Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (II)

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA . *** Katalikų Bažnyčios, tėvų ir mokinių pozicija Į žiniasklaidos, politikų ir „nevyriaus...

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.

***

Katalikų Bažnyčios, tėvų ir mokinių pozicija

Į žiniasklaidos, politikų ir „nevyriausybininkų“ pučiamą skandalą reagavo Bažnyčios atstovai. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nusistebėjo:

Lietuvos partizanai ir visi Laisvės kovotojai gynė Lietuvos laisvę, kad galėtume gyventi pagal įsitikinimus.

Apgailėtina, kad šiandienėje Lietuvoje aukšti pareigūnai neištyrė reikalo skelbia verdiktą – mokytoją reikia atleisti iš darbo.

Suprantu, kodėl sovietinis teismas man davė 10 m. bausmę už tiesos žodį, bet tai, kas vyksta šiandien, neįmanoma suprasti, nes be teismo pasmerkiamas žmogus.

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas socialiniame tinkle „Facebook“ mokytojos pjudymą pakomentavo taip:

[M]an be galo sunku skaityti apie tą visą dirbtinai sukeltą isteriją. Gerai pažįstu mokytoją Loretą Raudytę. Ilgai teko kartu dirbti ateitininkų vadovavimo gretose. Ji nepaprastai taktiška, kukli, rami, jaunimas ją mėgsta. Dabar visi ją smerkia, vadina fanatike, pamatę ne jos sukurtas skaidres. Atrodo, kad ją jau tuoj kaip raganą sudegins ant laužo. Koks nusikaltimas, kad ji parodė skaidrę „Gėjų manifestas“? Tai daug kur skelbiama. Ir kituose dalykuose ji patikėjo mokslininku. Per greit patikėjo. Bet kad panašius dalykus skelbia ir kiti: Gabriele Kuby „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ arba Robert R. Reilly „Kaip gėjai tampa norma“. Be to, šiandien Seime apie neigiamą homoseksualų įtaką vaikų auklėjimui kalbėjo dr. Mark Regnerus. Man pavyko sužinoti, jog Loreta būtent nuoširdžiai skatino padiskutuoti, tokių nesmerkti, bet gailėti, melstis.

Telšių Katechetikos centro vadovas, Telšių Vyskupijos kunigas Rimantas Gudlinkis teigė:

Asmeniškai su mokytoja dar nekalbėjau, tad galiu remtis vien pranešimais spaudoje. Dešimtoje klasėje pagal programą nagrinėjamos lytiškumo, tad ir homoseksualumo temos, ir tikriausiai mokytoja ta tema kalbėjo šią savaitę. Kad įžangai pasirinko būtent tokią medžiagą – gan keista. Tai tikrai nėra jos pozicija, nėra ir Bažnyčios pozicija. Kiek teko girdėti, mokytoja per pamoką išsakė ir Bažnyčios mokymą. Kodėl pasirinko būtent šį autorių kaip vieną iš savo šaltinių, tai kelia abejonių – bendraudama šia tema su dešimtokais, galėjo rasti „švelnesnį“ priėjimą.

[...]

Žinoma, mokytojas privalo visada išdėstyti Bažnyčios poziciją įvairiais gyvenimo klausimais ir ją pagrįsti.

Kaip minėjau, dar nebendravau su mokytoja, nežinau, kaip praėjo visa pamoka – bet tikiu, kad ji tokį siekį turėjo, – pristatyti Bažnyčios poziciją, kuri apima ir pagarbą žmogui, kad ir kas jis būtų, pagarbą jo pašaukimui – tai savaime suprantama.

Manau, kad didžiausia problema yra ne tai, kad mokytoja turi tokią poziciją, o labiau, kad norėdama aktualiai pristatyti tematiką, suaktualinti klausimą, pasirinko ne pačią geriausią medžiagą. Ne pati ją sugalvojo, naudojasi psichologo Paulo Camerono medžiaga, kuri sklando internetinėje erdvėje, kai kas ją pristato seminaruose, tačiau dešimtokams mokykloje gal ji nėra tinkamiausia.

Asmeniškai šiek tiek pažįstu Loretą Raudytę, kaip labai tikinčią, pamaldžią, aktyviai bendraujančią su jaunimu. Jaunimas mielai leidžia laiką su ja – o jaunimas juk greitai atsirenka. Sakyčiau, šia tematika ji tiesiog „persistengė“.

Tačiau tokia pozicija nebuvo plačiau paskleista ir viešojoje erdvėje kur kas geriau buvo girdimas televizijos ištransliuotas katechetikos eksperčių balsas. Katechetikos ekspertės iš anksto skubėjo pripažinti kaltę, iš esmės priėmė mokytojos pjudytojų skelbiamą interpretaciją ir tuo legitimizavo mokytojos puolimą. Katechetikos eksperčių pasisakymai atskleidžia keletą svarbių dalykų, todėl juos verta išsamiai išanalizuoti.

Į Ritos Miliūtės vedamą laidą „Teisė žinoti“ pakviesta Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadovė Raimonda Kuklienė mušėsi į krūtinę, gyrė „pilietišką“ Telšių gimnazijos mokinę ir žadėjo nenuilstamai darbuotis idant tikybos mokytojai taptų šiuolaikiškesni, lankstesni ir kritiškesni. Šiuolaikiškas, lankstus ir kritiškas mokytojas, anot ketechetikos centro vadovės, negąsdina pragaro liepsnomis ir išaiškina mokiniams, kad tikyboje teisingo atsakymo nėra, o Dievo įsakymus reikia suvokti kritiškai:

R. Kuklienė. Mokytojas turi būti lankstus, nes situacija labai greitai keičiasi, ar ne? Dorinio ugdymo mokytojai ypatingai turi būti lankstūs. Aišku, šitoj vietoj įvyko priešingas variantas. Tikrai čia nepasižymi nei korektiškumu, nei tolerancija. Mokytojai [...] turi būti tikrai kritiški, kaip kad buvo kritiška mokinė. [...] Dabar skaidrių paruošimas aišku yra irgi pedagogiškai netinkamas nei pagal amžių, nei pagal žmogaus orumą, ar ne?

R. Miliūtė. Pagal faktus jis netinkamas, pradėkim nuo to.

R. Kuklienė. Nu taip. [...] Tokių faktų, kurie buvo parodyti, tikrai negalėjo būti! Todėl ta medžiaga... nu, jinai nieko bendro neturi su tikybos mokymu.

[...]

