Mihail Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

y-news.lt Žlugus komunizmui, Rytų Europos šalys susidūrė su didžiuliais iššūkiais, taip pat ir su šiuo: kaip kolektyvinės kaltės jaus...


Žlugus komunizmui, Rytų Europos šalys susidūrė su didžiuliais iššūkiais, taip pat ir su šiuo: kaip kolektyvinės kaltės jausmo, nepasitikėjimo ir vieni kitų įtarinėjimo kamuojamoje visuomenėje įsteigti savanoriškas draugijas? Nuskurdintame lenkų, vengrų, čekų ar rumunų pasaulyje rasti pajėgų idėjų kalvėms kurti išties nebuvo lengva. Būtent tokiame vakuume, įsivyravusiame po 1989-ųjų, savo veiklą pradėti nutarė prieštaringai vertinamas milijardierius Georgeʾas Sorosas (gimęs Budapešte prieš pat Antrąjį pasaulinį karą). Dauguma rytų europiečių intelektualų mielai priėmė nuo mokesčių atleisto Atviros visuomenės fondo lėšas žinių, akademinių diskusijų, demokratinių institucijų priežiūros plėtrai.

Tik nedaugelis Čekijos prezidento Vaclavo Havelo (arba Rumunijos prezidento Emilio Constantinescu) rėmėjų žinojo, kad Georgeʾas Sorosas yra pelnęs negailestingo žmogaus reputaciją ir gavo didžiules pinigų sumas pasinaudojęs itin neigiamas socialines ir moralines pasekmes nulėmusiais būdais. Iš tikrųjų Sorosas ėmėsi verslų, pakenkusių ne tik milijonams Tailande ar Malaizijoje gyvenančių žmonių gyvenimui, bet taip pat ir Anglijos viduriniajai klasei. Jis pats kai kuriuos savo veiksmus pripažino amoraliais, nors jo rėmėjai visas baisias pasekmes pavadino „nenumatytais padariniais“. Net Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Sorosas taikė nusikalstamus metodus, tokius kaip prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant nevieša informacija, nukreipta prieš Prancūzijos banką „Société Générale“.

Nepaisant akivaizdžių charakterio ydų Sorosui pavyko save išgarsinti kaip nuoširdų filantropą, ginantį tuos, kuriems atimta rinkimų teisė, tokius kaip romai. Nuo diktatūros pereidama prie demokratijos Rumunija turėjo naudos iš įvairių vertimo programų ir edukacinių seminarų, kuriuos rėmė Atviros visuomenės fondas. Filosofijos, teisės, politikos mokslų studentai pagaliau galėjo gimtąja kalba perskaityti tokių klasikų kaip Karlas Propperis, Hannah Arendt, Raymondas Aronas, Robertas Nozickas ar net Paulis Ricoeuras raštus.

Laisvos visuomenės gynėjai šitai priėmė kaip Alexio de Tocqueville’io požiūrį: sveika organiška socialinė sistema savo bėdas sprendžia pradėdama nuo apačios. „Demokratiškose šalyse būrimosi į draugijas mokslas yra mokslų mokslas“, – rašė Tocqueville’is knygoje „Demokratija Amerikoje“, kurioje pabrėžė Amerikos išskirtinumą.

Tocqueville’is teigė, kad išnykus dirbtinėms privilegijoms, kuriomis, pavyzdžiui, mėgavosi Komunistų partijos nariai Rytų Europoje, visuomenei reikia daugiau savanoriškų organizacijų. Kad žmonės liktų kultūringi arba tokie taptų, draugijų kūrimo meną reikia vystyti ir tobulinti proporcingai augančiai lygybei.“ Pilietinė visuomenė įpareigoja saugoti politinę laisvę.

Deja, Georgeʾo Soroso politiškai motyvuota filantropija taikosi didinti valstybės galią minėtos „apačios“ ar religinių organizacijų sąskaita. Progresyvi Soroso programa prieštarauja viskam, kuo žavėjosi Alexis de Tocqueville’is kalbėdamas apie Ameriką, – klestinčioms tradicinėms šeimoms, laisvam bažnyčių steigimui, susibūrusioms Biblijos tyrinėtojų grupėms ir knygų klubams, skatinimui elgtis santūriai viešose vietose. Soroso finansuojamų aktyvistų tonas ir kalba visada maištinga, kviečianti imtis revoliucinių veiksmų.

