Vidmantas Valiušaitis. Kokias Rusijos grimasas parodė NATO filmas apie „miško brolius“

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, ...

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami, ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.

De Maistre‘as 14 metų praleido Rusijoje, nuo 1803 iki 1817 m. vykdė Prancūzijos pasiuntinio misiją tuometinėje imperijos sostinėje Sankt Peterburge, parašė išraiškingų, iki šiol aktualumo nepraradusių knygų apie rusų mentalitetą, kultūrą bei papročius.

Pasaulio gelbėtojai

Gaila, lietuviškai de Maistre‘as faktiškai neišverstas, o prancūzų kalba Lietuvoje vartojama labai ribotai. Rusai turi jo nemaža išsivertę, nepaisant to, kad skaityti de Maistre‘ą jiems vargu ar yra labai malonu, ypač veikalą „Rusų religija ir papročiai“.

„Tereikia šitiems vergams gauti laisvę ir jie kaip mat paklius į nagus prievaizdams, daugiau nei įtartiniems, ir šventikams, neturintiems nei tikėjimo, nei žmonių pasitikėjimo. Būdami nepasiruošę laisvei, jie neabejotinai ir nejučia nuo prietarų kris į ateizmą, nuo pasyvaus paklusnumo – į nevaldomą veiklumą. Laisvė paveiks jų aistras taip, kaip stiprus vynas paveikia žmogų, prie jo visiškai nepratusį. Patys šios laisvamanybės vaizdai ištvirkins netgi tuos, kurie nenorės tame dalyvauti.“

Taip apie rusus rašė prancūzas šimtmečiu anksčiau, negu jo žodžius kruvinu bolševikiniu perversmu ir septynis dešimtmečius tvėrusia, daugiausia nekaltų aukų istorijoje nusinešusia despotija patvirtino patys rusai.

Dabar iš tos despotijos išsilukštenęs režimas, garbinantis ir sau pavyzdžiu statantis jo valdovus–budelius, kaip simbolinį tapatybės tęstinumą perėmęs ir jų naudoto himno melodiją, aiškina mums mūsų istoriją ir moko demokratijos. Šimtmečiais gyvenę priespaudoje, niekada nesukūrę žmoniškų sąlygų savo šalies piliečiams, bet nuolat engę, persekioję ir skriaudę kaimynus, jų sąskaita nepaliaujamai plėtę imperiją, tenkindami nepasotinamą svetimų žemių troškulį, rusai šiandien vėl jaučiasi pasaulio „nuo fašizmo“ gelbėtojai.

Politinis manevras – „ateiti į pagalbą“

Turiu galvoje Maskvoje kilusį susierzinimą NATO paskelbtu trumpu dokumentiniu filmu apie Baltijos šalių partizanų kovą prieš sovietinį režimą. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova paskelbė, kad tokiam „istorijos iškraipymui, sąmoningai platinamam NATO, siekiant pakirsti Niurnbergo teismo išvadas, būtina užkirsti kelią! Jeigu šiandien Bandera – herojus, o „miško broliai“ – partiznai, gelbėję Baltijos šalis, tai kas bus rytoj?“ dramatiškai klausia Kremliaus balsu kalbanti pareigūnė.

Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rozinas pareiškė, kad „NATO filmas apie „miško brolius“, žudžiusius mūsų kareivius, patvirtina, jog NATO asmenyje turime reikalo su nepribaigtais hitlerininkų pasekėjais“, o Andrejus Sorokinas, Rusijos kultūros ministro patarėjas, paskelbė, kad „miško brolius“ sukūrė ir finansavo „Vakarų partneriai“ vykdyti „išskirtinai diversinę veiklą prieš Rusiją/SSSR (kas yra vienas ir tas pats).“

Tokia Rusijos pozicija nestebina. Ji tik dar kartą patvirtina, kad režimas, susitapatinęs su sovietiniu himnu, yra perėmęs ir daugelį sovietinės despotijos refleksų, įskaitant ir požiūrį į savo kaimynus bei istorinio pasakojimo traktuotę. A. Sorokinas sako tiesiai: dabartinė Rusija ir Sovietų Sąjunga yra „vienas ir tas pats“! O jeigu Sovietų Sąjunga ir šiandieninė Rusija yra „vienas ir tas pats“, ar reikia dar aiškesnio patvirtinimo, kad Baltijos valstybėms esama realios grėsmės, jos negali jaustis saugios, nes Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, nėra prognozuojama valstybė ir joks pretekstas agresijai pateisinti nebus per menkas, jei tik Rusija, kultivuodama sovietinę bendravimo su savo kaimynais praktiką, bus tikra, kad laikas agresijai yra tinkamas?