Sakykim, jeigu Bažnyčia skelbia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę ir nelygstamą vertę, ar ne, ir Dievas myli kiekvieną iš mūsų, tai šitos skaidrės tarsi skatina galvoti atvirkščiai. Tai reiškia, kad Bažnyčios mokymas ne toksai. Ir čia net nekyla diskusijos. [...] Norėčiau pastebėti taip: mūsų visuomenėje yra problema, kad mes į Bažnyčios mokymą labai siaurai žiūrime. Pavyzdžiui, mes žinome tiktai tam tikras sąvokas, pavyzdžiui nuodėmė, ar ne? Ir taip atrodo, kad mūsų mokykla, tai yra mokykloje dirbantys tikybos mokytojai tiktai gąsdina pragaro ugnimi ir ten...

R. Miliūtė. Bet žiūrėkite, ar tai yra mūsų problema, ar tų mokytojų, kurie taip gąsdina?

R. Kuklienė. Ne ne ne, gali būti, aišku, yra visokių mokytojų, kaip ir visokių profesijų atstovų žmonių, ar ne, kad yra yra labai gerai dirbančių ir yra prastai dirbančių. Aišku, kad tai yra ir ministerijos ir mūsų kaip katechetikos centrų uždavinys stebėti ir kartu kelti tą kvalifikaciją, kad mokytojai tokie nebūtų...

R. Miliūtė. Būtent dėl to Jūs čia ir esat!

R. Kuklienė. Taip! […] yra klaida, jeigu žmogus tik taip siaurai mąsto. […] Dažnai žmonės vartoja tokias sąvokas: Bažnyčia mus persekioja, Bažnyčia reikalauja iš mūsų, mes privalom būti robotai… Iš tikrųjų, pavyzdžiui, laikymasis Dievo įsakymų pirmiausia nėra kad aš privalau tiktai taip mašinaliai tą daryti, aš turiu kritiškai mąstyti ir suvokti… Tai yra kaip kelio ženklai…

R. Miliūtė. Šiandien mes kalbame apie mokytoją, kuri kritiškai nemąstė!

R. Kuklienė. Taip! Būtent! Tai ir yra...

R. Miliūtė. Kuris Dievo įsakymas gali ją priversti kritiškai mąstyti, kad jinai nekritiško mąstymo pasekmių neperkeltų ant vaikų? Jūsų centrai turėtų prisidėti, kad tokių dalykų nebūtų.

R. Kuklienė. Taip, tą turėtume daryti, ir tas turės būti, ir darysim dar daugiau. Bet iš tikrųjų, gal būt gerai, kad mūsų visuomenė dabar tokia pilietiška, kad pamačius tokią problemą mes ją iškeliam į viešumą ir sprendžiam, ar ne? Ne tai, kad turėtume tylėti visi užspaudę ir galvoti, kad, nu, geriau patylėkime, praeis ta karta, gal kitur bus geriau, ar ne? Užaugs kitokie mokytojai…

R. Miliūtė. Ar teisingai suprantu, Jūs ketinate padėkoti moksleivei, kuri iškėlė visą šitą?

R. Kuklienė. Žinoma, kodėl gi ne?

[...]

Aš pati savo mokinius skatinu kritiškai mąstyti, diskutuoti, ir visą laiką sakau: matematikoje du plius du bus keturi, tikyboj teisingo atsakymo nėra! Reikia svarstyti ir galvoti, kaip man kaip žmogui prieiti prie to teisingumo, kad mano sprendimas nebus problema jums ar jums. Tai reiškia, kad mes turime išmokyti vaikus tai, ką šiuolaikinė mokykla ir sako, apie ką kalba, kad mes turim būti atsakingi, mes turim būti pilietiški ir kritiškai mąstantys asmenybės.

Mokslų daktarė, katechetikos ekspertė, buvusi Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadovė, buvusi LEU Katalikų tikybos katedros dėstytoja Giedrė Rugevičiūtė žurnalistės Daivos Žeimytės vestoje laidoje „Lietuva tiesiogiai“ taip pat pripažino didžiules mokytojos kaltes ir mokytojų rengimo sistemos trūkumus. Anot katechetikos ekspertės, mokytojas turi tik supažindinti su reiškiniu, bet negali išreikšti pozicijos ir vertinimo. Mokytojas esą turi ugdyti mąstymą ir leisti mokiniui pačiam susiformuoti savo pasaulėžiūrą, o svarbiausias dalykas dorinio ugdymo ir tikybos pamokose yra... mokinio laisvė pasirinkti:

D. Žeimytė. O Jūs matote šiame konkrečiame atvejyje žmogaus teisių pažeidimus?

G. Rugevičiūtė. Aš manau, kad pirmiausia mokytoja labai neatsakingai parinko mokymo medžiagą, kurią pateikė mokiniams, nes...

D. Žeimytė. Ar gali, Jūsų manymu, tokia mokytoja dėstyti šitą dalyką?

G. Rugevičiūtė. Pirmiausia, matote, ištraukta medžiaga iš konteksto. Aš manau, kad reikia atlikti platesnį tyrimą, nes, taip, tokia medžiaga, kurią konkrečiai pateikė, yra tikrai negerbianti kito žmogaus, mes turime skaitytis su žodžiais, su faktais...

D. Žeimytė. O tarkim yra klasėje homoseksualus vaikas?

G. Rugevičiūtė. Taip, išvis mes nevertiname ir mes turime labai neutraliai pateikti medžiagą, nes visada paliekama laisvė pasirinkti: čia yra informacija, analizuojama, ir žiūrima kaip jie su medžiaga naudojasi, bet nėra primetami dalykai. Mokytoja net negali primesti savo požiūrio. Jinai gali tik pateikti kaip mokomąją medžiagą, nes viskas nukreipta į mąstymo ugdymą, į informacijos, tos sudėtingos visuomenės pateikimą, bet ne primetimą vienokio ar kitokio požiūrio, nes kiekvienas mokinys pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą. Neprimetama pasaulėžiūra, neprimetamas požiūris mokytojo, tiktai parodoma, kad galimas toks požiūris į gyvenimą, bet gerbiant kiekvieną gyvenimo būdą.

D. Žeimytė. Bet pažiūrėkim, kaip ji pati pasiaiškino. Ji sako, kad krikščionišku požiūriu tiesiog norėjo pasižiūrėti į tuos žmones. [...] Tai lyg ir viskas tvarkoj: mokytoja pateikė tam tikrą požiūrį, na, gal kiek per savo asmenį, bet tą krikščionišką požiūrį, taip, kaip jinai ir teigia?

