Viktorijos Daujotytės requiem Lietuvių literatūros katedrai

Vakarų ekspreso nuotrauka  Antradienio (rugsėjo 12-osios) vakarą vis rečiau sklidinai prisipildanti Rašytojų sąjungos salė tiesiog lūžt...

Vakarų ekspreso nuotrauka 
Antradienio (rugsėjo 12-osios) vakarą vis rečiau sklidinai prisipildanti Rašytojų sąjungos salė tiesiog lūžte lūžo nuo žmonių gausos: akademikai ir profesoriai, filosofai ir rašytojai, senjorai ir studentai... Visa ši gražių žmonių minia susirinko į vienos šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių - mokslininkės, pedagogės ir poetės profesorės Viktorijos Daujotytės kūrybos vakarą bei dviejų naujų jos knygų pristatymą.

Vieną tų knygų - itin komerciškai neparankiu pavadinimu „Asmeniniai kursai“ (negana to, dar ir su paantrašte „Įvadai, laisvi seminarai, paskaitos“) - jau esu perskaitęs, tad skubu patikinti, jog išties ji - labai lengvai, kone vienu prisėdimu įveikiama, įtraukianti, meilės ir išminties kupina knyga ir, įstabiausia, netikėtai puikiai atskleidžianti tą ypatingą profesorės V.Daujotytės paskaitose visad tvyrojusią beveik magišką dvasią ir nuotaiką, kurios - esu įsitikinęs - nepamirš nė vienas buvęs Profesorės studentas. Kita pristatytųjų knygų - monografija apie ne taip seniai amžinybėn iškeliavusį didį lietuvių rašytoją Romualdą Granauską, pasak renginį moderavusio iškilaus literatūros kritiko Valentino Sventicko, taip pat labai asmeniška, intymi knyga, kurioje „viskas lig žodelyčio yra svarbu“.

V.Sventickas kalbėjo: „Daugelis turbūt kartkartėmis paklausiame savęs - kas iš to gausaus rašytojų būrio dabartinėje mūsų literatūroje sudaro patį branduolį - kas yra svarbiausi, daro ypatingą poveikį, įtakas?.. Akivaizdu - ko gero, ryškiausiai literatūros pasaulyje šiandien matomas žmogus yra Viktorija Daujotytė. Taigi, esame fenomeno liudytojai, nes juk žinome, kad ji pirmiausiai yra literatūros tyrinėtoja. Tokių atvejų literatūrų istorijose nėra daug, tad mums būtina šitai ištarti, suprasti, vertinti. Jeigu kada koks įdėmus biografijų ir bibliografijų tyrinėtojas būtų pafantazavęs, kad vienas žmogus literatūroje gali padaryti tiek daug ir tiek reikšmingo, tuo paprasčiausiai būtų sunku patikėti. Betgi gyvą įrodymą mes štai turime ir matome prieš akis.

V.Daujotytė jau yra parašiusi tiek daug, kad, regis, nepasakytų dalykų jau nebėra, tačiau nuosekliai sekdamas jos kūrybinį kelią vis mėginu atrasti, kurie kontekstai ir kurios kryptys jos kūryboje ryškėja, kurie traukiasi, mėginu atspėti, kas jai šiuo gyvenimo periodu yra svarbiausia. Tad, perskaitęs abi šias naująsias ir, suprantama, ankstesniąsias jos knygas, kurių pastarąjį dešimtmetį atsiranda stebėtinai gausiai, tarp ryškėjančių gijų pirmiausiai pastebiu nacionalinę - tai, ką ji kalba apie lietuvišką galvojimą, apie lituanistiką, jos misiją, paskirtį; taip pat pastebimas didėjantis dėmesys vyro ir moters tarpusavio santykiams, juntama nuolatinė pastanga vaduotis iš literatūros tyrinėjimo privalomybių ir, žinoma, neblėstantis dėmesys visam tam, ką ji pati vadina prigimtine kultūra.“