Sovietų Sąjunga būtent šitaip ir elgėsi, be paliovos stumdama savo sienas į Vakarus. Ir todėl, matyt, nėra atsitiktinumas, kad Rusija nepripažįsta 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos fakto. Tokia laikysena turi gilesnę prasmę, negu tai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Neigiant okupaciją ir laisvų, nepriklausomų Baltijos šalių pavergimą toliau vadinant „socialistine revoliucija“, tarsi pasilaikomos „laisvos rankos“, istoriškai palankioms aplinkybėms susiklosčius, vėl pakartoti rytų kaimyno plačiai kultivuotą ir tebekultivuojamą politinį manevrą – „ateiti į pagalbą“ tariamai „engiamai liaudžiai“.

Tokią „pagalbą“ jau po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija „suteikė“ Moldovai, kairiajame Dniestro krante įkurdinusi Maskvos kontroliuojamą „Padiestrio Moldovos respubliką“. Tos „pagalbos“ pasekmė Kaukaze – Armėnijos rankomis atimtas iš Azerbaidžando Kalnų Karabachas ir ilgam įšaldytas teritorinis konfliktas. Iš Gruzijos atimta Abchaziją ir Pietų Osetiją, iš Ukrainos – Krymas ir Donbasas. Ir visos šios teritorijos paverstos skurstančiais ir pavojingais konfliktų židiniais.

Spjovė į Kuusineno „vyriausybę“

Ta praktika perimta iš dabartinės Rusijos pirmtakės Sovietų Sąjungos. 1939 m. užpuolusi Suomiją, tuojau sudarė savą komunistinę „vyriausybę“ Suomijos pasienio mieste Terijokyje (dabar – Zelenogorskas), užgrobtos Karelijos sąsmaukoje. Tos „vyriausybės“ priešakyje pastatė suomį komunistą Otto Kuusineną ir paskelbė, kad jie kitokios suomių vyriausybės nepripažįsta, tik Kuusineno, kad su šia „vyriausybe“ sovietai jau sudarę „visą eilę sutarčių“.

Kol Sovietų Sąjunga tris su puse mėnesio nesėkmingai kariavo prieš Suomiją, dėl ko 1939 m. gruodžio 13 d. buvo gėdingai, kaip visuotinio pasmerkimo susilaukusi agresorė, išmesta iš Tautų Sąjungos, Kuusineno „vyriausybė“ Terijokyje posėdžiavo. Tarp tos „vyriausybės“ nutarimų buvo ir sprendimas tuo metu sovietų aviacijos bombarduojamą Helsinkį, kaip 1940 m. vasario 5 d. pranešė BBC, pavadinti Staliningradu, o Turku (Abo) miestą – Hitlerstadtu. (Helsinkį pavadino Staliningradu. – „Draugas“, 1940 m. vasario 6 d.).

Išraiškingas parankinių tūpsnis totalitarinių režimų kolaboravimui pašlovinti ir liokajiškas ištikimybės maitintojams patvirtinimas!

Tuo metu Baltijos valstybės elgėsi kitaip.

„Baltijos valstybės nesikiš į jokius karus, – pareiškė jų atstovai po 1940 m. kovo 17 d. Rygoje įvykusios trijų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo. Konferencijoje, kuri tęsėsi tris dienas, nutarta ir toliau laikytis griežto neutralumo. Baltijos šalys jo laikėsi ir Suomijos bei Sovietų Sąjungos karo atžvilgiu. Jos netgi nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos po akivaizdaus Suomijos užpuolimo. Nekalbant apie tai, kad jos nesiangažavo ir Vakaruose žūtbūtinėse grumtynėse susirėmusių nacių Vokietijos ir Anglijos su Prancuzija atžvilgiu. Sovietiniai lyderiai ir sovietų spauda tuo metu gyrė Baltijos valstybių politiką, jų santykius su SSSR vadino „pavyzdiniais“.

Tačiau tariamai teigiamas Maskvos požiūris ėmė keistis netrukus po to, kai 1940 m. kovo 13 d. Sovietų Sąjunga, supratusi, kad suomių riešutas bolševikų dantims per kietas, spjovusi į Kuusineno „vyriausybę“, vėl iš naujo pripažino „buržuazinę“ Suomijos vyriausybę ir pasirašė su ja taikos sutartį.