G. Rugevičiūtė. Faktiškai Bažnyčia pasisako už žmogaus prigimties vertę, kiekvieno žmogaus prigimties vertę. [...] Mes, suprantat, nevertinam, ką žmogus pasirinko, kokiu gyvenimo būdu jis nori nugyventi tą gyvenimą. [...] Ir mokytojams: kaip ir visi atsinaujina, taip ir Katalikų Bažnyčia permąsto tuos skaudžius įvairius klausimus, ir lyties klausimus, lytiškumo klausimus ir pateikia... [...] švietimo metodikoje ir mūsų Katalikų Bažnyčios mokyme taip pat yra permąstoma, žiūrima, kuria linkme einama. Sakykim, dabartinis popiežius Pranciškus labai pozityviai atsiliepia, kad mes turim gerbti, priimti kiekvieno žmogaus pasirinkimą, kaip jis gyvena, kokiu būdu... jis vis tiek vertas gero gyvenimo ir pripažinimo. [...] Tai yra mano kaip pedagogo nuolatinis švietimasis, analizavimas, žiūrėjimas, nes jisai tik pristato šiandieninę Bažnyčios nuostatą, o ne ten prieš šimtą ar du šimtus...

[...]

D. Žeimytė. [...] Ar turi teisę mokytojas reikšti savo poziciją pamokose? Tarkim, jis turi kažkokį įsitikinimą vienu ar kitu klausimu. Ar jis gali mokiniams pasakyti?

G. Rugevičiūtė. Pirmiausiai jis turi laikytis neutraliai, nes jis kviečia... jis gali subtiliai tik paliudyti, bet jis negali savo pozicijos, savo labai, priverstinai demonstruoti arba įtakoti. Nes pirmiausia šitas dalykas yra pasirinkimas. Ir tikybos pamokos... toliau... tos nuostatos, kurias skleidžia Katalikų Bažnyčia, irgi yra pasirenkamos. Reiškia, mūsų tikslas yra informuoti, sudaryti sąlygas parodyti, kaip Katalikų Bažnyčia kviečia kokia gyvenimo kryptimi gyventi. Kad gyvenimas su Dievu ir jo meilėje daro mus laimingus. Tai yra kvietimas, siūlymas, parodymas krypties, analizavimas. Ne taip, kad primetama, nes tai tu pasirenki, nes tai nėra spaudimas, nėra kad aš pasiimu kažkokį, nes visi taip daro ir mes taip darom, ne. Mes norim, kad mokiniai būtų sąmoningi, laisvi, apsisprendę pasirinkti. Parodai tai kaip gėrį, jiems gėrį, visuomenei gėrį, nes mes būsim visi laimingi, jeigu tuos, suprantate... Tai yra pasirinkimas ir mokytojai žinodami, žinote, kai mes, mes negalime primesti. Gal jums ir gerai, mokytojui gali pasakyti koks nors dvyliktokas, bet aš gal būt noriu pasirinkti kitą. Jūs man nepakankamai įrodėt arba aš per mažai turiu argumentų arba aš neturiu tos patirties, aš nematau to. Suprantat? Turim vadovautis visiškai kitokia laikysena būdami dorinio ugdymo specialistai. Ir tikybos mokyme yra labai jautrus klausimas, nes stumiama į pakraštį arba tos realybės nepažįstama. [...]

D. Žeimytė. Ponia Rugevičiūte, kada nutinka šitokie dalykai, na, turbūt ne vienam kyla pagrįstos abejonės, kad prisidengdami tomis dorovinėmis, moralinėmis nuostatomis asmenys nori pateikti tą savo poziciją, kurią jie turi pakankamai kraštutinę, ar ne, tai irgi yra jų įsitikinimas, jų religija, jų toks tikėjimas... Ir, sakykim, savotiškai įtikinti, kad tai ir yra ta tikroji tiesa šiuo atveju. Nors dengiamasi lygtai viskas daroma standartuose, viskas pagal taisykles ir taip toliau.

G. Rugevičiūtė. Manau, kad dar neįsigilinama vien dėl to, kad katalikų tikybos programose ir rekomendacijose siūlomas toks platesnis požiūris. Negalima tiktai parodyti, sakykime, Katalikų Bažnyčios mokymo aspektų, bet visą laiką mokslo požiūriu...

D. Žeimytė. Gal programos yra pasenusios?

G. Rugevičiūtė. Ne, programos nepasenusios, jų dar neįgyvendina, nes jos per daug šiuolaikiškos, suprantate, nes prie jų priaugti taip pat reikia.

D. Žeimytė. Tada mokytojų kompetenciją reikia kelti?

G. Rugevičiūtė. Manau, kad mokytojų kompetencija čia yra tas parklupimo akmuo, nes programos, gan, nu, keitėsi metų iš metai ir mokytojai gal būt įsiskaitė nepakankamai, nes keitėsi ir turinio požiūriu, keitėsi ir metodikos požiūriu, ir mokytojo pozicijos požiūriu. Suprantat, labai daug uždavinių iškilo.

Kiek nerišliuose, bet nuosekliuose ir nepaprastai iškalbinguose katechetikos eksperčių pasisakymuose randame idėjas, kylančias iš dviejų šaltinių. Pirmas idėjų šaltinis yra „progresyvioji“ pedagogika. Išaiškinti, kuo skiriasi „progesyvioji“ pedagogika nuo tradicinės, t.y. tos pedagogikos, kuria vadovavosi mūsų senelių, tėvų ir mūsų mokytojai, bei tebesivadovauja daugelis dabartinių mokytojų, galima palyginus šioms pakraipoms būdingą požiūrį į mokytojo darbo visuomeninę reikšmę. Tradicinės pedagogikos požiūriu mokytojo indėlis į bendrąjį gėrį pasireiškia tuo, kad mokytojas mokinius išugdo išsilavinusiais ir dorybingais žmonėmis; „progresyviosios“ pedagogikos požiūriu mokytojo indėlis pasireiškia tuo, kad mokytojas paskatina visuomenės progresą įdiegdamas mokiniams „progresyvias“ idėjas ir nuostatas. Anot daktarės G. Rugevičiūtės, Lietuvoje dorovinio ugdymo ir tikybos mokymas tvirtai žengia teisingu „progresyviosios“ pedagogikos keliu: mokymo programos „keitėsi ir turinio požiūriu, keitėsi ir metodikos požiūriu, ir mokytojo pozicijos požiūriu“ ir yra net „per daug šiuolaikiškos“. Tačiau pasistūmėta dar nepakankamai: „mokytojų kompetencija čia yra tas parklupimo akmuo“, „nes prie jų [šiuolaikiškų programų] priaugti taip pat reikia“, o „mokytojai gal būt įsiskaitė nepakankamai“.

