Kun. Robertas Urbonavičius. Neįveiktoji Adelė Dirsytė

Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau . Jer 1, 19 Šiandien sukanka 62 metai nuo Di...

Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks,
nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau.
Jer 1, 19

Šiandien sukanka 62 metai nuo Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės atšiauriame Chabarovske. Sovietinio teroro sistema skaičiavo eilinę pergalę, - dar vienas „piktybinis elementas“ buvo sėkmingai likviduotas. Tačiau ši pergalė iš tiesų tebuvo pralaimėjimas. Prasidėjo tikroji mokytojos Adelės misija: Dievo akivaizdoje užtarti savo tautą ir melsti gailestingumo tiems, kurie pasirinko negailestingumą. Jos beatifikacijos bylos pradėjimo Mišiose arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pabrėžė: „Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę, kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Daugelis, pasitaikius gyvenimo sunkumams, dejuoja, o kai kas net ilgisi praėjusių laikų. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis, su Juo ir mes nugalėsime dabarties sunkumus.“

Panelė mokytoja

Drąsiai galima sakyti, kad Adelė yra Tarpukario Lietuvos inteligentijos paveikslas: tų šimtų jaunų vyrų bei moterų, kurie kūrė mūsų Tėvynę remdamiesi tautiškumo ir katalikiškosios moralės principais. Šie žmonės ir buvo tai, ką mes dabar vadiname smetoninės Lietuvos stebuklu. Vytauto Didžiojo universiteto studentė, ateitininkė, Caritas, Katalikų moterų organizacijos narė, mokytoja Kauno „Saulės“ gimnazijoje, aktualių straipsnių autorė, paskaitininkė, kalbanti apie krikščionės moters vaidmenį ir vietą šeimoje bei visuomenėje. Už visų šių pareigybių slypi žmogus, kuris trokšta savo gautais talentais prisidėti prie savo Tėvynės gerovės, norintis perduoti Kristaus žinią daugybei sielų. Galima Adelę palyginti su kita jos bendraamže – Edita Štein (būsimąja Šventąja Kryžiaus Terese Benedikta), kuri iki įstodama į Karmelį buvo žinoma kaip garsiausia dėstytoja bei visuomenininkė katalikė. Turbūt neatsitiktinai Adelė pasirinko tais laikais dar neįprastą kelia – neištekėjo, tačiau ir neįstojo į vienuolyną, taip iškeldama pasaulietės moters svarbą ir vaidmenį visuomenės ir Bažnyčios veikloje.

Kryžiaus mokinė

Apie Editą ir Adelę užsiminta neatsitiktinai: ir viena, ir kita buvo išbandytos Kryžiaus papiktinimu. Edita atsidūrė Aušvico konclageryje, o Adelė – Sibiro gulaguose. (Blogis yra neoriginalus ir linkęs kartotis.) Už antitarybinę veiklą Adelė suimama 1946 m. ir taip prasideda jos Golgota Sibiro platybėse: tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje, galiausiai Chabarovske.

Mums, gyvenantiems patogiame XXI amžiuje, sunku įsivaizduoti tą gyvenimą – toli nuo Tėvynės, namų. Pilną monotonijos, kančios, kovos už išlikimą, beprasmybės... Buvo galima pasirinkti – arba prisitaikyti ir bandyti išgyventi, arba nepasiduoti ir išlikti žmogumi bei tikinčiuoju. Adelė pasirinko kovoti, - ne fiziškai, nes tai buvo neįmanoma, bet dvasiškai: savo pavyzdžiu, pamokymais, galiausiai malda liudyti, jog žmogiškumas yra neįveikiamas jokių blogio sistemų, kurių pagrindinis siekis ir buvo nužmoginti, suniekinti tobuliausią Dievo kūrinį. Bet geriau tekalba patys liudininkai:

„Buvo Kolymos pūga, verpetais sukdama sniego sūkurius. Mus, einančias į darbą, surikiuodavo po penkias ir skaičiuodavo. Skaičiuodavo tuos penketus be galo. Kai trūksta, ar vienu per daug – vėl iš naujo. Šaukia pavarde. Mes turime pasakyti numerį, prisiūtą prie nugaros ar skverno. Nuo šalčio kalena dantys. Nejaučiame nei rankų, nei kojų. O jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėsti ar gulti nesvarbu į sniegą, ar į purvyną. Viską turėdavom nuleisti tylomis. „Mergaitės“, - sakydavo mūsų geroji mokytoja, „dabar – jų valia. Turime klausyti. O jei atodūsis veržiasi iš širdies – kalbėkit su Dievuliu mintimis. Niekas nežinos, o Jis – išgirs.“

„Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gal geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Netrukus buvo ruošiamas etapas. Mus išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“

Didžiausias Adelės dvasinis palikimas, - tai sibiro lietuvių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“, - įraštintas Sibiro kankinių Tikėjimo išpažinimas. Šiose paprastose maldose, išnešiotose ir pagimdytose tikro pragaro prieangyje, spindi nepalaužtas ir kančios apvalytas tikėjimas, kuriame nėra vietos savanaudiškumui, neapykantai ar keršto troškimui, - tai vien suvargintos sielos šauksmas Dievop  de profundis (iš nevilties gelmių), tai žinojimas, kad meilė stipresnė už mirtį, o Dovydas galingesnis už Galijotą.

Žinoma, sovietinio teroro sistema negalėjo susitaikyti su tokia išsišokėle, - tad Adelė nuolat patirdavo tiek fizinį, tiek emocinį bei psichologinį smurtą. Tačiau jos vienintelė reakcija tebuvo ši: „KERŠTO KELIAS – NE MŪSŲ KELIAS. MES GALIME TIK ATLEISTI“.

Vėl grįžkime prie Editos Štein, - ji, kaip deginamoji auka, yra paaukojama Aušvico dujų kameroje, nepalikdama savo žemiškųjų palaikų; Adelės palaikų palaidojimo vieta irgi nežinoma. Taip, šios dvi blogio sistemos ištrynė bet kokį fizinį atminimą, tačiau nesugebėjo įkalinti jų dvasios.

O mes?

Bažnyčia negamina šventųjų, Ji tik atsiliepia į Dievo Tautos balsą, pripažindama tai, ką ši teisėtai gerbia, - taip buvo kartojama per pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes. Esame kviečiami atrasti šventuosius, susibičiuliauti su jais. Pasitikėti jais. Adelė, kaip ir kiekvienas Dievo Tarnas, yra ženklas ir dovana mūsų laikams. Ką jis reiškia, kur kviečia, - tai mūsų užduotis tą atrasti. Leiskimės į kelionę su Adele ir ji mus daug ko išmokys.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė, mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja Danguje. Amen.


Susiję

Straipsniai 7169268070691684728

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item