Lidžita Kolosauskaitė. Pasaulinės galios tendencijos

Aš visados stebėjausi (ir, ką čia slėpti, – stebiuosi iki šiol) žmonių mąstymo siauraregiškumu. Tarsi kiekvieno jų gyvenimas užsibaig...

Aš visados stebėjausi (ir, ką čia slėpti, – stebiuosi iki šiol) žmonių mąstymo siauraregiškumu.

Tarsi kiekvieno jų gyvenimas užsibaigtų ties nuosavu kiemu, vaikais ir darbu. Lyg pasaulyje vykstantys procesai niekaip neįtakotų jų ir jų vaikų padėties.

Aš manau, kad daug engiamų grupių galėjo išvengti engimo, jei būtų pasiryžusios išeiti už savo virtuvės ribų. Tačiau, būkime atviri, net ir vadinamieji intelektualai dažnai palaimingai nesikiša į „ne savo reikalus“. O kas yra „ne tavo reikalas“ šiame globaliame pasaulyje?

Bėda ta, kad tų „ne savo reikalų“, t.y. reikalų, kurie niekaip neįtakotų tavo ir tavo vaikų perspektyvų, nėra tiek jau daug.

Mokesčiai, teisinė sistema, biurokratinis apataras, politika, žmogaus teisės – atrodytų tokie tolimi, menkai aktualūs, tačiau realiai kiekvieną paliesiantys dalykai. Jei ne šiandien, tai rytoj.

Pavyzdžiui, šiuo metu esanti mokestinė ir monetarinė politikos realiai varo žmones į skurdą. Ne vieną – daugybę žmonių. Ir visi jie tyliai eina, kiekvienas kuisdamasis savo virtuvėje. Galvodamas, kaip išmokėti savo paskolas.

Nes už tai, ką mūsų tėvai gaudavo už dyką, mes mokame 30 m. O mūsų vaikai galimai mokės 60 m. Arba gyvens kartoninėse dėžėse kaip kokioje Afrikoje.

Nes jokios gyvenimo gerėjimo tendencijos nėra. Iš esmės tendencija – priešinga. Tarkim, prieš ketverius metus ieškojome būsto nuomai. Tai tuo metu buto nuomos kaina buvo panaši kaip dabar kambario. O kieno pajamos pasikeitė labai ženkliai? Tikrai ne daugumos.

Prieš tuos pačius ketverius metus Kaune apskritai beveik nebuvo nuomojamų kambarių, tik Vilniuje. Dabar ir Kaune – daugybė nuomojamų kambarių. Ir juos nuomajasi ne tik žalias jaunimėlis, bet ir… jauni, dirbantys žmonės.

Žmogaus darbo 40 val. per savaitę nebeužtenka išsinuomoti atskirą būstą. Tokia štai „gyvenimo gerėjimo“ tendencija.

Ir aš nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu kas nors imtų gerėti, nes visuotinė tendencija yra koncentracija, konkrečiai – galios koncentracija vienose rankose.

Smulkusis verslas daužomas lazdomis ir kirviais, jo vietą užima praktiškai vien didžiulės kompanijos, dažnai net tarptautinės. Smulkiąjam verslininkui dar leidžiama įkišti koją ten, kur didiesiems nėra įdomu (kavinės, kioskeliai, turgus), tačiau ateis laikas ir šiose srityse bus padarytos reformos, kad negalės bet kas gauti patento ar atsidaryti kavinukės.

Valstybių valdymas taip pat perkeliamas, tiesiog atskiriamas nuo tautos. Tarkim, Lietuvai didesnę reikšmę turi Briuselio nei Vilniaus sprendimai. Kuo tai skiriasi nuo tada, kai mums nurodinėdavo iš Maskvos?

Bet nepaisant akivaizdžios globalizacijos, integracijos ir monopolizacijos įtakos kiekvieno iš mūsų – ir ypač mūsų vaikų – ateičiai, niekas tuo nesirūpina.

Mūsų negąsdina, kad prarandame teisę tvarkytis savo gyvenimą ir kad, nepaisant to, ką išsirinksime į Seimą, bus, kaip nuspręs Europos Sąjunga (ar nieko neprimena?).

Mūsų negąsdina, kad mes net neberaginame savo vaikų būti nepriklausomiems ir turėti savo verslą (nes suprantame, kad tas beveik neįmanoma), o mokome gerai baigti mokslus ir būti klusniais tarnautojais.