„Progresyvioji“ pedagogika „progresyvias“ idėjas ir nuostatas diegia suteikdama mokytojui ir mokiniui kitokį, negu įprasta tradicinėje pedagogijoje, statusą ir nustatydama tarp jų kitokį santykį. Pagal dr. G. Rugevičiūtę, „turim vadovautis visiškai kitokia laikysena“.  Katechetikos ekspertės pateikia netrumpą sąrašą bruožų, kuriais turi pasižymėti mokytojas. Mokytojas turįs būti „lankstus“ ir net „ypatingai lankstus“, „kritiškai mąstantis“, jis neturi mąstyti „siaurai“, turi „labai neutraliai pateikti medžiagą“, „negali primesti savo požiūrio“, turi gerbti „kiekvieną gyvenimo būdą“ ir „nevertin[ti], ką žmogus pasirinko“, jo „tikslas yra informuoti“, mokytojo darbas esąs subtilus „kvietimas, siūlymas, parodymas krypties“. Lankstaus, tolerantiško, tik informuojančio, bet nevertinančio ir jokio požiūrio neprimetančio mokytojo sampratą atitinka specifinė mokinio samprata. Šios mokinio sampratos esminis bruožas yra tai, kad jis pats pasirenka: „kiekvienas mokinys pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą“. Prerogatyva pačiam pasirinkti padaro mokinį lygiu mokytojui ir suteikia mokiniui galimybę atmesti mokytojo autoritetą: „Gal jums ir gerai, mokytojui gali pasakyti koks nors dvyliktokas, bet aš gal būt noriu pasirinkti kitą. Jūs man nepakankamai įrodėt arba aš per mažai turiu argumentų arba aš neturiu tos patirties, aš nematau to.“ Požiūris į mokytojo ir mokinio santykį, pagal kurį mokytojas tik informuoja, subtiliai siūlo, nevertina ir neprimeta, o mokinys pats pasirenka ir pats ugdosi pasaulėžiūrą, suponuoja pasirinkimų įvairovę. Pasirinkimų įvairovė, kurią mokytojas turi priimti, bet negali vertinti, veda prie nuostatos, jog „tikyboj teisingo atsakymo nėra“. Be abejo, tai galioja ne tik tikybai. Nuosekliai mąstant iš „progresyviosios“ pedagogikos pozicijų tenka pripažinti, kad teisingo atsakymo taip pat nėra nei doriniame ugdyme, nei istorijoje, nei fizikoje ar matematikoje. Apibendrinti šias pastabas apie katechetikos eksperčių entuziastingai diegiamą „progresyviąją“ pedagogiką galima taip: „progresyvi“ pedagogika postuluoja, kad mokytojo ir mokinio statusas bei santykis turi atitikti radikalaus individualizmo ir radikalaus egalitarizmo principus, ir teigia, kad radikalaus individualizmo ir radikalaus egalitarizmo principų įdiegimas reikalauja reliatyvistinės mokymo turinio traktuotės.

Nesunku pastebėti, kad katechetikos eksperčių entuziastingai palaikoma „pozityviosios“ pedagogikos koncepcija susiduria su rimtais keblumais. Tradiciniu požiūriu mokytojo pažiūrų vertinimas ir kvestionavimas turi būti atidėtas tol, kol mokinys taps tiek pat išsilavinęs, kaip mokytojas, nes būtent išsiauklėjimas ir išsimokslinimas suteikia pagrindą tinkamai vertinti ir tinkamai pasirinkti; kol asmuo neišauklėtas ir neišmokslintas, už jį vertina bei renkasi tėvas, ir, in loco parentis, – mokytojas. Tuo tarpu „progresyviosios“ pedagogikos požiūriu, mokinys vertina ir pasirenka pats. Kyla esminis klausimas: kokiu pagrindu vertina ir renkasi neišauklėtas ir neišmokslintas mokinys – savo subjektyvių preferencijų pagrindu? Ar toks pagrindas pakankamas? Į šį klausimą „progresyviosios“ pedagogikos šalininkai atsakymo paprastai nepateikia; apie jį tyli ir katechetikos ekspertės.  Sunkumai, kylantys „progresyviajai“ pedagogikai, nėra tik teoriniai. „Progresyviosios“ pedagogikos įdiegimas atneša kuo rimčiausias praktines pasekmes. Individualistinės ir egalitaristinės nuostatos  sugriauna mokytojo autoritetą, o reliatyvistinė mokomojo turinio traktuotė iš esmės pakeičia mokomųjų dalykų pobūdį. Tikybos pamokos tik tuomet yra tikybos pamokos, jei religinė doktrina yra dėstoma kaip objektyvi tiesa; jei religinė doktrina netraktuojama kaip objektyvi tiesa, tada tikybos pamokos tampa religijotyros pamokomis. Analogiškai yra su dorovinio ugdymo pamokomis. Dorovinio ugdymo pamokos tik tada yra dorovinio ugdymo pamokos, jei etinė doktrina yra dėstoma kaip objektyvi tiesa;  jei etinė doktrina nėra traktuojama kaip objektyvi tiesa, tada dorovinio ugdymo pamokos tampa supažindinimu su etinių idėjų įvairove. Moralinė ar religinė doktrina, kuri nėra dėstoma kaip objektyviai galiojanti, negali įpareigoti. Greičiau atvirkščiai:  „progresyvios“ pedagogikos skatinamas individualizmas, egalitarizmas ir reliatyvistinė mokymo turinio traktuotė skatina mokinį manyti, kad jo neįpareigoja jokie etiniai ir religiniai principai, taip pat ir tie, kuriuos jam įdiegė šeima. Tokiu būdu „progresyvus“ dorinio ugdymo ir tikybos dėstymas dėsningai tampa tvirkinimo, nukrikščioninimo ir išvalstybinimo instrumentu, o visa „progresyvioji“ pedagogika – vienu svarbiausių visos švietimo sistemos nuosmukio ir neefektyvumo faktorių. Tolesnis „progresyvios“ pedagogikos diegimas gali atnešti tik tolesnį standartų, pasiekimų, drausmės ir moralės nuosmukį. 

„Progresyviąją“ pedagogiką katechetikos ekspertės pristato kaip neutralią įvairių pasaulėžiūrų atžvilgiu: esą mokytojo tikslas yra tik „informuoti“, mokytojas „negali primesti savo požiūrio“, turi gerbti „kiekvieną gyvenimo būdą“ ir „nevertin[ti], ką žmogus pasirinko“. Šis neutralumas, be abejo, yra gryniausias blefas, nes „progresyvioji“ pedagogika formuoja apibrėžtos pasaulėžiūros žmogų – radikalų individualistą, egalitaristą ir reliatyvistą. Mūsų analizei ypač svarbu yra tai, kad šios trys charakteristikos tobulai atitinka liberalmarksistinę ideologiją. Iš esmės reikalingas tik nedidelis žingsnelis, kad radikalus individualistas, egalitaristas ir reliatyvistas taptų liberalmarksistu. Tai reiškia nepaprastai svarbų dalyką: „progresyvioji“ pedagogika mokymą paverčia indoktrinacija, iš mokytojo daro liberalmarksizmo propagandistą, o iš mokyklos – liberalmarksistinio judėjimo šalininkų kalvę. 

