Joseph Shaw. Mirties nuosprendis ultramontanizmui

1952 m. popiežius Pijus XII viešoje kalboje pasakė šiuos žodžius : „Net kai kalbame apie mirties bausmės įvykdymą nuteistam žmogui, v...

1952 m. popiežius Pijus XII viešoje kalboje pasakė šiuos žodžius:

„Net kai kalbame apie mirties bausmės įvykdymą nuteistam žmogui, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Šiuo atveju viešajai valdžiai suteikta galia atimti iš nuteisto žmogaus gyvybę todėl, kad tai yra atpirkimas jo nusikaltimo, kuriuo jis jau pats atėmė iš savęs teisę gyventi.“

2017 m. popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie tą patį dalyką, sakė:

„Turi būti aiškiai pabrėžta, jog mirties bausmė yra nežmogiška priemonė, žeminanti žmogaus orumą nepaisant to, kaip yra įgyvendinama. Ji prieštarauja Evangelijai, nes sukelia valingą žmogaus gyvybės nutraukimą - gyvybės, kuri niekada nenustoja būti šventa jos Kūrėjo akyse ir kurios galutinis teisėjas ir laiduotojas gali būti tik Dievas.“
Ir vėl:
„Todėl reikalinga vėl patvirtinti, jog kad ir koks rimtas nusikaltimas būtų atliktas, mirties bausmė yra neleistina, nes ji būtų puolimas prieš žmogaus orumo nepažeidžiamumą.“

Ką šioje situacijoje galėtų pasakyti ultramontanistai[1] - tie, kurie stipriai perdeda popiežiaus autoritetą debatuose dėl Amoris laetitia?

Galimas daiktas, kad 1952 m. visi geri ultramontanistai teigė, jog todėl, kad popiežius taip pasakė, iš to seka, kad teisinga, jog mirties bausmė yra ne tik leistina, bet ir ypatingai priimtina, kuomet turimas reikalas su ypač sunkiais nusikaltimais. (Ką gi daugiau reiškia pasakymas, kad nusikaltėlis „pats iš savęs atėmė teisę gyventi“?)

Šiandien, 2017 m., visi geri ultramontanistai sako, jog todėl, kad popiežius taip pasakė, iš to seka, jog klaidinga teigta, kad mirties bausmė gali būti kada nors leidžiama.

Oficiali ultramontanistų linija yra, kad popiežius, remdamasis autoritetu, kuris yra aukščiausias ir (visada dėl praktinių sumetimų) neklaidingas, niekada negali sau arba kitiems popiežiams prieštarauti. Tačiau tarp šių dviejų popiežių teiginių yra toks aiškus prieštaravimas kaip kad nosis jūsų veide. Bandymas gintis, kad 2017 m. teiginys yra „išvystymas“ ar „paaiškinimas“ to, kas buvo sakyta 1952 m., ar kad naujasis teiginys atspindi vieną ar kitą Bažnyčios mokymo apie mirties bausmę pusę, nėra kažkas, į ką reikėtų rimtai atsakinėti. Tai paprasčiausia beprotybė.

Bet tiems, kurie vis tik nori atsakinėti, tikrindami tokių žmonių teiginius apie doktrinos vystymąsi, paprasčiausiai jų gali paklausti, ar vėlesni autoriai priima ankstesnius doktrinos išaiškinimus kaip teisingus. Mes žinome, jog, pavyzdžiui, Augustino raštuose kiek nepilnavertiškai aptariamą malonės temą vėliau pilniau išvystė kiti autoriai, kurių išaiškinimas ir buvo panaudotas dogmatiniuose teiginiuose. Tačiau Augustino teiginiai nebuvo klaidingi ir to, ką jis rašė, negalima vadinti erezija. Galbūt nebūtų pats geriausias dalykas cituoti Augustiną kalbant apie malonę, tačiau jo teiginių atmesti kaip klaidingų nereikėtų. Tačiau minėtu atveju yra visai kitaip: yra aišku, kad popiežius Pranciškus nesutinka su popiežiumi Pijumi XII; ir jie abu vienu metu negali būti teisūs.

Todėl šiandienių ultramontanistų rankos yra surištos. Tam, kad apgintų aukščiausią ir (visada dėl praktinių sumetimų) neklaidingą popiežiaus Pranciškaus valdžią, jie turi pripažinti, kad popiežiaus Pijaus XII valdžia apskritai nebuvo aukščiausia ar neklaidinga.

Bet jei žmonės neklydo 1952-aisiais puldami ant veido prieš Pijų XII ir sutikdami su viskuo, ką jis sakė apie mirties bausmę tik todėl, kad jis taip sakė, tuomet privalo egzistuoti bjauri tikimybė, jog žmonės gali klysti sutikdami su viskuo, ką 2017-aisiais sako popiežius Pranciškus, - tik todėl, kad jis taip sako.