Nacių ir bolševikų sąjunga

Jau 1940 m. balandžio mėnesį įgaliotasis ministras Maskvoje dr. Ladas Natkevičius pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad „Lietuvos–Sovietų Sąjungos gerų santykių kelią perbėgo juoda katė“. Baltijos šalių neutralumo pozicija Maskvą ėmė erzinti. 1940 m. gegužės 16 d. Stalino vyriausybės ruporas laikraštis „Izvestija“ paskelbė straipsnį, kuris parodė tikrą Maskvos požiūrį į neutralias valstybes: „Paskutinieji karo įvykiai (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo okupacija) dar kartą įrodė, jog mažų valstybių neutralumas, kurį išlaikyti joms nepakanka jėgų, yra vien fantazija. Todėl mažoms šalims tėra labai nedaug galimybių išlikti ir išsaugoti savo nepriklausomybę. Visi mažų valstybių svarstymai apie tai, kas yra teisinga, o kas neteisinga santykiuose su didžiosiomis valstybėmis, kurios kariauja, spręsdamos lemtingą klausimą „būti joms ar nebūti“, yra geriausiu atveju naivūs [...]. Mes norėtume joms dar kartą priminti, kad kai kurių mažų šalių neutralumo politiką tegalima pavadinti ne kuo nors kitu, o tik savižudybe.“

Tas sovietų vyriausybės nuomonę atspindintis „Izvestijų“ straipsnis labai aiškiai parodo kieno pusėje Hitlerio kare su Vakarais stovėjo Sovietų Sąjunga. Vienareikšmiškai – Hitlerio. „Kaltos“ sovietams buvo mažosios valstybės, nes karą sukėlę agresoriai, matai, turėjo spręsti klausimą „būti jiems ar nebūti“.

V. Molotovas, tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras, demonstruodamas solidarumą nacių Vokietijai, kovo 28 d. per Maskvos radijo stotį, pasak to paties „Izvestija“, įspėjo netgi Jungtines Amerikos Valstijas, kad jos „mažiau parduotų ginklų ir karo medžiagos Anglijai ir Prancūzijai“, nes priešingu atveju „bus įtrauktos karan“. (Bolševikai įspėja J.A. Valstybes. – „Draugas“, 1940 m. kovo 30 d.)

Tokią bolševikų drąsą sąlygojo jų paktas su naciais ir to pakto sąlygotas platus, visapusiškas, įskaitant karinį, bendradarbiavimas. Minėdamos Molotovo–Ribentropo sutarties metines, minėtasis sovietų laikraštis „Izvestija“ 1940 m. rugpjūčio 23 d. džiaugsmingai rašė, kad „Rusija padeda Vokietijai nugalėti Anglijos blokadą, siųsdama jai žaliavos ir už tai gaudama iš Vokietijos pramonės produktų, tarp jų – ginklų“. Džiaugdamasis sutartimi, laikraštis tvirtino, kad po jos pasirašymo „prekyba pasiekė aukščiausio laipsnio“, kad paktas esąs „svarbiausias taikos palaikymo faktorius“, kad jis „užbaigė nesutikimus, kuriuos kėlė karo tarp Vokietijos ir SSSR provokatoriai“, kad tai buvęs „persilaužimo taškas ne tik sovietų ir vokiečių santykių istorijoje, bet taip pat visos Europos ir ne tik Europos istorijoje“. Taip rašė vyriausybės nuomonę atspindis dienraštis šalies, vos prieš du mėnesius okupavusios Baltijos valstybes, apkaltinus jas išgalvotais pretekstais, įskaitant visiškai melagingą kaltinimą kūrus prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą slaptą „karinę sąjungą“.

Tuo metu kaip tik patys sovietai buvo sudarę sąjungą su naciais ir dvidešimt du mėnesius – trečdalį laiko negu truko Antrasis pasaulinis karas – glaudžiai bendradarbiavo, tuo pastūmėdami ne tik hitlerinę Vokietiją į vis naujas avantiūras, bet ir patys į jas įsileidę, tapdami nusikaltimų, sukėlusių baisias pasekmės Europai ir pasauliui, bendrininkais.

Taikliai pastebėjo Juozas Brazaitis: „Nacionalsocializmas ir komunizmas išpažįsta išrinktuosius žmones ir atmestuosius, [...] komunizmo matas žmonių atrankai – socialinė klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos visos kitos. [...] Nacionalsocializmo matas žmonių atrankai – rasė: geriausia germanų, menkiausia semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam progresui kliudo ir dėl to sunaikintina, nebūtinai net sunaudojant ir jos darbo jėgą.“

Vis dėlto nacių ir komunistų taktikos šiek tiek skyrėsi. „Sovietų NKVD suiminėjo, žudė, kalino, deportavo, individualiai ir masiškai, pati ir savo vardu, be jokios priedangos. Tik politinius veiksmus sovietinis režimas stengėsi pridengti svetimu, vietos gyventojų vardu; pvz., sovietizacija, inkorporacija turėjo rodytis vykdoma tariamai laisva liaudies valia. Naciniai okupantai darė priešingai: atvirai darė politinius veiksmus, pvz., tiesiog Hitlerio vardu nuslopino nepriklausomybės ženklus ir siekimus. Tačiau gyventojų eksterminaciją stengėsi pridengti svetimu vardu – vietos gyventojų.“ („Vienų vieni“, Vilnius, 1991, 132 p.)