Antrasis katechetikos eksperčių idėjų šaltinis yra neoliberalioji krikščionybė. Su neoliberaliąja krikščionybe susiję keturi katechetikos eksperčių pasisakymų bruožai.  Pirmas. Katechetikos ekspertės pasididžiuodamos kalba apie tai, kad jų rekomenduojama krikščioniško mokymo traktuotė yra nauja ir atitinka laiko dvasią: „kaip ir visi atsinaujina, taip ir Katalikų Bažnyčia permąsto tuos skaudžius įvairius klausimus, ir lyties klausimus, lytiškumo klausimus“, „mūsų Katalikų Bažnyčios mokyme taip pat yra permąstoma, žiūrima, kuria linkme einama“, pedagogas „tik pristato šiandieninę Bažnyčios nuostatą, o ne ten prieš šimtą ar du šimtus [metų]“. Katechetikos ekspertės turbūt negirdėjo, kad Bažnyčia savo doktriną laiko amžina ir nekintama. Antras. Naujai ir laiko dvasią atitinkančiai krikščioniško mokymo traktuotei būdingas reliatyvizmas: „tikyboj teisingo atsakymo nėra“. Trečias. Katechetikos ekspertės entuziastingai kalba apie nelygstamą žmogaus vertę ir Dievo meilę žmonėms: „Bažnyčia skelbia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę ir nelygstamą vertę, ar ne, ir Dievas myli kiekvieną iš mūsų“, „gyvenimas su Dievu ir jo meilėje daro mus laimingus“. Tačiau kitas esminis krikščioniškojo mokymo aspektas – Dievo teisingumas – traktuojamas visiškai kitaip. Apie nuodėmę ir Dievo bausmę („pragaro ugnį“) esą kalba tik „prastai dirbantys“ mokytojai; auditorija, matyt, turi suprasti, kad „gerai dirbantys“ ir „plačiai mąstantys“ tikybos mokytojai tyli apie tokius krikščioniško mokymo aspektus kaip nuodėmė, atgaila, būtinybė pasikeisti, atpildas už nuodėmingą gyvenimą. Kitaip tariant, katechetikos ekspertės rekomenduoja Dievo meilės ir gailestingumo principą akcentuoti, o Dievo teisingumo principą – marginalizuoti ir eliminuoti. Ketvirtas.  Anot katechetikos eksperčių, tikybos pamokose „kritiškai“ mąstantis mokinys turi „pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą“  suvokdamas, kad „tikyboj teisingo atsakymo nėra“, mokinio pasirinkimus riboja nebent tai, kad „mano sprendimas nebus problema jums ar jums“, o „gerbiant kiekvieną gyvenimo būdą“ turi būti „nevertinam[a] ką žmogus pasirinko“. Tokioje traktuotėje asmenys laikomi vienas kitam svetimais individais, kurių nevienija jokia bendrojo gėrio samprata ir kurie dėl to priversti tarpusavyje sąveikauti pagal sutartas neutralias taisykles. Kitaip tariant katechetėms būdingas požiūris į visuomenę, kuriame katalikiškam mokymui būdingas bendrojo gėrio principas yra pakeistas katalikiškajam mokymui svetimu individualizmo principu.

Atkreiptinas dėmesys, kad neoliberalioji krikščionybė puikiai dera su „progresyviąja“ pedagogika, nes abi remiasi tomis pačiomis radikalaus individualizmo, egalitarizmo ir reliatyvizmo nuostatomis. Dėl šių nuostatų neoliberalioji krikščionybė puikiai dera ir su liberalmarksizmo ideologija. Nenuostabu, kad neoliberaliąją krikščionybę Lietuvoje konstruoja ir propaguoja būtent liberalmarksistinių pažiūrų viešieji intelektualai (žr. ČIA ir ČIA). 

Abi katechetikos ekspertės savo pasisakymais nesiekė prisidėti prie mokytojos L. Raudytės „sudorojimo“, tačiau žvelgdamos į mokytojos vestą tikybos pamoką iš „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės perspektyvos mokytoją turėjo griežtai pasmerkti, nes mokytojos požiūris į mokymo turinį ir santykį su mokiniu yra „senoviškas“, t.y. paremtas mokytojo autoritetu, objektyvios tiesos ir objektyvios gėrio ir blogio perskyros pripažinimu – principais, kurie nesuderinami su „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės individualizmu, egalitarizmu ir reliatyvizmu. Pasmerkdamos mokytoją L. Raudytę katechetikos ekspertės legitimavo mokytojos persekiojimą ir atliko liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo „naudingo idioto“ vaidmenį. Nenuostabu, kad „pažangios“ masinės informacijos priemonės ketechečių pasisakymus uoliai platino ir isterijos kurstymo metu padarė jas beveik Bažnyčios „veidu“. Kadangi katechetikos ekspertės galima sakyti viešojoje erdvėje pristatė Bažnyčios poziciją (Bažnyčios autoritetai arba tylėjo, arba jų balsas nebuvo girdimas), toks jų kalbėjimas leido ištransliuoti vaizdinį, kad „naudingo idioto“ vaidmenį atlieka visa Bažnyčia. 

Katechečių pasisakymai rodo, kad „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės pozicijų artumas neomarksistinės ideologijos pozicijoms lemia visišką politinį nenuovokumą ir pilną nusiginklavimą liberalmarksistinio judėjimo atakos metu. Ekspertės turbūt net patikėjo, kad politikai, žurnalistai ir „nevisuomenininkai“ nuoširdžiai piktinasi mokytojos nepedagogišku elgesiu, o viešojoje erdvėje sukeltas triukšmas yra proporcingas „pražangos“ rimtumui! Tai, be abejo, liečia ne tik katechetikos ekspertes. Kaip rodo katechetikos eksperčių užimamo ir anksčiau užimtos formalios pareigybės, joms būdingos pažiūros Bažnyčioje yra plačiai paplitusios ir aprobuotos aukščiausiame lygmenyje. Tai reiškia, kad Bažnyčia yra labai pažeidžiama šios, dar nesibaigusios, ir būsimų liberalmarksistinio judėjimo atakų metu. Liberaliosios katalikybės ir „progresyviosios“ pedagogikos nuostatos neleis perprasti liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo kėslų ir skatins nuolaidžiauti šiems mirtiniems krikščionybės priešams.

Tenka konstatuoti, kad Bažnyčia parodė politinį nenuovokumą, ir neužsistojo savo uolios talkininkės mokytojos L. Raudytės. Bažnyčia tebestovi nuošalyje ir dabar, kai mokytoją „nuteisė“ Lygių galimybių kontrolierė, kuri ne tik pripažino mokytoją kalta dėl diskriminacijos ir skatinimo diskriminuoti, bet ir ėmė diktuoti, koks turi būti tikybos pamokų turinys.

