Algirdas Endriukaitis. Susidorojimo potekstė - ne demokratija ir procedūros, o Lietuvos valstybės likvidavimo judesys

Prof. R. Vilpišausko procedūriniai argumentai, pateisinantys priimtus sprendimus dėl V. Radžvilo eliminavimo iš Lietuvos valstybės suvere...

Prof. R. Vilpišausko procedūriniai argumentai, pateisinantys priimtus sprendimus dėl V. Radžvilo eliminavimo iš Lietuvos valstybės suvereniteto ir ateities svarstymo, disonuoja Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejui, teigiančiam istorinį valstybės tęstinumą. Pasitvirtina teiginys, kad suverenitetas neturi poilsio dienų ir atostogų. Valdantysis elitas, regimai konservatoriai, suformulavę konceptualiai modernų tylų suverenios Lietuvos valstybės nuleidimą į pakalnę („Globali Lietuva“), o socialdemokratai iškėlę šimtmečio jubiliejaus paminėjimui tos pačios idėjos tąsą oficialiu klastingu šūkiu „Įkvėpti ateities“, kuris reiškia ėjimą nežinia kur, kaip, kiek ir dėl ko. Visa tai reiškia valerijonų lašus nuo širdperšos, kaip ir antros arba trečios pilietybės suteikimo raminantis kapituliacinis kompresas.

Dėl pastarosios lietuvių įkvėpimo formuluotės yra svariai pasisakiusi Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Murcienė: „Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europos tauta ir jus tai įkvepia?“ („Respublika“, 2017 07 07) Ką ir pridursi.

Ir dar vienas focus marocus, arba graži apgaulė, istorijos kančioms ir pralietam kraujui neva pagerbti. Sąmoningai nutylime to Akto turinį, suverenitetą, tautinę valstybę, o klastingai garsiai būgnijame tik apie datą ir tik įvykio faktą - toks modelis Lietuvoje jau „euroentuziastų“ užsuktas ir tuščiai skamba. Tai patriotų užliūliavimas. Tokioje laukymėje, vienaip ar kitaip kalbant, yra sunku sulyginti V. Radžvilo intelektą ir nagrinėjamas Lietuvos nykimo tendencijas su jaunų, gyvenimo negrūdintų studentų patirtimi ir teikiamomis Lietuvos istorinėmis derekonstrukcijos pretenzijomis, kaip ir prof. R. Vilpišausko kalbėjimas apie valstybę kaip kažkokią su niekuo nesusietą abstrakciją beorėje erdvėje, tik žaidybinį autonominį procedūrinį žaidimą dangaus prieangyje ir sąvokos „Tegul meilė Lietuvos“ nebuvimą arba nutylėjimą.

Šiuo metu globalistų, kaip naujojo, paskutiniojo, neatsakingo, dirbtinio zovadinio kratinio adeptų, pastangomis vyksta aktyvus Lietuvos išvalstybinimas, išnacionalinimas ir išistorinimas. Mūsų „mylimos“ KGB laikais nesutinkantiems būti pavergtiems buvo klijuojamos etiketės: „buožė“, „buožės pakalikas“, „klerikalas“, „juodaskvernis“, „nacionalistas“, „praeities garbintojas“, „antitarybininkas“, „tikrovės juodintojas“, „tikrovės šmeižikas“. Tokia etiketė tramdė ir malšino aplinką, morališkai teisino represijas ir leido išmesti iš darbo, atimti turtą, ištremti, siųsti į lagerį arba kalėjimą. Dabar valdžią ir turtuolius aptarnaujantys globalistiniai informatoriai ta istorine bolševikine patirtimi klijuoja savo naujas etiketes: „nacionalistas“, „radikalas“, „homofobas“, „ksenofobas“, „populistas“, „marginalas“, „kraštutinis dešinysis“, „ultra“, „visiškai neįtakingi“, „euroskeptikas“, „europesimistas“, „talibas“, „kone kanibalas“ ir panašiai. Savaime aišku, kad valia triuškinti tuos, kurie pasisako už valstybės suverenitetą.

„Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų - Homo Europaens.“ (Hermanas van Rompuy, ES Vadovų Tarybos pirmininkas, „Respublika“, 2015 01 09).

