Marius Kundrotas. Lenkų tarptautinė politika: tarp didybės manijos ir trumparegiškumo

Lenkijos ministrė pirmininkė Beata Šydlo (Beata Szydło) pareiškė , jog Lenkija atsisako dalyvauti Briuselio beprotybėje. Drauge su Vengri...

Lenkijos ministrė pirmininkė Beata Šydlo (Beata Szydło) pareiškė, jog Lenkija atsisako dalyvauti Briuselio beprotybėje. Drauge su Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos atstovais Lenkijos vyriausybės vadovė atmeta savižudišką Europos Sąjungos metropolijų – Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno – politiką, užsileidžiant agresyviais ir asocialiais imigrantais. Maža to, Lenkija – viena iš retų šalių (drauge su Rumunija), kuri tolygiai suvokia Europos Sąjungos ir Rusijos grėsmes.

Atrodytų, geriausias orientyras Lietuvai. Juolab kad tiek valstiečių, tiek konservatorių gretose gausėja žmonių, kurių požiūriai abiems klausimams labai artimi Lenkijos valdžios nuostatoms. Bet štai Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis (Witold Waszczykowski) drėbė, jog Lenkija stabdys Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą, dėl kurio pralieta tiek Ukrainos patriotų kraujo, kol Ukraina atsisakys tautinio patriotizmo ir savo tautinio didvyrio – Stepano Banderos.

Žinia, jog S. Bandera vadovavo Ukrainos laisvės kovoms prieš lenkų, sovietų ir nacių okupantus. Lenkijoje šis žmogus ir jo vadovaujamas judėjimas laikomi ekstremistais. V. Vaščykovskis drauge pabrėžė būtinybę vengti klaidų, kurios – pasak jo – padarytos Lietuvos atžvilgiu. Suprask, lietuvių laisvės kovos su lenkų imperialistais taip pat buvo ekstremistinės ir lietuviai turėtų atsisakyti pagarbos savo kovotojams – tiek kultūriniams, tiek politiniams, tiek kariniams.

Pažymėtina, kad Lenkija į Europos Sąjungą stojo su Juzefu Pilsudskiu ir Romanu Dmovskiu, Liucjanu Želigovskiu ir Lupaška. Vienas buvo traukinių plėšikas ir Adolfo Hitlerio autoritetas, kitas kvietė eliminuoti tautines mažumas iš visų Lenkijos užgrobtų teritorijų, trečias vadovavo intervencijai į suverenią šalį, su kuria jo šalis ką tik buvo pasirašiusi oficialią taikos sutartį. O ketvirtasis vykdė genocidą ir banditines akcijas prieš civilius gyventojus Lietuvoje.

Lenkijos valdžia teisėtai kovoja su Briuselio diktatu, bet tuo pat metu, būdama Europos atstumtoji, aiškina, kam ir kaip būti Europoje. Kas tai – didybės manija ar nuoseklumo stoka? Užuot ieškojus sąjungininkų dirbtinai prisikuriama priešų. Akivaizdu, jog tokiame kontekste Lietuvai sunku rinktis Briuselio atžvilgiu racionalią Višegrado bloko poziciją. Daugelis šio bloko šalių daugiau arba mažiau flirtuoja su Rusija, vykdančia agresyvias kampanijas prieš savo kaimynus, nuo kurių mus apsaugo tik NATO skydas. O Lenkija, oponuodama tiek Briuseliui, tiek Maskvai, pati atmeta galimus sąjungininkus – nuo Lietuvos iki Ukrainos.

Gilėjant Europos Sąjungos krizei ir net gresiant jos išsibarstymui Lietuvai kyla nauja grėsmė. Jei Europos Sąjunga žlugs, mes šalia agresyvios Rusijos turėsime tokią pat agresyvią Lenkiją. Skirtumas tas, kad nuo Rusijos mus gina NATO, o štai nuo Lenkijos… Užtenka prisiminti dviejų NATO narių – Graikijos ir Turkijos – konfliktą dėl Kipro suverenumo ir vientisumo. NATO laikėsi neutralumo ir tai galima pateisinti – juk abi šalys priklausė tam pačiam blokui. Taigi, Lenkija gan artimoje perspektyvoje gali tapti Lietuvai net pavojingesnė už Rusiją, kaip prieštaringai tai beskambėtų.

Akivaizdu, kad šioje padėtyje Lietuvai reikalingos dvi tarptautinės politikos dimensijos. Pirmiausiai – dar labiau stiprinti savo ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Jungtine Karalyste. Kol kas Lenkija čia pirmauja ir kažin, ar tik dėl skirtingų mūsų valstybių dydžių. Net jei abi anglosaksų pasaulio lyderės liks neutralios, tai bent geriau, nei Lenkijos parėmimas. XX a. I-oje pusėje jau turėjome situaciją, kaip dalis Vakarų šalių (ypač Prancūzija) rėmė Lenkiją, kai ji atplėšė Vilnių ir Seinus, o po to kėsinosi ir į likusią Lietuvą.

Antra ir dar svarbesnė dimensija – Baltokarpatija. Privalome skubiai kurti bendrą politinį, ekonominį ir karinį bloką su Latvija, Estija ir Ukraina, numatydami jame vietą Baltarusijai ir galbūt – Čekijai, Slovakijai, Vengrijai tuo atveju, jei tose šalyse kas nors pasikeistų palankia linkme. Toks blokas būtų atsvara tiek Briuselio, tiek Maskvos, tiek Varšuvos imperializmui.

Dėl pačios Lenkijos panašu, kad ji bando kartoti praėjusio amžiaus klaidas. 1938-aisiais ji su Vokietija dalijosi Čekoslovakiją ir bandė dalytis Lietuvą. 1939-aisiais pačią Lenkiją pasidalijo Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Aišku, sovietai pasiemė pačios Lenkijos užgrobtas lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių teritorijas, bet tai mažai, kuo keičia faktą, jog Lenkija nukentėjo nuo abiejų kaimynų. Jei žlugs Europos Sąjunga ar – saugok, Dieve – NATO, o Vokietijoje sugrįš šovinistinės jėgos, istorija gali pasikartoti ir šiuo atžvilgiu. O imigracija Vokietijoje tikrai gali sukelti tokių pasekmių.

Lietuvos politikams derėtų priminti lenkams jų pačių istoriją. Galbūt Varšuva net susiprastų?

Susiję

Užsienio politika 7167213707464649847

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item