Vienas žmogus, kurį labai gerbiu, yra pasakęs, kad „prisitaikymas – sveikos psichikos požymis“, bet tai vienas tų atvejų, kai niekaip negaliu su juo sutikti. Juk visi blogiausi dalykai pasaulio istorijoje nutinka kaip tik dėl prisitaikymo – dėl to, kad žmonės, net jausdamiesi blogai ir suprasdami, kad situacija yra bloga, veikiau ignoruos faktus nei bandys juos keisti.

Galios koncentravimo tendencija neišvengiamai veda į tai, kad didžiuma pasaulio (bent jau Vakarų valstybių) gyventojų taps dar labiau pažeidžiami ir dar lengviau valdomi.

Jau dabar vis dažniau pastebiu žmonių baimę kalbėti – po nuoširdesnio pokalbio beveik visados seka prašymas jo neviešinti. Problemos slepiamos visur – valstybiniame sektoriuje ypač. Net jei visa institucija žino, kad kas nors vyksta blogai, vis tiek visi išsijuosę meluos, kad viskas taip, kaip turi būti.

Nes iškėlus kokį nors nepatogų klausimą galima susilaukti visokiausių neigiamų pasekmių.

Išties man atrodo, kad tas žmogaus pasodinimas ant „vartojimo adatos“, tas neadekvatus būstų išbranginimas, tie brangūs, bet trumpai tarnaujantys daiktai yra elementarus kontrolės įrankis.

Žmogus priverstas susitaikyti su bet kokia neteisybe, kad tik jis pats ir jo šeima turėtų valgyti ir stogą virš galvos.

Taip, šiuolaikinio europiečio nebeplaka botagu. Jį plaka paskolomis ir mokesčiais. Jis toks pats silpnas kaip ir jo pirmtakai, kurie arė ponui dirvą iš baimės gauti botagu į kuprą.

Tik ne botago jis bijo. O skurdo.

Tačiau kuo mažiau nuo žmogaus priklauso, tuo didesnė skurdo rizika.

O nuo šiuolaikinio žmogaus nebepriklauso beveik niekas, kadangi valdžia – kažkur ten Briuselyje (net neaišku, kaip su ja susikalbėti), darbo vietos – tik pas ponus, savai kokiai veiklai, kad ir duodančiai minimalias pajamas, beveik nėra galimybių – licencijos, mokesčiai, reikalavimai. Ir, aišku, visa tai tauškiant apie kažkokią „laisvą rinką“, kurios niekas nematęs.

Taigi, didžiausia šių laikų problema yra ne skurdas, ne socialinė atskirtis ir net ne kainos. Didžiausia problema yra galios koncentracija vienose rankose, nes būtent dėl to atsiranda kiti jau minėtieji reiškiniai – skurdas, socialinė atskirtis, nedarbas, aukštos kainos ir pan.

Tačiau ar girdėjote, kad kas nors bent jau įvardytų šią problemą? Nekalbant apie mėginimus ją spręsti?

Ne!

Žmonės kaip tik kvailinami apie „globalios ekonomikos“ naudą, verslo milžinų kuriamas darbo vietas ir poreikį dar labiau viską globalizuoti bei monopolizuoti, t.y. dar padidinti galios koncentraciją.

Logiškai plaukia išvada, kad daugumos žmonių ekonominės bei socialinės galimybės, o atitinkamai – ir jų balso teisė sumažės iki nykstamai mažo dydžio.  Tokio mažo, kad Sovietų Sąjungos planinė ekonomika ir „vadovaujantis partijos vaidmuo“ atrodys kaip gero gyvenimo ir laisvo žodžio etalonas.

Susiję

Lidžita Kolosauskaitė 1553388938037248025

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2017-08-16 14:33

    Autorės diagnozė tiksli, o kokie siūlymai, pakeičiant situaciją?

    Manau, kad pagal dabartinę situaciją, nėra išeities iš šios situacijos.

    Ir pagrindinė priežastis visos tos beviltiškos situacijos - iš žmonių yra išplėštas tikėjimas. O tai keičia daug ką:

    Prastą situaciją Lietuvoje galime sulyginti (tebūnie tai grubus palyginimas) su padėtimi lageryje. Kalinys, kad ir sunkiai būdamas, bet jis turi ką prarasti, t.y. gyvybę. Ir jei jam pasakoma, kad tu girdi maištauk ir galbūt daugelio maištas pagerins situaciją lageryje, kalinys vargiai tam ryšis: jis gali dėl to prarasti gyvybę, o jei praras gyvybę, koks jam skirtumas, kaip ten bus lageryje ateityje.