Nors, regis, dėmesio centre, kaip ir priklauso, renginio metu buvo pasitinkamosios knygos, bet išties jame buvo ištarta daug daugiau - ir ne vien apie šias knygas, ir ne vien apie literatūrą, ir ne vien žodžiais. Poeziją skaitant aktoriui, buvusiam V.Daujotytės studentui Jurgiui Marčėnui (poeto Aido Marčėno sūnui - aut. past.), šiltai ir esmingai apie naująsias knygas bei pačią Profesorę kalbant jos užaugintiems mokslų daktarams Mindaugui Kvietkauskui, Brigitai Speičytei, Nidai Gaidauskienei, Regimantui Tamošaičiui, kukliai šypsantis ir ne apie save, o vis apie kitus su meile ir dėkingumu kalbant pačiai V.Daujotytei, sėdintieji salėje išgyveno kaži kokį didingą, labai gražų, labai giliai pasiekiantį šventės įspūdį - šventės, virš kurios džiaugsmo ir šviesos vis dėlto būtų justi tvyrant ir dar kaži kokį liūdesį, kaži kokią dramatiško finalo nuojautą. Nelyginant regint Paskutinę vakarienę.

„Mačiau Profesorę einančią puslankiu pro Gedimino kalną... Tas kalnas, jo visos žaizdos buvo apdangstytos ilgomis baltomis marškomis - tarsi sutvarstytos... Profesorės žvilgsnis akimirkai šoktelėjo į viršų ir vėl atsitraukė, vėl nuniro į save, tarsi ji nenorėtų matyti šiandienio to kalno vaizdo, skubančių ir klegančių pro šalį šiandienių žmonių. Tarsi šis beatsirandantis naujas pasaulis žeistų jos gyvenimą - tokį žemaitišką, archajišką, patikimą, tikrą, tvirtą“, - baigdamas savąjį pasisakymą jau pačioje renginio pabaigoje į poetinį lauką netikėtai nuklydo R.Tamošaitis.

Visa tai ištarė jis taip įtaigiai, kad šį vaizdą drauge su juo ūmai pamatėme visi sėdėjusieji salėje, ir pačiai V.Daujotytei nebeliko nieko kito, kaip tik nenoromis patvirtinti: „Taip, knyga „Asmeniniai kursai“ yra manasis requiem klasikinei, buvusiai Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai. Gal dėl to ir jaučiau būtinybę sudėti visa tai į knygą, nes to jau nebėra, jau nebebus.“

P.S. Beje, kaip tik šio renginio metu iš M.Kvietkausko lūpų išgirdome tiesiog šiurpią naujieną - rektoriaus ir visos universiteto vadovybės sprendimu Lietuvių literatūros katedros, kaip ir kitų lituanistikos katedrų, Vilniaus universitete nuo šio rugsėjo - nebėra. Vietoj Lietuvių literatūros katedros nuo šiol funkcionuos jau „išnacionalintas“ darinys - Literatūros ir kultūros tyrimų institutas.

Parengė Rimvydas Stankevičius


Susiję

Viktorija Daujotytė 6698174504771661602

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-17 15:17

    Lietuvių literatūros katedros naikinimas jau yra atviras Lietuvos puolimas. Išvardinkite visus - nuo rektoriaus iki visų kitų, kurių sprendimu panaikinta Lietuvių literatūros katedra. Jei įmanoma - pateikite ir visų dokumentų - pasiūlymų, nutarimų ir vykdomųjų įsakymų kopijas su parašais. Tegul šių Lietuvos išdavikų ir kitų niekšų vardai būna įsiminti amžiams.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-23 17:38

      Už viską, kas vyksta įstaigoje, atsakingas jos vadovas, šiuo atveju rektorius. Bet, jei norite dokumentų su parašais, paieškokite per Google VU puslapio „Senato sprendimai“, o radęs puslapį, atsiverskite jame 2017 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. S-2017-7-6. Jo gale pamatysite netgi parašą, tiesa, tik naivutės ir iš esmės dėl nieko nekaltos vykdytojos parašą.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-09-17 17:27

    Genocidas, kurį vykdo patys lietuviai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-09-17 19:14

    Tai jau įvyko. Tyliai, be viešumon sklidusių prašymų suprasti ir padėti, kokių nors peticijų ir akcijų. Tai įvyko, nors pasiruošusių eiti talkon VU bičiulių, kuriems vykdomos reorganizacijos atrodo nesuprantamos, esama apsčiai. Neprireikė. Be talkos pačiame VU mes, pašalaičiai, mažai ką galėjome. O gal aš klystu?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-09-17 20:10