Milžiniškas kiekis medžiagos

Šio pobūdžio tarptautinius komunistų nusikaltimus pavergtoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo metais ir iškart po jo nepaneigiamai įrodo reikšmingas bei autoritetingas politinis tyrimas, kurį 1953 ir 1954 m. atliko JAV Atstovų Rūmų vadinamasis Kersteno Komitetas (Select Committee to Investigate the Incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R.), šioms valstybėms esant pavergtoms ir sovietų išnaudojamoms.

Reikšminga yra tai, kad Kersteno komiteto tyrimas buvo atliktas nesiribojant vien Lietuvos ar tik Baltijos valstybių atvejais, bet žvelgiant į procesą plačiai – visos Vidurio ir Rytų Europos bei ne rusiškų sovietinių respublikų (Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo) likimo pokarinėje Europoje kontekste.

Per palyginti trumpą laiką Kersteno komitetui pasisekė sutelkti labai daug ir gerai dokumentuotų nesugriaunamų įrodymų komunistinės sistemos nusikalstamumui, nežmoniškumui pagrįsti ir agresyviems Sovietų Sąjungos sąmokslams bei kitiems tarptautiniams nusikaltimams nustatyti.

Komisijos darbo rezultatai yra epochinės reikšmės, kadangi to pakartoti šiuo metu nebebūtų įmanoma: karo nusikaltimų liudininkų ir amžininkų paprasčiausiai nebeliko. O anuo metu Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo okupuotos, taigi, pačios tokio tyrimo atlikti negalėjo. Todėl deramu laiku autoritetingo organo sutelkta ir teisminio proceso garantijomis apsaugoto nešališko tardymo keliu surinkta medžiaga šiandien yra nesugriaunamas argumentas, niekam nepaliekantis iliuzijų dėl komunistinės sistemos ar Sovietų Sąjungos tikslų bei metodų.

Kaip ši medžiaga atrodo?

Savo viešus tardymus komisija pradėjo 1953 m. lapkričio 30 d. ir baigė 1954 m. gruodžio 3 d. Vien tik viešo tardymo posėdžių buvo 50-dešimt. Jie vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose (Vašingtone, Detroite, Čikagoje, Niujorke, Klyvlende, Milvokyje, Wilkes–Barre, Losandžele) ir Europoje (Londone bei Miunchene). Dar vyko tardymas Berlyne, bet jis buvo neviešas.

Komisija apklausė 335 liudytojus, tarp jų 45 lietuvius (be to, 86 lietuvių liudytojų parodymai pateikti raštu ir prijungti prie bylos). Įgaliotieji kongresmenai surinko per 1500 dokumentinių įrodymų. Ekspertais ar liudytojais buvo apklausti ir įžymūs amerikiečiai, tarp jų tuometis JAV valstybės sekretorius J. F. Dullesas, buvęs JAV prezidentas H. Hooveris.

Komisijai baigus darbą, dalis medžiagos 10-čia raportų (3 600 psl.) buvo paskelbta, iš jos galima susidaryti bendrą vaizdą apie komisijos atliktą milžinišką darbą. Mažesnė jos dalis, JAV lietuvių inž. Anatano Rudžio ir ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos rūpesčiu, 1997 m. buvo išleista ir Lietuvoje atskira knyga „Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno Komiteto dokumentai 1953–1954 metai“.

Konstatavimai

Komisijos išvadas sudaro trys dalys: konstatavimai, pačios išvados ir rekomendacijos JAV vyriausybei bei Kongresui. Apžvalginiame komiteto raporte („Summary report“) konstatavimų dalyje yra sakoma:

„Vadovaudamasis liudytojų parodymais, dokumentais, priesaika patvirtintais pareiškimais ir kitais pateiktais įrodymais, komitetas konstatuoja:

1. Komunistinės agresijos objektas yra civilizacijos, kaip mes ją suprantame, sunaikinimas, pakeičiant ją planingu gyvenimo būdu, kuris išugdytų naują sovietinį žmogų, visiškai atitinkantį pasaulinės sovietinės viršvalstybės mokytojų supratimą.

2. Joks pretekstas nėra per menkas sovietinei agresijai pateisinti, jei tik Sovietų Sąjunga bus tikra, kad tai agresijai yra tinkamas laikas.

3. Nė viena valstybė, neišskiriant nė RSFSR, niekada nėra savu noru prisiėmusi komunizmo. Komunizmas įsigali jėga arba MVD ir komunistų politinių komisarų kontroliuojamos raudonosios armijos grėsme.