    Tam, kad žmonės pasiryžtų kažką keisti, jiems būtina turėti kažką vertingesnio nei dabartinė, kad ir skurdi padėtis ar gyvybė. Tą turi tik tikintys žmonės.

    Netikintys žmonės neturi tos prabangos, jiems svarbi turima jų padėtis ir gyvybė, todėl jie nieko nedarys.

    Jie gyvena pagal principą: geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje.

    O to kažkam ir reikia, kad jie taip manytų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Antra vertus, jei tikėjimą suprasime kaip religiją, iš to tikėjimo irgi gali būti mažai naudos: iš vienos pusės, religija akcentuoja pomirtinį gyvenimą, tad yra nemenka rizika, kad tikintis žmogus tiesiog koncentruosis į save, kad nukeliautų rojun, o ne plėšysis dėl geresnio žemiško gyvenimo. Iš kitos, jo pasipriešinimas galimai bus susijęs tik su tikėjimo laisve - t.y. ar jis turi sąlygas praktikuoti savo tikėjimą, ar ne. Pavyzdžiui, kiek aktyvus būtų buvęs katalikų antibolševikinis pasipriešinims, jeigu bolševikai nebūtų buvę aršūs ateistai, tuo pačiu agresyviai primetantys savo pseudo-religiją (Leninas vietoj Kristaus, šviesus komunistinis rytojus vietoj dangaus karalystės, vadų portretai vietoj šventųjų paveikslų ir mitingai vietoj mišių)?

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2017-08-16 17:00

      Na, Pikc, šiuo atveju esate neteisus. Tikintys žmonės nesikoncentruoja į save, nes būtina daryti artimo gerus darbus.

      Paprasčiausias pavyzdys - Maksimilijonas Kolbė - nuėjęs mirti už kitą kalinį, bei Motina Teresė, visą gyvenimą paaukojusi dėl Indijos vargšų (reikia atkreipti dėmesį - ne dėl tenykščių krikščionių, o dėl vargšų).

      O ir Lietuvoje - tarybiniais metais absoliuti dauguma taip vadinamų religinių ekstremistų - buvo tikintys žmonės, ėję į kalėjimus ir mirtį ne dėl savęs, o dėl kitų.

      Galima žinoma ginčytis, kas būtų, jei Leninas būtų, bet faktai yra tie, kad tikintys kovojo, o ne bedieviai.

      Beje, Lietuvos partizanai irgi dauguma buvo tikintys ir kovojo pirmiausiai ne dėl religijos, o dėl Tėvynės laisvės.

      Todėl šių faktų šviesoje ir sakau - ne bedieviai ką nors padarys Lietuvoje, kad visiems Lietuvoje būtų geriau, o tikintys ir kurie tai darys pirmiausia ne dėl savęs, nes dėl savęs įtariu tie norintys kažką daryti greičiausiai jau yra susitvarkę sav asmeninius gyvenimus ir dėl savęs jiems jau kaip ir poreikio nebūtų kažko keisti.

      Panaikinti
    3. Na, karitatyvinė veikla visiškai nebūtinai reiškia pasipriešinimą galios koncentracijai - dažniausiai tai tėra bandymai sušvelninti jos pasekmes, ir tiek (beje, teoriškai įmanoma, kad tokia veikla bus netiesiogiai netgi naudinga tai galios koncentracijai, kadangi šelpiamiesiems bus lengviau išgyventi, ir vyks emocinis poslinkis nuo pasipiktinimo neteisybe link dėkingumo už pagalbą). Dėl pokario - slidus reikalas. Pirmiausia, kaip ir sakiau, nežinia, kokia būtų tikinčiųjų reakcija, jei bolševikai nebūtų kovoję prieš tikėjimą, o antra, besipriešinantys buvo išauklėti NE TIK religinėje, bet ir PATRIOTINĖJE dvasioje, tad klausimas, ar teisinga būtų teigti, jog netikintis patriotas nebūtų kovojęs dėl Tėvynės laisvės - t.y. kad būtent religija, o ne patriotizmas buvo pasipriešinimo "varomoji jėga".