Popiežiaus Pranciškaus teiginys, taip paprastai ir aiškiai prieštaraudamas savo pirmtako prieš 65 metus pasakytam teiginiui, parodo ultramontanizmo klaidingumą taip gerai, kaip niekad nebūčiau numanęs esant įmanoma. Galime pademonstruoti ultramontanistams, kad popiežiaus prieštaravimas kitam popiežiui kalbant tikėjimo ir moralės klausimais yra įmanomas, net jei popiežius sukelia įspūdį, kad naudojasi savo mokomąja valdžia (ir dar labiau tikėtinas duodant neplanuotus interviu lėktuvuose ar rašant privačius laiškus). Tačiau dažniausiai popiežiai labai atsargiai ruošia savo viešus pasisakymus ir neleidžia tam įvykti, nebent labai subtiliu ir aiškiai neišreikštu būdu. Bet popiežius Pranciškus leido tam įvykti. Žaidimas prasideda.

Ultramontanizmas kaip praktinis vadovas katalikams veikia tik tuomet (jei apskritai jis gali veikti), kuomet gyvenama labai stabiliais laikais. Mūsų dienomis ultramontanizmas yra akivaizdžiai absurdiška ir pati sau prieštaraujanti teorija. Po popiežiaus Pranciškaus teiginio apie mirties bausmę joks intelektualiai sąžiningas katalikas nebegali laikyti ultramontanizmo teisingu.

Kur šioje situacijoje atsiduria paprastas katalikas? Paprastas katalikas yra įpareigotas tikėti tuo, ką Bažnyčia moko. Bažnyčia ištikimai perduoda tai, ką ji gavo iš savo Viešpaties. Matome, jog popiežius Pijus XII daro būtent tai sakydamas aukščiau cituotus žodžius. Žinoma, naudodamas šiuolaikinę kalbą, tačiau išsakydamas turinį, derantį su buvusių popiežių, Bažnyčios Tėvų ir Daktarų bei Šv. Rašto mokymu (žr. Per 9, 6; Kun 20, 1; Įst 13; Įst 21, 22; Mt 15, 4; Mk 7, 10; Jn 19, 11; Rom 13, 4; Žyd 10, 28).

Tuo tarpu apie popiežiaus Pranciškaus teiginį, švelniai tariant, to paties pasakyti negalima.

Versta iš Rorate-caeli.blogspot.com. Josephas Shaw yra Oksfordo universiteto profesorius ir Lotyniškų Mišių visuomenės organizacijos pirmininkas.

[1] Ultramontanistais mūsų dienomis vadinami asmenys, tikintys, jog popiežius jokiomis aplinkybėmis negali klysti. Ultramontanistai teigia, kad jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Toks požiūris prieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, apibrėžiančiai, kad popiežiaus valdžia yra neklystanti tik tuomet, kai jis, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias pontifikas ir mokytojas, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą, ją įpareigodamas tikėti visus katalikus visais laikais. – aut. past.


Susiję

Straipsniai 26620929138621687

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-10-26 22:54

    Nors esu už tradiciją, bet šiuo klausimu pilnai palaikau Pranciškų. Mirties bausmė neleidžia žmogui atlikti atgailos ir Dievo įsakymai yra aukščiau nei bažnyčios mokytojų pasvaičiojimai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirma, mirties bausmė paprastai nėra skiriama už, tarkim, netyčinę žmogžudystę - ja nuteisiami arba recidyvistai, arba itin žiaurūs žudikai. Šitie nė velnio neatgailaus. Antra, gi žudikai tuos "aukščiau už pasvaičiojimus" esančius įsakymus labai tiesioginiu būdu ir sulaužė. Dabar gi per apsiseiliojusių sentimentalių mėmių ideologiją žudikai ne tik tebelieka grėsme visuomenei (išskyrus LABAI ypatingus atvejus, juos anksčiau ar vėliau išleidžia), bet dar ir yra išlaikomi visuomenės - įskaitant ir jų pačių aukų artimuosius.
      P.S. Jeigu "bažnyčios mokytojo" mintys atitinka mano požiūrį - čia jau vos ne Dievo žodis, o jeigu ne - "pasvaičiojimai". Per daug optimistiškas šitas Juozapas Šo, jei mano, kad tuos "ultramodernistus" loginiais argumentais įtikinti galima. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-10-28 14:45