Reikia pažymėti, kad tokia Bažnyčios laikysena tikybos mokytojos pjudymo atveju yra tipiška nerimą keliančios tendencijos apraiška. Jau ne pirmas dešimtmetis pagrindiniai ar net vieninteliai Bažnyčios pozicijos reiškėjai viešojoje erdvėje yra tarpusavyje nesutariantys tikinčiųjų sambūriai – tokie kaip portalo bernardinai.lt, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ autoriai, minėtos katechetės bei kitos liberalkatalikiškas „pažangias“ pažiūras ginančios grupelės ir joms idėjiškai oponuojančios grupės. Tačiau visais laikais buvo įprasta, kad Bažnyčios poziciją svarbiais klausimais išsako autoritetingi ir teisę bei įgaliojimus tai daryti turintys jos atstovai, pirmiausia vyskupai. Tad ir šiuo atveju Lietuvos tikintieji pagrįstai laukia, kada visuomenei bus aiškiai, atvirai ir tvirtai išsakytos Bažnyčios hierarchų nuostatos jau prievartinai bei naudojant valstybės institucijų galią brukamos genderistinės ideologijos atžvilgiu, tai yra bus be nutylėjimų ir dviprasmybių pasakyta –  atitinka ši ideologija katalikišką lytiškumo, santuokos ir  šeimos sampratą, ar ne. Vengimas aiškiai kalbėti šiais klausimais griauna tiek Bažnyčios autoritetą tarp tikinčiųjų, tiek skaldo ir demoralizuoja pastarųjų bendruomenę.

Skirtingai nuo katechetikos eksperčių, Telšių gimnazijos mokiniai ir jų tėvai nepanoro tapti „naudingais idiotais“ ir gerokai sujaukė mokytojos pjudytojų planus. Telšių ateitininkai išplatino pranešimą, kuriame mokiniai šiltai atsiliepė apie savo mokytoją ir paneigė mokytojos persekiotojų interpretacijas. Verta pacituoti keleto „progresyviosios“ pedagogikos nesužalotų mokinių mintis:

Viktorija Sadauskaitė: Pažįstu mokytoją Loretą Raudytę ir galiu garantuoti, kad jokia paskleista informacija ši mokytoja nenorėjo nieko įžeisti. Labiau tikinčio, gerbiančio ir toleruojančio žmogaus už ją nepažįstu. Ši mokytoja yra labai atsidavusi savo darbui ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip ateitininkų kuopos vadovė. Tad būtų tikra neteisybė, jeigu per nesusipratimą ši nuostabi pedagogė prarastų darbą. 

Jeigu atvirai, aš nesuprantu, kodėl iš vis iškilo ši problema. Visų pirma, aš nesu už ar prieš homoseksualius žmones, stengiuosi tai ignoruoti, nes tai manęs neliečia. Bet nesuprantu, kodėl jie taip sureikšminti (jokiu būdu, neturiu nieko asmeniško). Turiu omeny, kad jeigu būtų pateiktos statistikos nusikaltėlių, kurie buvo įprastos orientacijos, niekas nebūtų atkreipęs net dėmesio. Bet jeigu gerbiama mokytoja, remdamasi statistiniais duomenimis, pateikė informaciją, susijusią su homoseksualais – siaubinga mokytoja, nustatinėjanti vaikus prieš kitokios orientacijos asmenis. Argi tai ne absurdas? 

Informacija buvo skleidžiama tikybos pamokoje, tad, manau, mokiniai turėtų žinoti, kad krikščionybė dar nepripažino homoseksualų. Religija skatina mylėti visas asmenybes, bet juk mokytoja sakė, kad skaidrių išvada tokia ir buvo. 

Galų gale, paviešintose skaidrėse aš net nematau nieko, kas būtų pasakyta prieš homoseksualus. „Dalis gėjų praktikuoja kankinimus seksualinio pasilinksminimo vardan“. Bet ar tai ne tiesa? Juk yra tokių homoseksualų, kurie tikrai tai praktikuoja. Bet yra ir ne homoseksualų su tokiais pomėgiais. Mano manymu, sadomazochizmas yra psichinis nukrypimas, nesusijęs su orientacija. „Nustatyta, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūno dalis, buvo gėjai.“ Šis teiginys sako, kad beveik visi serijiniai žudikai buvo gėjai, o ne beveik visi gėjai yra serijiniai žudikai . Manau, čia yra skirtumas.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad, mano nuomone, čia yra išpūstas burbulas iš nieko, nes, asmeniškai aš, nematau nieko, kas būtų pasakyta prieš homoseksualus.

Lukas Bieliauskas: Sunku patikėti, jog Telšių Žemaitės gimnazijos bendruomenė gali greitu metu prarasti mokytoją Loretą Raudytę. Ši moteris, visada su šypsena veide bei pasiruošusi padėti ir išklausyti, nėra nuvylusi mokinių, kurie ja pasitiki.

Mokytoja kokybiškai pasiruošia pamokoms, yra kompetentinga savo dėstomo dalyko srityje, o, svarbiausia, kiekvienam mokiniui yra skiriama pakankamai dėmesio, jie yra vertinami atsižvelgiant į jų individualumą. Tad Loreta Raudytė yra veiklus, savo vertybėms ištikimas asmuo, kuris yra tapęs įkvėpimu ir kitiems. Mokytoja padarė klaidą, iš kurios gali pasimokyti visi, todėl su krikščionišku gailesčiu ir viltimi ją palaikome ir tikime, jog žmogiškumas laimės ir šįkart.

Gabija: Manau, kad Loreta Raudytė yra labai atsakingas, nuoširdus ir labai malonus žmogus. Į savo pamokas įdeda labai daug širdies, net į dienyną gautos pastabos ar pagyrimai yra labai nuoširdūs, ir skatina labiau stengtis. Manau, kad L.Raudytė yra puiki mokytoja.

Klaidas Kauneckas: Aš kaip Telšių Ateitininkų pirmininkas, drįstu teigti, kad tokių žmonių kaip Loreta yra vienetai. Tai asmenybė kuri siekia „Visa atnaujinti Kristuje“. Tai žmogus kuris myli kiekvieną žmogų, koks jis bebūtų.

Taip pat mokytoja Loreta yra žmogus be kurio nebūčiau toks, koks esu: be jos ir jos sesers (mokytojos Jurgitos Raudytės) nebūčiau pamatęs užsienio, nebūčiau pažinęs Lietuvos. Esu dėkingas jai už tai, kokia asmenybė dabar esu. Be jos nebūčiau atradęs Bažnyčios.

