž) vienodos, o algos ir pensijos (apie) 4 kartus mažesnės nei vakariniame ES pakraštyje;
    2 (mažiau baisus). Plėšikiški mokesčiai – išreikalaujami nesant pajamų (uždarbio, pelno, …);
    ___
    PVZ.
    Lietuviškam ES pakraščiui pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles:
    – juridinio asmens (UAB, MB, IĮ, VŠĮ, …) registravimo kaina būtų apie 15 – 20 kartų (!!!) mažesnė;
    – pajamų mokestis būtų 2 kartus (!) mažesnis, prie MMA dydžio;
    – atskaitymai sodrai būtų bemaž 9 kartus (!!) mažesni, prie MMA dydžio.
    ___
    3 (mažai baisus). Svetimšalių bankų plėšikavimas;
    4 (mažiausiai baisus). Verslo priežiūros tarnybų plėšikavimas.
    Lietuvoje, apskritai, bet kokia ūkinė veikla yra paralyžiuojama ir smulkesniais apsunkinimais.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-11-20 14:01

    O kodėl iš manęs niekas interviu neima? Aš irgi turiu ką pasakyti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-11-20 14:25

    Autorei ačiū už mintis.

    TO
    Anonimiškas
    2017-11-20 14:01
    pasakykite vardą, pavardę, savo tyrimų sritį ir kontaktus. Manau, ties čia ir baigiasi intelektinė drąsa ar sarkazmas prie ekrano.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-11-20 16:43

    Kategoriškai nesutinku su autore, jog grįžtantys emigrantai prilyginami paklydusiam sūnui. Jei į visą emigrantų reikalą taip žiūrėsime tuomet turime pritarti ir dvigubai pilietybei. Kai moterį vyras palieka ir išeina pas kitą, nes pas ją geriau, o po 10 metų sugrįžta, juk nepriima kaip sūnaus paklydėlio...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-11-20 19:48

    Visokiausi bendruomeniškumai,tolerancijos, kaip ir komunizmas, anksčiau, ar vėliau patirs krachą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Anonimiškas 2017-11-20 19:48", Nevertėtų į vieną krūvą plakti visiškai skirtingus (ir net priešingus) dalykus.
      O dėl paties straipsnio - autorės pozicijoje yra tam tikras prieštaravimas: ji pati pripažįsta, kad emigrantai išvažiuoja, vadovaudamiesi individualistiniais motyvais, ir didelės jų dalies pasaulėžiūra yra egocentrinė ir egoistinė. Ir juk grįžta jie ne kitokie - dažnai būdami dar didesni egocentrikai ir egoistai (kas suprantama, atsižvelgiant į jų pradinius motyvus ir gyvenimo sąlygas emigracijoje). Bet štai vietiniai skatinami mąstyti "bendruomeniškai", o ne egoistiškai, "aukotis", "kurį laiką patirti nelygybę, psichologinį nepatogumą". Pala - o kodėl Lietuvoje LIKĘ turėtų aukotis? Tai gal emigrantus reiktų raginti nebūti "orientuot[ais] į individualistinę savivoką"? Jei vienoje pusėje turime grupę egoistų, o kitoje pusėje esančią grupę skatinsime būti altruistais ir aukotis tų pačių egoistų labui - konfliktas garantuotas. Jau nekalbu apie tai, kad tokia politika - labai rimta damotyvacija Likti Lietuvoje ir tiek pat rimtas skatinimas emigruoti dar likusiems. Nes likdamas praloši.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-11-21 01:22

    Dalį Autorės minčių galima išsakyti ir kiek paprasčiau. Kuomet gyvenimo realijos pradeda diktuoti savo sąlygas, nėra kada galvoti, ar nuostata yra individualistinė, ar galvojama komandinėmis, arba kitaip sakant - bendruomeninėmis kategorijomis. Tai, ką gali padaryti, darai ne tiek dėl savęs, kiek dėl brangiausių žmonių - šeimos, artimųjų, kuriais reikia rūpintis. Tai natūralūs žmogiški jausmai, todėl žmonės ir daro, ką gali. Ir nelinksta į nusikalstamą kelią, o dirba, dirba, dirba. Ar kas nors kada nors matėte Lietuvoje statistiką, kiek žmonių yra išlaikomi Vakaruose dirbančiųjų uždirbtais pinigais? Pakanka paskaičiuoti dabartines kainas, mokesčius, ir iškart pamatysite, kad valstybės skiriamos dotacijos - tarkime, pensijos - yra neproporcingai mažos, kad galėtš išgyventi pensininkai ir neįgalūs žmonės. Tai skaitmeninis, praktinis aspektas. O kalbant apie mkoralumą ir patriotiškumą - lietuviams visada yra būdinga tvirtas savo identiteto suvokimas, ir absoliučiai didžioji išvykusiųjų dalis visada su džiaugsmu grįžta namo, džiaugiasi Lietuva, o ir svetur dirbami išlieka tikrais Lietuvos patriotais. Taip pat jie į Lietuvą atveža patirtį, įgytą pranašesnės nei Lietuvos visuomenės sąlygomis- sutikite, kad, matant tokį įstatymų vykdymą, vangius, nelogiškus parlamentarų ir ministrų sprendimus, iškart palygini tai, kas yra Lietuvoje su tuo, ką matai svetur.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "O kalbant apie mkoralumą ir patriotiškumą - lietuviams visada yra būdinga tvirtas savo identiteto suvokimas, ir absoliučiai didžioji išvykusiųjų dalis visada su džiaugsmu grįžta namo, džiaugiasi Lietuva, o ir svetur dirbami išlieka tikrais Lietuvos patriotais." - ar tikrai? Iš mano pažįstamų emigrantų, tik viena šeima liko patriotais (ir jie jau grįžo). Kitų požiūris yra "Lietuva man nieko nedavė!", jie rūpinasi savo gerove, ir tiek. Vienos šeimos vaikai lietuviškai kalba, bet grįžti neplanuoja - neįdomu, kitos lietuviškai dar moka, bet tarpusavyje kalbasi angliškai, o trečios išvis nei kalba, nei supranta lietuviškai. Ir tai LIETUVIŲ šeimos - o juk yra ir mišrių (aš pats žinau du atvejus - kai lietuvis vedė lenkę ir kai lietuvė susidėjo su lenku; abiem atvejais jie vienas kito kalbos nemoka ir tarpusavyje bendrauja angliškai). Žodžiu, empiriniai duomenys rodo, kad tamstos požiūris yra per daug optimistiškas. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item