Labai dažnai Atviros visuomenės fondo palaikomi radikalūs ideologai atbaido religines organizacijas nuo jų numatytų kilnių tikslų arba tiesiog nukreipia nuo jų dėmesį. Norint įbrukti progresyvią Soroso programą katalikiškai organizacijai, iš pradžių išplečiamas tos organizacijos misijos laukas, sušvelninama jos dvasinių vadovų ganytojiška kalba ir nukreipiamas krikščioniškosios teologijos dėmesys nuo dangiškosios palaimos siekimo į tokius absoliučiai žemiškus reikalus kaip pajamų nelygybė, socialinis teisingumas ar pasaulinis klimato atšilimas. Toks laipsniškas krikščioniškų pilietinės visuomenės organizacijų kreipimas iš kelio ir skatinimas tą kelią visai pamesti pasirodė esąs labai efektyvus. Nusitvėrę Saulo Alinskio, bendruomenės organizatorių vado iš Čikagos, pavyzdžio, daugybė aktyvistų iš įvairių pasaulio kampelių organizuoja gatvės eitynes. Šis apsimetėlis netobulas, bet teisėtas konservatorių vyriausybes mėgina pakeisti kairuoliais politikais ir biurokratais, kurių politika ir toliau žlugdys savanorišką sektorių.

Pastarąjį dešimtmetį taip nutiko Balkanuose Obamaʾos administracijos akivaizdoje ir už JAV mokesčių mokėtojų pinigus. Vien Makedonijoje nuo 2012-ųjų JAV Tarptautinio vystymosi agentūra (USAID) „pilietinės visuomenės“ nevyriausybinėms organizacijoms, beveik be išimties susidedančioms iš progresyvių grupių ir organizacijų, išleido milijonus mokesčių mokėtojų dolerių. Skopjėje šie aktyvistai rėmė Socialdemokratų sąjungos (buvusios Makedonijos komunistų lygos) politiką. Atviros Makedonijos fondo remiami žurnalistai palankiai komentavo į Angelos Merkel nuostatą, jog į Vakarų Europą iš Viduriniųjų Rytų plūstantys pabėgėliai turėtų keliauti per Balkanus. Prezidentui Gjorgeʾui Ivanovui, savo ruožtu nepritarusiam atvirų sienų politikai, teko atlaikyti aršią ugnį.

Kai kurie JAV senatoriai stebėjosi, kodėl Georgeʾo Soroso aktyvizmas nusipelnė mokesčių mokėtojų pinigų. Prezidento Trumpo valstybės sekretoriui Rexui Tillersonui kovo 14 d. siųstame laiške šeši senatoriai (įskaitant Tedą Cruzą ir Mikeʾą Lee) kalbėjo apie „JAV diplomatų ir Soroso remiamų organizacijų suokalbį.“

Dėl kokios priežasties Georgeʾas Sorosas griauna tautinio savarankiškumo, kultūrinės atminties ar demokratijos apraiškų sampratas? Ar globalistinis požiūris į politiką išsprendžia asmeninės atskaitomybės ir Rytų Europoje tokios dažnos nevaržomos korupcijos klausimą? Soroso nuomone, „valstybių savarankiškumas turi priklausyti nuo tarptautinės teisės ir tarptautinių institucijų“ (taip jis pareiškė 1998 m. išleistoje knygoje The Crisis of Global Capitalism: Open Society Endangered). Jeigu tūkstančiai gatvės aktyvistų nuolat užsipuola nacionalinių rinkimų rezultatus (ypač tada, kai į valdžią ateina konservatoriai), ar galima tikėtis, kad žmonės įgis pagarba normoms?

Užuot pasitikėję pačiu demokratijos procesu, Soroso aktyvistai ieško valstybės, sutinkančios savo piliečius pastūmėti Soroso trokštamos politikos išdavų link. Jie nemato nieko gera, kad rinkimų švytuoklė supasi tarp kairės ir dešinės. Nors Sorosas kalba apie atvirą visuomenę, nėra aišku, ar Centrinės Europos universitete dirba nors vienas rimtas profesorius, drįstantis mesti iššūkį paties Georgeʾo Soroso progresyviajai ekonomiškai intervencinei globalistinei filosofijai. Nors neturėtume sutikti su ministro pirmininko Viktoro Orbano pastanga uždaryti mokslo instituciją (įkurtą Budapešte ir finansuojamą iš privačių Soroso pinigų), kyla abejonių, ar Sorosas išties palaiko tokius reiškinius kaip pliuralizmas ir žodžio laisvė. Be rimtų intelektualių diskusijų tarp kairės ir dešinės jokiam universitetui nepavyks įvykdyti savo misijos. Jeigu nebus neutralumo, bet kuri aukštoji mokykla iš Sokrato agoros pavirs propagandos inkubatoriumi.

Menas pasinaudoti JAV mokesčių mokėtojų pinigais, kad Balkanuose būtų įtvirtintas Georgeʾo Soroso aktyvistų tinklas, absoliučiai prieštarauja tam, kas, Alexio de Tocquevilleʾio manymu, yra esminė Amerikos demokratijos vertybė – klestinčioms tarpinėms institucijoms tarp administracinės valstybės ir laisvų išsilavinusių žmonių, kurių mintys, papročiai ir moralė nutiesia kelius kiekvienai savarankiškai tautai.

Susiję

Politika 4197818708090345904

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item