Šiame Lietuvos pasaulyje nėra nieko naujo: V. Kapsukas nubėgo pas Leniną, A. Sniečkus - pas Staliną. Dabar išsirikiavusi eilė Briuselyje. Pavardžių sąrašas, netgi konkuruojantis, istorijai yra sudarytas - „Kad Lietuvai būtų geriau“. Klausimas kitas: kokiame Lietuvos garbės ar negarbės istorijos sąraše bus tie „naujausio, geriausio, tikriausio ir paskutinio“ pavaldumo ištroškę asmenys, patenkinti vien gautomis Lietuvos teritorijos administravimo teisgalėmis.

M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ lieka užmiršta, kaip ir suverenitetas su istorija, su himnu. Taigi pasaulio egzistencinės raidos suvokimas, žmogiškojo orumo, savigarbos ir išdidumo turėjimas lemia, kuo liekame: trąša ar augalu. Paradoksas: išsivadavome, kad išnyktume. Ir net ne dėl Rusijos tankų.

2012 02 03 Europos federalistų sąjunga Lietuvoje (ne Lietuvos, o Lietuvoje, kaip Europos padalinys!) savo rezoliucijos 7 str. užrašo: „Sveikiname EP pastangas sukurti bendrą pan-europinę apygardą renkant tam tikrą skaičių EP narių iš europinėms politinėms partijoms atstovaujančių transnacionalinių sąrašų.“ Įsivaizduokime, lietuvaitė į EP balotiruosis Italijoje, o prancūzas - Lietuvoje! Kuo ne proletarinis internacionalizmas?

Ar tie devyni pasirašiusieji studentai prieš profesorių V. Radžvilą - Ieva Galkytė, Žilvinas Damošus, Paulina Palaikytė, Skirmantė Žukauskaitė, Joana Albertavičienė, Justina Ražanaitė, Tautvydas Pipiras, Ieva Miklaševskaja, Monika Glinskytė - apie Lietuvos valstybės ateitį pasaulio egzistencinių problemų krizių fone, tarkim, pavartė Tilo Saracino „Vokietija: savilikvidacija“ (2012 m.), Žano Pjero Ševemano „1914-2014. Europa išeina iš istorijos?“ (2016 m.), Patriko Bjukineno „Viršvalstybės savižudybė“ (apie JAV, 2016 m.), Nialo Fergiusono „Didysis išsigimimas“ (2016 m.), Semo Josmano „Šaltojo karo samdinys“ (2016 m.), Frensio Fukujamos „Valstybės tvarkos užgesimas“ (2016 m.) knygas, ar lengvatikiškai įtikėjo H.van Rompėjaus apšvietos išmintimi?

„Monarchas valdžią gauna iš Dievo, o H.van Rompėjus, sprendžiant iš jo pareiškimų, - iš kažkokios europietiškos dvasios. Kaip ir monarchui, jam visiškai nereikia tautos mandato, nes jo valdžios šaltinis - Europa, susidedanti ne iš realių žmonių, o aukštų idėjų ir abstrakčių vertybių, kurių tikras suvokimas suprantamas tik siaurai briuselinių biurokratų daliai. Gal mums geriau būtų karūnuoti van Rompėjų, kad kartą ir visam laikui išspręstume jo legitimumo problemą. Vienaip ar kitaip, ši pareigybė neturi nieko bendro su demokratinio valdymo principais.“ Steve'as McCormickas, britų politologas (2012 02 07).

Gal teisus čekų filosofas Tomašas Hoskovecas: „Periferijoje esama šalių, kurios tų vertybių kainą suvokia mirdamos.“ („Literatūra ir menas“, 2003 04 25)

Taigi esame sustoję prie negalimos pažinti ribos „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Istoriškai reikšminga, kad to neįvertina ir kai kurie profesoriai su studentais manydami, kad 1918 m. vasario 16 d. Aktas beviltiškai paseno ir mūsų kelias yra H.van Rompėjaus išminties kelrodis, kuriuo abejojantieji privalo būti už universiteto ribų. Apie tai skamba 1918 m. vasario 16-osios varpai? Taigi, sprendėjai - „Ateities įkvėpti!“


Susiję

Politika 1676925290609843430

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-08-14 17:52

    joo,dėkui autoriui.Kiekvienas sakinys,tarsi peilis į širdį...Tik ar žmonės tuos dūrius pajus,ar atsipeikės...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-15 02:07