Mokytoja Loreta moko, kad kiekvieną žmogų koks jis bebūtų reikia mylėti ir gerbti, saugoti ir branginti, suprasti ir padėti. Ji visados su šypsena. Ji nei vieno nepalieka nuošaliai. Tai inteligentė, nuoširdi katalikė. Ji man yra tarsi antra mama, ja didžiuojuosi ir ji man yra tikras autoritetas.

Viktorija Bagdonaitė: Mokytoją Loretą pažįstų daugiau nei 10 metų. Per tą laiką antro tokio žmogaus, kuris tiek aukotųsi dėl jauno žmogaus, nesutikau (išskyrus jos seserį mokytoją Jurgitą Raudytę).

Kiek pamenu Loreta, visą savo gyvenimą atidavė vien jaunimui, ateitininkams. Visos išvykos, renginiai – be jos nebūčiau pamačiusi tiek įvairių šalių, nebūčiau pažinusi net Lietuvos. Be jos nebūčiau atradusi savęs. Šis žmogus man yra tikras autoritetas.

Koks kontrastas, palyginus su intelektualiai ir moraliai beviltiškais ketechetikos eksperčių išvedžiojimais!

Mokiniai taip pat ėmėsi organizuoti piketą mokytojai apginti, kolegos, tėvai ir mokiniai ėmė rinkti parašus po peticija, kurioje reialaujama, kad mokytoja nebūtų atleista iš darbo. Kolegų, tėvų ir mokinių palaikymo fone drąsiau pasijuto ir paramą mokytojai išreiškė prieš tai svyravę mokyklos direktorius ir Telšių meras. Iškilus viešumon informacijai apie paramą mokytojos pjudytojų intensyviai pūstas skandalo burbulas pradėjo bliukšti ir netrukus viešojoje erdvėje triukšmas dėl mokytojos nutilo. 

Mokytojos pjudytojams nepavyko iškart įgyvendinti savo sumanymo – pasiekti, kad mokytoja būtų skubiai atleista su „vilko bilietu“, o liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo politiniai tikslai – „didysis valymas“ švietimo įstaigose, „neapykantos kalbos“ režimo įvedimas, privaloma genderizmo ir lytinių iškrypimų propaganda mokyklose, viešojoje erdvėje dominuojančio normalumo supratimo apvertimas – būtų greitai ir sklandžiai įgyvendinti. Tačiau tai nereiškia, kad mokytoja buvo sėkmingai apginta, o mokytojos pjudytojai patyrė nesėkmę. Kaip rodo Lygių galimybių kontrolierės sprendimas, virš mokytojos tebekabo susidorojimo grėsmė, o pjudymo kampanijos, nukreiptos į naujus taikinius gali įvykti labai greitai. Tuo pat metu liberalmarksistai genderizmo ideologiją ir iš jos išplaukiančius politinius tikslus bando prastumti ir kitu būdu – ratifikuojant Stambulo konvenciją.

Tai verčia giliau pasidomėti  liberalmarksistinio judėjimo ir jo vykdomų ideologinių persekiojimo kampanijų pobūdžiu.

Kitą straipsnio dalį galite rasti ČIA.


Susiję

Skaitiniai 6627133208298092389

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-07-03 16:11

    Sveikintinas straipsnis! Dėkoju ponui L. Šopauskui. Džiugu, kad mūsų krašte dar yra tokių žmonių...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-07-03 17:11

    Autorius atskleidė pūliuojančią žaizdą:

    Kas dėstoma katechetikos pamokoje - Bažnyčios reikalas, kurią atstovauja vyskupai. Katechetus tik su bažnytinės vyresnybės pritarimu galima įdarbinti mokykloje. Ir staiga kažkas užsipuola katechetę.

    Sveikos organizacijos atveju, sureaguotų tos organizacijos aukščiausio lygio vadovybė ir taip, kad ateityje nekiltų noras toliau užsipuldinėti.

    O kas gavosi dabar - vyskupai oficialiai tyli (na parašinėja snukiaknygėje vyskupai-emeritai, t.y. pensininkai), o Bažnyčios magisteriumą puola aiškinti katechetikos ekspertai (katechetikos ekspertas nereiškia eksperto magisteriume. Ekspertas šiuo atveju tik pedagogikoje, su katechetikos specializacija), kurie ir nuvažiavo su burokais į malūną.

    O vyskupai ir toliau tyli. Taigi, ką gauname - jei vyskupai tyli, užsipuolus katechetę, tai katechetiką dėstantiems pedagogams siunčiama aiški žinia - arba jūs mokykite to, ko moko Bažnyčia ir iš anksto žinokite, kad puolimo atveju Bažnyčia jūsų negins, arba dėstykite tikybą taip, kad pavėlavęs ir išsiblaškęs mokinys nesuprastų, kur pateko - į tikybos ar etikos pamoką.

    Galu gale, jei ir Bažnyčioje nėra neginčijamų tiesų, tuomet kam save apsisunkinti bažnyčios lankymu - tik laiko ir pinigų tuščias leidimas.

    Nes Evangelijoje pasakyta - jei druska nustotų savo sūrumo, ką su ja reikėtų daryti? Ji būtų išmetama ant kelio žmonėms sumindyti.

    O Bažnyčia dabar mindoma. Ne persekiojama, bet mindoma. Negi be reikalo?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-07-03 18:01

    Nepainiokim, Nežiniuk, dviejų skirtingų dalykų: 1) Katechezės Bažnyčioje ir 2) katalikų tikybos pamokų pasaulietinėse mokyklose. Šių dviejų dalykų tikslai yra skirtingi, ir auditorija yra skirtinga. Į Katechezę Bažnyčioje eina tie (na, bent jau formaliai), kurie jau apsisprendę už Katalikų Bažnyčią ir nori būti formuojami pagal Katalikišką doktriną. Todėl jiems teisingai yra ir turi būti dėstoma tik Katalikų Bažnyčios doktrina.
    O katalikų tikybos pamokų pasaulietinėje mokykloje tikslas yra visiškai kitoks - supažindinti su katalikų tikybos pagrindais, parodant katalikų doktrinos santykį su kitomis etinėmis sistemomis (kitaip tariant, tikslas yra dialogas tarp katalikų doktrinos ir kitų etinių sistemų), ir auditorija ten kitokia - tas pamokas gali lankyti bet kokių pažiūrų mokiniai, net ir satanistai, jei jie to nori.
    ***
    Dar dėl vyskupų tylos. O ką jie gali padaryti? Jei mokykla būtų katalikiška, tada jie tikrai galėtų ir netgi privalėtų inicijuoti savo kanoninį tyrimą, kurį atlikus, būtų galima aiškiai pasakyti - buvo Doktrininis (ar disciplinos) pažeidimas, ar ne. O dabar, kadangi ta mokykla, kurioje taip atsitiko, yra pasaulietinė, tai vyskupai paprasčiausiai nieko padaryti negali, nes katalikų doktrinos pažeidimo nėra, o disciplininius pažeidimus šiuo atveju tiria ne vyskupai, o pasaulietinės institucijos, nes mokykla yra pasaulietinė.