4. Savitarpinės pagalbos sutartys, nepuolimo paktai ir „taikų sambūvį“ įtaigoją iškilmingi pareiškimai yra tik laikas nuo laiko Sovietų Sąjungos laisvosioms valstybėms mataruojamas masalas, kad nukreiptų jas nuo Sovietų Sąjungos agresijos nekintamų tikslų. Kartą toks masalas prarytas (sutartys pasirašytos – V. V.), tie apgaulingi dokumentai tampa komunistinės penetracijos ir galutinio komunistų įsigalėjimo priemonėmis.

5. Vietinių komunistų pagalba Sovietų Sąjungai yra reikalinga tik numatytai valstybei užgrobti, o po pasisekusio smūgio jie pakeičiami sovietiniais internacionalistais, paprastai komunistais–rusais, o patys neišvengiamai nušluojami, likviduojami arba turi sprukti.

6. Komunizmo auka tapusioje valstybėje tautinė kultūra, tautinės aspiracijos, religija ir nepriklausomybė laisvai tegali reikštis tik labai trumpą laiką.

7. Komunizmo auka tapusioje valstybėje, nepaisant konstitucijos, veikiančių vietos įstatymų, tarptautinių sutarčių bei susitarimų, visais atžvilgiais gyvenimą rikiuoja Kremlius.

8. Savo reikalavimams bei siekimams pavergtoje valstybėje įvykdyti ar apsaugoti Sovietų Sąjunga nežino jokių ribų terorui, prievartai, barbariškumui, veidmainystei ir nežmoniškai korupcijai.

9. Bet kuris bandymas suformuoti komunistų ir nekomunistinių grupių politinę koaliciją vyriausybei sudaryti baigiasi tik vieninteliu rezultatu – nekomunistinių grupių likvidacija.

10. Jokių komunistų kontroliuojamos valstybės vykdomų rinkimų neįmanoma laikyti laisvais rinkimais, nes kiekvienu atveju komunistai kontroliuoja rinkimų vykdomąją organizaciją, kandidatų sąrašo sudarymą, balsavimą, balsų skaičiavimą. Kontrolę lydi balsuotojų terorizavimas.

11. Komunizmas yra žinomas visų religijų – protestantų, katalikų, žydų, ortodoksų, mahometonų – priešas. Jis pakenčia tik tokius „religinius vadus“, kurie parsisamdo komunistų propagandai.

12. Komunistinėje santvarkoje auklėjimo pagrindinis tikslas – įtaigoti komunizmą ir eliminuoti savąją pavergtosios valstybės kultūrą. Mokytojai bei mokiniai sukaustomi savotiškais intelektualinės prievartos pančiais.

13. Komunistinėje santvarkoje darbą organizuoja valstybė tik valstybės tarnybai. Darbininkas komunistinėje santvarkoje yra bejėgis šachmatų pėstininkas. Negailestingas išnaudojimas, nukamavimas yra atpildas visiems, išskyrus komunistinį elitą.

14. Tarp komunistų propagandos laisvajame pasaulyje skleidžiamų melagingų šūkių yra ir idėja apie komunistinėse santvarkose tariamai nesamą rasinę diskriminaciję mažumų atžvilgiu. Šią komunistų veidmainystę ryškiai parodo be kita ko ir pačioje Sovietų Sąjungoje bei neseniai okupuotose Vidurio Europos valstybėse žydų persekiojimas bei naikinimas.

15. Prievartos darbas ir jo planingas naudojimas yra Sovietų Sąjungos ūkinės bei politinės sąrangos integrali dalis, be kurios komunistų imperija negalėtų egzistuoti. Šitokia padėtis sudaro rimtą grėsmę Jungtinių Valstijų laisvuoju darbu sunkiai pasiektiems laimėjimams ir pačiai laisvojo pasaulio ūkinei sistemai.

16. Pagrindinio kultūros narvelio – šeimos – žlugdymas komunizmui yra būtinas ir neišvengiamas.

17. Visose komunistų okupuotose valstybėse yra sukurtos ir išaugintos dvi kraštutinai skirtingos klasės: prabangoje gyvenančių išrinktųjų turtuolių ir dėl savo egzistencijos kovojančių darbininkų.

18. Pirmasis komunistinių agentų siekimas numatytoje užgrobti laisvojo pasaulio valstybėje yra policija, spauda, susisiekimas bei transportas. Kartą šiuos siekimus komunistams įvykdžius, prasideda jų, kaip įrankių, panaudojimas visai valdžiai užgrobti.“

Išvados

„Remdamasi išdėstytais, liudytojų priesaikiniais parodymais grįstais konstatavimais, komitetas priėjo šių išvadų:

1. Komunizmas yra nusikalstamas sąmokslas, sąmoningai skirtas ir atkakliai nukreiptas visai žmonijai pavergti ir komunistinei pasaulio kolonijinei imperijai sukurti.