    O Literatūros ir kultūros tyrimų institute bus uždrausta lietuvių literatūrą tyrinėti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtų keista, jei globalistiniai "tavariščiai" čia matytų problemą. Galų gale - kam Lietuvoje lietuvių kalbai, literatūrai ir kultūrai ypatingas statusas? Gi būtų neprogresyvu, netolerantiška. Būkim taryb... oi, t.y. pasaulio piliečiai! :)

      Panaikinti
  5. O lia lia. Čia jau kur kas rimtesnė ataka nei Vytauto Radžvilo išvijimas už euroskeptiškas pažiūras. Bet vis dėlto man įdomus vienas dalykas. Katedroje dirba lyg ir pasišventę lietuvybei žmonės. Procesas juk neprasidėjo šiandien. Jie tylėjo, ar bent jų cypsėjimas nebuvo girdimas. Juk toje katedroje dirba ir tas pats R.Tamošaitis, ir politikas Darius Kuolys, ir A. Peluritytė, ir kiti juk ne vatnykai.
    Kodėl mes sužinome po laiko po velnių?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl kitų nežinau - bet Kuolys juk liberalas. Kodėl jam "progresyvūs" pokyčiai turėtų kliūti?

      Panaikinti
    2. Kuolys atsidavęs lietuvybei? Nuo kada taip yra? O kas gi griovė patriotinės mokyklos užuomazgas?

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-09-17 21:03

    Toks universiteto sprendimas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-23 18:05

      O ką tu jiems padarysi? Universitetų autonomija. Valdanti klika daro, ką nori. O kas pernelyg rodo nepasitenkinimą, tas gali ir darbo konkurso netyčia nelaimėti.

      Panaikinti
  7. Net SSSR laikais katedra buvo - tiek lietuvių literatūros, tiek kalbos. Rusai nesikėsino uždaryti. Uždarė savi, tyliai pritarė net ir patys ten dirbantys. Taip galima teigti, nes nesikreipė į visuomenę, nestreikavo, nemitingavo. BIJOJO prarasti darbą. Vien tik BAIMĖ valdo mus...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-24 21:27

      Daug kas dar praras. Etatų mažinimas dar tik prasideda.

      Panaikinti
  8. Nejaugi dar nieko negalima padaryt? Reikia netylėt, nepasiduot , kodėl mes su viskuo sutinkam, kodėl neprotestuojam?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O dėl ko Lietuvoje protestuojana? Dėl nieko. Abejingumas, netikėjimas, kad kažką gali pakeisti - štai priežastis. Nurėžė pensininkams pensijas, ne mano reikalas, tegul pensininkai protestuoja. Uždarė katedrą-ne mano reikalas, tegul ten dirbantys rūpinasi. Ir taip visur. Net jei paliečia patį žmogų, jis pabambės, numos ranka ir susitaikys. Nes netiki, kad ką nors gali pakeisti.
      O kad lietuvių kalba nemylima jau senai, matosi iš tv ir girdisi radio laidose :((

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2017-09-18 09:29

    Betgi pavadinimas praleistas svarbus žodis: „klasikinei“ (katedrai).

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2017-09-18 11:32

    Neverkit pas kapą... Jeigu karvė duoda pieno, galite ją nors tramvajumi vadinti.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2017-09-18 11:40

    Koks katedros pavadinimas, toks ir jos žinomumas. Ar kas nors yra girdėjęs apie Viktoriją Daujotytę už Lietuvos ribų? Gal galime pamatyti jos publikacijų tarptautiniuose žurnaluose? Kokiose užsienio konferencijose skamba jos pranešimai? Pripelijusios katedros sujungimas su klasikinės literatūros katedra tik atvers platesnius horizontus ir padės nuo dvasingo vaitojimo pereiti prie mokslo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, ir kuo gi šitas globalistinis sajūzinis homsomolas skiriasi nuo ano internacionalistinio sajūzinio komsomolo? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-09-18 17:31

      Taip, įvedus Daujotytės pavardę Web of science publikacijų paieškai, gauname NULĮ. Nei vienos publikacijos nors kiek kotiruojamame leidinyje. Tai normalu asmeniui prisistatančiam profesoriumi?