    Augustinas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-07-03 22:43

      Tai bent jau reikėjo parodyti, kieno pusėje yra...

      Panaikinti
    2. Vyskupai paskelbė atsakymą L. Šopauskui: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vygantas-kaniava.-atsakymas-laisvunui-sopauskui-baznycia-netylejo
      Patiko vienas komentaras ("Tarabildos") po juo: "Klausimas kitas, kad tas atsakymas nebuvo plačiau paviešintas, ir čia jau vyskupai neturėtų verkšlenti, kad jų pareiškimo niekas neskelbė. Būtų taip ramiai ir prasnaudę, neva savo darbą padarė, o kad niekas apie tai nežino, tai ne jų kaltė.
      Kovojanti už Kristaus mokymą bažnyčia taip neturėtų elgtis. Niekas jiems netrukdė ir netrukdo eiti net pas pačią prezidentę ir pareikalauti, kad bažnyčios žodis nebūtų ignoruojamas pagal visas galiojančias demokratijos ir žodžio laisvės taisykles. Būtent tas neveiklumas ir parodė mūsų bažnyčios veiklos dviprasmiškumą ir pasidavimą gender main streemui, kurį toleruoja ir propaguoja ta pati valdžia bei jai pataikaujanti žiniasklaida."

      Panaikinti
  4. Paskaičiau tų Kuklienės ir Rugevičiūtės postringavimus - čia net netikinčiam akivaizdu, kad jos papūgiškai kartoja liberal-neomarksistines mantras, kurios absurdiškos net už religijos ribų. Bet kai pažiūrėjau į jų pareigas... KAS ir KOKIŲ VELNIŲ jas ten pasodino? Hmm... kai pagalvoji... "kokių velnių"... :)
    Ir dar vienas įdomus momentas: pastebėkite, kaip mokytoją bandanti užtarti mokinukė suskumba pati užimti gynybinę poziciją, kad tik kas ko nepagalvotų: "jokiu būdu, neturiu nieko asmeniško". Po velnių, kai net vaikams jau varoma "politkorektiška" paranoja - tai YRA asmeniška. LABAI asmeniška. Nes anksčiau ar vėliau tai bus JŪSŲ vaikas. Ir kuo daugiau žmonių iškrypėliškos ideologijos adeptų puolimą priims ASMENIŠKAI, tuo greičiau neobolševizmui ateis galas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-07-04 03:10

    Puiku, ačiū gerb. A.Šopauskui. Jo straipsniai - tikrojo tikėjimo įrodymas. Dabar šiek tiek apie katechetes. Kaip jos (Kuklienė ir Rugevičiūtė) išvis gali būti katechetikos mokytojomis - apie eksperto lygį čia jau negali būti nei kalbos, jeigu jų pasisakymuose visiškai nėra kontrargumentuojama Dievo Žodžiu. O Šventas Raštas turi daug pasakymų apie dorovę ir moralę - dar iki Jėzaus Kristaus žmonėms pasakytų žodžių Siracido, Patarlių ir Koheleto knygose rastume apsčiai argumentų, visiškai paneigiančių mūsų dienų blogybes. Ypač reikia atkreipti dėmesį į pasakymą ,,Tikyboje teisingo atsakymo nėra'' - kaip gali tikyboje nebūti teisingo atsakymo? Kaip tik tikyboje, arba tiksliau - tikėjime ir yra teisingi atsakymai - todėl žmonės ir yra tikintys, nes tikėjime randa tiesą. O sakantis ,,Tikyboje nėra teisingo atsakymo'' turi arba labai menką tikėjimą, arba išvis jo neturi. Besąlygiškas katechečių sutikimas su R.Miliūtės suformuota kryptimi yra paaiškinamas žemiškais motyvais: aišku, žmonės nori išlaikyti darbo vietas, stengiasi išvengti asmeniniam materialiniam gerbūviui galinčių pakenkti konfliktų, todėl ir sutinka su bet kokia nuomone. O ,,modernizuoto'', arba teisingiau - neoliberal-marksistiniu bandomo paversti švietimo dogma, kad mokinys pasirenka pats, atmeta ne tik mokytojo ir mokinio sąvokas, bet ir patį mokymosi procesą apskritai. Jeigu jaunas žmogus jau renkasi - o pagal ,,moderniojo'' švietimo sistemą išeina, kad mokinys renkasi nesimokydamas, tai akivaizdu, kad šitokiu būdu stengiamasi sunaikinti patį mokymąsi. Jei žmogus pasirenka, tai dar anaiptol nereiškia, kad jis mokosi. O jeigu jaunas žmogus pasirenka, tai kaip, kada, kur ir kieno dėka jis jau išmoko pasirinkti ir kuo motyvuotas jo pasirinkimas? Neoliberal-marksistinis visko sumaišymas neatlaiko pačios paprasčiausios kritikos, pagrįstos elementariausia logika. Aišku tai, kad ,,modernioji'', ,,tolerantiška'' ir ,,politkorektiška'' dogmatika (iš tiesų savo vidine argumentacija neigianti pati save), kaip teisingai nurodo gerb. A.Šopauskas, iš tiesų yra puolimas. Jeigu iš tiesų yra pasirinkimo laisvė, tai kam dar tuomet reikalinga papildoma neoliberal-marksizmo industrija? - Šios blogio ideologijos pagrindas - kaltinimai neesamais dalykais. Kaltinimai fobijomis - o argi tie, reikalaujantys nuolaidžiavimo ir besalygiško sutikimo su jų interesais, poreikiais ir veikla - argi jie patys nėra fobiški? Čia jau artėjame prie dialektikos dualizmo, nuo kurio geriausiaI apsaugo atskirties kategorija - čia yra taip, o čia - šitaip, ir taip toliau. Turint omeny neoliberal-marksistų veiklos apibendrinamąjį turinį ir nuolatinius kaltinimus, iškart nejučia prisimenama, kaip skamba žodis ,,kaltintojas'' hebrajų kalba.

    AtsakytiPanaikinti
  6. "Tokiu būdu „progresyvus“ dorinio ugdymo ir tikybos dėstymas dėsningai tampa tvirkinimo, nukrikščioninimo ir išvalstybinimo instrumentu, o visa „progresyvioji“ pedagogika – vienu svarbiausių visos švietimo sistemos nuosmukio ir neefektyvumo faktorių."

    Man jau senokai aiškėja, kad tas įstaigas reikia ne mokyklomis vadinti, o tvirkyklomis. Atsižvelgiant ne tik į mokymo metodus, turinį, bet ir sąlygas per pertraukas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item