2. Šis sąmokslas, per 37 metus užgrobęs apie 1/3 žemės paviršiaus ir pavergęs per 800 milijonų žmonių, šiuo metu užsiėmęs savo imperijos konsolidavimu ir pasiruošimu galutiniam smūgiui dar tebesančioms laisvoms valstybėms.

3. Didžioji dauguma raudonųjų valdžioje gyvenančių žmonių iš tiesioginės patirties pažįsta antižmogišką komunizmo prigimtį ir tai sudaro didelę potencialią jėgą prieš komunizmą.

4. Bet kuri laisvojo pasaulio valstybių prekyba su komunistine imperija (vis tiek, karo medžiagomis ar vartojimo prekėmis) padėtų Kremliui savo imperiją konsoliduoti ir suduotų demoralizuojantį smūgį milijonams anapus „geležinės uždangos“ komunistiniams tironams besipriešinančiųjų ir belaukiančiųjų dienos, kada galės juos nuversti. Maža to. Vergų darbo pasaulio gaminių konkurencija sprogdintų amerikiečių gamybą ir griautų Jungtinių Valstijų laisvuoju darbu sunkiai laimėtą aukštą gyvenimo lygį.

5. Visada, kai tik nekomunistinio pasaulio valstybėse ima reikštis silpnumas ir neryžtingumas, tokiomis sąlygomis pasinaudoja Sovietų Sąjunga, artėdama į savo tikslą per propagandą, perversmus, vidaus netvarką bei agresiją, nerizikuodama sukelti visuotinį karą.

6. Šiuo metu Kremlius užsiėmęs visokeriopos propagandos ofenzyva, advokataudamas komunistinės imperijos ir laisvojo pasaulio „taikiam sambūviui“, kad laimėtų laiko, apgautų laisvąjį pasaulį dėl savo tikrųjų intencijų, suskaldytų ir sugriautų laisvojo pasaulio vienybę ir tuo būdu paruoštų kelią III pasauliniam karui.

7. Dabartinėje pasaulio krizėje yra pavojingas paviršutiniškumas supaprastinti mūsų veiklos linkmę tik į preventyvinį karą arba taikų sambūvį. Komitetas atmeta abi šias alternatyvas kaip neatitinkančias Jungtinių Valstijų valstybinių interesų.

8. Teorija, skelbianti, kad Jungtinės Valstijos, vykdydamos pozityvią atvirą akciją prieš komunistinį sąmokslą sukeltų naują pasaulinį karą, turi tikslą paralyžiuoti antikomunistinę veiklą ir sunaikinti laisvųjų žmonių kūrybinę iniciatyvą. Komitetas atmeta šią teoriją, nes lemiantieji įrodymai teigia kaip tik priešingą išvadą.

9. Demokratijos arsenale stipriausias ginklas yra tiesa, o komunistinėje imperijoje pavergtų žmonių patvariausias paveldas yra tikėjimas ir viltis. Todėl mūsų (amerikiečių V. V.) pagrindinis uždavinys prabilti į laisvojo pasaulio žmones visa komunistinės tikrovės atodanga ir tuo pat metu pavergtųjų valstybių žmones supažindinti, kad mūsų ateities saugumas eina ranka rankon su jų laisvės ir nepriklausomybės atstatymu.

10. Jungtinių Valstijų Informacijos Tarnyba (Amerikos Balsas) ir Europos Laisvės Komitetas (Laisvosios Europos radijas) paveikiai kovoja su komunizmu, pranešdami tautoms anapus geležinės uždangos tiesą apie laisvojo pasaulio politiką ir veiklas, o taip pat atskleisdami joms komunistinius melus, iškraipymus bei veidmainystę.

11. Kovoje dėl laisvės prieš vergiją mūsų transliacijos ir informacijų programa, neišskiriant Amerikos Balso, Laisvosios Europos radijo ir kitų, kurios galėtų Jungtinėse Valstybėse atsirasti, yra vertos daug platesnės visuomenės, atskirų fondų ir paties Kongreso paramos.

12. Išjungus iš tarpvalstybinių santykių moralę ir priklausomybę nuo tarptautinės teisės, įsigali džiunglių įstatymas ir tironija bei karas pasidaro neišvengiami. Amerikos Nepriklausomybės deklaracijoje išreikšti moralės ir politikos principai turi tarnauti kelrodžiu ir Amerikos politikai komunistų pavergtų valstybių bei tautų atžvilgiu.