      Aš suprantu tave, tu nesi tikintis ir tau pasakymas, kad nuodėmė šiaukiasi dangaus keršto, turbūt nieko nereiškia, bet apie žudymą evangelijoj taip parašyta: "Kas imasi kalavijo, tas ir kris nuo kalavijo". Tai paties Dievo žodžiai. Aš tikrai nekelčiau rankos prieš bet kurį žmogų, kad ir koks jis blogas būtų, nes bijočiau, kad ir man panašiai nutiks. Ir šiaip man atrodo, kad smurtas skatina smurtą, o žudymas - žudymą (Prancūzijos revoliucija, karai..). Jau kai pradeda žudyt, tada sunkiai sustoja... O be to, padarydamas sunkią nuodėmę prarandi pašvenčiamąją malonę kitaip tariant Dievo apsaugą ir tada puola velnias įvairiais būdais, pvz.: per mintis- žmonėms norisi nusižudyti, pasigerti, smurtauti. Tai yra teologija. Jei netiki, kad yra Dievas, pasiskaityk apie Šv. Pijaus X stebuklus, apie Tėvo Pijaus padarytus stebuklus, apie spontaninius pasveikimus, kai žmonės prašo Dievo, apie Lurdą... Yra labai daug Dievo buvimo ir veikimo įrodymų. Ir patikėk, tame atrasi ką nors sau naudingo.
      O kas dėl bažnyčios mokytojų - tai katekizme parašyta, kad "bažnyčia yra neklystanti", o žodis "bažnyčia" paaiškintas taip: "bažnyčia - tai popiežius kartu su vyskupais, susirinkimo metu". Bažnyčios mokytojai nepatenka į neklystančiųjų kategoriją, todėl jie gali klysti.

      Panaikinti
    3. Na, aš tokiuose aiškinimuose matau išvirkščią variantą - t.y. siekimą užtikrinti, kad tie, kurie ėmėsi kalavijo, nuo jo nekristų. ;)
      Ir, beje, kai nebelieka baimės nuo to kalavijo kristi, atsiranda kur kas didesnė tikimybė, kad paniš nagai to kalavijo imtis, nemanote?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-28 23:13

    Taip atsiranda, bet tikras vyras negali veikt vedamas emocijų, jis turi nusiramint, pagalvot švariu protu ir tada priimt sprendimą.
    Šiaip jeigu žmonės nebūtų baudžiami, tai sumažėtų jų atsakomybės jausmas ir darytų kas ką nori.
    P.S. Šitas popiežius nėra pirmasis, kuris pasisakė prieš mirties bausmę, du popiežiai prieš jį irgi tą patį yra sakę, bet kažkodėl "nutarkavo" šitą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirma, žudo ne tik vyrai. Antra, kalbame apie tuos, kurie JAU priėmė sprendimą, kainavusį bent vieną gyvybę. Trečia, savo pasakymu "Šiaip jeigu žmonės nebūtų baudžiami [...]" iš esmės prieštaraujate savo ankstesniems komentarams ir pereinate mano pusėn. ;) Ketvirta, Straipsnio objektas - ne Bergoglio, o jo "fanklubas". :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-10-29 08:40

    Yra vienas skirtumas tarp mano ir jūsų bausmių - jus už mirties bausmę, aš už kalėjimą. Nors jei atvirai, tai kalėjimuose žudikams yra per geros sąlygos... Kažkaip tokie žmonės turi per daug teisių.
    Keista, bet Bergoglio fanklubo neteko sutikt savo kelyje. Nors tiesą sakant jis man nepatinka dėl to, kad mėgsta charizmatikus (protestantus). Bet jis turi ir gerų savybių, pvz.: yra iniciatyvus - leido katalikams išpažinties į Pijaus broliją bei tuoktis (aišku ne be Eccleasia dei pagalbos).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, ir tas skirtumas esminis. Jei asmuo akivaizdžiai įrodė, kad yra mirtinai pavojingas visuomenei, aš už tai, kad visuomenė nuo tokio būtų apsaugota visam, o ne tam tikram laikui, kol žudikas "už gerą elgesį" arba dėl kokios nors amnestijos vėl išeis laisvėn - o iki tol parazituos tos pačios visuomenės sąskaita (gi jiems net dirbti nereikia, nes būtų "žmogaus teisių" pažeidimas), kokioms nors infantilioms vištoms besirūpinant jo gerove ir "teisėmis". Problema ta, kad dabartinės ideologijos sąlygomis rūpestis telkiamas būtent į nusikaltėlius (gal sunki vaikystė buvo? gal visuomenė, bjaurybės, netolerantiška buvo? gal dar kas nors?), o ne jų aukas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-11-05 15:25

      Iš tikrųjų tai prevencija yra labai gerai, nes jeigu nusikaltėlis yra tas, kurį visada skriaudė ir jis dabar kerštauja visiems, tai būtų logiška nukreipt resursus į tai, kad tokiu būdu neatsirastų naujų nusikaltėlių. O aukai ką tu padėsi, jeigu ten jau lavonas? Nebent aukos artimiesiems. O šiaip sakyčiau, kad su žmogaus teisėm yra per toli nueita. Kalinys turi turėt mažiau teisių.
      Esi matęs filmą Shawshenk redemption? Šiaip geras filmas apie kalėjimą.

      Panaikinti
    3. Prevencija yra nusikaltimo užkardymas. Mes kalbėjome apie bausmes už JAU padarytą nusikaltimą.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item