    Ačiū Autoriui, puikiai parašyta. Anot patarlės: ,,Tiesus žodis - kaip kartus vaistas: nemalonus, bet pagydo.'' Pagaliau viskas pradedama įvardinti labai teisingai - pirmasis tvirtas žingsnis pimryn. Taip, būtent pirmyn, o ne atgal, nes įvardinti tai, kas yra iš tiesų, yra jau labai didelis pasiekimas. O tai labai svarbu - ypač puiku, kad šitokius argumentus išsako garbingo amžiaus kartos atstovas - reikia manyti ir tuo pačiu tikiuosi, kad jis turi daug bendraminčių. Vertinant dabartinius įvykius ir faktus, panašu, kad globalistų ir genderistų išpuoliai - laikinas reiškinys, nes jau akivaizdžiai yra prasidėjusi šių negatyvų vidinė destrukcija - aišku, su tokia jų ideologija kitaip ir būti negali. Būtų puiku, jeigu ProPatria tinklalapiu rašantys intelektualai parašytų straipsnių seriją ape bendrojo psichologinio klimato formavimą Lietuvoje bei kas ir kokiomis priemonėmis tai daro. Kas papildys?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Teisybe - Zmogus mirdamas irgi gal speja suvokti gal ne koks grazus gyvenimas ir kiek dar glima butu nuveikti nenuveiktu darbu bet jau pervelu ... taip ir su Lietuva ir jos Lietuveis...nes veikdami jie nevisalaik suvokia ka daro...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-08-15 19:05

    Teisingas straipsnis, gerai logiškai pastebėta, deja padaryti jau nieko negalima, inercija visada neša mases, o masių visada dauguma, esminis demokratijos dėsnis, protingų daugumos būna labai retai, o gal ir nebūna.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-15 21:32

      Tai ir yra didžiausio Lietuvos ir apskritai visos žmonijos priešo - bolševikinės revoliucijos Rusijoje - sukurtų struktūrų siekis: formuoti jiems reikalingą inerciją. Kruopščiai parenkant savo prigimtinėmis ir psichologinėmis savybėmis tinkamus žmones, atidžiai stebint situaciją ir visaip ieškant išdavikų - sakykime, tokių parsidavėlių, kaip Karbauskis, Paksas ir kiti. Argi ne taip? Dar ką nors?

      Panaikinti
    2. Panašu, kad komentaras rašytas, visiškai neskaičius straipsnio. Tai, apie ką autorius rašo, yra labiau Anūko šutvės ir "socdemų", o ne Karbauskio "specializacija", jeigu ką. ;) Ir apskritai, dabartiniai išdavikai į Briuselį, o ne į Maskvą žiūri (žr. straipsnį). O Karbauskio (kuris, tiesą sakant, čia visai "ne į temą") problema ta, kad prisiėmė į savo partiją visokių veikėjų, kurių nuostatos visiškai priešingos "valstiečių" rinkiminei programai.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-16 01:45

      Ne visai Karbauskis ,,ne prie ko''. LŽVS labai gudriai dangstosi kai kuriomis ES direktyvomis ir deklaruojamomis nuostatomis, o Karbauskio verslo - jei tai tik verslo ryšiai, kuo neįmanoma patikėti - ryšių su Rusija paneigti neįmanoma. Ir kaip tik LŽVS ,,profesionalai'' su savo prasimanymais daro nemažai žalos Lietuvai. Ir šiuo metu Lietuva vėl yra tarp dvejų ugnių: nuolatinės grėsmės iš Rytų ir netikėto negatyvo antplūdžio iš dalies ES valdžios. O tai, kad kai kurie aukšti ES veikėjai pasipriešino JAV sankcijoms dabartiniam Kremliaus kabinetui, irgi yra pakankamai iškalbingas faktas. Paprasčiau sakant, energetikos vamzdžiai iš Rytų palaipsniui papirko ir sukūrė kai kurias grupuotes Europoje, kurios dabar pretenduoja į vadovavimą ES. O epizodas su prof. V.Radžvilu yra tik bendrosios mozaikos fragmentas.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-08-16 09:58

      "Ir šiuo metu Lietuva vėl yra tarp dvejų ugnių: nuolatinės grėsmės iš Rytų ir netikėto negatyvo antplūdžio iš dalies ES valdžios."