13. Tebetrunkanti Sovietų komunistinė okupacija pavergtosiose valstybėse yra pagrindinė didėjančios karo grėsmės priežastis. Ši okupacija taip pat graso ir Jungtinių Valstijų saugumui. Ši grėsmė tiesiogiai didėja kiekvienu atveju ir kiekviena suteikta proga komunistams virškinti bei konsoliduoti savo užgrobimus ir panaudoti juos bazėmis savo tolimesnėms didesnėms agresijoms. Ši grėsmė tiesiogiai mažėja, kai pozityvia politika, skatinančia valstybinės nepriklausomybės jėgas anapus geležines uždangos, silpninama komunistinė prievarta pavergtosioms valstybėms.

14. Jungtinėse Valstijose yra gausu lojalių gyventojų, kurie savo kilme yra glaudžiai susiję bu pavergtosiomis tautomis. Šis veiksnys dar nevisai suprastas ir panaudotas kovai prieš tironiją, pavergusią jų protėvių valstybes.

15. Dabartinė amerikiečių karta yra įpareigota išspręsti pakibusią komunistinę grėsmę taip, kad komunistai neturėtų nei laiko, nei progos su savo visuotine ataka prieš laisvąjį pasaulį pajudėti, kad būsimoji amerikiečių karta neatsidurtų prieš naują, smarkiai išaugusią susovietintą kartą, visiškai indoktrinuotą fanatiška neapykanta nekomunistiniam pasauliui.

16. Dar niekada laikas nebuvo toks palankus Jungtinių Valstijų ir viso laisvojo pasaulio drąsiai, pozityviai ofenzyvai, kurios pasaulio padėtis dar niekada nebuvo labiau reikalinga. Tai yra vienintelė politikos kryptis, teikianti pagristos vilties visuotiniam karui išvengti.“

Teisė ir pareiga gintis

Štai tokie yra Kersteno komiteto konstatavimai ir išvados, paskelbti 1954 m. metais. Iš esmės tai tebėra aktualu ir nepasenę, ypač jei sutiksime su Rusijos kultūros ministro patarėjo Andrejaus Sorokino tvirtinimu, kad Rusija ir Sovietų Sąjunga yra „vienas ir tas pats“.

Aš asmeniškai taip nenorėčiau manyti ir širdyje turiu vilties, kad taip vis dėlto nėra. Bet ką gi daryti, kai aukštas Rusijos pareigūnas pats šitaip tvirtina, o istorinė Baltijos valstybių patirtis bei Kersteno komitetas konstatuoja: „Joks pretekstas nėra per menkas sovietinei agresijai pateisinti, jei tik Sovietų Sąjunga bus tikra, kad tai agresijai yra tinkamas laikas“?

Kiekvienu atveju šie konstatavimai ir išvados ir yra žymiai svaresni ir nepalyginamai rimčiau argumentuoti už š. m. birželio 28 d. Seimo priimtą rezoliuciją, kuria komunistų partija pripažinta nusikalstama organizacija. Rezoliuciją rengę politikai, spėju, nebuvo giliau susipažinę su Kersteno komiteto tyrimų medžiaga. Priešingu atveju būtų galėję ją remtis, dalykiškiau formuluoti kai kuriuos teiginius, suteikti Seimo rezoliucijai platesnės reikšmės, prijungus tarptautinį komunizmo vertinimo kontekstą.

Tačiau gerai, žinoma, kad Seimas priėmė bent tokią. Nors Rusijai ji, aišku, ne argumentas: sakys, „golos nedobitych fašistov“. O štai nuo Kersteno komiteto medžiagos taip lengvai jau „neatsiplausi“. Tai žodis, kuris iki šiol kalba ne vien Lietuvos, Baltijos šalių, Vidurio ir Rytų Europos žmonių balsu, kuris kreipiasi taip pat ir į Amerikos bei Rusijos geros valios žmonių sąžinę. Tada ir NATO „rolikas“, kaip ji pašaipiai pavadino D. Rogozinas, apie „miško brolius“ matomas visiškai kitokiam kontekste. Kodėl tad Kersteno komiteto konstatavimų ir išdavų Lietuvos politkams, ginantiems mūsų šalies interesus, neįtraukus į savo argumentų arsenalą? O juk galėtų ir turėtų.

Baltijos valstybėse veikę partizanai turėjo lygiai tokią pačią teisę kovoti su į jų šalis įsibrovusiu okupantu, kuria naudojosi Jugoslavijos, Graikijos partizanai, norvegų, prancūzų rezistencija, kovojusi prieš jų šalis pavergusį nacių režimą. Skirtumas tik tas, kad nacių okupacija truko palyginti trumpai ir dauguma Vakarų Europos pasipriešinimo dalyvių sulaukė karo pabaigos bei laisvės, tuo metu kai Rytų Europos pasipriešinimas prieš sovietinę okupaciją, nors ne mažiau atkaklus ir ištvermingas, buvo užslopintas ir absoliuti dauguma kovotojų laisvės nesulaukė.