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-18 04:26

    Autore tikrai nusipelno gero zodzio. Taip glaustai ir tiksliai ar taikliai ivardinti letai slenkanti daugiameti procesa.Cia tikrai reikia minties aiskumo ir sugebejimo izvelgti .
    Ir is ties tai kas vyksta tera letas "kilimas" I nauja baudziavos pakopa.Tad nenuostabu kad autore pabaigia straipsni prisiminimu apie sovietini laikmeti ir karcia ironija apie jos geruma.
    Kita vertus pameginkite paaiskinti visa tai , tarkim , ponui V. Lansbergiui ir jo remejams at net "laisvoje" spaudoje skelbiantiems "gera naujiena" apie kylanti gyvenima banku klerkams , kurie prisistato beje "ekonomistais". Tai akyvaizdu - beviltiska.
    Tad kur iseitis? Pradziai pakaktu minties jau pagarsintos sio tinklapio puspaliuose- mes esame laisvi zmones! Nuo to ir pradekime!
    Pagarbiai .
    Aciu uz puiku straipsni.


    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-09-07 16:40

    Kuo toliau, tuo labiau valstybės tampa miražu laisvosios rinkos monstro šešėlyje.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-09-11 14:48

    <<<>>. Vienus plaka, kitus nuperka už valstybės iždo podačkas; išmokas tremtiniams , jų vaikamsir gal būt net anūkams , ,tai vertinu kaip nusiperkamą lojalumą valdžiai. Jis nuperkamas iš mokesčių mokėtojų pinigėlius... Prisiminus laikus, po karo , kolchozinius, tie kurie nebuvo ir išvežti, nes kai, kuriems pasisekė pasislėpti nuo "vežimų" ir gyventi nuolatinėje baimėje kiekvieną naktį ir dieną laukiant ateinant vienų ir kitų... Tad tampa suprantamas tas buvusių tremtinių tuos kurie buvo neišvežti , ko gero, tyliai įvardinti kaip kolabaravusius su sovietine valdžia. Čia , spėju jau yra susipriešinimo požymis, kuris neviešinamas, apie kurį nekalbama ir yra netiriamas. tarp kitko, labai daug tokių pseudo kovotojų už Lietuvos laisvę išdygo kaip grybų po lietaus , nes, kad buvo koks nors ryšininkas 15-metis bernelis tuo metu, užteko kokio nors jau pažįstamo partizano statusą turinčiam "piliečio" paliudijmo ...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-09-12 23:04

    Kurlink veda tokia daugelį ištikusi ir sąmoningai modeliuojama nežinia - sunku pasakyti. Štai įsivaizduokime šeimą, kurioje tėvas ir motina yra nuolat slegiami baimės apie begalinius kreditus. Lengva įsivaizduoti tą liguistą emocinę atmosferą namų - kurie netgi nėra tokios šeimos namai, jie priklauso bankui - sąlygomis. Ką mato ir kokį supratimą apie pasaulį ir apskritai apie gyvenimą įgyja tokios šeimos vaikai? Arba štai kalbama apie nuteistųjų reabilitacijos programas. Išėjęs iš kalėjimo, net ir labiausiai norintis pasitaisyti žmogus ir vėl patenka į tokią aplinką kurioje nėra akcentuojami jokie moraliniai kriterijai, o vien tik sausas, racionalus siekis įgyti daugiau skaičių - taip, skaičių, nes kuo toliau, tuo labiau pinigai tampa tik fikcija. T.y. - bausmę atlikęs nuteistasis ir vėl atsiduria tokiose sąlygose, kuriomis jis nusikalto - kaip galima tikėtis, kad žmogus pasitaisys? Ką galvoti vargšmas beglobiams vaikams ir nelaimingiems, vienišiems senukams, kuriemms kiekvienas švelnus žodis ir nuoširdus atidumas visad atrodo kaip saulės šviesa? Žmonių priešinimo priemonės šiandien tokios pasibaisėtinos ir taip užmaskuotos ,,geromis manieromis'' ir ,,universitetų diplomais'', kad verta prisiminti - Jėzus Kristus savo apaštalus pasirinko ne iš rūmų didikų, ne iš valdovų, karių ir turtuolių - visi Kristaus apaštalai yra paprasti žmonės.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item