      Galima daryti išvadą, kad tai jau ne dvi atskiros ugnys, o viena jungtinė, koordinuota ir mirtinai pavojinga ugnis. Bijau, kad reikia turėti omenyje ir trečią tikėtiną jungtinės ugnies dėmenį - musulmonus Europoje ir už jos ribų.

      Panaikinti
    5. LVŽS yra tiek eklektiškas kratinys, kad kaip apie partiją apie juos net nelabai yra kaip kalbėti. Libkonų skleidžiami Karbauskio įtarinėjimai dėl ryšių su Rusijos valdžia tęsiasi nuo pat rinkiminės kampanijos pradžios - bet kur įrodymai? Antra vertus, kaip ir sakiau, A. Endriukaičio straipsnis - ne apie Rusijos įtaką, todėl ir "ne į temą". "Euroentuziastai" mūsų valstybę griauti kuo puikiausiai sugeba ir be rusų pagalbos (nors, be abejo, tokia šitų "didžeiseis ir vieninteleis kovotojais su Rusija" apsiskelbusių fruktų veikla tai pačiai Rusijai irgi labai naudinga)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-08-17 00:04

      Karbauskis negalėjo tapti K.Prunskienės aplinkos žmogumi atsitiktinai. Lygiai kaip ir jo verslo sėkmė Rusijoje negali būti atsitiktinė - Rusijos tarnybos to neleistų, jeigu už Karbauskio verslo sėkmės nebūtų tiesioginių Kremliaus politinių interesų. Kad sėkmingas verslas su Rusija gali būti užmaskuotas penktosios kolonos Lietuvoje finansavimas - tai jau seniai vieša paslaptis. Štai Siemo narys Tomilinas, kuris ypač daug nuveikė, kad būtų sužlugdytas ,,Hitachi'' projektas, dabar yra Lietuvos Seimo narys. Kam LŽVS prireikė žmogaus, kuris ypač aktyviai veikė prieš Lietuvos energetinės strategijos projektą? Dėl straipsnio turinio: ar galima išvada, kad akcijos prieš prof. V.Radžvilą prasidėjo kaip tik tada, kai jis palygino ES su Sovietų Sąjunga? Kokiu būdu dvi Sąjungos įgijo paralelių? Beje, komentatorius 09:58 tiksliai pastebėjo, kad tai - cit.: ,,viena jungtinė, koordinuota ir mirtinai pavojinga ugnis''. Taip vaidinamųjų ,,euroentuziuastų'' veikla ir deklaruojami siekiai yra tokie, kad jie kaip tik parankūs dabartinio Kremliaus kabineto interesams.

      Panaikinti
    7. Na, prie Hitachi projekto žlugimo labiausiai prisidėjo libkonai (ir, atsižvelgiant į aplinkybes, aš visiškai nesu tikras, ar tai buvo naudingas projektas - kaip ir Ignalinos AE uždarymas). ;) Bet mes krypstame nuo temos - straipsnis ne apie tai.
      O "akcijos" prieš V. Radžvilą prasidėjo apskritai dėl to, kad jis negarbina Šv. Eurosajūzo, o jau lyginimas su SSRS (nors paralelės, šiaip jau, akivaizdžios) tebuvo "paskutinis lašas" eurohomjaunimo fanatikams. Lietuvoje gyvenantys "euroentuziastai" nėra savarankiška grupuotė - jie tiesiog retransliuoja eurosajūzo politbiuro poziciją (kaip LLKJS retransliuodavo VLKJS poziciją, ar LKP - TSKP poziciją). Jie - burna, o ne smegenys. Smegenų ten nėra. Na, o Eurosajūzo politbiuras, manau, neturi tikslo vykdyti Maskvai palankią politiką - jie tiesiog fanatiškai siekia įgyvendinti savo liberal-neomarksistinę ideologiją nesigilindami į tai, kam tai naudinga, o kam ne. Ekonominiai interesai - kitas dalykas, bet ten irgi jie momentinės savo naudos žiūri, spjaudami į bet kokia pasekmes artimoje ar tolimoje ateityje tiek sau patiems, tiek visiems aplinkiniams.
      Taigi, nesu tikras, ar sutikčiau, kad šita "ugnis" yra "jungtinė" ir "koordinuota", bet kad ji "mirtinai pavojinga", ginčytis negaliu.