Ką pasako?

Propagandistų „arkliukas“ dabar – „partizanai padarė nusikaltimų“. Net jeigu ir taip. Bet ar sovietiniai partizanai jų nepadarė? Ar nepadarė nusikaltimų Vakarų rezistencijos kovotojai? Padarė. Taip pat pražudė nekaltų žmonių. Ir ne todėl, kad kam nors labai patinka žudyti, bet todėl, kad okupantams sugriovus nukariautas valstybes ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, žmonės prieš jų pačių valią, tų pačių „Izvestijų“ žodžiais, atsiduria prieš lemtingą klausimą: „būti jiems ar nebūti“. Ir tokiose ribinėse situacijose, būtent okupantų primestose, ne pačių okupuotų valstybių piliečių natūraliai susidarytose, neišvengiamai pasitaiko visko.

Tačiau ar dėl to tiek Rusijoje, tiek Vakaruose kas nors neigia pačią rezistencijos prasmę ir niekina rezistentus? Ne. Priešingai. Jais didžiuojasi. Net ir tais, kurie kai kam kitam kelia pasipiktinimą. Kadangi jie šiaip ar taip gynė paneigtą tų šalių laisvę. Kita vertus, kodėl okupantas, braudamasis į svetimą šalį ir naikindamas tos šalies piliečius ir grobdamas jų turtą, turėtų tikėtis, kad jo užpulti svetimo krašto žmonės pasitiks jį „baltomis pirštinaitėmis“?

Ir pabaigai – ką visas tas triukšmas dėl NATO filmo vis dėlto mums atskleidžia?

Jis atskleidžia tik viena: ačiū Dievui, kad mums pasisekė paskutiniu momentu, tarpsi pro „adatos skylutę“, prasmukti į NATO ir Europos Sąjungą. Nesunku įsivaizduoti, kokia mūsų padėtis būtų dabar, jeigu mes ir vėl, kaip prieškariu, būtume apsiskelbę neutralūs, stručio pavyzdžiu laikytume galvą paslėpę smėlyje ir bejėgiškai lauktume kada „Izvestijos“ vėl parašys, kad „mažų šalių neutralumas yra ne kas kita, kaip savižudybė“.

Susiję

Vidmantas Valiušaitis 4527971125076822144

Rašyti komentarą

  1. Taikliai čia pastebėta. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-07-25 15:04

    Autorius sako, kad Rusija yra Tarybų sąjungos paveldėtoja.

    Sakyčiau klaidinga prielaida. O kieno paveldėtoja buvo Tarybų sąjunga?

    Taigi, kalbame apie Rusiją ar komunizmą? Jei komunizmą, ar jis nusikaltstamas? Ar jis išnyko kartu su Tarybų sąjunga? Jei dar gyvas ir nusikalstamas, kodėl dar iki šiol nepasmerktas? O jei nepasmerktas, gal jis kažkam ir dabar naudingas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš principo pritarčiau antrajai komentaro daliai, bet dėl pirmos galima ginčytis, nes a) Rusija pati pasiskelbė SSRS teisių perėmėja ir b) straipsnyje minimas Rusijos kultūros ministro patarėjas pareiškė, kad Rusija ir SSRS yra "vienas ir tas pats".

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2017-07-25 18:14

      Pasakysiu aiškiau:
      Nesvarbu, kas užrašyta ant dėžės, svarbu kas yra dėžėje.

      Taigi, buvo carinė Rusija. Jos veiklos vienas iš pobūdžių - svetimų žemių įsisavinimas. Po to tą darė Tarybų sąjunga ir dabartinė Rusija. Veiksmai nesikeitė, keitėsi tik pavadinimas.

      Taigi, sakyti, kad Rusija yra Tarybų sajungos paveldėtoja, tai tas pats, kas sakyti kad lapės su žieminiu kailiu paveldėtoja yra lapė su vasariniu kailiu. Šių lapių nuotraukos ryškiai skiriasi.

      Priėmus tokią prielaidą apie lapę, galima jos elgesio vertinime ryškiai susipainioti.

      Panaikinti
    3. A, supratau dabar - tada taip, iš esmės pritariu. Aišku, jei žiūrėsime į ideologiją, tada tam tikrų skirtumų bus (bolševikinė ideologija skyrėsi nuo carinės imperialistinės, o dabartinė Rusijos ideologija - savotiška jų abiejų sintezė).

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item