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-09-18 22:07

      Normalu. Ji rašo lietuviškai. Todėl Web of Science nereferuoja. Lituanistams ji Mokslininkė iš didžiosios raidės. Pasaulio, ne tik Lietuvos lituanistams

      Panaikinti
    4. Taigi euromankurtams lietuanistika net ne mokslas - va, kokios gender studijos jau būtų kitas dalykas. :)
      Kaip ir minėjau - homunizmo apologetai niekuo nesiskiria nuo savo komunistinių kolegų: "ką če su savo acilikusiu buržuaziniu nacionalizmu lendat - į Sąjungą reikia orientuotis, internacionalizmą! Kur publikacijos rusų kalba? Kur tarybinės aktualijos? Nėra! Tai koks če mokslas? Naikint tas pripelijuses fošystines atgyvenas! Ura! Dajoš progres ir platesnius horizontus!" :)

      Panaikinti
    5. Daujotyte yra cituojama 15-oje Web of Science straipsnių.
      https://apps.webofknowledge.com/summary.do?product=UA&parentProduct=UA&search_mode=CitedRefIndex&qid=5&SID=V1G3NIqorUSuCechup5&page=1&action=changePageSize&pageSize=50

      Panaikinti
    6. Oho, kaip vatnykas Ragelskis įsisiautėjo! :D:D:D

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2017-09-19 18:19

      Tai išeitų, kad profesorė nemoka anglų kalbos. Kažkodėl skandinavų filologai rašo ir angliškai tarptautinėje spaudoje, o mat lietuvių filologams negebėjimas parašyti kažką įdomaus tarptautinei bendruomenei pateikiamas kaip didelis nuopelnas.

      Panaikinti
    8. Tai "išeitų", kad homjaunimo aktyvistai neatsisako savo mėgstamo "ad hominem": nepavyko iš vienos pusės, tai bando iš kitos - šįsyk kaip "argumentą" pateikdami savo plikus spėliojimus. ;)

      Panaikinti
  12. Anonimiškas2017-09-19 09:41

    Skaudu ir klaiku. Manau, kad prie to daug savo jaukiu cinizmu prisidėjo dabartinis Filologijos fakulteto dekanas, kuriam kalbos dalykai nėra svarbūs, svarbus paties ir žmonos išlikimas. Lietuvių kalbos dėstymas nudrengtas iki pagrindinės mokyklos lygio. Tokio lygio, koks buvo garbių profesorių laikais, jau nebebus. Nebent įvyktų stebuklas. Nenustebčiau, jei lietuvių kalbos dalykus imtų dėstyti anglų ar prancūzų kalbomis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-23 16:59

      Norėjote pasakyti, dabartinė dekanė? Buvęs dekanas paskutinėmis savo kadencijos dienomis derėjosi, ieškojo kompromisų ar tiesiog tempė laiką, kaip ik išmanė. O kai tik jis išėjo ir buvo paskirta l.e.p., tada, kaip sako patys „reformos“ šalininkai, „reforma fakultete ir prasidėjo“.

      Panaikinti
  13. >> 2017-09-18 14:38

    „Prie ruso“ buvo vienas esminis geresnis dalykas. Tuo metu didelę lietuvių dalį sudarė nepriklausomoje Lietuvoje subrandinti žmonės arba, vėliau, tokių žmonių užauginti vaikai. O dabar didesnę dalį sudaro sovietmečiu štampuoti varžteliai ar jų vaikai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-23 17:06

      Deja, Jūsų žodžiuose yra skaudžios teisybės. Kaip prisimena dabartiniai 80-mečiai, iki kokių 1960 ar vietomis net iki ~1970 m. daugelyje įstaigų dar vyravo smetoniško kirpimo žmonės. Atitinkamai, dabar tikrai nemažai lemia buvę mokyklų komjaunimo sekretoriai, ypač švietime, kuris didele dalimi ir liko kažkoks „respublikinis“.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item