      Panaikinti
    8. Anonimiškas2017-08-17 23:48

      Būtent taip - ugnį įžiebusia kibirkštimi tapo kaip tik ES ir SSRS palyginimas. Štai čia ir yra esminis klausimas (turiu omeny prieš prof. V.Radžvilą nukreiptus pareiškimus) - kodėl būtent šis palyginimas taip aktyvavo visus, kaip Jūs juos pavadinote - ,,eurohomjaunimo fanatikus''? Ir kaip atsitiko, kad ES ir SSRS apskritai įgijo paralelių? Kalbant apie ,,Hitachi'' projektą - esu 100% tikras, kad jis yra gyvybiškai reikalingas Lietuvai. Jeigu būtų kitaip, šio projekto neutralizavimui nebūtų buvę mestos tokios didelės oponentų pajėgos ir nebūtų pradėta taip skubiai statyti Astravo AE - šios atominės elektrinės faktiniai valdytojai tikisi naftą ir dujas pakeisti elektros energija; o tai veliau velgi gali tapti politinio šantažo priemone. Jokiu būdu negalima importuoti elektros energijos iš Astravo AE, o štai turint savo AE elektros energiją į Rytus eksportuoti būtų tikrai galima - be abejo, Astravo AE scenaristai ir režisieriai šitai tikrai numatė.

      Panaikinti
    9. "Ir kaip atsitiko, kad ES ir SSRS apskritai įgijo paralelių?" - ir kaip atsitiko, kad marksizmas ir neomarksizmas apskritai įgijo paralelių? :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-08-16 13:00

    Kaip visada gerb.Algirdas Endriukaitis aukštumoje-sako taip lyg pati Lietuva šneka jo lūpom.Kaip būtų puiku jeigu visi mūsų vyresnieji būtų tokie..

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-08-17 11:57

    Nepriklausomybės Akto signataras A. Endriukaitis garbingai, nuosekliai pasisako už Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Tikrai taip - prie Briuselio vartų nuolankiai tarnauja visų pirma liberalai su euro derybininku Auštrevičium priekyje, konservatoriai su Landsbergiais priekyje, prie jų darniai prisijungė socdemai. Jie lankstosi, tarnauja ir pataikauja Briuseliui, o ne Lietuvos valstybei , ne Lietuvos žmonių gerovei, ne Lietuvos vertybėms ir susiklosčiusioms tradicijoms. Net neatsiklausia Lietuvos žmonių ar mes norime viską atiduoti į bendrą katilą, ar mes norime tik bendradarbiauti ekonomiškai, turėti bendrą gynybą, bendrauti švietimo-kultūros klausimais. Tačiau yra mūsų tautos vertybių, kurių nenorime atsižadėti: tai tradicinė šeima, lietuvių kalba, žemė, kiti protėvių papročiai, susiklostę per tūkstančius mūsų tautos gyvavimo metų.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Kaip bebūtų apmaudu, bet tenka pripažinti, jog ir V. Radžvilas pila vandenį ant to paties malūno rato, kaip ir "prie Briuselio vartų nuolankiai tarnauja visų pirma liberalai su euro derybininku Auštrevičium priekyje, konservatoriai su Landsbergiais priekyje, prie jų darniai prisijungė socdemai. Jie lankstosi, tarnauja ir pataikauja Briuseliui, o ne Lietuvos valstybei , ne Lietuvos žmonių gerovei, ne Lietuvos vertybėms ir susiklosčiusioms tradicijoms." Maža to, ir gerbiamas Algirdas Endriukaitis naudą neša tiems patiems malūnininkams. Skirtumas tik tas, kad Pikc'o paminėti - sąmoningai, o šie - iš nesupratimo, ką daro, nes veikia uoliai prisilaikydami transnacionalų-globalistų primetamų taisyklių. Nė nebando analizuoti, kam tokios taisyklės reikalingos. Veikia be vidinio derinimosi tarpusavyje, ištransliuodami absoliučiai viską į viešumą. - Taip jie patys išduoda save ir tampa visiškai nepavojingais tiems, prieš kuriuos, tik įsivaizduoja, jog kovoja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item